Lygsvara tarp išsišokimo ir pripažinimo. D.Cerny kelias į aukštumas

Jau seno­kai keliu sau klau­simą – kas yra meni­nin­kas? Kūrybiškumas, savi­raiška, cha­rizma, talen­tas? Ar turint šiuos kri­te­ri­jus galima vadin­tis meni­ninku? Gal pakanka gimti meni­ninkų šeimoje, kur karta iš kar­tos mynė tuos pačius parodų take­lius, kur nuo mažens supo viso­kio plauko per­so­na­žai – rašy­to­jai, dai­li­nin­kai, reži­sie­riai ir užau­gus pasi­nau­do­jus pla­čiu pažin­čių ratu bei iš meni­ninkų šeimos pavel­dėtu talentu sėkmė ateina be dide­lių pastangų. Nieko neban­dau sumen­kinti, tie­siog ana­li­zuoju situ­aciją. Kaip paro­dyti save ir savo dar­bus, kaip pra­nešti pasau­liui apie kūrybą, kad ne tik kal­bėtų, bet ir pri­si­mintų? Žinoma, tra­di­cinė paroda išlieka pati­ki­miau­sias būdas, tačiau ar tik­rai efek­ty­vus? Po kiek laiko tampi pri­pa­žin­tas ir žino­mas be rekla­mos? Ar išsi­šo­kė­liš­kas pasi­ro­dy­mas, veiks­mas, kūri­nys nėra vie­nas iš pasi­rin­kimų, sten­gian­tis paro­dyti save visuo­me­nei ir lydint sėk­mei toliau kopti karje­ros laip­tais? Pavyzdžiui, vie­noje šalyje kilo skan­da­las, kai meni­nin­kas, pasi­ėmęs arbūzą ir jame išskap­ta­vęs skylę, bandė vie­šai san­ty­kiauti miesto centre. Žinoma, buvo susi­laukta ati­tin­ka­mos aplin­ki­nių reak­ci­jos: arešto ir bau­dos. Kaip bebūtų, toks nepa­aiš­ki­na­mas poel­gis jį išgar­sino ir toliau vis­kas klo­josi papras­čiau, t.y. kova po saule buvo leng­vesnė, nes dau­guma jau buvo gir­dėję apie meni­ninką. Visada galima pasi­rinkti papras­tesnį būdą save paro­dyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pava­din­tam tie­siog išsi­šo­kė­liu, o ne talentu?

Išsišokėlio ter­mi­nas mane dar labiau suint­ri­gavo kai nese­niai atra­dau dabar jau vieną gar­siau­sių Čeki­jos skulp­to­rių David Cerny. Titulinę nuo­trauką su rausvu tanku ir kyšan­čiu vidu­ri­niu pirštu pasi­rin­kau ne be rei­kalo, steng­da­masi pri­sta­tyti šią asme­nybę. Nuotraukoje matoma skulp­tūra – tarsi vizi­tinė kor­telė, jo, pri­pa­žinto meni­ninko, ženklas. Sovietų armi­jai pasi­trau­kus iš Čeki­jos, vie­nas iš kari­nių tankų per naktį buvo per­da­žy­tas ir pri­sta­ty­tas tarsi pamink­las, išreiš­kian­tis laisvę ir nepri­klau­so­mybę – pri­dė­kim dar vidu­rinį pirštą, tarsi atsi­svei­ki­nimo žinutę. Po tokio pasi­ro­dymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gim­to­joje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pir­miau­sia turė­čiau pateikti keletą pavyz­džių, kad būtų galima susi­da­ryti bendrą vaizdą ir pama­tyti pag­rin­di­nius bruo­žus, kurie visada išski­ria D.Cerny iš kitų meni­ninkų. Pavyzdžiui, besiš­la­pi­nanti skulptūra.

http://​youtu​.be/​F​1​H​7​O​k​h​w​oHg

http://​youtu​.be/​U​Z​M​C​3​e​v​z​pXk

Didelio tarp­tau­ti­nio pri­pa­ži­nimo D.Cerny susi­laukė Šiau­rės Karolinoje, Charlotte mieste, sukū­ręs nerū­di­jan­čio plieno fon­taną Metalmorphsis

Ir tai dar ne vis­kas. Su kiek­vienu nauju darbu Cerny pri­stato vis labiau pro­vo­kuo­jan­čias skulp­tū­ras, suke­lian­čias daug dis­ku­sijų ir taip nuo­sek­liai popu­lia­rėja. Menininkas neabe­jo­ti­nai kuria poli­tinį ir, galima būtų teigti, anti­so­vie­tinį meną. Skulptorius netgi neteko mili­jo­ni­nio užsa­kymo dėl pareiš­kimo, jog geras komu­nis­tas yra miręs komu­nis­tas. Jo dar­bai suke­lia gan pai­nias poli­ti­nes int­ri­gas, kaip jau prieš tai minė­tas raus­vas tan­kas arba „Entropa“ – Europos žemė­la­pis. Pastarasis susi­laukė tiek paša­li­nių emo­cijų, kad skulp­tūrą teko kore­guoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiek­vieną šalį galima rasti šioje nuo­ro­doje. Visa tai buvo atspaus­dinta buklete ir dali­nama žiūrovams.

Skulptūra buvo eks­po­nuo­jama Europos vadovų tary­boje Briuselyje. Pagrindiniais orga­ni­za­to­riais tapo Čeki­jos vals­tybę ES būs­ti­nėje atsto­vau­jan­tis poli­tikų kolek­ty­vas. Idėją turėjo pasi­da­linti 27 ES vals­ty­bių dele­guoti meni­nin­kai, tačiau galiau­siai D.Cerny per­si­gal­vojo ir viską padarė pats, pasi­tei­sin­da­mas, kad norėjo pir­miau­sia pama­tyti, ar Europa gali juok­tis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wan­ted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juo­kėsi, kas ne.

Italija pri­sta­toma kaip futbolo aikš­ty­nas su žaidė­jais, kamuo­liu malo­ni­nan­čiais save.

Vokietija – greit­ke­liai su užs­lėptu svas­ti­kos simboliu.

Graikija – sude­gęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gaba­las su skel­bimu – parduodamas.

Lietuvių karei­viai šlapi­nasi ant Rusijos.

Slovakija vaiz­duo­jama kaip ven­griška dešrelė.

Didžioji Britanija skulp­tū­roje pradingusi.

Bulgarija – pri­tu­piamų tur­kiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija ofi­cia­liai paprašė išimti jų šalį vaiz­duo­jan­čią skulp­tū­ros dalį, o D.Cerny bei Čeki­jos Ministras pir­mi­nin­kas ES ofi­cia­liai atsi­prašė (ministro atsi­pra­šy­mas).

Kūrinys pava­di­nimu „Shark“ buvo skir­tas 2006 metais Belgijoje vyku­siam Modernaus meno fes­ti­va­liui, tačiau galiau­siai atsi­dūrė muzie­juje. Miesto, kuriame buvo ren­giama šventė, meras pabi­jojo ne tik musul­monų išpuo­lių dėl tokio eks­po­nato, bet ir su vai­kais į parodą atėju­sių tėvų reak­cijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with child­ren pass by the squ­are that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost defor­med human being, a real per­son, who is still alive. He is in trial but should be pre­su­med inno­cent until pro­ven guilty. And lastly, I don’t want to pro­voke peo­ple… or a cer­tain group of people.“

Pasinaudojęs dau­gu­mai gerai žinomo meni­ninko D.Hirst idėja, už kurią bri­tui buvo įteik­tas pres­ti­ži­nis apdo­va­no­ji­mas, D.Cerny suži­bėjo. Vėl klau­siu – ar tai ne tik gerai apgal­vo­tas kūry­bi­nis ėjimas? Pasinaudoti žinomo meni­ninko gar­siu kūri­niu, pro­vo­kuo­jan­čia pasau­li­nio gar­sumo asme­nybe ir iš viso to pada­ryti įsimin­tiną įvykį. Pasakysiu atvi­rai, man visa tai kve­pia išsi­šo­kimu. Taip, šiuo­lai­ki­nis menas turi šoki­ruoti, turi atkreipti dėmesį, galiau­siai – turi išsi­skirti iš aplin­kos, tačiau visa tai galima įgyven­dinti ir be gar­sių asme­ny­bių įtakos. Beje, kitais gar­siais per­so­na­žais man kve­pia ir kal­bant apie sekantį D.Cerny pro­jektą – „Meat factory“.

Jei pava­di­ni­mas būtų kitas, gal ir nepul­čiau skulp­to­riaus lyginti su A.Worhol įkurtu fab­riku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pava­di­ni­mas, bet ir veikla panaši – ren­kasi meni­nin­kai, ren­giami kon­cer­tai, vyksta kūry­bi­nis procesas?

Visi mes vie­naip ar kitaip linkę kopi­juoti vieni kitus – taip tobu­lė­jam, atran­dam savo erd­ves, talen­tus ir suge­bė­ji­mus, tik ar vėliau negrau­žia vidi­nis kir­mi­nas, kai tenka būti su kaž­kuo lygi­na­miems ? Bet ką tas kir­mi­nas, kai malo­nina pasiekti tiks­lai ir rezultatai.

Gal išsi­šokti ir nėra taip jau blo­gai? Svarbiausia kaip tin­ka­mai ir rezul­ta­ty­viai tai pada­ryti, kad radi­ka­lios prie­mo­nės neuž­gožtų turinio.

Daugiau infor­ma­ci­jos apie meni­ninko dar­bus čia.

Apie autorių:

Ema Kilikevičiūtė
Visada besidomėjusi vizualiaisiais menais, kasdieniniu filosofavimu ir įdomia diskusija, prisijungdama prie Meno Duobės rašytojų komandos, siekia naujų tobulėjimo iššūkių: gyvename tik vieną kartą, todėl nėra tikslo švaistytis nuobodžioje kasdienybėje neieškant naujų tikslų - svarbu plėsti akiratį bei dalintis įdomia inform... Skaityti toliau > >