Urs Fischer ir tirpstantis laikas

Šių metų Venecijos bie­na­lės arse­na­las pra­džiu­gino dviem vyrais, užsi­žai­du­siais laiku. Pirmasis jų būtų Christian Marclay ir jo kino laik­ro­dukų gran­dinė The Clock, kur kino būta­sis lai­kas neti­kė­tai pra­deda judėti para­le­liai žiūrovo esa­ma­jam. Apie šį darbą Meno Duobė jau rašė, iš arčiau susi­pa­žinti galite čia.

Prisipažinsiu, dėl asme­ni­nių prob­lemų, susi­ju­sių su kant­rybe, prie pasta­rojo darbo pasė­dė­jau pen­kias minu­tes, tiek laiko užteko įsiti­kinti, kad mano pigus laik­ro­du­kas tik­rai sutinka su kaž­ko­kio nespal­voto gra­žuo­lio pra­ban­gaus akse­su­aro rodyk­lė­mis. Tuo tarpu ant­ra­sis meni­nin­kas Urs Fischer ir jo Untitled pri­vertė pasto­vi­niuoti, apeiti kelis ratus, paty­ri­nėti iš arti, vėl atsi­traukti tolyn ir dar kartą susimąstyti.

Autorius bie­na­lės lan­ky­to­jams pateikė trijų natū­ra­laus dydžio vaš­ki­nių skulp­tūrų kom­po­zi­ciją – Džovanio da Bolonijos skulp­tū­ros „Sabinių pagro­bi­mas“ kopiją, prieš ją sto­vintį kos­tiu­muotą žiūrovą ir nuo­šaly, matyt, to paties žiūrovo paliktą biuro kėdę. Sulig bie­na­lės ati­da­rymu vaško skulp­tū­ros virto mil­ži­niš­ko­mis žvakė­mis ir taip kas­dien be per­stojo kelis mėne­sius vyko savi­destruk­ci­jos aktas. Iš pirmo žvilgs­nio kaž­kaip banalu, ar ne? Todėl ir keista, kodėl būtent prie šio darbo stab­te­lė­jau ilgam…

Spoksant pamažu gal­voje dėlio­jasi mozaika. Pirmiausia grįžtu į tuos lai­kus, kai žmonija dar tik sten­gėsi paža­boti laiką, kai jį matavo rėžiais žvakėje, kai jis slinko lėtai ir švel­niai, o ne stai­giais ir mecha­niš­kais rodyk­lių smū­giais, auto­ma­tiš­kai ver­čian­čiais gal­voti, kad grei­čiau­siai jau kaž­kur vėluoji. Kažkada lai­kas ne bėgo, o tirpo ir tekėjo. Untitled mes nyks­tame lėtai ir ramiai, be streso, kartu su vis­kuo aplin­kui – su savo kas­die­ny­bės sta­bais ir atri­bu­tais ir su mar­mu­ri­niais amži­ny­bės simboliais.

Ir kas, jei ne vaš­kas galėtų tiks­liau­siai įkūnyti laiką… sun­kus ir tirš­tas nuo įvykių ir pri­si­mi­nimų jis teka lėtai sting­da­mas, palik­da­mas žymes, grau­žiasi take­lius tarp pra­ei­ties griu­vė­sių ir for­muoja naują būtį. Urs Fischer nesu­stab­do­mas nyki­mas apjun­gia viską – tirps­tanti biuro kėdė pui­kiai neštų indi­vido išsi­lais­vi­nimo idėją, jei nuo jos atsi­plė­šęs žmogus netirptų šali­mais. Pastarojo žvilgs­nis stebi dra­ma­tišką trijų figūrų sceną – kadaise užgi­mu­sios iš vien­tiso, tvirto mar­muro luito, čia jos lėtai yra ir krenta gabalais.

Galiausiai, taip beme­di­tuo­jant, pri­bloš­kia suvo­ki­mas, kad šioje situ­aci­joje tik vaš­ki­nis ant­ri­nin­kas turi gali­mybę išvysti laiką, o tu, kaip ir rea­liame gyve­nime, viso labo konsta­tuoji rezul­tatą ir laiko tėkmę suvoki tik iš jau sus­tin­gu­sių jo pėd­sakų. Pavyzdžiui, mes suvo­kiam ir paste­bim, kad vai­kai auga, bet nie­kada nema­tome jų augant, o kitimą supran­tame tik lygin­dami dabar­tinį vaizdą su tam tik­rais pra­ei­tyje užfik­suo­tais vaiz­dais. Visas virs­mas, tekė­ji­mas ir tekan­tys vaš­ki­nio laiko var­vek­liai, besto­vint čia, tebuvo iliu­zija, kuri bent kiek paju­dėtų rea­ly­bės link, jei prie Urs Fischer darbo pra­sė­dė­tu­mėm bent jau vieną dieną, bet juk tam papras­čiau­siai netu­rime… laiko.

Daug gra­žių paveiks­liukų čia.

Apie autorių:

Ieva Veideikaitė
Ieva Vedeikaitė yra šviežia rašytoja, nesenai startavusi kultūros aruoduose. Labiausiai Meno duobei dėkoja už galimybę rašyti necenzūrinius straipsnius, tačiau kartais pasireiškia ir pavyzdingai gražiais kūrinėliais. Dažniausiai rašo apie vizualinį meną, taip pat domisi kinu bei teatru, bet rašyti apie tai nedrįsta. Itin džiau... Skaityti toliau > >