Straipsnio autorė Vaiva Mikelionytė
Pirmą kartą apie Roisin Byrne sužinojau žiūrėdama dokumentinį filmą apie visų puikiai žinomo Goldsmiths koledžo studentų kūrybinio gyvenimo ypatumus.
Iš pradžių nepastebėjau nieko ypatingo ir Roisin Byrne man atrodė dar viena nuobodi postkonceptualistė, pučianti intelektualiniu snobizmu atsiduodančius burbulus. Tačiau kai labiau įsigilinau atradau daug priežasčių, dėl kurių ji man pradėjo patikti.
Bene svarbiausios – tai piktdžiugiškas humoro jausmas ir akiplėšiška drąsa. Byrne gana ironišku būdu pakreipia apropriacijos strategiją kitu kampu. Pasisavindama konceptualaus kūrinio idėją fiziniu pavidalu. Šitaip ji iškelia klausimus: kam priklauso idėja? Ar fizinis kūrinio pasisavinimas tolygus idėjos vagystei?
Vienas žymiausių jos kūrinių, pristatytas kaip baigiamasis darbas studijų Goldsmiths metu pavadinimu „You don‘t bring me flowers anymore“. Menininkė susirašinėjo su kitu britų kūrėju Simonu Starlingu, taip išgaudama reikalingą informaciją apie jo kūrinį „Rescued Rhododendrons“. Starlingo kūrinio esmė ta, jog jis Škotijoje auginamus rododendrus pervežė atgal į jų tėvynę Ispaniją, kur norėjo vėl priauginti, taip išsaugodamas juos nuo sunaikinimo ir teigdamas, kad rododendrai yra natūralus meno kūrinys. Roisin Byrne nuvyko į Ispaniją ir parvilko kelis rododendrus į Londoną, kuriuos kartu su laiškais, kuriuose susirašinėjo su Starlingu, pristatė kaip savo kūrinį.
Roisin Byrne „You don‘t bring me flowers anymore“, 2009
Roisin Byrne „You don‘t bring me flowers anymore“, 2009
Kitas „išdurtas“ menininkas buvo Jochem Hendricks. Byrne įsidarbino jo asistente ir gana ilgai ir sąžiningai ėjusi pareigas pagaliau rado prieigą prie asmeninių Hendrickso su finansais ir banko sąskaitomis susijusių dokumentų. Juose vietoj Hendrickso įrašiusi savo asmeninius duomenis Byrne pasisavino jam priklausiusius pinigus ir sukūrė Hendrickso kūrinio „Tax“ repliką – aukso plokštę – ir pavadino ją „Look what you made me do“.
„Look what you made me do“, 2008.
Nuosavybės klausimas yra viena svarbiausių temų, kurias nagrinėja R. Byrne. Kurdama „Diamonds are forever“ ji iš įvairių Londono parduotuvių vogė Swarovski kristalus. Išlupdavo juos iš rūbų ar papuošalų bei prarydavo. Vėliau dietos, kuri susidėjo tik iš kavos, dėka, menininkė kiekvieno mūsų praktikuojamu būdu pašalino juos iš savo organizmo. Vėliau iššikti kristalai buvo nuplauti ir išeksponuoti.
Ne mažiau atsidavimo idėjai ir pastangų pareikalavo kūrinys „Goldenie Brown“. Roisin pati tapo meno kūriniu, pakeisdama Santiago Sierra 2000-aisiais surengtą akciją „160 cm Line Tattooed on 4 People“. Menininkas nusamdė keturias nuo heroino priklausomas prostitutes, kurias įkalbėjo nugaras „pagražinti“ tatuiruote mainais į dozę. Byrne susirado vieną iš tų keturių prostitučių ir įkalbėjo lazerio pagalba panaikinti tatuiruotę, o paskui kreipėsi į tą pačią tatuiruočių specialistę, kad ši ją paženklintų taip, kaip buvo sumanęs Sierra. Šitaip menininkė atliko savotišką intervenciją į meno kūrinį.
„Goldenie Brown“, 2010
„It‘s not you it‘s me“, 2010.
Šie smagūs R. Byrne „chuliganizmo“ aktai sukelia nemažai klausimų ir priverčia iš naujo apmąstyti tokius įprastus ir amžinus klausimus: kas yra menininkas, kas yra kūrinys ar kūrybinis procesas? Atsakymų ieškojimas pakrypsta neįprasta linkme atidžiau susipažinus su Roisin Byrne idėjomis. Siūlau tą jums ir padaryti, o aš pagelbėsiu interviu klausimais.
Vaiva Mikelionytė: Jei neklystu savo kūrybinę veiklą pradėjai kaip aktorė, kas paskatino tave pereiti prie vizualinių menų?
Roisin Byrne: Tiesiog atėjo laikas, kai procesas apsimesti kitais žmonėmis, turiu omenyje gryną vaidybą, o ne pavyzdžiui Brechtiškojo teatro principus, man atrodė per daug įstrigęs savimeilės, egoizmo ir pataikavimo sau rate ir aš to negalėjau pateisinti, atrasti asmeninės motyvacijos ir pasiekti galutinį rezultatą. Taip pat užsiimti savo profesija – „pasirodyti“ publikai gali tik pasitaikius tam tikroms geroms progoms, todėl sunku išlaikyti tolygią jėgų pusiausvyrą ir išlikti įsitraukus ir susikoncentravus, o tai reiškė, kad dauguma aktorių tapdavo pernelyg įsiaudrinę baruose tarp pasirodymų.
Visi tavo kūriniai meta iššūkį mąstymui apie meno pasaulio ribas. Bet kūrinys „Diamonds are forever“ man atrodo šiek tiek kitoks. Kas dar tau buvo svarbu be siekio išbandyti meninės veiklos ribas?
Aš itin domiuosi sufabrikuotomis vertėmis ir Swarovski kristalai tikrai geras to pavyzdys. Turiu omeny, jog tai sintetinė natūralaus mineralo kopija su visa gausuma kultūrinių asociacijų, kurios sukuria daiktui didžiulę kultūrinę vertę, kertančią daug klasinių kategorijų taip pat kaip ir šiuolaikinio meno objektai. Su Swarovskiais aš siekiau per „nešvarų“ procesą pamatyti ar tas vertes įmanoma pakeisti, perversti, jomis žaisti. Bet Swarovskiai pasirodė tokie, kokie ir buvo prieš tai, tikrai gražūs!
Išbandyti meninės praktikos ribas man tikrai yra svarbu. Manau tas siekis jau pats savaime vertingas. Menas man visuomet buvo apie iššūkius, o įdomus darbas – ne visada patogus. Kaip menininkas tu reaguoji į tai, kas vyksta aplink tave, pabandai, panešioji, pamatai kaip tai veikia, tad kiekvienas projektas yra kaip tyrinėjimas. Aš taip pat itin domiuosi, kas šiandien yra kultūros gamintojas, kaip tai veikia, galios dinamika, kuri ateina su tuo vaidmeniu. Ilgainiui aš nukreipiau savo dėmesį nuo originalaus meno kūrinio sukūrimo, o tiesiog susikoncentravau į pasekmes, kurias sukelia siekis sukurti originalų meno kūrinį. Viskas, ką mačiau tam tikrą laikotarpį buvo menininkai, dirbantys beprotiškas valandas tam, kad paremtų savo veiklą, paaukoję tiek krūvas pinigų, tiek asmeninių resursų ir negavę nieko atgal. Kai tu tampi priklausomas nuo sistemos, kuri turi atlyginti už tavo pastangas, kokios jos bebūtų, tu vis tiek nebegali veikti pagal savo norimą planą, o atsiduri galios struktūrų malonėje, kurios turi savo nuosavus kriterijus ir įvertinimus. Mano kūrinys tapo siekiu suardyti tokio pobūdžio galios ryšius ir pamatyti meną ir meno pasaulį daugiau kaip įrankį, kuris dirba man, o ne atvirkščiai. Mano požiūris kilo grynai iš politinės pozicijos.
Papasakok apie savo naujausią kūrinį, kuomet sugalvojai apsimesti Roberto Cuoghi. Su kokiais sunkumais susidūrei ir kodėl tau buvo svarbu apsimesti būtent R. Cuoghi?
Roberto Cuoghi kūrinys buvo tiesiog žavingas. Tapęs savo tėvu jis taip gyveno kokius 7 metus, turiu galvoje tai tikras atsidavimas. Aš per daug permaininga, kad pasukčiau tokiu keliu! Juk vyras, kuris kartu yra ir tėvas, ir sūnus viename kūne – tikras vyras! Bet kituose kūriniuose, kurie daugiausia – autoportretai, jis tampa eiliniu žmogumi ir taip pat jokiu žmogumi vienu metu, todėl man pasirodė, jog būtų gana logiška jam tapti manimi ar man būti juo… toks buvo pirminis potraukis. Taip pat tas žinomiausias kūrinys niekada nebuvo aprašytas kaip kūrinys, o tiesiog kaip kažkas, ką Coughi padarė. Tai man pasirodė itin įdomu, pagalvoti apie tai, kaip šis meno pasaulio mitas, kuris niekada nebuvo laikomas meno kūriniu ir retai kada matytas, nes Cuoghi gana uždaro būdo, išlaikė tokią įtaką. Kas turi teisę „patvirtinti“ kas yra kūrinys, o kas ne? Turiu galvoje jei kažkas lieka nepatvirtinta, ar tada aš ant to galiu užrašyti savo vardą?
Kaip tu pasirenki kitus menininkus? Turiu omeny Santiago Sierra, Simon Starling ar Jochem Hendricks. Ar tu turi kažkokį ypatingą ryšį su jų darbais ar tai kažkas kito?
Visi mano projektai prasideda nuo nuoširdaus susižavėjimo menu. Man ypatingai patinka kūriniai, į kuriuos aš įsitraukiu. Menas – mano kultūrinis klimatas, tai mano pokalbis, gyvenimo būdas, mano nuorodų šaltinis. Kitų idėjos kaip bet kuri kita informacija sėdi tavo galvoje, kūne. Itin intymus yra ryšys, kurį turi su savo galva… taigi iš tikrųjų nieko keisto, tiesiog tikras žavėjimasis kūriniu ir jo kūrėju. Aš nežaidžiu apropriacijos sąvoka meno istorijos prasme, man neįdomus istorinis kontekstas. Mes šiandien turime visiškai skirtingus santykius su informacija nei praeitos kartos. Mūsų informacijos gamyba, platinimas ir vartojimas visiškai skiriasi nuo to, kas vyko seniau. Todėl apropriacija šiandien yra visiškai skirtingas dalykas. Ir jis turėtų būti perrašytas.
Ar susilaukei reakcijų iš pačių menininkų? Ar jų reakcijos tau svarbios?
Taip, susilaukiau reakcijų ir dažniausiai jos gana blogos, cha-cha! Kai mano projektai priklauso nuo atsako iš originalaus darbo kūrėjo, man itin įdomios jų reakcijos. Tačiau vis dėl to ne visi kūriniai reikalauja susisiekimo su pačiu menininku, pavyzdžiui Cuoghi projekto metu jo tiesioginis balsas nebuvo reikalingas, kadangi jo asmenybė ir kūrybos metodas šiaip ar taip gana aiškūs.
Kritikė Anna Watkins Fisher pavadino tavo kūrybą „parazitine praktika“ ir įtraukė visa tai į feministinį kontekstą. Ką apie tai manai? Ar svarbu kalbant apie tavo menines strategijas atkreipti į tai dėmesį?
Aš niekada nebuvau susidomėjusi feministiniu menu. Bet ta esė (pastaba: autorės A. W. Fisher straipsnis) buvo tikrai įdomi ir tikrai puiku, jei tavo kūryba yra taip nuodugniai išanalizuota ir pažvelgta iš įdomios perspektyvos. Bet feminizmas tikrai niekada nebuvo mano tikslas. Buvimas parazitu – tai mano pagrindinis žaidimas. Ji tai pagavo absoliučiai teisingai.
Tavo nuomone, kokį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje atlieka menininkas?
Neturiu nei menkiausio supratimo. Atrodo, jog didžiąją laiko dalį mes tiesiog kalbamės vieni su kitais, žmonės meno pasaulyje kalba vieni su kitais – kūrėjai, rašytojai, kuratoriai, bet iš tikrųjų šitie skirstymai nebesilaiko taip tvirtai, viskas tampa nestabilu ir ribos pamažu nyksta. Vieną gerą dieną, aš manau, kertinė sąvoka menas, kad ir ką ji bereikštų, išliks teritorija, kur tu gali atnešti idėjas, žaisti su jomis bei išgauti kažką naujo – ir tai yra nuostabu. Pasaulis toks pilnas informacijos apie nieką, kad yra neįtikėtina turėti erdvę, kur tam tikri dalykai vis dar gali rūpėti.
Ačiū už pokalbį.
Jei išdrįsi