Eric Fisher „Ką nors pamatyk arba ką nors pasakyk: Maskva“. Vizualizacija. Raudoni taškai yra Flickr nuotraukų vietos. Mėlyni taškai yra Twitter pasisakymų vietos.
„Perdirbimo“ menas arba pasisavintos idėjos, savos idėjos bei technologijų sintezė neišvengiamai tampa vienintele galima kūrybos forma – į tai pastūmėjo mūsų pačių susikurta virtuali kasdienybė. Idėjos gimsta kaip kitų idėjų patobulinimai, vaizdų ir minčių perkūrimai; mes jas tą pačią minutę galime patalpinti ten, kur pamatys visi, tuo toliau skatindami dar intensyvesnį vartojimą. Tik… kas bus originalu vėliau? Visos šios mintys ir ieškojimai kasdien kamuoja kuriančius, vis norinčius būti viena koja priekyje. Į kai kuriuos klausimus galbūt padės atsakyti vizionieriaus Bruce Sterling mintys apie netolimą ateitį, ištraukos iš jo straipsnio „Twenty Years Fore & Aft“, publikuoto „Frieze“ žurnale šių metų rugsėjį.
Vakarykštės dienos genialaus proto išradimai tapo kasdienybe šiandien. Jie prarado savo retorinį blizgesį. Globalizacija buvo jaudinantis dalykas 1991-aisiais, bet 2031-aisiais ji tėra įkyrus įvykių fonas.
2031-aisiais pasaulinė meno bienalė yra rutina, taip pat kaip ir ten gabenantis sunkiai judantis, biokuru varomas lėktuvas. Kai įvykiais yra nauji žurnalai, jų lapai verčiami ir jais atsikratoma kaip žurnalais. Susidomėjimas menu persiverčia, nes priklausymas tam tikram regionui tampa egzotika ir problema; kolekcionieriai ir kuratoriai medžioja naivios, už socialinių tinklų borto likusios kultūros liekanas. Nuotykiai atkasinėjant. Kolekcionieriai tampa perfekcionistais, kuratoriai tampa elitistais; treniruota kiaulė ieškanti retų požeminių grybukų.
„Kino“ seniai nebėra, nes nebėra plastikinės kino juostos. Žanrai išnykę, na, ne tai, kad išnykę, bet jų išskyrimo prasmė turi būti gerai paaiškinta žmonėms, panašiai kaip ekstravagantiškas gestikuliavimas, kažkada buvęs įprastas begarsiame kine. Liūdnas įtempto siužeto filmų likimas geolokuotame, Google žemėlapių nužymėtame 2031-ųjų pasaulyje – jokios mašinų gaudynės niekada nesibaigia bėgančiojo pabėgimu. Tai tapo beprasmiška, tai kvaila. Jokio alibi nebėra, nes yra išmanieji telefonai… Beje, jei nori sužinoti, kas tai padarė, kodėl gi „nepagooglinus“? Kokiame dar atsilikusiame mentalitete iškyla toks keistas klausimas? Jie ką, niekada nežaidžia žaidimų, dėl dievo meilės? Tiesiog įsi-žaisk į savo realybę; rink taškus. Mes visi žinome kaip. Mokslinė fantastika? Negi mokslininkai negali patys pasirūpinti savireklamos burbulu? Jie juk irgi turi savo virtualų pavidalą kaip ir visi kiti, ar ne?
Roy Prol “Clockwork city”
Mirusių klasikinių analoginio meno ir pramogų formų vartojimas, pripažinkime – tai tarsi žiūrėjimas į tirpstantį ledą. Tai tarsi laukimas kol atsiras „pirkti naujienų“. Realūs įvykiai brukami tau į veidą. Realybė atras būdą persmeigti tave nepaisant tavo didžiausių pastangų išvengti skausmo. Realybei nerūpi tavo apsaugos sistemos.
Meno galerijos – tokia pati situacija ir su jomis. Kokios geros jos bebūtų, bet nebeatitinka laikmečio tono. Nebėra reikalo kursuoti į tuos baltus-kubus-šventyklas nes fanatikai išlįs iš jų patys ir lįs jums į akis. Didžiojoje Britanijoje gatvės menininkai įšventinami. Sąveikų estetika? Kas nors nėra sąveikoje su kuo nors kitu? Negi yra pasirinkimas?
Harrison ir White su Nano Langenheim „Įgyvendinant retoriką“
Žodis „vartotojas“ yra tiesioginis įžeidimas, toks pat kaip išvadinti kaimiečiu. Komercija, logotipai ir grafinis dizainas egzistuoja, bet firmų ženklai yra labiau mirę nei aštuonių takelių kasetės. Kai 2031-ųjų žmonės žiūri 1991-ųjų vaizdo medžiagą, jie iš karto pastebi tą visa apimantį mirusių firmų ženklų blizgesį. Kaip jie galėjo taip gyventi? Kodėl jie nesmogė atgal?
H5, François Alaux, Hervé de Crécy + Ludovic Houplain, „Logorama“
Teritorija aplink Černobilį vis dar tuščia. Kai kuriose Japonijos dalyse cunamių paliktuose šiukšlynuose kanapių medžiai auga iki 30 pėdų aukščio. Nesunku apie tai kalbėti gąsdinančiai, tačiau tai nieko negąsdina, nes žmonės prie to pripratę. Žmonių niekad negąsdina bendro naudojimo vietos kasdieniame gyvenime, nesvarbu kiek jos būtų rizikingos; 2031-aisiais žmonės renkasi būti trukdomi dėl egzotiškų ir akį traukiančių dalykų, tokių kaip retos ligos ar psicho-serijiniai žudikai.
Politinių partijų nėra. Socialiniai tinklai jas visiškai išstūmė ir išardė. Tai atsitiko greitai. Seni šūkiai ir kai kuri simbolika išliko. Sunku padaryti, kad kas nors tai pastebėtų; žmonės galvoja, kad taip buvo visada.
Arup „Okeaninis miestas“
2031-aisiais nebėra nieko „kiber-“. Terminas beviltiškai pasenęs, kaip ir „elektro-“ arba „reaktyvinis“. Niekas neskrieja aplink „išorinėje erdvėje“. Internetas, kai apie jį užsimenama, vadinamas „paveldo Internetu“. Dauguma „informacijos“, kuri buvo „Internete“, patalpinta nyksta kaip ir dauguma „MySpace“ pranešimų. Niekas negali sau leisti atsekti senstančią informaciją, ją archyvuoti ar saugoti. Nėra nė didelio noro stengtis tai daryti. Naujos schemos sutrikdė Interneto darbą, jos plačiau apimančios, greitesnės, patogesnės, įdomesnės.
Paspaudimas po paspaudimo, spustelėjimas po spustelėjimo, programėlės pakeičia materialųjį pasaulį. Padėtis planetos paviršiuje apsprendžiama ilgumos ir platumos kombinacija, labiau nei bet kada be priežasties. Labai vertingais 1991-aisiais laikyti daiktai – buvę populiarūs sportiniai sunkvežimiai, gigantiški šaldytuvai, granitiniai stalviršiai – yra tokie pat netrokštami, kaip ir arklio odos sofos.
H. G. Esch „Šanchajus 17“
Niekas negali būti „inovatyvu“, nebent tik įsitikinus, kad pokyčiai ką nors lems. Be burtininkiško murmėjimo, semantinio konteksto, kuriame kažkas turi atsitikti, triušis cilindre yra tik keistas atsitiktinumas, o ne stebuklas. Tinklais sujungta visuomenė nesivysto toliau, ji kabo tinkle; visa tai – tiesūs keliai ir vingiai, įkalnės ir nuokalnės, pakilimai ir nuosmukiai.
2031-ieji – delikataus gotiškumo, hi-tech nuosmukio metai, komplikuota, neurotiška austro-vengriškos rinkos despotizmo sfera, varžoma kompetencijos stokos… Prisipažinkime sau: ilgai brandintas pasidavimas atitinka bendrą mūsų laikų nuotaiką. Mūsų menas kalba apie simbolizmą, neaiškias aliuzijas, likimą, prilipdytus papuošimus. Inovatyvumo trūkumas, bet kokio perspektyvaus naratyvo stoka mūsų nejaudina ir neverčia blogai jaustis. Antrinės bendro naudojimo, iškirpk-įklijuok, remiksavimo, savinimosi, pervadinto plagijavimo tinklų kultūros infrastruktūros; šio intelekto lūšnyno vertė nebeturi būti dirbtinai palaikoma. Tai tik kitas būdas pasiekti rezultatą, tai būdas, kuris žlunga greičiausiai.
Tai ne fantastika, nes mes tuo turime gyventi. Bet vis tik gali iškišti galvą pro smogo sluoksniu padengtą langą ir žvilgtelti, ir žinai… galbūt tolimieji 2031-ieji iš tiesų atrodo tarsi 2011-ieji, ar net 1991-ieji…
Bet juk čia viskas buvo apie dabartį? Negi po tokių prognozių dar galima ką nors naujo išgalvoti? O gal tiesiog kurti, pasąmonėje užkoduota ateitis.
Straipsnis parengtas pagal Meno centre Dizaino koledže Pasadenoje (JAV) reziduojančio vizionieriaus ir fantasto Bruce Sterling parengtą įžvalgą į ateitį „Twenty Years Fore & Aft“, publikuotą 2011 metų rugsėjo mėnesio „Frieze“ žurnalo numeryje.
Jei išdrįsi