Nežinau kaip jūs, bet aš nepripažįstu muzikos kuri leidžia sėdėti ją klausant. Man muzika asocijuojasi su šokiu ir yra gera tada, kai pasigirdus jau pirmiems garsams kūnas tarsi savaime jiems pasiduoda linguodamas, kai ji užkabina ir viską pamiršti, iškeliauji į kitą pasaulį. Paskutinį kartą tai privertė padaryti amerikiečių grupė Tune Yards arba – kaip jai labiau patinka – tUnE-yArDs, po kurios pavadinimu slepiasi itin įdomi asmenybė – vokalistė (ir ne tik) Merrill Garbus bei dar keletas vienam ar kitam projektui prisijungiančių muzikantų.
2009 metais susikūrusios ir jau du albumus išleidusios (BiRd-BrAiNs /2009/, w h o k i l l /2011/) grupės stilių išties sunku įkišti į rėmus. Turbūt lengviausia apsiginti pasakius experimental, nes pasileidęs naujausią jų albumą gali išgirsti bene viską nuo rokavos moterytės ir gitarų skambesio iki Afrikos ritmų, freak’iško laukinės gamtos šauksmo ar, kaip mano mama pasakytų, balagano, kai atrodytų visi instrumentai ir dar balsas eina kas sau, kartu sukurdami užburiančią kakofoniją. Ir pati Merrill Garbus džiaugiasi neturinti pastovios, tradicinės roko grupės sudėties – tai suteikia laisvę kaip kūrėjai. Tikriausiai būtent eksperimentavimas, nuolatinis kitimas, nieko nevaržomi ieškojimai ir yra šios grupės privalumas. Kone kiekviena daina pulsuoja kitoniškumu bei savita ir dar negirdėta laisve įsuka jau net klausant įrašą YouTube, o apie gyvo pasirodymo energetiką galiu tik nedrąsiai spėlioti.
Tiesą sakant, sužinojusi apie naują atlikėją retai nagrinėju, kas jis per asmenybė, tačiau visgi šiek tiek pasidomėjusi tUnE-yArDs vokaliste supratau, kad be reikalo atsisakau visai įdomaus dalyko. Šioje vietoje taip pat tenka sutikti su žodžiais, kad kūrėjų gyvenimas, mintys dažnai gali būti tokie pat įdomus kaip ir jų kūryba.
Merrill Garbus nėra nei tradiciškai labai graži, nei atitinka pop kultūros kūno matmenų standartus, bet netradicinės muzikos mėgėjams tai nė motais – ji įdomi savo kitoniškumu, tuo kaip tik ir žavi. Svarbiausia – Garbus emocinga, su iš kūno gelmių atlekiančiu sodriu vokalu ir absoliučiu tikėjimu, kad tai ką daro yra tikrai jos ir jai.
O būtent dainininke Garbus tapo ne iš karto. Po mokyklos baigimo daugiau nei keturis metus vaidino lėlių teatre ir tik kurdama dainas su ukulele (Havajų gitara) vienam spektakliui suvokė, kad jai labiau patinka tai daryti.
You could say so much through poetry and through the feeling of the music. Why do I need a stupid puppet on my hand? There was something about just working on the music itself that felt very powerful.
Tačiau, kaip pasakoja kūrėja, perėjimas iš teatro į muziką buvo gan sudėtingas, nes buvo nejauku kalbėti ir neturėti kaukės ar nebūti įsikūnijus į kitą personažą, tiesiog būti savimi. Todėl ji vis dar dažosi veidą, kad įeitų į kitą personažą. Tačiau greičiausiai tai išėjo tik į naudą, nes makiažas suteikia jos pasirodymams teatriškumo.
Virtuvėje su tUnE-yArDs
Įdomus ir kūrėjos požiūris į kūrybos procesą. Muzikos kūrimą, ypač naujo albumo išleidimą Garbus prilygina egzotiško maisto ruošimui.
I think from the first album to this album, everything was so different. It was like if you were making food with all these ingredients you’ve never known ever before and that you’ve never tasted before.
It was as if I was tasting these things, and it took me months and months to have those tastes in my mouth enough to know this is the meal that I want to make.
I feel like an album is just sort of where you are at, at that time, the equipment that’s available to you, the people who are available to you, and the mood that you’re in and all that stuff. I think that every time I do an album, it will sound a lot different, even with these same elements.
Manau, kad būtent kaip tik šie žodžiai galbūt galėtų būti kaip ir priekaištas toms grupėms kurios vieną po kito kepa vienodai skambančias dainas ir albumus.
Moterys, pyktis ir kita…
tUnE-yArDs vokalistės galvoje sukasi kartais ir kiek feministinės mintys. Tačiau net ir atmetus bet kokius jausmus turbūt tenka su ja sutikti. Išties muzikos industrijoje vis dar yra mažai moterų, ypač tokių, kurios įkvėptų ir… kad ir kaip nekukliai skambėtų, Merrill Garbus save laiko pavyzdžiu.
I think that we need more weird, loud women role models, and I think that’s what I have become.
Tačiau visgi matydamas ją ant scenos lyg ir nebegali tuo dvejoti.
Kitas itin Merrill dominantis dalykas – tai mūsų tamsioji pusė, slypinti mumyse ar pastebima kituose. Pavyzdžiui, kartais nei iš šio, nei iš to atsirandantis pyktis ar troškimas žudyti, net jei ir nesame blogi žmonės. Naujojo albumo pavadinimu „who kill“ Merrill sąmoningai užsimena apie tai. Ši mintis man kiek priminė akimirkas, kai išties retkarčiais prisilietus prie ko nors gležno netikėtai išplaukia noras labai suspausti, įžnybti ir… vooooouuuv. Susivokus tokios mintys susigėdusios nubėga šalin.
Not that I’m thinking about killing things all the time, but that we are confronted with violence all the time. As a human being, but also as a woman, especially.
Ir vėl grįžtame prie anksčiau paliestos temos: kaip moteris, kūrėja pastebi susivaržymą, stereotipinį moters kaip geros būtybės suvokimą ir kaip tai įkalina asmenybę?
As women, we’re not supposed <…> to be violent, and were not supposed to want that kind of power over someone else. I’m noticing that I have a lot of anger. I’m not an angry person, I don’t think, but there is this inherent frustration I have as a woman, I think from being a woman.
Bei taip pat apie seksą, nes visuomenėje vis dar neįprasta girdėti moterį dainuojant “I love when this happens” ar “I love when my man does this to me”, kaip kad galime išgirsti įsiklausę į dainą „Powa“, sulaukusią daug prieštaringų vertinimų. Štai kaip Merrill pati viską paaškina:
Personally, that hasn’t been my experience with sex, it’s not all good, and it’s amazing to me that doesn’t really get talked about at all in pop culture. It’s just these two different spectrums of, like, no sex, or sex is not even talked about, in this of virginal sense. Or, we’re all sluts and we enjoy every moment of sex. There is no gray area.
Galbūt kūryboje paliečiamos tokios sritys ir yra būdas paskatinti žmones kalbėti apie tokias temas. Ir gerai, juk meno misija skatinti mąstyti, keisti(s), o vidutinybių šimtus kartų perpasakojančių tas pačias banalias saldžias istorijas savo dainose jau ir taip yra pakankamai.
Afrikos įtaka arba muzika niekam nepriklauso
tUnE-yArDs kūryboje yra jaučiama gan didelė afrikietiškos muzikos įtaka. O viskas prasidėjo nuo to, kai Merrill vaikystėje išgirdo afrikietišką muziką, kuri buvo visiška priešprieša vakarų pasaulio vokalui.
These voices were really percussive and really abrasive, and I think that this had huge effect on me because it was just this new kind of energy in music that I had never heard before.
Tačiau įdomu tai, kad po apsilankymo Afrikoje Garbus suvokia realią situaciją gaubiamą dvejopų jausmų.
Feeling the most at home in a place that I have ever felt, but also that I would never be a part of that on some deeper level.
Muzikos pasaulyje yra daug diskutuojama apie vakariečių atliekamą afrikietišką muziką. Ir apskritai į žmones atliekančius ne savo kultūros muziką kartais žiūrima neigiamai. Šiuo atveju kūrėja turi dvejopą nuomonę. Ji mano, kad muzika šventai laisva ir negali būti jokio skirstymo, kad viena priklauso vieniems, o kita – kitiems. Ir tai aktualu ypač dabar, kai muziką galime lengvai parsisiųsti ir pasiduoti kokioms tik norime įtakoms.
People can try and stop that and say you should stick to your own music, but our own music—that doesn’t exist anymore. As soon as you hear another sound, you’re absorbing that sound, and musicians are absorbing those sounds.
Ir iš to gimsta netikėčiausi dalykai.
Tačiau ji pripažįsta, kad visgi nėra gerai, kai žmonės pelnosi iš afrikietiškos muzikos pasiimdami tik pačią muziką, tačiau nė kiek negerbdami jos kultūros. Tuo tarpu itin žavi tai, kad kurdama Garbus kelia sau klausimus: apie ką ši muzika? iš kur atėjo? kokia tai kultūra? Taip prieinama prie esminių dalykų, kuriais remiantis sukuriami principai, neleidžiantys kenkti tam, kas tau artima.
My idealist self thinks that music is one of those ways where we are communicating with other cultures in a way that hardly ever happens. I think that’s how music saves the world.
Šia mintimi ir užbaigsiu. Aišku galit sakyti, kad kone kiekvienas moka gražiai pakalbėti. Tačiau visgi man norisi tikėti, kad tUnE-yArDs atvejis yra išimtis. Ir, bet kokiu atveju, nuostabi muzika visada lieka.
Daugiau M. Garbus minčių čia.
Jei išdrįsi