Sveikas, Tadai, smagu, jog galime susipažinti artimiau. Pirmas klausimas būtų apie tarpdiscipliniškumą. Su tavimi visų pirma susipažinome kaip su fotografu, tačiau savaime suprantama, jog šis apibrėžimas tau tiesiog yra per siauras, dirbi ir su garsu, ir vaizdu, tekstais, turi skirtingų idėjų. Papasakok, kaip tavo idėjos atranda pavidalą viename ar kitame formate, kaip juos atrandi ir pritaikai vieną kitam? Ar visuomet tiek daug eksperimentavai ar daugiau tai darai dabar?
Skirtingos raiškos formos, su kuriomis dirbu, man pačiam atlieka vis kitokią funkciją, tiksliau veikia mane vis kitaip, todėl renkuosi jas pagal esamą vidinį poreikį. Dažniausiai dar prieš gilesnį idėjos vystymą jau žinau, su kokia priemone noriu dirbti ir darbo eigoje ji retai tesikeičia. Tačiau būna, jog kuriant darbą, vieną priemonę papildo kita. Panašiai yra ir su bendrais projektais, tik šiuo atveju vidinis poreikis yra ne mano asmeninis, bet visos grupės poreikis. Tačiau kadangi šiuo metu studijuoju dailės akademijoje, kur kol kas tenka atlikti kūrybines užduotis susijusias su tam tikrais formatais, apie šitai galvoti pačiam tenka mažiau. Kas liečia eksperimentavimą, tai gyvenime esu gan tradicinių pažiūrų, bet kūryboje paeksperimentuoti visados mėgau. Nesu šiuo atžvilgiu radikalus, tačiau visada įdomu atrasti kažką naujo.
Drought of Monotony (Monotonijos sausra)
Drought of Monotony (Monotonijos sausra)
Kaip tu pats supranti fotografiją? Kokie kūrėjai tave žavi, kokios fotografijos nemėgsti, jeigu tokia yra?
Fotografiją aš suprantu kaip vieną iš priemonių kūrėjui vaizdu perteikti savo idėjas, pasaulėjautą, tačiau ji ypatinga tuo, jog gautas vaizdas yra neatsiejamas nuo regimos tikrovės. Nesvarbu, ar tai būtų dokumentinė, ar konceptuali fotografija. Fotografija, tai minties įpavidalinimas, įžvelgiant ir savaip interpretuojant tai, kas egzistuoja. Labiausiai mane žavi tie kūrėjai, kurie sugeba sukurti gilius darbus tiek iš estetinės, tiek iš idėjinės pusės. Dar galiu pasakyti, jog fotografijoje, kaip objektas, mane labiausiai domina žmogus. Sustabdyta akimirka leidžia įžvelgti ir pajausti tokius gyvenimo momentus, kurių paprastai net nepastebim, leidžia giliau pažvelgti į patį žmogų. Sunku apibūdinti fotografiją, kurios aš nemėgstu. Labiausiai nepatinka, kai nesijaučia fotografuojančio žmogaus asmenybės, bandymo ieškoti kažkokių prasmių, klausimų, sprendimų.
Papasakok apie įdomiausią projektą, su kuriuo teko dirbti?
Nors daugiausiai gerų įspūdžių primena grupiniai projektai, pažvelgus giliau, įdomiausias projektas, su kuriuo teko dirbti, buvo visiškai individualus, savotiška meditacija. Šią vasarą praleidau tėvų namuose, šalia miško, kuris ir tapo mano projekto pagrindu. Iš vieno to miško medžio pasidirbau pučiamąjį instrumentą didžeridu bei pinhole kamerą. Šitaip per mane, kaip tarpininką, miškas galėjo kurti garsą ir vaizdą. Atlikęs šį darbą sugrįžau į tą pačią miško vietą, kur augo tas medis, pasistačiau medinę kamerą, atsisėdau priešais ir pradėjau groti didžeridu. Kamera eksponavo tiek laiko, kiek grojau, o grojau tiek laiko, kiek jaučiau esant reikalinga. Grojimą įrašiau ir gautą autoportretą su mišku pateikiau kartu su garsu. Taigi, instrumento ir kameros gaminimas buvo lyg pasiruošimas, o sekantis veiksmas susijungimas su darbo medžiaga, tapsmas neatsiejama miško dalimi. Gaila tik, kad stebėtojas, matantis galutinį rezultatą, yra labiau veikiamas koncepto, o ne proceso, kuris šiuo atveju yra galbūt svarbiausias. Keturi mėnesiai šitokiame procese veikiausiai ir lėmė jo svarbą man.
Drought of Monotony (Monotonijos sausra)
Drought of Monotony (Monotonijos sausra)
Žinome, jog šiuo metu studijuoji. Kaip matai save po studijų? Kokiu keliu norėtum eiti? Ar matai save Lietuvoje ar, kaip daugelis, imsi ir emigruosi?
Šiuo metu esu antrame kurse ir tikslių, aiškiai apibrėžtų vizijų dar neturiu, nors apie ateitį ir mąstau daug. Dėl emigracijos, tai sunku save įsivaizduoti tokioje situacijoje. Jei apie tai galvočiau, tai tikriausiai būčiau ir pradėjęs nuo studijų užsienyje. Mielai kurį laiką pagyvenčiau kitoje šalyje, pažiūrėčiau kaip ten viskas vyksta, bet savo asmeninį gyvenimą noriu kurti šalyje, kurioje gimiau. Per daug man čia viskas artima, kad skirčiausi. Kūrybiniu atžvilgiu užsienyje tikriausiai būtų daug daugiau galimybių, tačiau dabar tokie laikai, kai pasaulis smarkiai sumažėjęs, todėl tikiu, kad gyvendamas Lietuvoje galiu reikštis kaip menininkas ne tik lokaliai. Baigęs studijas nustoti kurti tikrai neketinu, tačiau nežinau ar sugebėsiu gyventi vien iš kūrybos ir ar neteks pasiieškoti ir kitų būdų pritaikyti savo kvalifikacijas. Tikiuosi, to neprireiks. Šiuo metu save po studijų matau gyvenantį Lietuvoje, čia sukūrusį šeimą ir kuriantį meną. Tačiau neatsiribojus nuo likusio pasaulio.
Kaip manai, kuo skiriasi kūrėjo kelias Rytų ir Vakarų Europoje? Ar pastebi kokias tendencijas, įtakas, galbūt net kopijavimą?
Mano paties, kaip kūrėjo, kelias, dar labai trumpas, keliauju juo ir dedu visas jėgas, kad suprasčiau, kurlink jis veda. Kol kas galiu tik žvalgytis, o ne stebėti ir analizuoti kas vyksta kitur, todėl kažkokių gilių įžvalgų šiuo klausimu pateikti negaliu. Pats dar nesu važinėjęs Vakarų Europos kūrėjų keliais, esu tik girdėjęs, kad jie visai neblogi, išasfaltuoti. Čia pas mus, Rytų Europoj, pasitaiko duobių ir žvyrkelių, kurie apsunkina pačią kelionę, tačiau keliai apsupti dar iki galo „nesukultūrintų“ miškų ir kitų gražių kraštovaizdžių, kurie įkvepia ir skatina važiuoti toliau, nebūtinai tiesiai ir nebūtinai keturiais ratais.
Psichoteka
Psichoteka
Savo kūryboje lieti ir socialines tematikas, gal gali papasakoti apie tai plačiau?
Užsiiminėjant gatvės fotografija ir fotografuojant žmones bemaž neįmanoma neprisiliesti prie tokių tematikų. Taip, mano fotografijose dažnai atsiranda veikėjų iš įvairių socialinių sluoksnių, ir svarbiausia man čia yra žmogaus psichologija, jo vidinės būsenos. Stengiuosi įžvelgti, užčiuopti ir kaip galima geriau fotografijos pagalba įpavidalinti žmogaus gelmę, šiaip jau neįpavidalinamą, perteikti asmens ryšius su aplinka, tokius, kokius juos matau aš.
Esi vienas tų retų kūrėjų, kuris augo menininkų apsuptyje ir kurio šeima glaudžiai susijusi su kūrybinėmis industrijomis. Kokias patirtis ir įtakas atsimeni iš savo pasirinkimų eiti tuo pačiu keliu kaip tavo šeimos nariai? Kaip manai ar lengviau, o galbūt sunkiau save atrasti augant kūrėjų apsuptoje atmosferoje?
Negaliu pasakyti, kad ta apsuptis buvo tokia didelė. Menas niekam nebuvo svetimas, bet tokių žmonių, kuriems kūryba būtų gyvenimo pagrindas, mano vaikystėje buvo tik du: tėtis ir mamos brolis. Tačiau to užteko, kad jaustųsi stipri kūrybinė atmosfera ir formuotųsi mano paties meninis suvokimas. Dėl savęs atradimo tokioje aplinkoje, manau, jog tai gali būti sunkiau, jeigu ta aplinka stengiasi per jėgą daryti savo įtaką. Man čia pasisekė. Visą vaikystę daug piešdavau, darydavau visokius keistus dalykus. Visi tai matė, tačiau niekas nebandė manęs formuoti. Padėdavo tiek, kiek pats to norėdavau. Nekurdavau sistemingai ir rimtai apie savo meninę ateitį negalvojau. Visa tai buvo kaip žaidimas. Ir tik kai prieš keturis metus išvykau mokytis į gimnaziją mieste, pradėjau rimtai užsiimti kūryba. Gyvenau vienas su močiute, buvau nepratęs gyventi dideliam mieste, taigi norėjosi kažkur save „padėti“. Pradėjau dirbti su įvairiomis raiškos priemonėmis, ypatingai su fotografija ir rezultatai pradėjo matytis labai greitai. Taip pat pradėjau daug konsultuotis su tėčiu, ko nedarydavau, kai dar gyvenau namuose. Manau, jog toks stiprus kūrybinis progresas įvyko būtent todėl, jog vaikystėje gyvenau tokioje atmosferoje, kurioje galėjau nieko nestabdomas bei nestumiamas ieškoti savęs.
Father (Tėvas)
Papasakok apie tą gyvenimo epizodą, apie kurį jau užsiminei, kai bendravome — dailės ir muzikos mokyklas skirtingose gatvės pusėse.
Tuo metu man buvo 10 ar 11 metų. Gyvenau kaime, kur vaikščiojau į privačias pianino pamokas, o už dešimties kilometrų lankiau sporto mokyklą, tačiau atrodė, kad veiklos galėtų būtį ir daugiau. Man parodžius didelį norą, tėvai nusprendė, kad turiu lankyti muzikos mokyklą, esančią už trisdešimties kilometrų nuo mūsų kaimo. Kadangi nuo vaikystės labiau pasižymėjau savo piešimo, ne muzikos, įgūdžiais, o dailės ir muzikos mokyklos buvo visai šalia viena kitos, galėjo atrodyti keista, kodėl pasirinkau muziką. Taip buvo todėl, jog tėtis griežtai pasakė, jog dailės mokykloje mane gali sugadinti. Tik visai neseniai, kai mano piešimo stilius įgavo aiškesnius bruožus, supratau, ką jis turėjo galvoje ir esu už tai jam dėkingas. O dėl muzikos, visgi likau savamokslis ir šioje srityje. Tikrai nesigailiu.
Kaip vertini naujųjų technologijų bei interneto įtaką kūrėjams? Ar tau tai aktualu?
Normalu, kad viskas juda į priekį, keičiasi, atsiranda naujos raiškos galimybės, kurių kūrėjai neturėjo ankščiau. Visą laiką taip buvo. Tačiau senosios technologijos niekur nedingo, bent jau dauguma. Yra dalykų, kuriuos gali atlikti tik pasitelkęs naująsias technologijas ir atvirkščiai. Pats užsiimu abejomis, pagal poreikį. Taip pat dabar yra daug platesnės komunikacinės galimybės, daug greičiau mezgami kontaktai, lengviau parodyti savo kūrybą, greitesnis priėjimas prie informacijos apie dominančią problematiką. Nepatinka tačiau tai, jog atsiradus neribotoms informacijos galimybės, dažnai naujuosiuose kūriniuose jaučiu efektą tik protui: reikia tiek daug mąstyti, stengtis suvokti, jog vietos jausmui, prigimtinei meno funkcijai, tiesiog nebelieka. Toks kūrinys suveikia tik tada, kai sugebi pilnai jį išskaityti.
Na, ir paskutinis klausimas apie įkvėpimą — kas tave įkvėpia ir kur semiesi idėjų ir energijos žengti pirmyn?
Klausimas, į kurį labai sudėtinga atsakyti žodžiais. Dažniausiai mano įkvėpimas pasireiškia estetinių pojūčių pavidalu, iš kurių vėliau kyla apmąstymai, suformuojantys kūrinį, arba jo eskizą. Kartais tas apmąstymų etapas vaidiną labai svarbų vaidmenį, kartais jo išvis nebūna, pavyzdžiui grafika arba muzika dažniausiai būna to laiko tarpo jausmo perteikimas vaizdu ar garsu. Taigi, viskas prasideda nuo jausmų ir minčių, kurie kyla iš įvairiausių pasaulėjautai artimų dalykų, pradedant nuo aplinkos garsų ir vaizdų suvokimo, baigiant asmeniniu gyvenimu. O gal atvirkščiai.
Ačiū!
Jei išdrįsi