Kūrybiškumo Kioskas: Interviu su Ugnium Ratniku

Nuotraukos Ugniaus Ratniko

Sveikas, Ugniau, smagu su tavimi susi­pa­žinti arti­miau, taigi pir­ma­sis klau­si­mas, žinome, jog dirbi su įvai­rio­mis tech­ni­ko­mis, gal gali papa­sa­koti apie tai pla­čiau? Nuo ko pra­dė­jai, kaip kelia­vai pir­myn ir ar turi mėgiamiausią?

Nuo ko pradėjau?

Pamenu save kokiu trijų metukų, mane guldo mūsų namų salone, vasara šilta, ką tik dažy­tos sie­nos, o mie­ge­lis neima… imu pieš­tuką ir pra­dedu. Marginu sie­nas brūkš­niais , lini­jom, sutei­kiu joms erdvę, hori­zontą. Taip ir pra­dė­jau. Baigus šešias kla­ses, mama nutarė, kad man lai­kas eit į dai­lės mokyklą. Pamenu tą vasa­ros rytą, kai įtem­pęs jėgas sten­giausi pra­migt dai­lės egza­miną — neno­rė­jau jokių egza­minų, jokios dai­lės. Paskambino kla­sioko mama ir klau­sia, ar Ugnius eina? Op iš lovos, eina. Keturi metai, kupeta tokių blan­kių blan­kių, melan­cho­liškų pie­ši­nė­lių ir dar blan­kes­nių akva­re­lių. Išėjau „aka­de­minę” prog­ramą vaikams.

Ir ką? Ogi nieko. Kai tapau pil­na­me­tis, kai mečiau moks­lus, kai jau kelis mėne­sius dir­bau teatre buta­foru, vieną tamsų sau­sio pabai­gos vakarą, kai už lango pustė, o radia­to­rius malo­niai šildė kojas, kai jutaus toks vie­ni­šas besto­vys ant beri­bio pasau­lio slenks­čio, pasi­ėmiau kar­to­niuką 25/​35, alie­ji­nių dažų ir vėl pra­dė­jau. Gavosi toks paveiks­liu­kas — žmoge­lis „nutrū­kęs“ ant baro (teatro baro), o šalia nuger­tas kavos puo­de­lis. Taip kaž­kas man tą kart pakuž­dėjo: „ TU GALI“. Pradėjau tapyt, pai­šyt, rašyt, kurt gar­sus. Tokia pra­džia, vėliau keli metai gyve­nimo Vokietijoj, sta­ty­boms skir­tas popie­rius, bui­ti­niai akri­li­niai dažai, potė­pis, besi­ple­čian­tis for­ma­tas. Tapiau. Tapiau, tapiau, tapiau, kol sulau­kęs 27m. įsto­jau stu­di­juot gra­fiką. Kodėl įsto­jau? Kodėl gra­fiką? Šiaip sau, taip pasuko kelias tą vasarą. Tais metais pra­dedu žaist su foto­gra­fija, brai­žyt — pai­šyt nega­ty­vus, trans­for­muot vaizdą, keist rea­lybę. Antram kurse papil­domo pie­šimo dėka atrandu liniją, sau­sos ada­tos tech­niką, grafiką.

Tai tokios isto­ri­jos su tom technikom.

Šian­dien drą­siai nau­doju tai, kas padeda vys­tyti min­tis, juti­mus, foto, video, pie­ši­nys, žodis, vis­kas gerai.

Tapau dirb­tu­vėj ir drobę įtrinu smil­kalų pele­nais, nes jie … kaž­kaip po ranka . Viskas taip asme­niška, taip jautru.

Mus suža­vėjo tavo iliust­ra­cijų seri­jos, kuriose domi­nuoja įvai­rūs ir labai cha­rak­te­ringi per­so­na­žai. Kaip juos sugal­voji? Ar jie turi isto­riją, ar popie­riaus lape atsi­randa tie­siai iš tavo minties?

Istorijos. Kai buvau visai mažy­tis ir ėjau į vaikų dar­želį, mano mėgs­ta­miau­sias užsi­ėmi­mas buvo ne žaisti kala­dė­lėm ar maši­nas stum­dyt (nemi­nint fizi­nio paren­gimo, kuris man buvo tikra kan­čia, nes nemo­kė­jau užsi­rišt bato, o tai kėlė begalę nepa­to­gumų). Taigi, man labiau­siai patiko pasa­kot isto­ri­jas. Visokias. Prisifantazuodavau sočiai. Kartą pas mane į namus atėjo dar­že­lie­čiai pažiū­rėt dino­zauro, kuri lai­kiau namie, tik gaila, kad tuo­met jis buvo išvež­tas į kaimą pas bobutę. Pasakojau pasa­kas. Sodindavo prieš visą grupę ir sek. O vėliau tiek išpo­pu­lia­rė­jau, kad net ves­davo į kitas gru­pes. Taigi, pasakos.

Personažai? Jie ran­das, kar­tais ateina patys, tarsi susi­ku­ria, kar­tais juos sutinku gat­vėj, visur . Kai tik įsižiū­riu į žmones, nesvarbu kur, kavi­nėj, žurnale, kine, ran­das per­so­na­žai, ran­das istorijos.

Pridedu kelias istorijas.

6000 min­čių

Kartą, 2005 vieš­pa­ties metais aš (aš, tai…ir vėl tas aššš) užsi­da­ręs namie dvi savai­tes, stum­džiau po kam­ba­rius 6000 spal­votų poro­lono kube­lių. Tai turėjo vaiz­duoti mūsų kas­die­nio mąs­tymo pro­cesą. Kažkur per­skai­čiau, kad kaž­kas atli­ki­nėjo tyri­mus ir „įrodė“, kad mūsų gal­vose nuo­lat sukas 6000 tų pačių nie­kam nenau­dingų min­čių apie ką „val­gyti, sex, kelio­nes, nedrau­gus“ ir t.t. Tai mes ir nešio­jam gal­vose tą mišinį diena iš die­nos. Tai ir ban­džiau pavaiz­duot stum­dy­da­mas tuos kube­lius. Stumdžiau stum­džiau, vaiz­da­vau vaiz­da­vau, foto­gra­fa­vau, fil­ma­vau– au au. Besibaigiant ant­rai savai­tei mano, tuo metu šešia­metė dukra, paklausė : „Tėti, kodėl visi eina į darbą, o tu stum­dai kem­pi­nes?“. Spėkit, ką jai atsa­kiau? Viskas. Istorijos pabaiga.

Mičigano švytu­rys pori­nėm dienom

Mičigano ežero švytu­rys. Eidavau kas vakarą apie 11.30 PM prie to švytu­rio. Jis sto­vėjo molo gale, molas buvo suša­lu­siam Mičigano ežere, eže­ras pri­glu­dęs prie Rogers parko (toks rajono pava­di­ni­mas, jame gyvena 154 tau­ty­bių žmones) ir visa tai vyko Čika­goj, Jungtinėse vals­ti­jose 2008 gūdžią žiemą. Eidavau prie švytu­rio kasnakt ir pasi­slė­pęs už jo gro­da­vau tokiu eskimų inst­ru­men­tė­liu bau­u­uuu bau­u­u­uuu. Sušalęs eže­ras, miesto gau­de­sys, nie­kad nemie­gan­tis lėk­tuvų dan­gus ir į visatą kylan­tis beuuuu beuu­uuu. Tai truko du mėne­sius. Po to gal­vo­jau ką nors pri­me­luot, išsukt kokių sis­temų, pasi­kar­to­jimų, kon­cep­cijų, užburt visus, pada­ryt men… Viso to nebe­da­ry­siu. Du mėne­sius kasnakt virš Mičigano sklido tik mano tas beuuuu beuuu, ar vien todėl neverta susi­mas­tyt kas čia dabar daros?

(Du mėne­sius tapiau laip­ti­nėj ant atsar­gi­nių laiptų. Paroda pas­ku­tinę dieną neįvyko. Visą laiką tem­pe­ra­tūra buvo apie –20 C )

Laikas ir datos

Gana senai paste­bė­jau, kad kar­tais laik­ro­dis lyg kažką sako, šifruoja, koduoja . Skaičiukai op ir susi­de­rina, op ir vėl. Buvau pri­kū­ręs viso­kių sis­temų, pvz. 23:32 — tai veid­ro­dis, kaž­kas man sako — VEIDRODIS. Ką tai reiš­kia? Oi, atlei­s­kit, bran­gūs ponai… Nežinau. Būna kitaip, 12:34– tai EIGA, postū­mis, laip­tai, 22:22 — pusiau­svyra, darna… o dar pasi­kar­to­jimų daž­nis, rit­mas, schema, orna­men­tas, ora­to­rija… aplin­ky­bės, kurio­mis tai „rodosi“… galinga. Tuos visus skai­čiu­kus pra­dė­jau fik­suot 2004 05 21 nie­kuo ney­pa­tingą (nuo­sta­bią) dieną ir tai darau iki šian­dien. Esu užre­gist­ra­vęs 14074 „pasi­ro­dy­mus“ iki dabar . Dabar, tai 2010 11 25 7:17 PM (kaž­kas kom­piu­te­rio laiką ame­ri­ko­nišku pavertė).

Kartais lyg kaž­kas pakužda į ausį, kad nie­kas nevyksta šiaip sau, kad esi bega­li­nės sis­te­mos dalis, kad vis­kas turi prasmę, kad už suvo­kimo ribų tvyro bega­lybė ir kad VISKAS YRA GERAI, vis­kas susiję su vis­kuo laike, erd­vėje, šiapus ir anapus.

Tada šypsais, tari ačiū ir toliau gyveni pil­nas nuostabos.

Tų skai­čiukų pase­koje ran­dasi 22:22.

Žinome, jog greta asme­ni­nės kūry­bos, dar ir moky­to­jauji, padedi kitiems atrasti kūry­biš­kumą, gal gali papa­sa­koti apie tai pla­čiau? Ar susi­duri su kokiais sun­ku­mais ar pavyksta viską suderinti?

Taip . Teko dės­tyt įvai­riose mokyk­lose, vest būre­lius, dai­lės stu­di­jas. Ką galiu apie tai pasa­kyt? Smagu. Smagu dalin­tis. Vaikai (ir ne tik vai­kai), žmonės, yra GĖRIS, kokios prob­le­mos? Formalumai, for­ma­liz­mas. Tik tai. O moki­nių turė­jau įvai­rių, jau­niau­siai buvo dar net ne keturi, o vyriau­siam gero­kai virš šešias­de­šimt. Vaikai labai kūry­bingi, atviri, spon­ta­niški ir džiu­gūs, o suau­gė­liai… jie pie­šia, užsi­miršta, atsi­lei­džia, nebėra raukš­lių ant kak­tos ir… netgi šypsos vie­nas kitam, taip nuo­šir­džiai… tampa vaikais.

Šiuo metu Kelmės meno mokyk­loj turiu kelias pamo­kas. Ten yra vie­nas moki­nu­kas, Justinas M. Vien jau dėl to vaiko verta ten nuva­žiuot karts nuo karto. Įdedu jo pie­šinį TRYS KARALIAI (7 metukai)

Jėga vai­kai! Justinas M.

Gyveni ir kuri Šiau­liuose, taip pat kiek žinome didžiąją savo gyve­nimo dalį pra­lei­dai būtent Lietuvoje, gal galė­tum pako­men­tuoti, kuo tavo manymu kūry­bos sri­tis poso­cia­lis­ti­nėse vals­ty­bėse, kaip Lietuva, ski­riasi nuo išsi­vys­čiu­sių kapi­ta­lis­ti­nių vals­ty­bių? Ar esame kitokie?

Kad buvom kito­kie, tai jau tik­rai. Ar esam? Tai klausimas.

Gyventi, kurti teko įvai­riose vie­tose. Lindėjau Vokietijoj mažuose kam­ba­rė­liuos, pai­šiau ant kar­tono dėžių nuo žuvies mažoj saloj ant polia­ri­nio rato, turė­jau įsikū­ręs dirb­tuvę ant atsar­gi­nių laiptų Čika­goj. Gyvenau įvai­riai, kūriau įvai­riai ir tik dva­sios lėmė, kad paro­das daž­niau­siai ren­giau Šiau­liuos. Čia gal toks pir­mykš­tis ins­tink­tas bas­ty­tis visur, bet galų gale grįžt prie laužo? Laužo –pasau­lio ašies.

Kuo sky­rė­mės? Pamenu, buvau aštuo­ne­rių ar kaž­kiek tiek, kai mano kai­my­nas skulp­to­rius V.Kunickas, apsi­py­kęs su žmona metė iššūkį Brežnevui ir sovietų impe­ri­jai. Tuo metu vyko 27 par­ti­jos suva­žia­vi­mas, o jis pasi­dir­bino pla­katą „ AR NORS VIENAS KOMUNISTAS GALI UŽJAUSTI VARGŠĄ DAILININKĄ?“ ir pra­žy­giavo Aušros alėja net kokius 300m. Tada ji sučiupo, surišo ir išvežė į psi­chiat­rinę ligo­ninę. Ten jį kiek palaikė ir paty­liu­kais skyrė vieno kam­ba­rio butą, kad dau­giau netriukš­mautų. Suvažiavimas vyko toliau, Brežnevas bandė šypso­tis, sene­lis… Kai tai vyko, vakare mano tėvas pasi­slė­pęs klau­sėsi radijo (su visais triukš­mais ir truk­džiais), klausė Amerikos balso, per jį pra­nešė apie įvykį Saulės miete. Slaptas pasau­lis. Ryšiai. Kaimynai nie­kad nera­kin­davo durų…

Čia vie­nas iš tų keistų – eks­centriškų to meto epi­zodų. Yra ir kitų. Vienas tapy­to­jas naktį su savo gau­ruo­tais kai­li­nu­kais buvo pri­ša­lęs kapi­nėse, kitam stai­giai turėjo suteikt pro­fe­so­riaus vardą, nes kaž­koks lie­tu­vai­čių emig­ran­tas mili­jo­nie­rius nupirko jo dar­belį ir įtaisė į muziejų. Pamenu įvyki, kai vie­nas įkau­šęs meni­nin­kas lipo į antrą aukštą liet­vamz­džiu, gra­sin­da­mas ištaš­kyti ten esančius-​švenčiančius kole­gas ir kaip tas ant­ras aukš­tas tampa apgulta tvir­tove. O kur dar muš­ty­nės miesto gale­ri­joje, kuri buvo pasta­tyta kaip namų val­dyba, vadi­nas, slap­tai panau­do­jant lėšas ne pagal paskirtį.

Menai — kas groja, tai iška­bina dar­bus kavi­nėj, taip tyliai, pašne­ke­siai pri­rū­ky­tose dirb­tu­vėse, slap­tai, maži kam­ba­riu­kai soc. rea­lizmo šešėly, slap­tos drau­gi­jos, slap­tas menas.

Ta keista pasakų šalis, bend­ruo­menė, menai, nykš­tu­kai ir kito­kie pakam­pėse krebž­dan­tys MONAI, o virš visko skrie­jan­tis spu­tni­kas su taika ir ramumą pasau­liui nešan­čia Gagarino šypsena…

Noriu įdėti vieną isto­riją, kuri atspindi devyniasdešimtuosius.

PIP (post indust­rial paradise)

1991 liepa. Vasara. Rokiškis. Trečia mano draugo Moškaus ves­tu­vių diena. Mes silpni, labai silpni, tokie nejud­rūs, pavargę. Drybsom ant sofos ir klau­som senų “mėlynų” plas­tiko plokš­te­lių. Viena pra­si­deda tokiu pip, pip, pip………ir didin­gas bal­sas rusiš­kai paaiš­kina, kad tai „šnekta“ pirmo apie žemę skren­dan­čio “spu­tniko” ( liet. paly­dovo). Štai ką pra­nešė žmoni­jai… pir­mas paly­do­vas. Žinia — pipi­pip. Atsirado dan­gaus ryšys su žeme.

Mus, pavar­gu­sius, tai įkvėpė.

Mus, tai mane (xxx), Moškų (xxx) ir ST (xxx). (Čia, kiek pasvars­tęs, pavar­des nutry­niau ir para­šiau xxx. Pavardės riboja — konk­re­ti­zuoja ir pri­riša, o pro­ce­sai — eigos vis vyksta ir vyksta, be galo, be krašto ir nei pra­džios tam, anei pabai­gos. Ir jei tas “aš” visad tik kažko tai dalis, tai ir manau dau­giau atkreipt dėmesį į kūry­bos vyksmą, o ne į tą vis kar­to­jamą pavar­gusį ašš, aššš ‚aššš.….….….….. t.t.)

Priešistorė

1989 mečiau moks­lus. Dirbu teatre. Butaforija. Ruduo. Žiema. Niūru. Ilgu. Paklausiu savęs, o kas toliau? Ką vei­kiu šioj pla­ne­toj? Kas čia dedas, iš tikro?

Pradedu tapyt. 1990 susi­tin­kam su Moškum. Mes lan­kėm tą pačią mokyklą, augom tam pačiam rajone. Susipažįstam. Jis dirba teatre, vaikšto po sceną, skaito, geria, šneka. Jis turi …švie­sos, atmieš­tos chu­li­ga­niška pra­ei­tim. Labai jau jis gyvas. Jis tapo mažam kambarėly.

ST mano drau­ge­lis. Klasiokas. Keistas. Pilnas poe­zi­jos, kraš­tu­ti­numų, autis­tiš­kai įlin­dęs į savo pasaulį, iš kurio iššoka… taip jis šoka savo nie­kam nema­tomą šokį. Jis tapo nak­tim. Virtuvėj. Gatvėj po jo langu švie­čia oran­ži­nis žibintas.

Mūsų bend­ra­vi­mas buvo idėjų maka­la­vi­mas — mik­sa­vi­mas, kūryba — rėki­mas, įsibė­gė­ji­mas ir tylios paieš­kos mažose dėžu­tėse… Eskimų pasa­kos, Kopolos apo­ka­lipsė, Bahavad–gita, The Residents, afrika — azija — indė­nai — pan­kai, Joy divi­sion, K. Vonegutas…

Keisti reli­gi­nio — mis­ti­nio – tech­no­lio­gi­nio bur­ti­nin­ka­vimo mixai su liau­dies pasakų ir gat­vės isto­rijų priemaišom.

Kai aiš­kiai girdi pasaulį bylo­jant, siun­čiant koduotą infor­ma­ciją kinų, muzi­kos, žodžių nuo­trupų pavi­dalu. Gentinė sąranga dau­gia­bu­čių kon­tekste. Nesibaigiančios isto­ri­jos, pasa­ko­ji­mai… kaž­kas pir­mykš­čio… iki užra­šyto žodžio. Legendų pasau­lis tarp muzi­kos kolo­nė­lių. Tapyba. Menas?

Menas — tai ryšys, kon­tak­tas. Kontaktinė veik­likė. Ėjimas ana­pus. Anapus ko? Tiesiog ana­pus. Tas suvo­ki­mas bend­rumo, povei­kio, slapto apaš­ta­la­vimo, to, ką po dau­ge­lio metų radau kar­tūzų regu­loj… Tai buvo kelio paieška ir radi­mas, kai visa aplinka pra­byla. Radimas to, kad visas pasau­lis turi dva­sią ir pats yra dvasia.

Eterinis Dievas — tele­vi­zi­jos ekra­nai, „fac­tory“ citri­ni­nėj erd­vėj, iš kamino kylan­tys debesys-​balionai “išėju­siųjų ”, lėktuvai-​dvasios, IŠĖJIMAS, leda­bu­ritų pasau­lis, suvo­kimo bur­bu­las, bur­ki­fa­nai, ana­pus …vie­ni­šas žmogus vie­ni­šam kam­bary palaiko kon­taktą, dėl ko, gal būt, visa tai ir yra..

Rezidentai groja okey okey oke­e­e­e­e­yyy okeeeeeeeyyyy

Naktys.

Dvylikaukštis . 6 aukš­tas. Mažas kam­ba­rė­lis, pri­slo­pinta šviesa, drobės, batu­kai prik­li­juoti ant sienos.

Kartą ėjom už miesto, žiemą, į lau­kus . Ieškojom abso­liu­čios tam­sos. Fotografavom dva­sias. Grįždami klau­sėm aukš­tos įtam­pos elekt­ros laidų.

Žaga­rėj mažam namuke kūre­nom krosnį, kir­tom bul­kas su ryžiais, uogiene ir tapėm nuo ryto lig vakaro.

Pirma paroda 91-​ųjų vasarą Šiau­lių kul­tū­ros centre . Tik vaiz­di­niai be auto­rių ir autorystės.

Sapninis lai­kas, pil­nas neran­gių senos bobu­tės burtų ir tas bega­li­nis dan­gus virš galvos…

Vidurnakčio kau­bo­jus, Žalioji kobra, Laura Anderson — smuiko gergž­di­mas, dubuo aguonų miego…

Taip gimė PIP. Mes kūrėm šį mani­festą Moškaus kam­ba­riuke . Tuo metu (tą dieną) vyko pučas Maskvoje. Mes bai­gėm mani­festą. Pučas žlugo.

Epilogas

Moškus mirė nelai­mingo atsi­ti­kimo metu 1991 10 02. Nukrito nuo pen­kia­aukš­čio namo stogo ir užsimušė.

Kitų metų pava­sarį aš ir ST išlė­kėm į “Europą” ir porą metų kla­jo­jom Vokietijos “mažuose kambarėliuos”.

Pip įtakoje 2000 radosi BO gal­lery, kuri skam­bėjo kaip sąmo­nin­gumo var­pas, kvies­dama atsi­versti ir tapti vai­kais… vėl žaisti

O šian­dien?

Vienas daro paro­das Kazachstane, kitas veža skulp­tū­ras į Kiniją, Saatchi, MOMA, inter­ne­tas, vis­kas pri­ei­nama tik ranka ištiesk. Manau, kad ski­ria­mės tik mėlynų mokyk­li­nių uni­formų su auk­si­nėm sagom pri­si­mi­ni­mais. Tikrai savo­tiš­kos mokyk­li­nės uni­for­mos, tos der­mės. Oranžiniai gol­fai, mėlyni švar­kai, aukso sagos blizga,citrinų gel­to­nio kak­la­raiš­čiai ir mus­mi­ri­nės kepu­ri­kės. Kur dar tai galėjo būti?

Kokią vietą tavo kūry­boje, gyve­nime užima nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos? Ar tau tai svarbu ar gal atvirkš­čiai nedaro jokios įtakos?

Nei svarbu, nei nesvarbu. Kai pie­šiu, nau­doju pieš­tuką, kai žaidžiu su foto­gra­fi­jom, nau­doju prog­ra­mas… Technologijos tie­siog yra ir aš nei puolu į jas, nei nuo jų traukiuos.

Kaip keletu saki­nių api­bū­din­tum Šiau­lių meno sceną? Ko čia trūksta, kokie čia pliusai? 

Trys ren­gi­niai — ENTER, KONTRAPUNKTAS, VIRUS, ban­dy­mai įkurt menų fab­riką , karts nuo karto švys­teli savo­tiš­kos paro­dos, ren­gi­nu­kas koks, akor­das ir visi labai drau­giški. Užsukit pas mus.

Su kokiais pro­jek­tais pas­ku­ti­niu metu dirbi, jeigu dirbi? Kokie arti­miausi pla­nai? Gal norė­tum bend­ra­min­čių pagal­bos, ieš­kai kokių resursų ir panašiai?

Dalyvauju Kūrybinių part­ne­rys­čių prog­ra­moj. Tai pro­jek­tas, kuris ban­dys meni­ninkų kūry­bin­gumą įpinti į bend­rojo lavi­nimo sis­temą. Labai įdomu.

Klasikinis klau­si­mas – iš kur semiesi įkvė­pimo, kaip sti­mu­liuoji savo idėjas?

Kas rytą atsi­ke­liu anksti — patam­syje, dar prieš aušrą, geriu rytinę kavą ir tyliai tyliai sėdžiu tyloj… Net nepa­ti­kė­sit, kiek min­čių pri­skrenda po valan­dos! Taip darau kasryt.

Ačiū!

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >