Saikinga Mada bei interviu su mama ir dukra

Alda

Įkvėpta vie­nos kurso apie mados suvo­kimą paskai­tos, nuspren­džiau pasi­žval­gyti asme­ny­bių, kurias galė­čiau pakal­binti apie jų kas­die­ni­nės mados įpro­čius. Sakyčiau, man pasi­sekė grei­tai susi­siekti su Alda, kuri domisi senų audi­nių panau­do­jimu, dra­bu­žių pri­kė­limu nau­jam gyve­ni­mui, pade­vėtų dra­bu­žių isto­ri­jo­mis bei savo mamos išsau­gotu spin­tos turi­niu. Buvo nuo­stabu išgirsti, jog tokia tra­di­cija Aldos šeimoje kar­to­jasi besi­kei­čiant kar­toms. Visų pirma ji man papa­sa­kojo apie savo močiutę, kuri ste­buk­lin­gai suge­bė­davo rasti išskir­ti­nių dra­bu­žių visai šeimai, tuo­met mamą, kuri išsau­gojo dau­gelį savo jau­nys­tės apdarų ir galų gale pačią save, kiek­vieną dieną vis ori­gi­na­liau atran­dan­čią kaip panau­doti vieną ar kitą rūbą bei akse­su­arą. Labiausiai mane nuste­bino Aldos megz­ti­niai iš pra­di­nių kla­sių, kuriuos ji nešioja ir dabar. Ech, norė­čiau turėti ir savuo­sius, deja mano šeimoje jų nie­kas neiš­sau­gojo. Taigi, dali­nuosi su jumis be galo įdomiu inter­viu su mama ir dukra, jeigu norė­tu­mėte pasid­lainti ir savo dra­bu­žių isto­rija, rašy­kite man arba komentuokite.

Sveika, Alda, minė­jai, jog tavo šeimoje prak­ti­kuo­ja­mas gyve­nimo būdas, kai dra­bu­žiai retai išme­tami, daž­nai per­sių­nami, per­da­romi ar keliauja iš kar­tos į kartą. Gal gali papa­sa­koti apie tai pla­čiau? Kaip pati susi­do­mė­jai tokių gyve­nimo, mados būdu?

Panašu, kad imda­masi apie tai kal­bėti, kal­bė­siu apie trijų kartų moterų, močiu­tės, mamos ir savo isto­riją. Kalbėti apie situ­aciją, kuri susi­klostė mano šeimos spin­toje, kurią tęsiu sava­ran­kiš­kai – nėra vieno momen­ti­nio ir sąmo­ningo apsi­spren­dimo pasekmė. Tiesiog taip, kaip yra susi­klostė savaime. Tai tur­būt lėmė ir isto­ri­nis lai­ko­tar­pis, kai tie­siog netu­rė­jome dra­bu­žiams pakan­ka­mai pinigų, gal tau­pu­sis suval­kie­tiš­kas charakteris :)

Siuvimu ir dra­bu­žių per­da­rymu užsi­ėmė mano močiutė, tačiau ji nei manęs, nei mamos to nemokė. Tad aš nepa­pa­sa­ko­siu ir apie tai, kaip grei­tai atnau­jinti pabo­du­sius dra­bu­žius, nes tam rei­kia bent šiek tiek val­dyti adatą, turėti siu­via­mąją mašina, fan­ta­zi­jos ir daug laiko. Aš iš pami­nė­tųjų turiu tik fan­ta­ziją, tačiau tai, manau, gal net yra svarbiausia.

Visa mano Spintos sis­tema atrodo maž­daug taip: pir­ki­mas padė­vėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vėse, kar­tais nešio­jama tol kol nune­šio­jama visiš­kai. Kai nau­jesni pir­ki­niai išstu­mia senuo­sius – jie ati­de­dami į šalį, užke­liami į aukš­čiau­sią spin­tos len­tyną ir ten gali pra­gu­lėti net ir 10 metų. Taip namai yra tapę savo­tišku nemo­kamu sku­du­rynu.

Kartais gal­voju, kad toks daiktų kau­pi­mas, ven­gi­mas išmesti yra gal per­dė­tas pri­si­ri­ši­mas ar net gar­bi­ni­mas. Tačiau pati save imu neigti, nes labai mie­lai ati­duodu tiek man nusi­bo­du­sius, tiek dar mėgs­ta­mus ir nešio­ja­mus dra­bu­žius drau­gams, kurie jiems patinka. Toks dali­ni­ma­sis su arti­mai­siais, sko­li­ni­ma­sis iš draugų, manau, yra pui­kus būdas paįvai­rinti savo spintą. Svarbiausias prin­ci­pas – vengti šiukš­lių dėžės!

Minėjai, jog turi dra­bu­žių, kuriuos jau­nys­tėje nešiojo tavo mama ? Koks jaus­mas dėvėti tokius dra­bu­žius, ar tai sutei­kia jiems papil­do­mos reikšmės?

Tiesa, turiu keletą mamos dra­bu­žių, man tik­rai yra bran­gūs ir mieli. Daugiausiai dra­bu­žių esu per­ėmusi iš mamos stu­dijų laikų. Vaikystėje būdama teig­da­vau, kad aš stu­di­juo­siu kaip ir mano mama Vilniaus Universitete ir būti­nai sena­mies­tyje. Man tai buvo svarbu. Suprantu, kad tai nėra nie­kaip susieja nei su mano atei­timi, o turi tik sim­bo­linę reikšmę, tačiau vis tik man smagu eiti į tą patį uni­ver­si­tetą su ta pačia mamos suk­nele, kaip kad ji kadaise ėjo. Turbūt pati bran­giau­sia yra močiu­tės pasiūta rau­dona suk­nelė. Medžiagos turėjo labai mažai, kone skiau­tes, tačiau suk­nelė pavyko!

Prieš keletą metų, artė­jant mano šimta­die­niui, važia­vome su tėvais į pre­ky­bos centrą, kad vieną kartą nusi­pirk­čiau kažką naujo, gra­žaus ir pasi­puo­šiau. Tačiau po kelių valandų paieškų, tiek aš tiek mama, eilinį kartą nusi­vy­lėme par­duo­tu­vių pasiūla ir aš tie­siog pasi­puo­šiau senais, mamos taš­kuo­tais marš­ki­niais. Tiesa, kadaise jie buvo ilgo­mis ran­ko­vė­mis ir su apy­kakle – tačiau mamai pabo­dus, labai grei­tai tokiu būdu buvo atnaujinti.

Tačiau inten­sy­viau­sias dali­ni­ma­sis dra­bu­žiais su mama vyksta dabar. Esame prak­tiš­kai vie­nodo ūgio ir sudė­jimo, sko­niai dau­giau sutampa nei pra­si­len­kia, tad viena kitos dra­bu­žius sko­li­na­mės labai daž­nai ir ribos tarp mano ir jos spin­tos vis labiau nyksta.

2008, vasa­ris, mamos marš­ki­niai, pasi­ruo­ši­mas šimtadieniui.

Gal turi kokią įdomią isto­riją apie vieną ar kitą dra­bužį tavo gyve­nime, kuris buvo per­da­ry­tas, panau­do­tas kitai funk­ci­jai ir panašiai?

Drabužiai daž­niau­siai išgy­vena tarsi savai­minę evo­liu­ciją. Mylimų dra­bu­žių keliai ar alkū­nės išdyla, nespė­jus jiems pabosti. Taip kel­nės virsta šortais, o marš­ki­nių ran­ko­vės nutrumpinamos.

Tie dra­bu­žiai, kurie yra pabodę, nėra išme­tami, o tik ati­de­dami, tad jų rene­san­sas ateina taip pat. Keista, tačiau megz­ti­niai, kuriuos nešio­jau prieš 12 metų pui­kiai tinka man ir šian­dien. Kadaise, aš jų atsi­sa­kiau, nes norė­josi kažko kito­kio naujo, o dabar juos pri­si­mi­nus sugrįžo į mano spintą.

Vaikystėje nešiotų megz­ti­nių deta­lės, kurie nebuvo išaugti, buvo išsau­goti ir šian­dien vėl nešiojami

Manau, jog svarbu įver­tinti visas tavo turimo dra­bu­žio gali­my­bes. Pradedant nuo tokių ele­men­ta­rių, kaip pri­sis­luoks­niuoti dra­bu­žių var­dan šilu­mos, o die­nos eigoje, pri­rei­kus, galima per­sis­luoks­niuoti, nusi­mesti megz­tinį ir palai­dinė, kuri atliko apa­ti­nio dra­bu­žio funk­ciją gali pui­kiai Tave papuošti. Galima kal­bėti ir apie ekst­re­ma­les­nius panau­do­ji­mus – plo­nas megz­tu­kas, suri­šus ran­ko­ves ir paslė­pus kaklą – pui­kiai gali atlikti vėsų vakarą ir šaliko funkciją.

Manau svarbu suvokti dra­bu­žio medžia­giš­kumą, jo formą ir to panau­do­jimo gali­my­bes, kurios gali būti ir labai neti­kė­tos. Kartą padė­vėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vėje pama­čius vos keletą litų kai­nuo­jan­čius vai­kiš­kus Dr.Martens batu­kus, tą pat aki­mirką sugal­vo­jau – tai bus puiki pieš­tu­kinė ant mano darbo stalo!

Sunešioti dra­bu­žiai tampa tie­siog sku­du­rais, kurie visada pra­ver­čia sode, garaže ar rūsyje. Arba tai gali būti pui­kios dra­pe­ri­jos! Kai lan­kiau dai­lės mokykla, konst­ruo­dami pasta­ty­mus tapy­bai nau­do­da­vo­mės būtent tokiais senais ir nie­kam nerei­ka­lin­gais drabužiais.

Koks tavo san­ty­kis su padė­vėtų pre­kių par­duo­tu­vė­mis, yra tei­gian­čių, jog tai šlamšto tal­pyk­los, kitiems tai sti­liaus ir asme­ny­bės raiš­kos būdo gali­mybė, ką apie tai manai tu?

Tiesa, ne kartą teko gir­dėti, kad tai ne tik šlamšto tal­pykla, kuri užima labai daug laiko. Teko susi­durti ir su prie­šiš­kumu, jog tai dra­bu­žiai, kurie pri­klausė kaž­ko­kiems, visai sve­ti­miems žmonėms, jie yra nepa­žįs­tami, todėl netu­rėtų iš viso būti nešiojami.

Padėvėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vės, manau, puiki idėja ir veikla, nes jos nesu­nau­doja jokių papil­domų žaliavų gamy­bai, o tik užsi­ima esamų kie­kių val­dymu, patei­kimu ir suku­ria gali­mybę įsigyti. Gal nuskam­bės šiek tiek idea­lis­tiš­kai ir nai­viai, tačiau man malonu žinoti, jog aš galiu mai­ny­tis dra­bu­žiai su visu pasau­liu. Tai ką aš už jį sumoku – tai tėra tarsi mokes­tis už šias gali­my­bes, dra­bu­žių atvežimą,sandėliavimą ir gali­my­bes juos tvar­kin­gai iškabinti.

Kadangi padė­vėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vėse lan­kausi nuo anks­ty­vos vai­kys­tės, tad tarsi ir išmo­kau atsi­rinkti kas man yra tin­kama. Turbūt ieš­ko­jimo spe­ci­fika yra kito­kia nei naujų pre­kių par­duo­tu­vėse, nes pasta­ro­siose aš nieko nesu­gebu rasti Tiesa, kuis­da­ma­sis, po padė­vė­tus dra­bu­žius, kurie yra skir­tingų dydžių, sezonų ir paga­minti, madingi buvę skir­tingu metu, norint kažką susi­ra­sti tenka išmokti fil­t­ruoti. Kadangi dra­bu­žių yra daug, jie per­žiū­ri­nė­jami labai grei­tai, tenka taip pat grei­tai nuspręsti ar prie jo pasi­likti ilgiau. Ieškodama sten­giuosi bent trum­pam žvilg­telti, kiek­vieną dra­bužį paliesti, taip įver­tinu spalvą, medžiagą ir dydį. Situacija nėra tokia, jog perku ir ren­giuosi tai ką randu, o ne tai ką sva­joju. Aš labai daž­nai randu tarp padė­vėtų dra­bu­žių būtent tokio dra­bu­žio, kokio ir norėjau!

Pirmoji komu­nija, močiu­tės sukurta suknelė

Minėjai, jog tavo močiutė turėjo aistrą per­da­ryti dra­bu­žius, lan­ky­tis padė­vėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vėse bei pri­gal­vo­davo įdomiau­sių būdų išnau­doti skir­tin­gus daik­tus. Gal gali apie tai papa­sa­koti pla­čiau, kaip tai buvo susiję su jos gyve­nimo būdu, mada, savo ar arti­mųjų sti­liaus for­ma­vimu? Kiek tai įtakos padarė tau?

Kai po nepri­klau­so­my­bės atsi­daro padė­vėtų dra­bu­žių par­duo­tu­vės – mano močiutė jose lan­ky­da­vosi kone kas­dien! Visi arti­mieji ir juo­kais, ir visai rim­tai saky­da­vom, kad močiutė eina į darbą. O ji savo ruožtu, darbą dirbo gerai, ir suras­davo dra­bu­žių visiems ir visoms pro­go­mis, tiek mums, vai­kams, tiek mano tėvams, tiek dėdės šeimai.

Tačiau be šių kas­die­nių dra­bu­žių pir­kimo visai šeimai, buvo ir kiti pir­ki­niai, apie kuriuos mes retai pama­ty­da­vome. Tai buvo gan užda­ras mano močiu­tės kūry­bi­nis pasau­lis. Na, mes juo nela­bai ir domė­da­vo­mės, nes nei auk­si­nės spal­vos švar­ke­liai, nei tokie pat praš­mat­nios ran­ki­nės, mums buvo tie­siog neak­tu­a­lios. O ji pirko viską, kas yra savaime gražu, nesvarbu, kad šiai die­nai nerei­ka­linga. Ji įsigy­tus dra­bu­žius tai­sy­davo – daž­niau­siai sau. Padėvėti dra­bu­žiai, buvo pigus būdas, įsigyti įvai­riau­sių medžiagų, megz­ti­nių, kurie gali būti išar­domi siū­lams, sagų. Taip mano Pirmosios Komunijos suk­nelė ir buvo sukurta ir kaž­ko­kios pigiai nupirk­tos ir padė­vė­tos suknelės.

Daugybę nupirktų dra­bu­žių, kurie buvo tie­siog jai gra­žūs, tačiau tai die­nai nie­kam netin­kami – ji tie­siog sulanks­ty­davo ir tvar­kin­gai padė­davo giliai į spintą, daž­nai ir pamirš­davo. Šian­dien mes juos ran­dame! Suknelė, su kuria pasi­puo­šiau bro­lio išleis­tu­vėms, taip pat buvo ilgai gulė­jusi namuose ir neti­kė­tai atrasta visai prieš šventę.

Ko mane tai išmokė ir kaip įtakojo? Turbūt svar­biau­sia, ko ji mane išmokė yra tai, jog namuose tik­rai pakan­ka­mai yra dra­bu­žių, jog sugal­vo­tume kaip pasi­puošti, ar tai būtų pir­mo­sios kla­sės rug­sėjo 1-​oji, ar ves­tu­vės. Tikrai yra dra­bu­žių, kuriuos nusi­pir­kai ir dar nebuvo pro­gos dėvėti. Taip pat galima kažką ištraukti iš vir­šu­ti­nės len­ty­nos, kas jau seniai nebe­ne­šio­jama, galima žvilg­telti į mamos spintą. O kur dar visi galimi deriniai!

Drabužis pir­miau­sia nėra vie­nos die­nos rei­ka­las. Jo lai­kas, gal net ne atėjo, o jei pra­ėjo – tai ne su visam. Kartais jis atgy­ve­nęs net keletą sezonų ima ir pra­deda atro­dyti nykiai ir neįdo­miai, kad ir kaip tu jį mėgai. Tačiau pra­ėjus kele­tui metų — jis pui­kiai gali suskam­bėti prie su nau­jais dra­bu­žių deri­niais! Drabužis turi būti tau­so­ja­mas, kodėl rei­kia išmesti daiktą, kuris Tau nėra rei­ka­lin­gas, tačiau galėtų dar pui­kiai funk­cio­nuoti? Tuo labiau, ne visi nešio­jami dra­bu­žiai atlieka „išsto­jimo į visuo­menę“ funk­ciją, tad dra­bu­žiai, kurie nepri­valo būti puoš­nūs – jie turi būti pato­gūs ir prak­tiški. Kasdienam dra­bu­žiui kri­te­ri­jus Nusibodo — tie­siog negalioja.

Tas pats megz­ti­nis 1999m. Kauno teatre ir 2008 pir­ma­kur­sių stovykloje.

Vakarų vals­ty­bėse šiuo metu tarsi vyrauja ten­den­cija labai iške­lianti retro/​vintage sti­lis­ti­kas, tačiau tokie daik­tai yra labai bran­gūs ir dau­giau pri­klauso ‘karštų nau­jienų’ nei kad gyve­nimo sti­liaus sri­čiai. Kaip manai kuo Lietuvos ar gal net visos Rytų Europos gyve­nimo būdas ir dra­bu­žių suvo­ki­mas ski­riasi nuo minė­tojo? Ar gal atvirkš­čiai saky­tum, kad nesiskiria?

Komiškiausia, ką teko gir­dėti, tai šių retro/​vintage dra­bu­žių pir­ki­mas rytų Europos sku­du­ry­nuose ir jų par­da­vi­mas atgal į Vakarus už žymiai didesnę kainą. Na, tai tik įrodo, kad dra­bu­žiai buvo never­tinti, jų atsi­sa­kyta per anksti. Nors kitą ver­tus, suprantu ir vie­tos netu­rė­jimo klau­simą. Čia mes, rytų Europoje gyve­name tik­rai ne taip tan­kiai, turime dau­giau vie­tos, turime tėvus ar sene­lius kaime, kurie gyvena erd­viuose namuose, tad galime ir sandėliuoti. :)

Kalbant apie dra­bu­žių kei­timą kas­dien, nesu tikra ar tik­rai rytų ir vakarų įpro­čiai labai ski­ria­sii. Manau, kad tiek šioje rytų Europoje yra žmonių grupė, kuri lai­kosi tos trijų dienų tai­syk­lės, tiek Vakaruose tik­rai yra dėvin­čių tuos pačius džin­sus visą savaitę. Tai matyt pri­klauso nuo to, ką apskri­tai veiki, ką dirbi, su kuo susi­tinki. Jei mano diena susi­deda tik iš paskaitų, bib­lio­te­kos, namų, susi­ti­kimo su arti­miau­sias drau­gais – tai kvaila būtų per­si­ren­gi­nėti vis kitaip kas dieną. Kvaila yra gal­voti, jog kas­dien kaž­kas seka tavąją aprangą. Mano nuo­mone, tai jau yra puikybė.

Nors pir­mojo įspū­džio pagal dra­bužį nega­liu paneigti, tai egzis­tuoja. Tad gal tokio darbo spe­ci­fika ir rei­ka­lauja šiek tiek apgal­voti aprangą. Tačiau neti­kiu, jog žmonės yra tokie įkyriai smal­sūs ir pasta­būs, jog su Tavimi dirb­dami tik ir spok­sotų kaip šian­dieną per­si­ren­gei Noriu tikėti, jog taip nėra. O jei yra – norė­čiau, jog nebūtų. Tai mane verstų klausti ir ste­bė­tis: kur mes žiūrime susi­pa­žin­dami su nau­jais žmonė­mis: ar jam į veidą, ar klau­so­mės ką jisai šneka, ar mums dau­giau apie jį pasako jo bate­liai, laik­ro­dis ar rankinė?

1990

Interviu su Aldos mama

Kokią svarbą jūsų gyve­nime ir šeimoje užima dra­bu­žių mada? Ką manote apie žmones, kurie išmeta dra­bužį vos keletą kartų jį apsirengę?

Galėčiau savo pozi­ciją mados klau­simu įvar­dinti, kaip pasyvų domė­ji­masi ir sekimą. Tai nėra labai aktu­alu, tačiau visad šiek tiek tuo domiuosi, oti­en­tuo­juosi. Tačiau tai ver­tinu kri­tiš­kai, nes ne visada man gražu yra tai, kas madinga. Taip pat esu pri­si­ri­šusi prie savo dra­bu­žių, mėgstu ne visas spal­vas, ne visus audi­nius ir kir­pi­mus, bet nema­nau, kad tik tai, ką aš nešioju, yra gražu. Yra daug madingų dra­bu­žių, kurie man patinka, kurie pui­kiai atrodo nešio­jami kitų žmonių, tačiau man nepri­im­tini, su jais nesi­jaus­čiau jau­kiai ir patogiai.

Žmones išme­tan­čius vos keletą kartų dėvė­tus dra­bu­žius ver­tinu nei­gia­mai. Manau, kad visada yra gali­mybė, pabo­du­sius dra­bu­žius kaž­kam pado­va­noti ir pra­džiu­ginti kitą žmogų. Kvaila yra atsi­sa­kyti dra­bu­žių ir dejuoti, jog nėra ką apsi­rengti, nėra už ką nusi­pirkti. Taip pat, dra­bu­žiai, manau, nėra pati nau­din­giau­sia inves­ti­cija, galima pin­gius išleisti ir pro­tin­giau, moks­lui, įspū­džiams ar kito­kiam savęs lavinimui.

2012

Alda minėjo, jog turi keletą įdomių dra­bu­žių iš jūsų jau­nys­tės, kodėl suma­nėte jų neiš­mesti ir išsau­goti, ar kada manėte, jog juos dėvės jūsų dukra?

Drabužius pasi­li­kau, nes jie man patiko, ir aš su jais gerai jau­čiausi. Taip pat nuo jau­nys­tės mano dra­bu­žių dydis nepa­si­keitė, tad nie­kada nebuvo motyvo juos išmesti kaip per dide­lius ar per mažus. Juk, jei kadaise jie buvo pato­gūs, tai tokie pat pato­gūs gali būti ir šian­dien? Seni dra­bu­žiai taip pat suke­lia tam tikrų sen­ti­mentų. Kartais atsi­da­rau spintą ir pri­si­menu tam tik­tus gra­žius įvykius susi­ju­sius su tuo dra­bu­žiu. Man labai gaila, kad mano mama neiš­sau­gojo savo jau­nys­tės dra­bu­žių, man būtų buvę smagu juos turėti, tačiau ji viską išda­lino. Didelę dalį savo dra­bu­žių taip pat esu ati­da­vusi pus­se­se­rėms, tačiau kai ką pasi­li­kau ir džiau­giuosi, jog mano dukrai jie patinka ir gali tai nešioti.

Mūsų manymu daiktų išsau­go­ji­mas bei panau­do­ji­mas iš naujo yra nuo­sta­bus gyve­nimo būdas. Papasakokite kaip jums užtenka kant­ry­bės išsau­goti vie­nus ir kitus daik­tus bei kur ran­date vie­tos juos laikyti?

Gyvename nuo­sa­vame name, kuriame yra palė­pių. Tad lai­ki­nai nenau­do­ja­mus daik­tus tie­siog gra­žiai sulanks­tau, sudedu į kar­to­ti­nes dėžes, nunešu ir daž­niau­siai pamirštu. Kartais pri­si­menu, jog kadaise turė­jau tokią suk­nelę ir tuo­met ati­da­rau šias dėžes.

Esame gir­dėję, jog prieš 10–15 metų ati­duoti vieni kitiems vaikų ar nene­šio­ja­mus dra­bu­žius, daik­tus ir visą kitą buvo labai natū­ralu, tuo tarpu šian­diena žmonės daž­nai išmeta daiktą vos jam suge­dus ar atsi­ra­dus žymes­niai dėmei, kaip manote kodėl taip kei­čiasi žmonių gyve­nimo būdas?

Manau, jog žmonės nebe­turi laiko. Jiems papras­čiau, grei­čiau yra tie­siog daiktą išmesti, nei domė­tis jo patai­symo gali­my­bė­mis. Jiems rei­kia daikto tuo momentu, tai­sy­mas, valy­mas užtrunka. Žmonės nenori įdėti pastangų, jiems svar­biau­sia, kad būtų kuo grei­čiau ir kuo papras­čiau. Tai ver­tinu gan nei­gia­mai, nes dėl tokio atmes­tino požiū­rio, tin­gumo, suku­riame kitas prob­le­mas: vis dides­nius gamy­bos mas­tus ir gau­ses­nius šiukš­lių kalnus.

Ar turite kokį mėgia­miau­sią išsau­gotą daiktą ar dra­bužį, kuris turi kokią ypa­tingą isto­riją ir kurio jokiu būdu neišmestumėte?

Saugau keletą dra­bu­žių, kurie nėra nešio­jami, tačiau bran­gūs kaip pri­si­mi­ni­mai, pavyz­džiui megz­tas mano duk­ros krikš­tynų kos­tiu­mė­lis. Savo nešio­ja­mus dra­bu­žius ver­tinu dau­giau prak­tiš­kai, kai jie susi­dėvi – juos išmetu. Tačiau yra tokių, kuriems jau­čiu dau­giau sen­ti­mentų. Mano spin­toje kabo suo­miš­kas pal­tas, kurį pir­kau dar Sovietų Sąjungos lai­kais, siau­bin­gai daug kai­navo, buvo labai pato­gus ir leng­vas. Dabar, ran­ko­vės jau net api­plyšę, bet gal­voju, kad, kai važiuo­siu į mišką, bus labai patogu su juo per snie­gus žiemą keliauti.

Taip pat neiš­metu tų dra­bu­žių, kurie yra gero audi­nio, gra­žių spalvų ar įdomaus pie­ši­nio. Net jei kir­pi­mas yra tuo metu nema­din­gas, bet audi­nys ver­tin­gas, aš tie­siog padedu tą dra­bužį gilyn į spintą, išnešu į palėpę ir tikiuosi, jog mados vėl sugrįš. Turiu ir norų, idėjų, kaip galima būtų per­siūti, tad tikiuosi, jog mamos palikta siu­vimo mašina vėl pra­dės darbuotis.

Ačiū už labai įdomius atsakymus!

1998, Frankfurtas prie Maino, Vokietija ir 2012 Kudirkos Naumiestis, Lietuva

Apie autorių:

Alda Eikevičiūtė
Aldai patinka ryškios, aiškios, animuotos ir drąsios formos, bet tuo pačiu žavisi absurdu ir baime, ilgu metru ir kitomis pesimizmo apraiškomis. Jos dėmesį atkreipia ekspresija ir ne-per-daug-mieli dalykai – kažkas panašaus į vaikystės baubus. Patinka juoda-balta ir drebanti linija. Domisi iliustracija, kinu, fotografija ir tapyba. S... Skaityti toliau > >