Pamatyti ir tiesiog būti maloniai užgriūtam kūrinio masės, jėgos. Tai vienas iš didžiausių mano malonumų bent santykyje su vizualiuoju menu. Būtent tą galią pajutau ir pirmą kartą pamačiusi Nicko Cave darbus.
Kita mintis, kuri atėjo į galvą: tai galėtų būti emocinis žmogaus drabužis. Groteskiškas, fantasmagoriškas, išprotėjęs, fobiškas. Juk būtent tai ir daugiau kunkuliuoja mūsų viduje, taip gražiai slapiamam po išlygintais baltinukais ar dailiai krentančiu šaliu. Norėčiau matyti tokius gatvėj.
Šitokius gėrius amerikiečių menininkas arba kostiumo dizaineris, šokėjas ir performansistas Nickas Cave’as (ne, čia ne tas dainininkas) kuria jau 20 metų. Per tą laiką jie jau tapo šio menininko ikoniniu skiriamuoju ženklu.
Kaip ir įprasta genialioms idėjoms, menininko kūrybinė koncepcija atsirado atsitiktinai. 1992 metais Nicką buvo apėmusi kūrybinė krizė, kaip įprasta daugeliui menininkų. Tačiau, kaip jis pasakoja, vieną dieną Čikagos parke jo žvilgnis užkliuvo už besimėtančių medžio šakelių. Kažkodėl tąkart Nickas pažvelgė į jas naujomis akimis – jos jam pasirodė tokios pats apgailėtinos kaip ir jis pats. Taigi jis susirinko šakeles glėbin, parsinešęs namo sukarpė jas į trumpas 3 colių lazdeles ir pragręžė skylutes, kad galėtų prakišti siūlą. Tada paėmė naktinius marškinius ir tankiai apsiuvo juos pagaliukais. O čia jau prasideda įdomiausia dalis…
Kai tik darbas buvo baigtas, menininkas sako suvokęs, kad galėtų šį „drabužį“ dėvėti tarsi antrąją odą:
I put it on and jumped around and was just amazed. It made this fabulous rustling sound. /Aš užsivilkau jį, šoktelėjau ir buvau apstulbintas. Jis skleidė pasakišką šlamėjimo garsą.
Uch, įsivaizduoju tą atradimo džiaugsmą.
Štai taip ir gimė Garso kostiumai arba Soundsuites.
Turbūt pagrindinis dalykas, vienijantis visus tuos savaip skirtingus kostiumus, yra masyvumas, keistumas ir kitoks antžmogiškumas su išlyga žmogaus kojoms. Taip pat autorius neneigia ir etninio meno, ypač Afrikos ceremoninių kostiumų įtakos. Ir tai ypač jaučiasi žvelgiant į plaukuotus kostiumus, kurie, rodos, spinduliuoja laukine pirmaprade energija.
Ir visgi kostiumai, kurių kainos siekia 80 000 dolerių, nėra skirti tik parodų salėms, visuos juos galima dėvėti ir daugelis po atsiradimo savo gyvenimą tęsia įvairių performansų metu. Priklausomai nuo medžiagų, iš kurių Soundsuites pagaminti, atlikėjams judant kostiumai skleidžia įvairiausius garsus: nuo čaižaus žvangesio, barškėjimo iki tylaus šnaresio. Ir būtent muzika, o su ja kartu ir einantis šokis yra taip pat yra esminiai dalykai, vienijantys kostiumus. Be to Nickas net turi planų savo kostiumus panaudoti kaip orchestrą. Groti kūnu — gražai skambanti metafora.
Kai pamatai kažkokį meno kūrinį, be visų savų interpretacijų, visada norisi sužinoti, ką būtent pats kūrėjas nori visu tuo pasakyti.
I want my work to open up vistas to many cultures (including our own), explores a wide range of materials and formal approached, and looks inwardly as it examines personal and cultural identity in relation to the world. /Aš norėčiau kad mano darbai sukurtų prošvaistes į daugelį kultūrų (įskaitant ir manąją), ištirtų platų materijos spektrą ir tai apie ką kalbama formaliai, kad jie nepastebėti tyrinėtų asmeninę ir visuotinę tapatybę, pasaulio atžvilgiu.
Kitur radau Nicką teigiant, kad jam svarbiausia įnovatyvumas ir minčių provokavimas. Gal tiek ir gana. Svarbiausia, kad matai darbą ir jauti kažkokią tai neapsakomą galią, kartu ir nepaaiškinamumą. Kaip sakoma, menas turi praplėsti mąstymą.
Šįkart tiek.
birželio 19, 2012
8:20 am
Koks jis neįtikėtinai talentingas! Ir straipsnis visai neblogas. Bet rašybos klaidos bado akis — tiek lietuviškuose, tiek angliškuose žodžiuose!! Net pavadinime — Soundsuites ar Soundsuits, patikrinkit dar kartą!