Patarimai norintiems dirbti kultūros vadybos srityje neknisant proto

Kurį laiką susi­lai­kiau nuo atvi­ros nuo­mo­nės reiš­kimo, galima sakyti jau­čiau, jog gal to šiuo metu nerei­kia, gal norė­jau duoti visiems pasi­il­sėti nuo Fluxus straips­nio, nuskam­bė­ju­sio per visus kana­lus, o gal tei­siog buvau per duag užsi­ėmusi visais kitais dar­bais. Tačiau pasta­ruoju metu, vis dau­giau kal­bant su tiek Meno Duobėje dir­ban­čiais žmonė­mis, tiek gau­nant inter­viu klau­si­mus, tiek šiaip užklau­sas, nuspren­džiau, jog rei­kėtų pra­dėti atvirą rub­riką su pata­ri­mais iš asme­ni­nės patir­ties, visiš­kai nuo­šir­džią ir be jokio šūdo malimo. Vis daž­niau sutinku jau­nus, entu­zias­tin­gus žmones, kar­tais net per daug nai­vius ir vis užduo­dan­čius klau­si­mus apie vie­nus ir kitus daly­kus. Šis straips­nis bus skir­tas tiems, kas dau­giau­siai nori dirbti su orga­ni­za­cine veikla, meni­nin­kams skir­siu kitą įrašą.

Taigi, dau­ge­lis jūsų sva­joja apie darbą kul­tū­roje, sva­joja apie su menu susi­ju­sias stu­di­jas, sva­joja būti madin­gais, popu­lia­riais ir mėgau­tis visu pres­tižu, kurį sutei­kia tas pasi­sa­ky­mas, jog gi dirbu ir vei­kiu menų, o ne kokioje kitoje sri­tyje, dar gi esu biški trenk­tas, keis­tas, turiu gra­žius aki­nius, aptemp­tas tym­pas ir keleta draugų su kuriais filo­so­fuo­jam apie GILIAS temas kel­dami tau­relę iš tėvų pinigų nusi­pirkto vyno ar suk­dami jointą. Jeigu gi vynas nupirk­tas ne iš tėvų pinigų ir jau suda­ly­va­vote keliuose pro­jek­tuose ar neduok die įgavote baka­laurą, tai dedu galvą jau esate draugų pažiba (o jei jie jau­nesni, tai išvis), jūsų face­book pus­la­pis žiba jūsų pro­tin­go­mis cita­to­mis, įsta­bio­mis nuo­trau­ko­mis bei drau­gių cypimu koks jūs gi esate nuo­sta­bus. Visa tai nieko bloga, visa tai puiku ir t.t. tačiau yra labai toli nuo realybės.

Taigi pir­mas pata­ri­mas — pamirš­kite uni­ver­si­te­tus ir mąs­tymą, jog jie jums kažką duos. Gyvename tokiame lai­ko­tar­pyje, jog jei paskai­ty­site dau­gelį šiuo­lai­ki­nių kul­tū­ros ver­tin­tojų bei rin­kos apžval­gi­ninkų, pama­ty­site, jog būtent dabar vis­kas kei­čiasi, o sta­tu­sai įgauna vis mažiau reikš­mės. Taigi, nekalbu apie tai, jog net užsie­nyje įgytas dip­lo­mas gerame uni­ver­si­tete mažai jums tepa­dės, tuo labiau nekalbu apie stu­di­jas Lietuvoje, kur vai­di­nama, kad įstoti bai­siai sunku, tačiau bai­gus vis­tiek nieko negau­site. Universitetas yra skir­tas žmonėms, kurie nežino ką veikti gyve­nime arba žino tiks­liai ko nori iš uni­ver­si­teto — nesvarbu ar tai nuo­laida mėne­si­niui bilie­tui, šiaip pasi­tei­si­ni­mas kad bent kažką darau ar tie­siog sta­tu­sas tėvams įrodyti kad esate labai rim­tas. Tačiau rea­liai žiūrint į kul­tū­ros vady­bos ir orga­ni­za­vimo karjerą, galiu jums atvi­rai pasa­kyti, jog jokios stu­di­jos Lietuvoje ir lygiai taip pat užsie­nyje jums neat­neš jokių laurų. Tai gali jums padėti susi­ra­sti draugų, pri­prasti atsi­kelti ryte, gali kiek pablo­ginti atmintį ar gali duoti daug gerų tūsų, tačiau nejuo­kin­kite žmonių mosuo­dami dip­lo­mais ar gir­da­miesi kur įsto­jote. Aš pati asme­niš­kai einu į tre­čią uni­ver­si­tetą, tačiau atvi­rai matau, jog jeigu nebū­čiau didžiau­sio laiko sky­rusi savo pro­jek­tams, šiuo metu tupė­čiau kaž­ko­kiame keis­tame bur­bule. Universitetai papras­čiau­siai nebe­spėja atnau­jinti infor­ma­ci­jos ir pri­si­tai­kyti prie tokių greitų poky­čių, kurie vyksta rin­koje šiandien.

Antras pata­ri­mas — imki­tės savo idėjų ir min­čių, ypač jei gyve­nate Lietuvoje. Darbas gale­ri­joje ar fes­ti­va­lyje gali būti dau­ge­lio sva­jonė, tačiau jį gavus rea­lybė yra visiš­kai kita. Turiu ne vieną pažys­tamą, kuris strigo uni­ver­si­tete, muzi­kos fes­ti­va­liuose, gale­ri­jose ar kino­te­at­ruose, kurie pri­si­vi­lioja ir turi dar­buo­to­jus vien dėl to dide­lio žodžio kul­tūra, vien dėl jo visi dirba pus­vel­čiui, vėliau pri­pranta vege­tuoti, laukti vis naujo biu­dže­ti­nio finan­sa­vimo ir galiau­siai apskri­tai pra­randa bet kokį entu­ziazmą, saky­dami, o ką mes galime pakeisti. Tad jei einate į ins­ti­tu­ciją, įsiti­kin­kite, jog čia jums galima bus reikš­tis, jog galė­site siū­lyti idė­jas, jog jums bus atly­gi­nama arba gau­site jums rei­ka­lin­gos nau­dos, tačiau dau­ge­liu atveju eiti į ins­ti­tu­ci­jas, ypač mūsų tas jau labiau­siai PRIPAŽINTAS ir kaip žinia senas yra tik­rai neverta. Kitas rei­ka­las yra su nau­jo­mis, jau­no­mis orga­ni­za­ci­jo­mis. Jos pamažu kuriasi, yra lanks­čios ir tikė­tina jog čia jums gali­my­bių bus dau­giau. Visgi grįžtu prie savo idėjų ir veiklų. Iš pra­džių gali būti nedrąsu, atro­dyti, kad nieko neži­nau ir t.t., bet dau­ge­liu atveju, jeigu jums pasi­sekė ir jūs žinote kas yra jūsų aistra ir ko tik­rai norite, geriau visą savo laiką ir pastan­gas skirti būtent tam, nesi­blaš­kant prie įvai­rių uiver­si­tetų, neaiš­kiai apmo­kamų darbų ar kelio­nių į ang­liją dirbti pada­vė­jais. Lietuvoje turime tokią situ­aciją, jog vis­kas susta­ba­rėję, nedau­ge­lis imasi ini­cia­ty­vos, atsi­ver­s­kite bet kokius biu­dže­ti­nių įstaigų kon­kur­sus,- kiek­vie­nais metais finan­sa­vimą gauna vis tie patys pus­la­piai, tie patys fes­ti­va­liai, ren­gi­niai. Ir tai ne jų kaltė, tai jūsų kaltė, jog nesi­imate ini­cia­ty­vos. Išmokti užpil­dyti paraišką gali užtrukti kiek laiko, rasti bend­ra­min­čių taip pat, tačiau visa tai bus jums neįkai­no­jama patir­tis, pasi­ti­kė­ji­mas savimi bei tobu­lė­ji­mas. Taip pat norė­čiau pri­durti, jog gauti finan­sa­vimą ar daly­vauti kokiame kon­kurse Lietuvoje pasi­darė labai lengva, juk dabar vado­vau­ja­masi tai­sykle — “Jis bent čia gyvena”. Vėlgi, dau­ge­lis nesi­im­dami jokios ini­cia­ty­vos, palie­kate laisvę viso­kioms kvai­loms, nieko ver­toms ini­cia­ty­voms bei klau­nams gauti finan­sa­vimą, daly­vauti ren­gi­niuose bei būti liaup­si­na­miems. Visi mes žinome tuos mūsų nuo mokyk­los liku­sius seniū­nus ir jų baikas.

Trečias pata­ri­mas apie amžiną klau­simą, tai likti Lietuvoje ar važiuoti kaž­kur? Atsakymo iš tiesų nėra — vis­kas pri­klauso nuo jūsų pačių. Savo gyve­nime suti­kau žmonių, kurie atvyko į kitą šalį be pinigų ir namų, pra­dėjo nuo valy­tojų, o vėliau atsi­darė savo gale­ri­jas, bet gi suti­kau ir tokių, kurie tris vasa­ras iš eilės vyko į Londoną ar New Yorką nea­p­lan­ky­dami ir nepa­si­do­mė­dami nie­kuo aplin­kui išsky­rus atrak­cionų parką ir keleta pubų, bet kaip jie sako “užsi­ka­lu­sių pinigų”. Antras atve­jis, mano manymu, yra apgai­lė­ti­nas. Jeigu neži­note ko norite iš gyve­nimo, neži­note kas jūsų aistra ir koks jūsų tiks­las, tai jokia vals­tybė ar mies­tas jums nepa­dės. Nepastebėsite nei čia esan­čių gali­my­bių, nesu­tik­site rei­ka­lingų žmonių, nesu­ge­bė­site pri­tapti. Jeigu gi jau­čiate ko jums rei­kia, tai pasi­rin­ki­mas likti ar pri­si­ver­ti­mas išvykti gali būti labai didele ir skau­džia klaida. Kai kurie žmonės sugeba rasti ko jiems rei­kia visur, kai kuriems žmonėms rei­ka­linga har­mo­nija, kai kurie negali pakęsti dis­kri­mi­na­ci­jos ir nori gyventi nor­ma­lioje visuo­me­nėje, kai kurie sugeba viską apeiti ir atsi­durti ten kur jiems rei­kia. Taigi, tik­rai nėra jokios bend­ros for­mu­lės, o ta emig­ra­ci­jos karš­tinė šiuo metu vyks­tanti Lietuvoje tik dar kartą įrodo kokią įtaką turi mūsų žinias­klaida, nes pusė pilie­čių tik­rai išvyko ne planų ir stra­te­gi­jos vedami.

Na ir šį kartą pas­ku­ti­nis pata­ri­mas būtų dėl bend­ra­vimo ir nebend­ra­vimo. Pasakymas, jog su visais rei­kia būti drau­gišku yra mitas, tačiau pasa­ky­mas apie visišką atsi­ski­rimą nuo visuo­me­nės gali būti lygiai toks pats mitas. Mano manymu, pro­tin­giau­sia yra lai­ky­tis tokios tai­syk­lės — bend­rauk ir palai­kyk ryšius su tais žmonė­mis, kurie tau įdomūs, igno­ruok tuos, kurie tau nuo­bo­dūs ir tuo labiau gaišta tavo laiką. Daugelis mūsų tarsi pri­prato prie to eti­keto, kai su visiais turime būti drau­giški, visiems rodyti tą patį veidą ir būti paslau­gūs. Meno ir kul­tū­ros sri­tis visų pirma yra apie asme­ny­bes, tad būkite tokia asme­nybe, kokia jums patinka būti. Žinoma, jeigu ban­dote vai­dinti bai­siai kietą, nenu­steb­kite kai kartą sutik­site žmogų, kuris tie­siai jums pasa­kys apie tai koks esate šudma­lys. Tačiau, bend­rauti su visais ir net darbo san­ty­kiuose bet kokia kaina vengti konf­liktų yra nepro­tinga. Konfliktai kar­tais parodo kokie esame, padeda išspręsti situ­aci­jas grei­čiau bei išsi­gry­ninti ir įprasti nedre­bėti ir nepa­si­mesti kiek­vieną kartą kai kaž­kas tau paprieš­ta­rauja ir tenka ginti savo nuo­monę. Tačiau, tokią pačią svarbą kaip jūsų asme­nybė turi ir jūsų bend­ra­min­čiai. Atsiminkite, jog jei vie­nas galite pada­ryti daug, tai turė­dami tris bend­ra­min­čius pada­ry­site tri­gu­bai dau­giau. Bendradarbiavimas gelbsti ir pasi­da­li­nant dar­bus, ypač jei jūsų bend­ra­žy­gis yra gabus skir­tin­gai negu jūs sri­čiai, nesi­sten­kite domi­nuoti, nes žmonės jus grei­tai paliks. Mes visi mėgs­tame kvė­puoti ir nors kar­tais rei­kia atsi­kra­tyti netin­kamų bend­ra­ke­lei­vių, kar­tais tin­ka­mus tenka kiek ir pale­pinti, jog jie nuo jūsų nepa­bėgtų. Mano asme­ni­nėje patir­tyje, žmonės su kuriais dir­bau tapo mano geriau­siais drau­gais, kartu pada­rėme daug dau­giau darbų, galime tie­siai vieni kitiems išsa­kyti ką manome ir kar­tais net susi­tai­kyti jei nuo­mo­nės ski­riasi. Atsiminkite ir tai, jog meno sri­tyje daž­nai svarbu turėti savo asme­ni­nius įsiti­ki­ni­mus bei prin­ci­pus, nerei­kia būti kaž­kur vidu­ryje, neut­ra­liu, o turint bend­ra­min­čių jums reikš­tis bus tik lengviau.

Na, galgi pri­dur­siu dar vieną pata­rimą. Rodykite savo nepa­si­ten­ki­nimą. Jei nepa­tinka kaip kaž­kas orga­ni­zuo­jama, para­šy­kite apie tai savo bloge, jeigu kaž­kas jus apgavo taip pat, jei turė­jote blogą sava­no­ria­vimo ar darbo patirtį dalin­ki­tės šiomis nei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis su drau­gais. Labai daž­nai sutinku žmones, kurie bijo pasa­kyti ką gal­voja, tačiau, manau, jog tai būtina ypač dabar, kai rei­kia daug ką keisti, šiuo­lai­ki­niam menui rei­kia naujų vėjų, naujų veidų ir tik­rai ne tų paka­likų, kurie lenda seniems dėdėms į užpakalius.

Visada ger­biau asme­ny­bes ir savo nuo­monę turin­čius žmones, tad lin­kiu kiek­vie­nam tokiu būti, atskleisti savo asme­nybę, dės­tyti savo min­tis inter­ne­ti­nėje erd­vėje, turėti blogą ar kitą kanalą, kur jus galima išgirsti bei būti akty­viu, neklau­sant ką kur kas pasakė, kur kas išva­žiavo. Sekite savo aistra, ją apgal­vo­kite, tar­ki­tės su kitais, kai rei­kia igno­ruo­kite truk­dan­čius ir laiku dary­kite spren­di­mus ar rei­kia sustoti ar eiti toliau. Kartais gi ir pri­si­min­kite, jog savik­ri­tika irgi yra gerai, tačiau nelei­s­kite jai užgožti esmės.

Jeigu turite klau­simų, lau­kiu komentaruose.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >