Straipsnio autorė Aida Ivanauskaitė, nuotraukos Ekvilina Milaševičiūtė
Sužinojusi, jog Vilniuje atsidarė laikina, porą savaičių veiksianti, Lietuvos dizanerių D.POP – UP parduotuvė, nusprendžiau, jog ir man pagaliau atėjo metas iš arčiau pamatyti ir pačiupinėti Lietuvoje vis neįvertinamų dizainerių kuriamus drabužius ir aksesuarus. Pavadindama pastaruosius „neįvertintais“, prisiminiau rudenį festivalio „Mados infekcija“ organizuotą seminarą, skirtą mūsų šalies dizainerių padėčiai aptarti ir tai vienintelis epitetas, kuris atėjo į galvą. Kodėl? Seminaro metu tarp visų Lietuvos ir užsienio specialistų iš mados industrijos pristatymų mados ir verslo tema, išryškėjo viena opi problema – dizaineriai nesugeba užmegzti ryšio su platesne pirkėjų auditorija, todėl daugumos, ir mano, nuomone jų drabužiai skiriami tik išrinktiesiems, bet tikrai ne masėms, todėl jų kūryba lieka nežinoma ir neįvertinta. Todėl šios, kurį laiką veiksiančios parduotuvės atidarymą, mačiau kaip vieną iš problemos sprendimo būdų – parduotuvė atidaryta ne mažoje Senamiesčio gatvelėje, o prekybos centre, kur apsilanko nemažas kiekis žmonių, tarp kurių atsiras galbūt ne pirkėjų, bet bent jau susidomėjusių žmonių, kurie užsuks pasidairyti. Taigi, šių minčių vedina susitinku su kolege Elvina, kuri atėjo kartu įamžinti tai, ką pamatėm.
Smulkmena, tačiau labai įstrigusi — tik įžengusios į tuščią parduotuvę įdėmiu žvilgsniu buvom apžvelgos dviejų jaunų madingų pardavėjų, apsiginklavusių „Apple“ produkcija. Įdomu, kaip buvom įvertintos – ar kaip sugebančios įsigyti paltą už 400 eurų, ar kaip tos, kurių net neverta kalbinti. Pirmu žvilgsniu apžiūrėjau erdvę — vienuolikos kūrėjų darbai buvo įsprausti nedidelėje parduotuvės erdvėje. Nors tai buvo padaryta gan vykusiai, tačiau jei parduotuvėje būtų buvę daugiau lankytojų, judėti būtų buvę nelengva. Tarp vienuolikos dizainerių buvo galima pamatyti Agnės Kuzmickaitės ir jos jau populiariais tapusius glaustinukus su drugeliais, Giedriaus Paulausko džinsinius kombinezonus, Le Muse besikeičiančių formų bei siluetų drabužius, Eglės Žiemytės kūrinius mados namams D.Efect, kurie pardavinėjami užsienyje šalia kitų garsių mados namų. Šalia drabužių buvo galima išsirinkti ir aksesuarų, kurių čia buvo gausybė – OKIIKO, Hairy Sock, SPINDI JEWELLERY, Tashe Tashe, taip pat Melissa bateliai iš V2 CONCEPT STORE. Didžiausias atradimas man buvo MOTHER ELEGANZA — 3 asmenų kūrybinė grupė, kurianti inovatyvaus bei šiuolaikinio dizaino produktus. Jų pakabukai — kryžiai iš kaulų, skirtų šunims graužti, ar įdomaus dizaino marškinėliai labiausiai patraukė dėmesį.
Matant visus šiuos lietuviškos kūrybos produktus, geros kokybės, įdomius, į galvą ateina tik vienas klausimas – kodėl lietuviška mada vis dar yra ant pjedestalo, kurį pasiekia tik išrinktieji? Kodėl ji mums svetima, nors yra mūsų? Straipsnio pradžioje mano mintis apie lietuvišką madą skirtą išrinktiesiems ar turtingiesiems, puikiai iliustruoja parduotuvėje įvykusi situacija – į parduotuvę įėjo moteris, pradėjo apžiūrinėti drabužius, tačiau nesupratusi, kokie čia daiktai, to pasiteiravo pardavėjų. Vietoj to, kad moteriai būtų suteikta informacija, ji sulaukė atsainaus -„Čia gi lietuvių dizainerių drabužiai“. Prastas aptarnavimas — žinoma, tačiau ir vyraujantis stereotipas — turi turėti tam tikrą statusą, atitinkamai atrodyti, ir žinoti Lietuvos dizainerius. O pastaruosius žino tik tie, kurie juos perka, ir tie, kurie domisi lietuviška mada, tai yra tik nedidelė dalis. Manot kitiems neįdomu? Manau tikrai susidomėtų, jei sužinotų daugiau. Dizainerių kūryba neturi būti skirta tik mažumai, ir čia ne kainų problema, o ryšio tarp dizainerių ir vartotojų nebuvimas ir santykio nesukūrimas. Mada, kaip meno sritis, yra viena labiausiai „suvartojamų“, tačiau tam, kad atsirastų poreikis vartoti, pirkėjai turi sužinoti apie esamą pasiūlą. Ne pirkėjai turi stengtis pasiekti dizainerius, o pastarieji kryptingai judėti žinomumo link. Nors šios parduotuvės atidarymu buvo žengta ta kryptimi, tačiau ji taip pat parodė, kaip toli vieni nuo kitų mes esame.
Jei išdrįsi