Straipsnio autorė Ieva Krivickaitė
Nuotraukų autorė Lina Žižliauskaitė
Antrąjį birželio penktadienį baltos Nacionalinės dailės galerijos erdvės prisipildė žmonių – vyko antroji susikertančių medijų konferencija Cross Media Zen. Pranešėjai iš Švedijos, Nyderlandų, Vokietijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos kalbėjo apie susikertančių medijų naujienas, problemas, finansavimą ir perspektyvas. Lietuviai, gausiai susirinkę į rytmetinį kavos ir sausainių ritualą prieš konferenciją („you people like coffee,“ – vėliau juokavo IHS Screen Digest analitikė Irina Kornilova), dienai einant į pabaigą ėmė po truputį skirstytis. Ištvermingiausieji sulaukė kuklaus Justino Katkaus patikinimo, kad „mes [lietuviai] dar pavarysim“. O „varyti“ tikrai yra kur.
Konferenciją pradėjęs „Emmy“ ir „Webby“ laimėtojas Martin Ericsson netruko įtikinti, kad susikertančios medijos nėra skaitmeninio amžiaus naujovė. Pateikęs įspūdingų savo organizuotų vaidybinių žaidimų pavyzdžių, Martin aiškiai pabrėžė, kad svarbiausias mediumas visame susikertančių medijų žaidime yra ne technologijos, o žmogaus protas. Kitaip tariant (čia jau darau subjektyvias išvadas), nepaisant to, kad Lietuvos rinka nėra didelė ir finansai nėra beprotiški, pagrindinį įrankį geriems susikertančių medijų projektams turime ir mes.
Žinoma, reikia nepamiršti, kad įrankių neužtenka turėti – juos reikia mokėti naudoti. Apie tokį mokymąsi kiek chaotiškai, bet ekspresyviai kalbėjo nepriklausoma susikertančių medijų ir kūrybinių industrijų konsultantė Carla Hoekendijk. Ji visą paskaitą neleido klausytojams snūduriuoti: vis pakeldavo auditoriją nuo kėdžių, prašydama susėsti tai pagal amžių, tai pagal kavos gėrimo įpročius, o galiausiai paklausė, ką klausytojai keistų dabartinėje „linijinėje“ (o kartu ir hierarchinėje) švietimo sistemoje. Po kiekvieno pasisakymo Carla supratingai palinguodavo galva: taip, žinau, apie ką kalbate, mokiniai turi reikšti savo nuomonę, nustoti „kalti“ visas disciplinas iš eilės, klasėse būtinos diskusijos, asociatyvus mąstymas – tai nėra vien Lietuvos švietimo problemos. Kalbėtoja tikino, kad būtų šaunu, jei mokytojai atsipalaiduotų ir užuot liepę atmintinai namuose išmokti tekstą, paprašytų vaikų savo mobiliaisiais telefonais nufotografuoti įdomių dalykų ir vėliau juos aptartų klasėje. „Įdomu, kiek vaikų gūdaus Lietuvos kaimo mokykloj turi išmaniuosius,“ – nesusilaikiusi šnipštelėjau kaimynei, kuri gūžtelėjo pečiais ir sumurmėjo kažką apie ES paramą.
Akivaizdžiai labiausiai publiką sužavėjusi paskaita buvo Martin Ericsson bei fikcijos ir realybės pilkųjų zonų tyrinėtojo Herwig Kopp inicijuotas žaidimas. Prisimenu laikus, kai susėdę ant asfalto jį žaisdavome vaikystėje, bet daliai konferencijos klausytojų „Mafija“ (arba „Vilkolakiai“) buvo naujiena. Nelabai noriai skirstęsi komandomis po devynis (žinia, po visos dienos skrebenimo į blonknotą arba tarškėjimo kompiuterio klavišais (arba pasyvaus vegetavimo stiklinėmis akimis) žmogų ne taip lengva išjudinti iš jo patogios kėdės), po penkiolikos minučių lietuviai jau entuziastingai veikė pagal vedėjų komandas, ieškodami „miestelyje“ kažką „nužudžiusio“ „vilkolakio“. Martin ir Herwig skatino žaidžiančiuosius įsijausti į vaidmenis, patys ūkavo ir staugė į mikrofonus, o pasibaigus žaidimui džiūgavo kartu su laimėjusiais taip, tarsi savo rankomis būtų nugalabiję vilkolakius. Pajutę įsikūnijimo į žaidimo personažą malonumą, klausytojai į kėdes grįžo gerokai žvalesni. Toks trumpas pavyzdys gerai iliustravo susikertančių medijų esmę – buvo sukurta nauja realybė, kuri egzistavo ne kaip įprastinės papildas, o šalia jos.
Konferencijos pabaigoje Justinas Katkus trumpai pristatė tris sėkmingiausius lietuviškus susikertančių medijų projektus: interaktyvias vaikiškas knygas, mokomąjį 3D kiną moksleiviams, ir žaidimą „Bear Care“. Panašu, kad kol kas „žaismingumas“ („playfulness“), apie kurį savo prezentacijoje kalbėjo Carla Hoekendijk, Lietuvoje suprantamas pažodžiui, ir susikertančių medijų projektai yra stipriai orientuoti į vaikus. Matyt, dar ne mūsų nosiai priversti rimtus suaugusiuosius išsinerti iš kostiumų ir leistis į alternatyvių realybių paiešką. Gal būt dar turi nutekėti šiek tiek vandens – nors Lietuva giriasi turinti antrą pagal greitį internetą pasaulyje, neretoje mokykloje vis dar riogso kompiuteriai milžiniškais monitoriais iš praėjusio amžiaus. Kita vertus, tokios konferencijos kaip Cross Media Zen nuteikia optimistiškai – klausytojai už įgytas žinias nemokėjo nė cento, ir, kiek spėjau apsidairyti, suvažiavo iš visos Lietuvos. Belieka laukti naujų po konferencijos vykusių dirbtuvių įkvėptų projektų.
Jei išdrįsi