Ką reiškia gyventi Attenberge?

Straipsnio autorė Sigrida Rupšytė

Balta siena, kurios fone bučia­vi­mosi tech­niką tobu­lina dvi mer­gi­nos. Šių metų „Kino pava­sa­rio“ prog­ra­moje rodyto „Attenbergo“ pra­džios kad­rai neiš­ven­gia­mai int­ri­guoja. Iškart supranti, kad susi­dū­rei su lau­ki­niais gyvū­nais, kuriuos kaži kokia nesu­val­doma jėga ska­tina tyri­nėti savo sek­su­alumą, eks­per­i­men­tuoti. Nesvarbu, kad tie du žvėre­liai – mer­gi­nos. Jos turi savo ritu­alus: savo­tišką paukš­tišką ritu­alinį vaikš­čio­jimą netoli gamyk­los, kurioje dirba.

Apie gamyklą sukasi visas mažo mies­te­lio gyve­ni­mas. L for­mos mies­te­lis sudė­tas iš tvar­kin­gai išdės­tytų baltų namų, aliu­mi­nio gamyk­los ir kiek dau­giau nei tūks­tan­čio gyven­tojų. Čia daž­nai pliau­pia lie­tus, prie gamyk­los telkšo pil­kai rudas pur­vas, stip­riai ban­guo­jan­čioje jūroje blaš­kosi lai­vai. Šiame mies­te­lyje gyvena mirš­tan­tis tėvas archi­tek­tas, šioje aplin­koje gyvena Davido Attenbourough doku­men­tiką die­vi­nan­tis žvėre­lis, vardu Marina.

Režisierės Atėnės Rachelės Tsangari filme „Attenbergas“ (2010 m.) šiuo­lai­kinė Graikija panaši į pag­rin­dinę filmo vei­kėją Mariną, ji kito­kia, keista, atšiauri, šiek tiek vie­niša, nepri­jau­kinta, savita. Dėmesio centre – duk­ters ir tėvo (Marinos-​Spiro) san­ty­kiai. Kino teksto dėlionė susi­deda iš trijų porų tar­pu­sa­vio san­ty­kių dina­mi­kos: tėvo-​dukters, dviejų drau­gių, dviejų mylimųjų.

Visos trys isto­ri­jos sujun­gia­mos į vieną dėlionę. Šios trys lini­jos man yra lygia­ver­tės. Be vie­nos nebūtų kitos, iš tik­rųjų, kiek­viena jų nurodo į tam tikrą Marinos bren­dimo etapą, – tei­gia filmo reži­sierė inter­viu graikų kul­tū­ros leidiniui.

Yra ir dar vie­nas neda­lo­mas filmo duetas – ero­tas ir tana­tas. Tai – pag­rin­di­niai gyve­nimo poliai, be vieno neeg­zis­tuoja kitas.

Filmo sce­na­ri­jus buvo rašo­mas 2009 metų žiemą, kai poli­ci­nin­kui nušo­vus paauglį, Graikijoje pra­si­dėjo riaušės.

Daug metų buvau išvy­kusi, Graikijoje negy­ve­nau, o kai grį­žau, jau­čiausi gero­kai sve­tima – kaip Marina. Buvo sunku atpa­žinti Graikiją, suvokti, kas iš tiesų įvyko, vėliau supra­tau, kad su šia prob­lema susi­du­ria visa šalis – nie­kas nežino, kas vyksta. Tačiau tai, kas vyksta dabar, tik­riau­siai yra susi­vo­ki­mas, nubu­di­mas. Esama dides­nio ar mažes­nio aiš­kumo, kaip visa tai sprę­sime, kaip galė­tume įveikti tuos suvar­žy­mus, iki kurių pri­ėjome kaip tauta ir kaip bend­ruo­menė, tai mane nutei­kia opti­mis­tiš­kai, noriu tame daly­vauti. Ir, be abe­jo­nės, pasi­tel­kus šią medžiagą, noriu kurti kiną. Menas visada kalba apie tai, kas vyksta, norime to, ar ne, esame tarsi pra­ei­ties, isto­ri­jos ir dabar­ties fil­t­rai, turime kaž­ko­kiu būdu susi­do­roti su tuo, kas vyksta, – pasa­koja režisierė.

„Skirtingai nei visa šalis, graikų kinas lai­kosi gerai“, – „Attenbergui“ pel­nius Europos Parlamento įsteigtą LUX prizą, spau­dos kon­fe­ren­ci­joje sakė filmo reži­sierė. Minėto apdo­va­no­jimo tiks­lai: supa­žin­dinti su skir­tingų Europos šalių kinu, ska­tinti vie­šas dis­ku­si­jas apie Europos šalių inte­g­ra­ciją. A. R. Tsangari Europos Sąjungą vadina „dirb­tine, nena­tū­ra­lia“ bend­ruo­mene, „sukonst­ruota“ kaip ir „Baltų namų“ gyven­vietė, kuriuoje ji užaugo ir kur vykta „Attenbergo“ veiksmas.

Ką reiš­kia gyventi „Attenberge“, „Baltuosiuose namuose“, kaime, kur visi gyven­to­jai dirba toje pačioje aliu­mi­nio gamyk­loje, o kai­my­nai yra bend­ra­dar­biai? 7-​ojo dešimt­me­čio pra­džioje gyven­vietę sup­ro­jek­tavo archi­tek­tas Konstantinas Doksiadis, ji buvo skirta neto­liese esan­čios gamyk­los „Graikijos aliu­mi­nis“ dar­buo­to­jams apgy­ven­dinti. Aliuminio gamyk­loje dirbo jos tėvas, tačiau, paklausta, ar fil­mas nors nedi­dele dalimi yra auto­biog­ra­fi­nis, reži­sierė tai nei­gia: ne, ji netu­rė­jusi tokių šiltų san­ty­kių su tėvu.

Balti dvy­li­ka­aukš­čiai namai, nerami jūra, rau­donų kalnų vir­šū­nių apsup­tyje stovi gamykla – savaime kine­ma­to­gra­fiš­kas vaiz­das. „Pirmiausia fil­mui buvo duo­tas pava­di­ni­mas „Balti namai“, jame tyri­nė­jami tėvo ir duk­ters san­ty­kiai, tačiau kaž­ko­kiu būdu fil­mas išaugo iki eks­per­i­men­ti­nio miesto gyve­nimo vaiz­da­vimo“, – tvir­tina Jorgas Nikoalou laik­raš­tyje „Το Βήμα”. Vėliau reži­sierė inter­viu sakys: „Kai fil­muoti atvy­kome pirmą kartą, pama­nėme, jog pate­kome į gyvą deko­ra­ciją stu­di­joje. Truputį ją pako­re­ga­vome. Tai buvo natū­rali, fil­ma­vi­mui paruošta archi­tek­tū­rinė erdvė.“

Šioje erd­vėje ir vyksta didžiausi poky­čiai Marinos gyve­nime ir jos viduje: ji dirba gamyk­loje, eks­per­i­men­tuoja su savo lytiš­kumu, susi­randa myli­mąjį, gyvena uždarą nepri­jau­kinto žvėre­lio gyve­nimą, miršta myli­mas tėvas, archi­tek­tas, gyve­nan­tis pra­eito amžiaus devin­tuoju dešimt­me­čiu. Marina turi su tuo susi­tai­kyti, gyventi savo gyve­nimą, ji išbarsto pele­nus aud­rin­goje jūroje.

Rašant nau­do­tasi www​.tovima​.gr ir www​.parat​hyro​.gr infor­ma­cija.