Straipsnio autorė Agnė Kertenytė
Viskas prasidėjo nuo šio autoportreto, kuriame Francescai trylika. Fotoaparato mygtuko spustelėjimas atverė duris į kitą realybę. Realybę, apgaubtą tirštu sapno rūku. Tokiu, kuriame paskęsta pirštai ir iš atminties išsitrina veidai, o kiekvienas daiktas įgauna simbolinę reikšmę. Paklodės, veidrodžiai, marmurinės juodai baltos grindų plytelės, laikrodžiai, trupantis tinkas, sienų apmušalai, į kuriuos galima susisupti tarsi atgal į kokoną, kalba siurrealizmo kalba. Francescos kūno kalba.
Ji yra ten, tačiau jos neįmanoma paliesti. Kartais ji tėra šešėlis. Moters. Paukščio. Šviesos. Paiimta glėbin — išnyksta. Miršta kiekvieną kartą… vis kitu pavidalu, vos tik foto juostelei jį įamžinus — transformuojasi į kitą. Tūkstančiuose negatyvų kartais sušmėžuoja ir kitų moterų ar vyrų atvaizdai, tačiau dominuoja pati Francesca. Ji fotografuoja save: savo fizinį ir dvasinį kūną, klaidžiojantį troškimų, baimių ir nerimo kambariais, kuriuose tik iš pirmo žvilgsnio, rodos, seniai jau niekas negyvena. Nuogumas čia įgauna naujų prasmių. Būdamas išraiška to, kaip save regi pati autorė, jis įaudrina sąmonę ir vilioja žvelgti dar giliau, ieškoti taip retai sutinkamo jos žvilgsnio.
Augusiai menininkų šeimoje, kurioje visas pasaulis sukosi aplink kūrybą, toks būdas save realizuoti turbūt buvo daugiau nei natūralus. Vos paėmusi į rankas fotoaparatą ji visa savo esybe atsidavė fotografijai ir tvirtai žinojo, kad tai jos kelias. Pradėjusi lankyti dizaino mokyklą Francesca taip piktybiškai šalindavosi iš paskaitų, nesusijusių su jos gyvenimo aistra, jog neapsikentę dėstytojai net kreipdavosi į jos bendramokslius, idant šie sulaikytų Francescą jai nespėjus pasprukti. Vis dėlto, tikroji priežastis slypėjo tame, jog dar prieš ateidama mokytis fotografijos, ji jau buvo fotografe. Visi tai žinojo, ar bent jau jautė. Jai priklausė įgimto talento ir begalinio užsidegimo derinys, iškėlęs ją visa galvą aukščiau už jos bendraamžius. Vėliau pasimokiusi Romoje, kur sukūrė ir nemažai savo darbų, grįžo atgal į Ameriką su viltimi pradėti sėkmingą fotografės karjerą.
Deja, viskas klojosi toli gražu ne taip, kaip įsivaizdavo Francesca. Užsakovai nedemonstravo palankumo jos idėjoms (paradoksalu — dabar jau visuotinai prigijusioms), stiliui, estetikai. Galbūt vienas mėgstamiausių jos vaikystės užsiėmimų — piešti mergaites itin puošniomis, tarsi karališkomis suknelėmis, skatino ją pabandyti imtis mados fotografijos, tačiau nebijant hiperbolizuoti, galima teigti, jog Francesca liko visiškai nesuprasta ir neįvertinta. Jos brolis, taip pat menininkas, prisimena ją buvus itin ryžtinga bei ypatinga asmenybe, tačiau mėgusia laikytis nuošalyje. Tokia dalia jei teko ir fotografijos pasaulyje. Vos prieš tris dešimtis metų Francesca buvo visiškoje kūrybinio pripažinimo nuošalėje.
Ji buvo be galo ambicinga, jautri bei, savo nelaimei, nekantri. Ji negalėjo taikstytis su nesėkmėmis, abejotinais pavieniais darbais. Padėtį dar labiau pablogino pašliję santykiai su mylimuoju ir, galų gale — išsiskyrimas. Tai ją privedė prie pat savižudybės slenksčio, nuo kurio ji žengė žingsnį atgal ir grįžo gyventi pas tėvus, bandė išsivaduoti iš depresijos gniaužtų, tačiau būdama vos 22 metų galutinai pasitraukė iš gyvenimo.
Praėjus keliolikai metų po jos mirties, tėvų iniciatyva, iš archyvų imti traukti darbai sulaukė pasaulinio pripažinimo – buvo eksponuoti garsiausiose galerijose bei žymiausiuose muziejuose (Guggenheim). Fotografijų kiekis (šimtai pačių žymiausių iš maždaug dešimties tūkstančių), sukurtas per tokį trumpą merginos gyvenimą — pribloškia, ir nori nenori, verčia ieškoti atsakymų apie Francescos pasitraukimą būtent jos fotografijose.
Jei išdrįsi