Kaukazo miražai. Kūrybinė kelionė Baku

Baku — keis­tas deri­nys tarp naf­tos pini­gais tvis­kan­čios pra­ban­gos, rytie­tiškų burtų ir post­so­vie­ti­nio liūdesio.

Taigi, keliauju į Baku! Ne šiaip keliauju, o daly­vauju tarp­tau­ti­nėje paro­doje! Patyliukais šnabždu, kad šiukš­lių meno paro­doje, bet gar­siai šaukiu, kad mane atrinko komi­sija ir gyven­siu bei val­gy­siu pen­kias žvaigž­du­tes! Bet ką čia apie skrandį, juk ir tiks­las gra­žus: parodą orga­ni­zuoja vie­nin­telė atliekų per­dir­bimo kom­pa­nija, sie­kianti ska­tinti tau­tie­čių sąmo­nin­gumą ir atliekų rūšia­vimą, o tai ypač aktu­alu šalyje, kurioje šiukš­lės natū­ra­liai slysta iš rankų ir kau­piasi gat­vėse, pake­lėse, upių pakran­tėse ir iškart už savo kiemo tvo­ros. Tai štai, pri­si­kro­vusi pilną čimo­daną šiukš­lių, skubu auk­lėti kau­ka­zie­čių ir pri­si­dėti prie pla­ne­tos išsau­go­jimo, hmmm…

Rumunų Martos Jecu ir Alexandro Poteca Auksinis kam­ba­rys

Jau pra­džių pra­džia nutei­kia neei­li­nei kelio­nei – tie­sio­gi­nis skry­dis į Kijevą nusi­lei­džia Kopenhagoje, taip ukrai­nie­čiai padaro du rei­sus vienu šūviu, kelei­viai pani­kuoja pra­ras­dami jun­gia­muo­sius skry­džius, o toliau lieka tik nuo­tru­pos – danų kiaulė kly­kia, kad sėdžiu jo vie­toj ir atsi­sako sėsti bet kur kitur; jau­nas stiu­ar­das dreba iš pasi­me­timo, nes mūsų vie­tos sutampa; ramiai per­sėdu kitur, atseit labai jau kul­tū­ringa; čia vėl kaž­kas pra­deda klykti; grįžtu šalia kiau­lės, o stiu­ar­das paguo­džia atneš­da­mas vyno, dukart.

Izabela Oldak iš Lenkijos kalba orna­men­tais, gegužę jos dar­bus buvo galima išvysti Šiauliuose.

Dvidešimt minu­čių per­sė­di­mui pakanka, nes nuo Kijevo į pie­tus jau nie­kas nebe­skuba. Ir štai po dar vie­nos tau­rės vyno nusi­lei­džiam, visi tik ne mano baga­žas, o su juo pasi­klysta paro­dos eks­po­na­tai, dantų šepe­tu­kas ir vasa­riški rūbai. Ryt bus, sako ūsuo­tas dar­buo­to­jas, jau žinau, kad nebus, čia grei­tai nebūna. Gaunu užsie­nie­tišką blanką, nors turistų kla­si­fi­ka­cija suma­žėja iki from America ir из России, visi be išim­ties turi kram­tyti kiri­licą. Bagažą atve­šit į vieš­butį? Ne? Ok… Problem yoxdur, juk aš Baku!

Specialiai šiai paro­dai buvo pasta­ty­tas nau­ju­tė­lis pavil­jo­nas, už kurio dyku­moje tyvu­liavo įspū­din­gas naf­tos ir purvo eže­riu­kas, pui­kiai tin­kan­tis su eko­lo­gija susi­ju­siems dar­bams eks­po­nuoti. Tokia gali­mybe, žinoma, nebuvo leista pasi­nau­doti, nes negražu ir nedera prie gar­bin­gai kos­tiu­muotų svečių.

Po sep­ty­nių valandų kelio­nės įkvė­piu plius tris­de­šimt pen­kiais garuo­jan­čios dyku­mos. Kadangi su Azerbaidžanu turiu netrumpą mei­lės roma­niuką, kul­tū­ri­nio šoko čia nebus. Sėdu į mašiną su žils­te­lė­ju­siu Ali, jis žiūri į mane atsar­giai, kol nepa­mato, kad rau­kiu rusiš­kai, o tada jau pra­si­deda sau­lu­tės ir šašly­kai… Bėgantys vaiz­dai rodo paki­tusį miesto veidą, tačiau Eurovizija bai­gėsi: poli­ci­nin­kai ir tak­si­stai nebe­už­si­ima man­da­gumu ir į miestą vėl, kaip skė­riai, suplūdo senu­tė­lės Lados.

Hans Schult. Kairėje: Venezia Vive, San Marko aikštė, 1976 m; deši­nėje: Love Letters Building, Berlynas, 2001 m, sena­sis paš­tas padeng­tas mei­lės laiškais.

Taigi į ilgai lauktą parodą susi­rinko apie dvi­de­šimt viso­kio plauko kūry­bi­ninkų iš visos Europos. Būta ir vie­nos žvaigž­dės, šiukš­lių meno dievo Hans Schult, kurio foto paroda pri­statė žymiau­sias jo 7–8 dešimt­me­čių insta­lia­ci­jas. Kadaise vyriš­kis statė išti­sas šiukš­li­nių žmonių armi­jas, sau­gu­ja­sias pira­mi­des, Raudonąją aikštę ir Didžiąją kinų sieną, laik­raš­čiais užtvindė San Marko aikštę ir Niujorko gat­ves. Visuomet dirbo didžiau­siais mas­tais ir žymiau­siose vie­tose, taip siek­da­mas paveikti kuo pla­tesnę audi­to­riją. Žavi sla­viško kraujo mūza neat­si­traukė nuo meni­ninko nė per žingsnį ir pri­rei­kus paduo­davo asme­ninį mar­kerį auto­gra­fams. Neburbu, vyru­kas tik­rai šiltos dūšios. Daugiau čia: www​.has​chult​.de

Hans Schult. Golden Bird ir Trash People.

Kita smagi pažin­tis užsi­mezgė su Jan Korbes, gyve­nan­čiu ir vys­tan­čiu Refunk labo­ra­to­riją Olandijoje. Jan ne tik mie­lai pasa­koja apie gūdžią žiemą, kurią pra­leido vie­nas ato­kiame Lietuvos vien­kie­myje, bet visa tai dėsto lie­tu­viš­kai! Jan nau­doja įvai­riau­sias atlie­kas, kurios daž­nai susi­dė­lioja į archi­tek­tū­ri­nius spren­di­mus. Porą meni­ninko insta­lia­cijų galė­jome pama­tyti Vilniuje, pla­čiau čia: http://​refunc​.nl/

Refunk. Kairėje: Refunk nario Manto Lesausko sukur­tas fote­liu­kas atke­liavo ir į Baku, deši­nėje: Return of the Fridges, Vilnius, 2007 m.

Tolimesnė isto­rija klos­tosi apie Azerbaidžano tre­jybę: pra­bangą, neo­rga­ni­zuo­tumą ir paklus­numą didžia­jam bosui. Kalbėti apie poli­tiką neno­riu, bet kaip ir vis­kas šiame krašte, taip ir menas, neat­sie­ja­mas nuo visa ste­bin­čios akies. Projekto metu pra­juo­kino situ­acija, kai meni­nin­kams iš Baltarusijos buvo uždrausta savo insta­lia­ci­joje panau­doti pusę mane­keno, mat parodą lan­kys ofi­cia­lūs parei­gū­nai, gal net ją glo­bo­janti pir­moji ledi, sako, net pas batką taip nebūna. Stambesnių skan­da­liukų pavyz­džiu galėtų būti pas­ku­ti­nioji Venecijos bie­nalė. Po šalies pre­zi­dento apsi­lan­kymo Azerbaidžano pavil­jone dvi skulp­tū­ros buvo iškart uždeng­tos, o Vakarams pra­dė­jus bur­bėti apie cen­zūrą – išpla­tin­tas pra­ne­ši­mas, neva kūri­niai nuken­tėjo transportuojant.

Maskvoje gyve­nan­čios meni­nin­kės ir gale­ri­jos savi­nin­kės Aidan Salakhovos dar­bai Juodasis akmuo ir Nuotaka buvo paša­linti iš Venecijos bie­na­lės eks­po­zi­ci­jos iškart po Azerbaidžano pre­zi­dento apsilankymo.

Prabanga ir neo­rga­ni­zuo­tu­mas visur eina išvien. Grubiai tariant – yra naf­tos, yra ir pinigų, bet deta­lus pla­na­vi­mas ir minu­tėlė apsvars­ty­mams nesi­de­rina su pie­tie­tišku cha­rak­te­riu. Organizatoriai gavo pajamų naujo pavil­jono sta­ty­bai, tačiau užbaig­tas jis buvo ati­da­rymo išva­ka­rėse, o ryte atva­žia­vus suka­binti darbų, paaiš­kėja, kad tik vie­nas iš dešim­ties meistrų turi plak­tuką ir atsuk­tuvą, ir taip vin­giuoja pasaka be galo. Jei nesi pri­pra­tęs prie šių kraštų chaoso, gali išpro­tėti nuo klau­simų: kodėl devyni meis­trai laiko vieno meistro kopė­čias; kodėl iš dešim­ties besi­su­kio­jan­čių per­so­nalo narių, sep­ty­nios yra didžia­akės ant kablų nesu­ge­ban­čios atsa­kyti nė į vieną klau­simą; kodėl paroda yra skirta ne žiūro­vam ir meni­nin­kam, bet taip lau­kia­miem kos­tiu­muo­čiam, prieš kuriuos šiukštu nega­lima atro­dyti nepa­do­riai; ir nu blyn – kodėl orga­ni­zuo­jant ati­da­rymą su daug gero vyno, nega­lima pasi­rū­pinti tualetu, kad paro­dos daly­viam nerei­kėtų vogti sta­ty­bi­ninkų kibiro ir… Ai, bet man savo­tiš­kai gražu…

Atsipalaiduoja visi: meis­tras — po sun­kaus darbo, mer­gai­tės — po kelio­nės už pal­mės su kibiru…

Tai kaip gi ten su jau­nuoju azer­bai­dža­nie­tišku menu? Čia dedasi įdomūs daly­kai, staiga atsi­randa terpė, kur meni­nin­kas gali gyventi kūry­bos lais­vėje su val­džios pri­ta­rimu, juk Venecijoje kažką paro­dyti rei­kia, o kas­kart kar­toti tą pat – negražu. Žinoma, cen­zūra visuo­met išlieka, tačiau būtent visur žydinti paka­zū­cha prieš Vakarus davė progą pasi­reikšti jau­niems Azerbaidžano kūrė­jams, kurie retai išnyra iš šalies meno aka­de­mi­jos, sken­din­čios pelė­siais kve­pian­čioje tam­soje. Sąlygas page­rina ir kon­ku­ren­ci­jos nebu­vi­mas – aštuo­nių mili­jonų tau­toje moder­niai mąs­tan­čių ir kurian­čių, tur­būt, tėra apie dešimt, tos pačios pavar­dės nuo­lat kar­to­jasi parodų bukletuose.

Farid Rasulov die­nos bėga ope­ra­ci­nėje, gelbs­tint nelai­mė­lius, o vaka­rai ski­riami pirm­takų kepu­rių auk­sa­vi­mui ir nacio­na­li­nių patie­kalų įamži­ni­mui tapyboje.

Jaunasis Azerbaidžano menas žengia pir­muo­sius žings­ne­lius, todėl jam būdin­gas jau­na­tviš­kas nai­vu­mas, tačiau mane žavi kita jo pusė – tra­di­ci­nės kul­tū­ros perin­ter­pre­ta­vi­mas. Menininkai neven­gia atsi­gręžti į senuo­sius ama­tus ir tra­di­ci­jas, bei žaisti iš jų pasi­sko­lin­tais arte­fak­tais, žong­li­ruoti kul­tū­ri­niais ste­reo­ti­pais. Tokiu būdu, tarsi, nai­ki­na­mas mil­ži­niš­kas ato­trū­kis tarp pra­ei­ties ir vos užgi­mu­sios nau­jo­sios meno linijos.

Faig Ahmed inter­pre­tuoja nacio­na­linį pasi­di­džia­vimą — kilimą.

Ir vis­kas šiame krašte – kaip pažiū­rėsi. Blogiau orga­ni­zuo­tame pro­jekte nesu daly­va­vusi, sako man kolegė lenkė, turė­jusi tik vieną naktį insta­lia­ci­jai insta­liuoti, o iš kitos pusės kolega vokie­tis sma­giai bliauna į mik­ro­foną (sėdim rūsyje įsikū­ru­siame karaoke klube su pen­kiais ūsuo­tais vyrais ir dviem kal­ja­nais). Lygiai taip pat blo­gai, kai tau neduoda abso­liu­čios lais­vės, tačiau visai neblo­gai, kai be kon­ku­ren­ci­jos daly­vauji svar­biau­siuose pla­ne­tos meno ren­gi­niuose. Ir nerei­kia labai bai­sė­tis, kaip ir visur – pra­si­muša tik­rai ne vidutinybės.

Fly to Baku — jau­nųjų meni­ninkų paroda Phillips de Pury gale­ri­joje Londone.

O į Baku važiuo­kit, ten ne tik šilta ir auga arbū­zai, bet ir stovi fan­ta­s­tiš­kas moder­naus meno muzie­jus, tiesa, visuo­met tuš­čias. Bet Kaukaze su muzie­jais, kaip ir su kopimu į kal­nus – „neap­si­moka“, rei­kia dirbti, o ne nie­kais užsi­imi­nėti. Taip pat rūpin­ki­tės motina žeme ir goog­lin­kit goog­lin­kit, nes štai imi kar­tas nuo karto ir susi­duri akis į akį su gali­mybe išva­žiuoti į dykumas…

Apie autorių:

Ieva Veideikaitė
Ieva Vedeikaitė yra šviežia rašytoja, nesenai startavusi kultūros aruoduose. Labiausiai Meno duobei dėkoja už galimybę rašyti necenzūrinius straipsnius, tačiau kartais pasireiškia ir pavyzdingai gražiais kūrinėliais. Dažniausiai rašo apie vizualinį meną, taip pat domisi kinu bei teatru, bet rašyti apie tai nedrįsta. Itin džiau... Skaityti toliau > >