Reportažą paruošė Eglė Shaltmira
Keturis metus kapstęsi po menų lobynus ir šiukšlynus, praėję subtiliausių technikų pamokas, numetę ne vieną kilogramą besikačialindami spaustuvėje prie staklių, ne kartą persispjovę pirštus raižydami ofortus (bent jau nepersirėžę riešų, kai po n valandų kančių nieko doro neišspausdavom), išleidę kosmosinės sumas ant estampinio popieriaus, dažų, cinko/organinio stiklo/medžio plokščių, prasikeikę, suabejoję KAM VISA TAI ir vėl tikėjimą studijomis atradę/susikūrę – baigėm Vilniaus dailės akademijoje grafiką ir surengėme pirmą grupinę parodą Ateities g. loftuose.
Ne visi, su kuriais pradėjome šitą tripą, tempė iki galo – nauji kolegos prisijungė pakeliui, kai kurie sakė, kad tiek to, reik pailsėt ir pamąstyt apie gyvenimo prasmę bei pasiėmė akademines, kai kas nebuvo prileistas prie diplominių gynimo, bet bendroje sumoje esminių žmonių branduolys išliko plius minus tas pats. Džiugiausia, kad visi mūsų kurso kolegos visad buvo tokie skirtingi, kad niekad nekilo cat-fight’ų ar kažkokios konkurencinės įtampos. Kiekvienas darė/daro savo dalykus ir negali pykt – rezultatai kalba patys už save. Atėjom tarsi žinodami kažką, bestudijuodami suvokėm, kad nieko nežinom, bet galų gale išsiugdėm kritinį mąstymą, susistatėm viską į vietas ir atsistojom tvirtai ant dviejų kojų, iškėlę savo menus virš galvos. Blogos naujienos akademijoje ieškantiems autoritetų ir dvasinių vadovų: studijos akademijoje yra 80% individualus procesas, ypač paskutiniais metais. Dėstytojų naudingumas pasireiškia tuo, kad supažindina su technikomis, pakrauna teorinį bagažą, o visa kita priklauso nuo paties. Bet, jei vertinant pliusų – minusų vakarėlio sistemoje – vis tiek Lietuvoje nėra geresnės vietos kur studijuoti menus, nei VDA.
O kas toliau? Vieni į Vokietiją dirbti spaustuvėje, kiti į UK dėstyti piešimo, treti stoja į grafikos magistrą arba lieka Lietuvoje toliau dirbti su savo menais, arba tiesiog važiuoja kur atokiau pamedituoti apie gyvenimą, pvz. bedirbant Švedijoje naftos gręžiny. Manau, kad daugelis baigusių grafiką toliau tęs savo veiklą ir suksis Lietuvos menų labirintuose bei užkaboriuose, žavėdami ar piktindami, aplenkdami stereotipus ir keldami klausimus. Bent jau aš tai tikrai.
Anna Pavlova „Nykimas..“ (Flomasteriai)
Jūra Bardauskaitė „Uola“ (Šilkografija)
Kalbant, kaip visada, sunku pradėti. Paprastai kyla dvi problemos: pirmoji „ką pasakyti“ ir antroji „kaip pasakyti“. Kai jau kalbi, viskas atrodo daug paprasčiau, gal todėl, kad nėra laiko galvoti – reikia užbaigti sakinį. Vizualinėj išraiškoj kyla labai panašios problemos – grafikoje specifinė problema, kad reikia kažką nupiešti. Belieka atsakyti į klausimus „ką“ ir „kaip“. Šiame momente aš randu vaizdo galimybę, kuri mane labiausiai žavi – vienu klausimu atsakyti į kitą ir tokiu būdu sukurti savirefleksinį vaizdą, kuris nekeltų klausimų, į kuriuos neatsako ir neatsakytų į tokius, kurių pats nekelia. Savo darbe permąstau tūrio plokštumoje ir plokštumos tūryje fenomeną. Darbą sudaro dvi dalys – modelis ir jo studija, kurios persipina tarpusavyje. Uolos metaforą pasirinkau kaip nuorodą į gamtinę materiją, pasižyminčią apimtimi, tvarumu ir nepaslankumu, bet tuo pačiu lengvai pasiduodančią suplokštinimui peizažo horizonte. Analizuojant optines matymo ir vaizdavimo galimybes ir ribas, savaime priartėju prie realybės ir iliuzijos klausimo. Prie jo prisiliečiu konstruodama uolą iš polihedrų, kurie tobuli ir baigtiniai gali egzistuoti tik matematinėj geometrijoj, ir tokiu būdu tampa aliuzija į platoniškąją pasaulėžiūrą, - Jūra Bardauskaitė
Ieva Stasevičiūtė „Knyga apie lietų“ . (Ofortas, šilkografija)
Aistė Papartytė, iliustracijų ciklas “Kūno kultūra” (Šilkografija)
Aistė Papartytė, iliustracijų ciklas “Kūno kultūra” (Šilkografija)
Dešimtyje darbų iliustruojami įvairių sporto šakų veikėjai. Tačiau jie be savo sportinės įrangos ir kartais iš savo sportinės aplinkos perkelti į siurealią erdvę. Todėl būtent kūno plastika lieka geriausia nuoroda į sporto šaką. Kai veikėjai lieka be savo amunicijos atsiranda absurdo ir komiškumo momentas. Sportininkai netenka savo rimtumo, sporto šakos didingumo. Jie ne garbingi kovotojai, o keisti personažai sustabdytame kadre kažką veikiantys. Tačiau idėja nėra pašiepti sportininkus, bet pamatyti juos “nuogus” be sportinės įrangos, atliekančius judesius, turbūt, vardan pripažinimo ir įvertinimo. Ir padaryti tai linksmai. Derinu šilkografijos technikos privalumus jungdama ranka paišytą vaizdą su kompiuteriu padarytomis šilkografijos formomis. Naudoju skaitmeninius realybės vaizdus, tam, kad paveikslas balansuotų tarp to kas realu ir visiems pažistama ir mano fantazijos, — Aistė Papartytė
Eglė Tamulytė (Shaltmira), iliustracijų serija “Monelės seserys” (pagal Marcel Schwob kūrinį) (Rapitografas)
Eglė Tamulytė (Shaltmira), iliustracijų serija “Monelės seserys” (pagal Marcel Schwob kūrinį) (Rapitografas)
Marcel Schwob – XIXa. Pabaigos prancūzų simbolistas ir dekadentas, jo kūriniams būdinga ne tik niūri, miglota simbolika, bet ir paprasto, tyro gyvenimo ilgesys. Kūrinių herojai įkūnija šviesą tamsos viešpatijoje, nežinojimą ir nekaltumą, galintį išgelbėti žmoniją.
Vienuolikos darbų serijoje „Monelės seserys“ yra vizualiai pateikta manoji teksto interpretacija. Pirmoje vietoje šių darbų serija yra siekiama ne aklai atvaizduoti siužetą, bet daug daugiau dėmesio skiriama psichologinių portretų bei emocinio poveikio perteikimui. Tekstas atlieka atraminę funkciją ir tampa tiltu tarp dviejų menininkų pasaulių. Aprašyti vaizdiniai pasitarnauja ir įeina į piešinius kaip simboliai ir ženklai, nukreipiantys į pasakojimą. Bet procesas vyksta neslopiant vizualinio kūrybiškumo, taip jungiant knygos realybę su asociatyvia, teksto katalizuota piešinio dinamika.Pačios iliustracijos gali būti išskaitomos tiek kaip serija, tiek ir kaip atskiri darbai. Kūrybos principas, kai vaizdas konstruojamas atsispiriant nuo teksto, mane žavi savo filosofine plotme, kadangi kuriant nuodugniai įsigilinama ir permąstomos autoriaus idėjos, iš ko susiformuoja ir asmeninė pozicija. Kiek autorius tekstu gali praturtinti mano idėjų pasaulį, tiek aš, savo suvokimu ir pateikimu praplečiu galimą rašytojo minties suvokimo horizontą, — Eglė Tamulytė — Shaltmira
Gabija Vidrinskaitė , litografijos estampų kompozicija „Meteo“
Gabija Vidrinskaitė, litografijos estampų kompozicija „Meteo“
Tikslaus žodžio paaiškinimo žodynuose nėra, tačiau šis „pseudotarptautinis“ žodis turi aiškią nuorodą į nežemiškų reiškinių stebėjimą bei tyrimą. Esu stebėtoja. Stebiu dangų, gamtą, stebiu metų laikų linijas. Stebiu savo pačios paliekamus ženklus piešdama.
Tyrinėju, kaip vienas darbas įkvepia kitą, kaip linija priklauso nuo paspaudimo, kaip viena spalva draugauja su kita.
Kūryboje man svarbiausia atradimas. Atradimas – spausdinimo proceso rezultatas. Suplanuotą, tuo pačiu ir netikėtą kompoziciją pirmą kartą sutinku atkėlus popieriaus lakštą nuo akmens – turėdama šviežią estampą . Pagrindinis tikslas – susidraugauti su nauju darbu – „ateiviu iš kitos planetos“. Estampus kuriu litografijos technika. Technika išsiskiria savo gebėjimu išsaugoti visus prisilietimo jautrumus, — Gabija Vidrinskaitė.
Roma Auškalnytė “Kompozicija 1″ (Šilkografija ant ryžių popieriaus. Instaliacija)
Roma Auškalnytė “Objektas 2” Meninė knyga(ryžių popierius)
Piešimas yra tam tikras rašymas, kaip rašymas yra tam tikras piešimas. Paišau šriftu ir pagal savo piešimo principus. Piešimo pagrindinė savybė yra ta, kad viskas vyksta sluoksniais, kai kraunamas vienas sluoksnis ant kito. Pasirinkau keturias savo vardo raides ir pradėjau save rašyti nuo pradžių, nuo pirmo sluoksnio. Pirma struktūra: „užsimetamos“ pagrindinės linijos, formos, bendra idėja. Po to seka formuojantis sluoksnis: pasižymimos antrinės formos, šešėlio riba. Analizuojantis sluoksnis: „iškrapštomos” detalės, o galiausiai – skaidrus dengiamasis sluoksnis. Pasiremdama šiais piešimo principais aš naudodama šriftą ir jo kompozicijas, kūriau piešinį, savo portretą. Aš pradedu pamiršti… tai nebėra nostalgijos klausimas, tai užmiršimo problema. Naudoju daiktus, kurie man svarbūs, kurie yra susiję su manimi. Man jie ne tik įdomūs patys savaime, bet ką aš jiems galiu pridėti iš savęs. Jie tampa pilni, prisotinti. Knyga – dėžė tarnauja kaip dokumento talpykla: joje susidėjau save, sumažintą instaliacijos versiją. Dabar nepamiršiu. Techninė pusė: darbas atspaustas ant 20g ryžių popieriaus naudojant šilkografijos techniką. Matmenys 200cm x 90cm — instaliacija ir 25cm x 55cm knygos puslapiai, — Roma Auškalnytė.
Gretė Siliūnitė, estampų ciklas „Šiokiadienio vudu“
Tai istorija apie mažus dalykus, iš kurių žmonės tikisi labai daug. Pavadinimas – tai paradoksas, nes burtai nėra kasdieniškas reiškinys. Žodis „vudu“ reiškia magiją, burtus, šamanizmą. Renkuosi būtent šį atitikmenį nes tai geriausiai atspindi „kišeninio“ burto įvaizdį (aliuzija į vudu lėlę).
Kaip tikslą išsikeliu susikurti filosofiją, kuri man padėtų paprastai kalbėti apie tai, ką pastebiu aplinkoje, šiuo atveju kasdieninius burtus. Mano filosofija tampa technika, kurią naudoju. Pats darbo principas kuriant ima panašėti į burtus. Tarsi bandyčiau užkalbėti klišę. Vizualinėje plotmėje siekiu paprastumo, kurį perteikia forma, juodai baltas koloritas, natūrali medžiagos tekstūra. Tuo pačiu noriu, kad vaizdas turėtų neapibrėžtumo, paslapties, plačią interpretavimo skalę, kas būdinga burtams. Stebiu aplinką ir matau nevalingai atliekamus būrimus, kurie, rodos, tokie menki, o suteikia vilties ir leidžia patikėti, kad žmogus gali nuspėti ateitį. Kaip mesdamas į vandenį monetą žmogus tiki, kad tai atneš jam laimę, traukdamas šiaudą viliasi, kad bus kuo ilgesnis, o išgėręs kavą kažko ieško tirščiuose. Dabar mes to nesureikšminam, tokie būrimai prilyginami prietarams ir žaidimams, bet verta pastebėti, kad tai parodo žmogaus, kaip būtybės, išskirtinį gebėjimą tikėti iracionaliais dalykais, o tai yra vienas esminių žmogaus evoliucijos variklių. Šiuos pastebėjimus, pavadintus „šiokiadienio vudu“, fiksuoju ir jie tampa mano darbų turiniu, — Gretė Siliūnaitė
Dalia Juodakytė, estampų ciklas „Olimpo puota“ (Šilkografija)
Dalia Juodakytė, estampų ciklas „Olimpo puota“ (Šilkografija)
Šį estampų ciklą sudaro šešios A1 formato dalys. Šilkografijos technika atlikti 24–ių skulptūrų piešiniai vaizduoja Antikos dievus, kurių išsidėstymas suteikia kitą prasmę jau žinomoms skulptūroms. Tokia ir yra pagrindinė kūrinio mintis – perkelti žinomą objektą į kitą kontekstą ir taip suteikti jam naują vaidmenį. Skulptūros virsta bendraujančiais, vyną geriančiais, besiilsinčiais bei kitaip hedonistiškai laiką leidžiančiais personažais, — Dalia Juodakytė
Giedrius Kriaučiūnas „Informacinės magistralės baigiasi šiukšlynais“ (Medžio raižiniai)
Beatričė Varnaitė „Gustas muša muses“ (Lino raižinys)
Jei išdrįsi