Nuotraukos Ievos Ripinskytės ir Deimantės Tamutytės
Šitame name, norėdamas apsaugoti savo ir artimųjų gyvybę, dvarininkas liepė uždaryti ir užkalti daugybę cholera sergančių tarnų, o kad kaliniai nepabėgtų, pastatė kazokus jiems saugoti. Šie, neturėdami ką veikti, pjaustydavo pro lentų tarpus išlendančius vaikelių pirštukus. O ten, neapsikęsdamas, kad jo sūnus sau į pačias išsirinko paprastą dvaro skalbėją, senasis ponas nužudė sūnaus mylimąją, o jos širdį įmūrijo į sieną. O kai norėjo užveisti parką ir niekaip nesisekė, paklausė seno žiniuonio patarimo: kaip auką gamtai nužudė septynias nekaltas mergeles ir bernelius, jų kūnus pririšo prie arklių, kurie bėgiodami palaistė krauju visą dvaro žemę. Ir sužaliavo medžiai. Tik naktimis ten viena kita dvaselė pasiblaško…
Legendos pasakojimas
Štai šitokių legendų fone Joniškėlyje vyko vienos dienos festivalis „Ad Astra“, ant scenos iškvietęs Aliną Orlovą, Fusedmarc ir „Trys keturiose“ projektą WAFT, link dainavimo pasinešusį Vidą Bareikį, kelis lyg ir postroko atstovus – Sovijų, Music Inwalved ir, žinoma, Egor Zabelov trio – vaikinus iš Baltarusijos, prikėlusius nebylųjį kiną.
Kai dabar mąstau, festivalis išties buvo vykęs, malonumo ausiai ir akims buvo be galo daug. O ir šiaip visokių įdomių minčių kilo. Dar nereikėtų pamiršti ir vaizduotės… Apie viską žemiau.
Beklausant Alinos ūkiojimo kartais tarsi apimdavo jausmas, kad jos balse atsikartoja mirusiųjų dvasių šauksmas. Tų, kurių krauju palaistyta apylinkių žemė ar tų, kurie dar ir dabar beldžiasi į užkaltus langus to pastato, kuris matomas scenos fone.
Šitas dalykas labiausiai įstrigo neskaitant to, kas vyko prie scenos. Kiek teko nugirsti iš rengėjų, o ir šiaip galėjai matyti, kad festivalio publiką daugiausiai sudarė Joniškėlio apylinkėse gyvenantys žmonės: įvairaus amžiaus tėvai su vaikais, senos ir jaunos poros. Besižvalgant aplinkui vis apimdavo jausmas, kad jiems ant scenos sėdinti Alina yra tarsi liaudies artistė kokioje gegužinėje, nes žmonės taip nuoširdžiai džiaugėsi muzika, matėsi, kad jiems čia vyko šventė: poros sukosi prie scenos, lingavo ir kitaip smaginosi gavusios progą. Pašonėje sėdėjusi draugė niuktelėjo – tarsi gyvai atsikartojantis Alinos klipas, nufilmuotas Kirtimų kultūros centre renginio „Kam per 30“ metu. Tikrai.
Ir dar, jau bebaigdama pasirodymą Alina atsiprašė už tai, kad daugelis jos dainų liūdnos. Kitokių ji neturinti. Ir dar Alina dėkojo šokėjams. Toks gražus dviejų pusių širdžių atsivėrimas. Neironizuoju, išties.
Dar kas įstrigo, tai baltarusų muzikantai Egor Zabelov trio, į dvarą atgabenę senųjų laikų nebyliojo kino dvasią. Žinot, tie visi ryškiai akis išsidažę, itin groteskiški ir kiek naivistiniai veidai. Itin tinkama atmosfera tokiai vietai. Bežiūrint niekaip neatstojo mintis, kad tais laikas, kai tik tokie filmai ir tebuvo, visi gyveno toje creepy nuotaikoje.
Kalbant apie muziką, pagrindinę partiją atliko akordeonas, kas buvo kiek neįprasta senajam kinui. Bet tikrai privalau pasakyti, kad šis derinys, nors skambėjęs ir kiek netradiciškai, man labai lipo. Tarpais net nežinodavau kur kreipti žvilgsnį, nes įsijautusių muzikantų emocijose bei pozose galėjai skaityti dar vieną istoriją. Apibendrinant – žiauriai nerealus ir virpinantis vyksmas. Kone taškaisi iš laimės, nuo muzikos, o ir dar tie naiviai žavūs, tamsūs vaizdai. Apie tai, kaip Golemas, mitinė žydų būtybė iš molio, prasiveržia pro savo mechaniškąją prigimti. Galit žvilgtelti.
Labai laukiau Lietuvoje dar nerodyto projekto WAFT: sutartinės ir Fusedmarc. Vizualiai viskas buvo labai skanu, daugiasiai, bent jau vaizduose, atsispindėjo kaimo bei moters vidinio pasaulio tematika. Taip pat labai malonu buvo girdėti saldų Fusedmarc vokalistės balsą. Bet visgi nežinau, gal tądien jau buvo gana įspūdžių, nes didelio wooow nebuvo. Tiesiog malonumas, į kurį gali visiškai pasinerti. Man gal trūko ryškesnių sutartinių motyvų, bet visgi tas supynimas tikrai vertas dėmesio.
Ir paskutinės – dvi savo stiliumi į postroką panašios grupės. Nežinau kodėl, bet turbūt tik per paskutinius pasirodymus, galbūt todėl, kad gal jau buvau pavargusi nuo vaizdo, suvokiau, kaip gerai šiame festivalyje skamba muzika. Ir tada jau mėgavausi savo nušvitimu. Užvertusi galvą į žvaigždes ir atbulai žiūrėdama į sceną. Toks smegenims sunkiai suvokiamas pasaulio apvertimas. Mmm…
Taigi toks tas festivalis, dovanojęs naktį labai malonių prisiminimų, tad organizatoriai tikrai verti pagyrų. Ypač už istorinio konteksto išnaudojimą.
Jei išdrįsi