Senos ir naujos Karpių dvaro legendos. Festivalis Ad Astra

Nuotraukos Ievos Ripinskytės ir Deimantės Tamutytės

Šitame name, norė­da­mas apsau­goti savo ir arti­mųjų gyvybę, dva­ri­nin­kas liepė užda­ryti ir užkalti dau­gybę cho­lera ser­gan­čių tarnų, o kad kali­niai nepa­bėgtų, pastatė kazo­kus jiems sau­goti. Šie, netu­rė­dami ką veikti, pjaus­ty­davo pro lentų tar­pus išlen­dan­čius vai­ke­lių pirš­tu­kus. O ten, neap­si­kęs­da­mas, kad jo sūnus sau į pačias išsi­rinko paprastą dvaro skal­bėją, sena­sis ponas nužudė sūnaus myli­mąją, o jos širdį įmūrijo į sieną. O kai norėjo užveisti parką ir nie­kaip nesi­sekė, paklausė seno žiniuo­nio pata­rimo: kaip auką gam­tai nužudė sep­ty­nias nekal­tas mer­ge­les ir ber­ne­lius, jų kūnus pri­rišo prie ark­lių, kurie bėgio­dami palaistė krauju visą dvaro žemę. Ir suža­liavo medžiai. Tik nak­ti­mis ten viena kita dva­selė pasiblaško…

Legendos pasa­ko­ji­mas

Štai šito­kių legendų fone Joniškėlyje vyko vie­nos die­nos fes­ti­va­lis „Ad Astra“, ant sce­nos iškvie­tęs Aliną Orlovą, Fusedmarc ir „Trys ketu­riose“ pro­jektą WAFT, link dai­na­vimo pasi­ne­šusį Vidą Bareikį, kelis lyg ir post­roko atsto­vus – Sovijų, Music Inwalved ir, žinoma, Egor Zabelov trio – vai­ki­nus iš Baltarusijos, pri­kė­lu­sius neby­lųjį kiną.

Kai dabar mąs­tau, fes­ti­va­lis išties buvo vykęs, malo­numo ausiai ir akims buvo be galo daug. O ir šiaip viso­kių įdomių min­čių kilo. Dar nerei­kėtų pamiršti ir vaiz­duo­tės… Apie viską žemiau.

Beklausant Alinos ūkio­jimo kar­tais tarsi apim­davo jaus­mas, kad jos balse atsi­kar­toja miru­siųjų dva­sių šauks­mas. Tų, kurių krauju palais­tyta apy­lin­kių žemė ar tų, kurie dar ir dabar bel­džiasi į užkal­tus lan­gus to pastato, kuris mato­mas sce­nos fone.

Šitas daly­kas labiau­siai įstrigo neskai­tant to, kas vyko prie sce­nos. Kiek teko nugirsti iš ren­gėjų, o ir šiaip galė­jai matyti, kad fes­ti­va­lio pub­liką dau­giau­siai sudarė Joniškėlio apy­lin­kėse gyve­nan­tys žmonės: įvai­raus amžiaus tėvai su vai­kais, senos ir jau­nos poros. Besižvalgant aplin­kui vis apim­davo jaus­mas, kad jiems ant sce­nos sėdinti Alina yra tarsi liau­dies artistė kokioje gegu­ži­nėje, nes žmonės taip nuo­šir­džiai džiau­gėsi muzika, matėsi, kad jiems čia vyko šventė: poros sukosi prie sce­nos, lin­gavo ir kitaip sma­gi­nosi gavu­sios progą. Pašonėje sėdė­jusi draugė niuk­te­lėjo – tarsi gyvai atsi­kar­to­jan­tis Alinos kli­pas, nufil­muo­tas Kirtimų kul­tū­ros centre ren­gi­nio „Kam per 30“ metu. Tikrai.

Ir dar, jau bebaig­dama pasi­ro­dymą Alina atsi­prašė už tai, kad dau­ge­lis jos dainų liūd­nos. Kitokių ji netu­rinti. Ir dar Alina dėkojo šokė­jams. Toks gra­žus dviejų pusių širdžių atsi­vė­ri­mas. Neironizuoju, išties.

Dar kas įstrigo, tai bal­ta­rusų muzi­kan­tai Egor Zabelov trio, į dvarą atga­benę senųjų laikų neby­liojo kino dva­sią. Žinot, tie visi ryš­kiai akis išsi­dažę, itin gro­te­skiški ir kiek nai­vis­ti­niai vei­dai. Itin tin­kama atmos­fera tokiai vie­tai. Bežiūrint nie­kaip neat­stojo min­tis, kad tais lai­kas, kai tik tokie fil­mai ir tebuvo, visi gyveno toje cre­epy nuotaikoje.

Kalbant apie muziką, pag­rin­dinę par­tiją atliko akor­deo­nas, kas buvo kiek neįp­rasta sena­jam kinui. Bet tik­rai pri­va­lau pasa­kyti, kad šis deri­nys, nors skam­bė­jęs ir kiek netra­di­ciš­kai, man labai lipo. Tarpais net neži­no­da­vau kur kreipti žvilgsnį, nes įsijau­tu­sių muzi­kantų emo­ci­jose bei pozose galė­jai skai­tyti dar vieną isto­riją. Apibendrinant – žiau­riai nere­alus ir vir­pi­nan­tis vyks­mas. Kone taš­kaisi iš lai­mės, nuo muzi­kos, o ir dar tie nai­viai žavūs, tam­sūs vaiz­dai. Apie tai, kaip Golemas, mitinė žydų būtybė iš molio, pra­si­ver­žia pro savo mecha­niš­kąją pri­gimti. Galit žvilgtelti.

Labai lau­kiau Lietuvoje dar nero­dyto pro­jekto WAFT: sutar­ti­nės ir Fusedmarc. Vizualiai vis­kas buvo labai skanu, dau­gia­siai, bent jau vaiz­duose, atsi­spin­dėjo kaimo bei moters vidi­nio pasau­lio tema­tika. Taip pat labai malonu buvo gir­dėti saldų Fusedmarc voka­lis­tės balsą. Bet visgi neži­nau, gal tądien jau buvo gana įspū­džių, nes dide­lio wooow nebuvo. Tiesiog malo­nu­mas, į kurį gali visiš­kai pasi­nerti. Man gal trūko ryš­kes­nių sutar­ti­nių motyvų, bet visgi tas supy­ni­mas tik­rai ver­tas dėmesio.

Ir pas­ku­ti­nės – dvi savo sti­liumi į post­roką pana­šios gru­pės. Nežinau kodėl, bet tur­būt tik per pas­ku­ti­nius pasi­ro­dy­mus, gal­būt todėl, kad gal jau buvau pavar­gusi nuo vaizdo, suvo­kiau, kaip gerai šiame fes­ti­va­lyje skamba muzika. Ir tada jau mėga­vausi savo nušvi­timu. Užvertusi galvą į žvaigž­des ir atbu­lai žiūrė­dama į sceną. Toks sme­ge­nims sun­kiai suvo­kia­mas pasau­lio apver­ti­mas. Mmm…

Taigi toks tas fes­ti­va­lis, dova­no­jęs naktį labai malo­nių pri­si­mi­nimų, tad orga­ni­za­to­riai tik­rai verti pagyrų. Ypač už isto­ri­nio kon­teksto išnaudojimą.

Deimantė Tamutytė
Apie autorių:
Deimantė Tamutytė
Deimantė į Meno Duobę netikėtai įkrito 2011 metų vasaros pabaigoje, kai beiškodama įdomios, su mėgiama sritimi susijusios veiklos visur siuntinėjo motyvacinius laiškus. Minėtoje vietoje ji ir užsiliko ir šiuo metu daugiausiai užsiima straipsnių rašymu bei prisideda prie projektų. Kiek save pamena, visada domėjosi įdomiais ir... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Scena
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi