Straipsnio autorė Grėtė Kaulinytė
Turbūt visi turime po draugą paniurėlį, kuriam amžinai nesiseka. Jo gyvenimas nuobodus, neplautų indų kalnas verčia verkti, jis nuolat skundžiasi, kad kitiems sekasi žymiai geriau nei jam ir slapta (o gal ir ne visai slapta) nori būti tinkamai aplinkinių įvertintas (gerbiamas, mylimas ar stebimas). Draugas paniurėlis, tiesa, net ir gavęs galimybę gyventi geriau, jos niekada neišnaudoja bei kaltindamas blogas aplinkybes ir toliau lieka sėdėti priešais televizoriaus ekraną, kritikuodamas ten besivaidenančius vaikystės draugus. Taip… visi žinom, ką reiškia šalia turėti tokį vaikščiojantį Sielvartėlį. Ir vargu, ar kada nors norėtume įlįsti į jo mintis bei išgirsti dar daugiau lengva ironija atskiesto pesimizmo.
O veltui. Kartais vieno mažo žmogaus gyvenimas gali būti nepaprastai įdomus, jo nuotykiai ir lūkesčiai velniškai artimi, o paslėpta ironija – žavinti taiklumu. Būtent toks yra Lev Yilmaz – „Tales of Mere Existence“ autoriaus – gyvenimas.
Lev Yilmaz – San Franciske gyvenantis animatorius, jau nuo 2002-ųjų metų kuriantis bei internete talpinantis dienoraščius video filmukų ir komiksų pavidalu. Lev Yilmaz prisipažino, kad tikroji priežastis, kodėl „Tales of Mere Existence“ išvydo dienos šviesą, buvo ta, jog veikdamas socialinėje erdvėje jis tiesiog nespėdavo išsakyti visko, ką norėjo ir nuolat būdavo pašnekovų pertraukinėjamas. Galiausiai supratęs, kad šis nuolatinis neišsikalbėjimas jį erzina ir žlugdo, Lev atsigręžė į tai, ką mokėjo geriausiai – animaciją. Pirmieji „Tales of Mere Existence“ video filmukai nebuvo skirti plačiai auditorijai, juos jis kūrė pats sau. Ironiška, tačiau dienoraščius žmonės pastebėjo greičiau nei kitus Lev‘o darbus. Jo monologai staiga tapo YouTube sensacija, atnešusia kūrėjui pripažinimą bei nemenką gerbėjų būrį.
„Tales of Mere Existence“ žiūrovo nesistengia stebinti animaciniais triukais, moderniomis technologijomis ar 3D efektais. Tai paprasti, palaipsniui ekrane atsirandantys statiški piešinėliai, šiek tiek primenantys tuos, kuriuos ant popieriaus lapo piešia nuoboduliu besivaduojantis žmogus, kalbėdamas telefonu ar sėdėdamas bare. Keista, tačiau šis paprastumas ir kiek prikimęs Lev Yilmaz balso tembras ne tik kad neerzina, bet tiesiog prikausto prie ekrano.
Pats autorius yra prisipažinęs, jog savo darbų paprastumu nori išvengti kritiškos darbų vizualumo analizės. „Pamačius nuostabiai animuotą darbą, dalis žiūrovo smegenų automatiškai pradeda jį vertinti, tyrinėti pačią animaciją, judesius, spalvas, štrichus.“ O juk tai neturi tokios didelės reikšmės.
Tačiau kas, tokiu atveju, yra svarbiausia „Tales of Mere Existence“? Ką nori parodyti ta nematoma ranka, ant balto popieriaus lapo fiksuojanti akimirkas iš savo (mūsų visų) gyvenimo? Ir ką nori pasakyti malonus, tačiau monotoniškas vyriškas balsas?
„Tarp kiek piktdžiugiškų, negatyviai komiškų eilučių visgi slepiasi optimizmas: savo mintyse paskendęs „Tales of Mere Existence“ garbanius yra ir silpnas, ir tvirtas tuo pat metu. Jis bando bando ir bando pagaliau atrasti ramybę bei pasitenkinimą, ignoruodamas savo nesibaigiančių nesėkmių sąrašą. Viltis yra viena iš optimizmo formų. Taip, banalu, bet tai tiesa.“











Jei išdrįsi