Tavo draugas pesimistas. „Tales of Mere Existence“

Straipsnio autorė Grėtė Kaulinytė

Turbūt visi turime po draugą paniu­rėlį, kuriam amži­nai nesi­seka. Jo gyve­ni­mas nuo­bo­dus, neplautų indų kal­nas ver­čia verkti, jis nuo­lat skun­džiasi, kad kitiems sekasi žymiai geriau nei jam ir slapta (o gal ir ne visai slapta) nori būti tin­ka­mai aplin­ki­nių įver­tin­tas (ger­bia­mas, myli­mas ar ste­bi­mas). Draugas paniu­rė­lis, tiesa, net ir gavęs gali­mybę gyventi geriau, jos nie­kada nei­š­nau­doja bei kal­tin­da­mas blo­gas aplin­ky­bes ir toliau lieka sėdėti prie­šais tele­vi­zo­riaus ekraną, kri­ti­kuo­da­mas ten besi­vai­de­nan­čius vai­kys­tės drau­gus. Taip… visi žinom, ką reiš­kia šalia turėti tokį vaikš­čio­jantį Sielvartėlį. Ir vargu, ar kada nors norė­tume įlįsti į jo min­tis bei išgirsti dar dau­giau lengva iro­nija atskiesto pesimizmo.

O vel­tui. Kartais vieno mažo žmogaus gyve­ni­mas gali būti nepa­pras­tai įdomus, jo nuo­ty­kiai ir lūkes­čiai vel­niš­kai artimi, o paslėpta iro­nija – žavinti taiklumu. Būtent toks yra Lev Yilmaz – „Tales of Mere Existence“ auto­riaus – gyvenimas.

Lev Yilmaz – San Franciske gyve­nan­tis ani­ma­to­rius, jau nuo 2002-​ųjų metų kurian­tis bei inter­nete tal­pi­nan­tis die­no­raš­čius video fil­mukų ir komiksų pavi­dalu. Lev Yilmaz pri­si­pa­žino, kad tik­roji prie­žas­tis, kodėl „Tales of Mere Existence“ išvydo die­nos šviesą, buvo ta, jog veik­da­mas socia­li­nėje erd­vėje jis tie­siog nespė­davo išsa­kyti visko, ką norėjo ir nuo­lat būdavo pašne­kovų per­trau­ki­nė­ja­mas. Galiausiai supra­tęs, kad šis nuo­la­ti­nis neiš­si­kal­bė­ji­mas jį erzina ir žlugdo, Lev atsi­gręžė į tai, ką mokėjo geriau­siai – ani­ma­ciją. Pirmieji „Tales of Mere Existence“ video fil­mu­kai nebuvo skirti pla­čiai audi­to­ri­jai, juos jis kūrė pats sau. Ironiška, tačiau die­no­raš­čius žmonės paste­bėjo grei­čiau nei kitus Lev‘o dar­bus. Jo mono­lo­gai staiga tapo YouTube sen­sa­cija, atne­šu­sia kūrė­jui pri­pa­ži­nimą bei nemenką ger­bėjų būrį.

„Tales of Mere Existence“ žiūrovo nesi­sten­gia ste­binti ani­ma­ci­niais triu­kais, moder­nio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ar 3D efek­tais. Tai paprasti, palaips­niui ekrane atsi­ran­dan­tys sta­tiški pie­ši­nė­liai, šiek tiek pri­me­nan­tys tuos, kuriuos ant popie­riaus lapo pie­šia nuo­bo­du­liu besi­va­duo­jan­tis žmogus, kal­bė­da­mas tele­fonu ar sėdė­da­mas bare. Keista, tačiau šis papras­tu­mas ir kiek pri­ki­męs Lev Yilmaz balso temb­ras ne tik kad neer­zina, bet tie­siog pri­kausto prie ekrano.

Pats auto­rius yra pri­si­pa­ži­nęs, jog savo darbų papras­tumu nori išvengti kri­tiš­kos darbų vizu­alumo ana­li­zės. „Pamačius nuo­sta­biai ani­muotą darbą, dalis žiūrovo sme­genų auto­ma­tiš­kai pra­deda jį ver­tinti, tyri­nėti pačią ani­ma­ciją, jude­sius, spal­vas, štri­chus.“ O juk tai neturi tokios dide­lės reikšmės.

Tačiau kas, tokiu atveju, yra svar­biau­sia „Tales of Mere Existence“? Ką nori paro­dyti ta nema­toma ranka, ant balto popie­riaus lapo fik­suo­janti aki­mir­kas iš savo (mūsų visų) gyve­nimo? Ir ką nori pasa­kyti malo­nus, tačiau mono­to­niš­kas vyriš­kas balsas?

„Tarp kiek pikt­džiu­giškų, nega­ty­viai komiškų eilu­čių visgi sle­piasi opti­miz­mas: savo min­tyse pasken­dęs „Tales of Mere Existence“ gar­ba­nius yra ir silp­nas, ir tvir­tas tuo pat metu. Jis bando bando ir bando paga­liau atrasti ramybę bei pasi­ten­ki­nimą, igno­ruo­da­mas savo nesi­bai­gian­čių nesėk­mių sąrašą. Viltis yra viena iš opti­mizmo formų. Taip, banalu, bet tai tiesa.“

Apie autorių:

Grėtė Kaulinytė
Grėtė Kaulinytė – Meno duobės rašytoja, įsitikinusi, kad meno kūrinys negali būti atskirtas nuo jį kūrusio asmens. Dėl šios priežasties savo straipsniuose stengiasi įsigilinti į paties kūrėjo asmenybę, jo praeitį, supusią aplinką, įkvėpusius žmones ar įvykius, o ne trumpai apžvelgti visus jo darbus. Labiausiai Grėtei... Skaityti toliau > >