Sveika, malonu su tavimi susipažinti. Taigi, pirmasis klausimas būtų apie tapybą ir fotografiją. Kaip žinia fotografija dažnai eina greta tapybos, o tapytojai taip pat dažnai renkasi šią kombinaciją. Sakyk, kaip pati vertini šias dvi sritis, kada kurią atradai ir kaip jos viena kitą papildo?

Mano manymu jos yra lygiagriačios, viena medija mes fiksuojame vaizdą (tarkim, kaip ir regimoji atmintis), o kita mes vaizdą kuriame jau ant drobės. Kartais nuotrauka tampa eskizu. Pirmiau žinoma atradau tapybą, nes teplioju nuo mažens, o fotografijai stiprią įtaką padarė fotografijos paskaita trečiame kurse. Nuo to laiko fotografija ir tapyba tapo neatsiejami du dalykai mano gyvenime. Juolab, vadovaujuos impulsu, tapau ar fotografuoju ar kitaip dirbu tik atėjus „laikui“ .

Užsiminei, jog mėgsti kontraversiškas tematikas, gal gali papasakoti plačiau, kokios idėjos tave domina?

Mane domina žmogus, žmogaus kūnas, psichologija ir patologijos. Domina psichologiniai nukrypimai, suluošinta dvasinė būklė, fantazijos. Situacijos, kada „normalus“ stebi ar yra paveikiamas „nenormalaus“. Santykis tarp neigiamų psichologinių niuansų bei visuomenės.

Taip pat užsiminei, jog viena tavo temų buvo atmesta, kai norėjai tęsti magistro studijas Lietuvoje? Gal gali papasakoti skaitytojams plačiau – mes ta idėja labai susižavėjome ir manome, jog absurdas, kad Lietuvoje tokios tematikos atmetamos. Gal netgi nujauti, kodėl atmetamos?

Taip, sulaukiau neseniai komentaro, kad pasirinkau pernelyg sudėtingą temą. Kaip jau minėjau, mano tema turėjo nagrinėti santykį psichologiškai neįgalių ir eilinių žmonių santykį. Manau, tokias temas atmeta, nes Lietuva ir taip yra gana tamsi, maža ir nelaiminga šalis. Joje vyksta finansiniai nusikaltimai, žmonėms stinga tolerancijos, jie mato tik tai kas yra iš kažkur (galbūt sovietmečio) kažkada nustatyta „normali norma“.

Esi iš Kauno ir kiek žinome visą gyvenimą kūrei ir gyvenai būtent Lietuvoje. Sakyk, kaip manai, su kokiais sunkumais susiduria kūrėjai posocialistinėse valstybėse?

Skiriamės daug ir dar biškelį. Kaip minėjau nėra tolerancijos, nėra laisvės saviraiškoje, nes visada aplinkui pilna vilkų, kurie laukia, kada suėsti kurėją. Na, nebent tas kurėjas reikš save gražiais ir harmoningais vaizdais.

Iš kur dažniausiai semiesi įkvėpimo, kaip atrandi naujus dalykus, stimuliuoji savo idėjas?

Idėjos ateina pačios. Būna vairuoji, skaitai, eini, pamatai naują vietą, pabūni naujoj vietoj, ir matai, ir žinai, kaip atrodys būsimas darbas ir ką daryt nori. Dabar taip brandinu keletą idėjų. Jų stimuliuoti nereikia, reikia tik neužsisedėti rutinoje, tada rankos nekyla kūrybai.

Ar tavo manymu naujosios technologijos ir internetas (arba netgi dar siauriau — piratavimas) yra svarbūs kūrėjams, gyvenantiems tokioje mažoje valstybėje, kaip Lietuva? Kokią vietą technologijos ir jų suteikiamos galimybės užima tavo gyvenime?

Man atrodo, jei Lietuvoje menininkai vienas kitą nupiratuotų ar tik vėliau vienas kito nesusirastų, [norėdami]  išsiaiškint. Tačiau šiaip ar taip bandydamas nukopijuoji ar pavogti idėją žmogus visvien žvelgs pro savo prizmę ir darbai nebus vienodi. O technologijos mano gyvenime užima nemažai vietos. Tai puiki terpė (pvz.: internetas) ieškoti naujovių, man dar nežinomų menininkų, filmų, psichoteraupeutų straipsnių – nes jie inspiruoja.

Papasakok apie savo paskutinius projektus, su kokiomis idėjomis dirbai?

Paskutinis mano didesnis projektas tikriausiai buvo bakalaurinis. Sunku buvo su tema, kadangi nebuvo akademijoje jokio palakymo. Temoje analizavau, iš ko kyla nuogo kūno tabu. O pasirodo, tai yra labai paprasta – nuogas kūnas provokuoja jausmus, vieną pagrindinių – seksualinį susijaudinimą. Taip pat “Insanitus” projekte kūrėm su kolege D.Strumilaite fotofilmą „Entropiški žaidimai“, temai „Tarp gyvybės ir daiktų ribos“. Pagrindinis „daiktas“ naudojamas fotofilme yra darželio žaidimų aikštelės, kurios nebuvo sureikšminamos savu laiku ir šiuo metu tiesiog nyksta. Jos gyvos, kol šalia jų gyvybė. Tam tikras kintamumas, negrįžtamumas. O šiuo metu dirbu prie keletos skirtingų ciklų, vienas jų vadinasi „Po dešiniuoju smegenų pusrutuliu“, tai yra portretai žmonių, kurie man kelia emocijas juos pamačius – meilę, pyktį, gailestį ir t.t. Tapydama juos jausmai lyg yra pergyvenami ir pamištami.

Jei galėtum pasirinkti tobulą scenarijų, kur būtum, ką veiktum ir kuo užsiimtum po penkių metų?

Mano didžiausias noras likti Kaune ir kurti toliau. Ir noriu praplėsti savo žinias , daugiau nieko nereikėtų. :)

 Ačiū :]

Nuotraukų autorius Tadas Černiauskas

Sveika, Laura, taigi pirmas klausimas būtų apie tekstilės meną nuo kurio ir pradėjai. Sakyk, kaip tau pavyko sukurti pirmus savo netradicinius tekstilės darbus, ši technika gan tradicinė, tačiau panašu, jog tau pavyko į ją pažvelgti novatorišku kampu?

Statybinis silikonas naudojamas gan įvairiai, ne tik buityje, ypač dažnai statybinį silikoną naudoja skulptoriai kaip pagalbinę medžiagą norimai formai sukurti ar tiksliai ją atkartoti. Aš savo pirmuose šviesos instaliacijoje „Nei pūkų, nei plunksnų“ po ilgų eksperimentų ir ieškojimų geriausios idėją atspindinčios medžiagos, statybinį silikoną panaudojau kaip pagrindinę objekto medžiagą, kuri man leido tiksliai atkartoti pasirinkto objekto vištos forma, paviršiaus tekstūra. Silikonas padėjo sukurti maksimalaus realistiškumo įspūdį, kuris sustiprino žiūrovo reakcijas į sukurtą instaliaciją, „pagyvino“ idėją.

Trumpai papasakok apie šviestuvų kolekcijas, kuriose naudojai vištas ir kiaulės užpakalį, kaip tau kilo ši idėja, kaip pavyko gauti pirmą kolekcinį užsakymą?

Pirmoji sukurta šviesos instaliacija buvo mano diplominis darbas. Tuo metu pro pasaulį praūžė paukščių gripas, ir visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo nuo pranešimų ir vaizdų apie šią tragediją. Pasirinkdama „vištą“ kaip pagrindinį instaliacijos objektą norėjau ne tik pademonstruoti savo požiūrį į šį keistą paukščius ištikusį marą, bet ir atskleisti ironišką požiūrį į pagrindinį instaliacijos objektą — vištą. Lietuvių tautosakoje ir kasdieniniame žodyne žodis „višta“ turi kiek kvailoko, žioploko žmogaus, dažniausiai jis taikomas kalbant apie moteris, reikšmę. Pasirinktas objektas ir maksimaliai realistiška jo atvaizdavimo forma sukūrė šmaikščią ir daug diskusijų sukėlusią šviesos instaliaciją, kuri keliavo po įvairias parodas ir galiausiai po truputį paukščiai surado savo namus.

Ironiška ir tai kad sekanti mano instaliacija, kurioje vėl panaudojau statybinį silikoną ir šviesą, buvo sukurta kai žiniasklaida pasklido pranešimai apie kiaulių gripą. Mano darbai tuo metu keliavo į Daniją, o Danija garsėja kaip kiaulių augintoja. Taigi sukūriau instaliaciją „Medžioklės trofėjai“, kurioje panaudojau kiaulės užpakalį, grakščiai atsukta į žiūrovą bei pritvirtinta prie medinės lentelės, kurią naudoja medžiotojai savo sumedžiotų gyvūnų iškamšoms demonstruoti. Darbu norėjau atspindėti ne tik naujos gripo epidemijos mąstą, bet ir savo ironišką požiūrį į žmogaus begalinį norą didžiuotis savo laimikiais ir laimėjimais. Parodos metu buvo nupirktos tiek visos mano „vištos“ tiek ir „kiaulės sėdynė“, o vienas aistringas meno kolekcionierius panoro turėti jam sukurtus „Medžioklės trofėjus“. Taigi, kiek patobulinus pirminį variantą, sukūriau triptiką „Medžioklės trofėjai“, kuris ir iškeliavo į danų kolekcionieriaus namus, beje užsakovas yra aistringas medžiotojas ir sakė, kad šis mano kūrinys dabar garbingai kabo jo medžioklės trofėjų kambaryje.

Su kokiais sunkumais susidūrei naudodama savo kūriniuose gyvūnus?

Su vištomis didelės bėdos nebuvo, reikėjo tik nusipirkti pakankamai šviežių, nešaldytų paukščių ir paskubėti nuimti nuo jų gipsinę formą. Turguje pavyko gauti vištų kojelių su visais nageliais, taigi buvo pakankamai paprasta. Tinkamos kiaulės paieškos užtruko… Kiaulės galva atkeliavo iš kažkokio kaimo po kiaulės skerstuvių ir buvo visa gražiai nuplauta, nuvalyta. Kiaulaitės savininkai, paskerdę kiaulę, jos galvą prausė net su nenaudojamais dantų šepetukais, žinodami, kad šios galvos laukia „meniškas likimas“. Galva atkeliavo gausiai sūdytame vandenyje, nes taip mėsa išlieka ilgiau šviežia. O su kiaulės sėdyne buvo dar sunkiau. Kiaulės įprastai skerdžiamos ir dalinamos kiek kitomis dalimis nei man reikėjo. Vienoje kiaulių augintojų fermoje paprašiau, kad kiaulę padalintų taip kaip man reikia, paliktų uodegą, kanopas, tokiu būdu gavau man reikalingą kiaulės sėdyne. Turiu prisipažinti, kad čiupinėti, dirbti su skerdiena bei nuiminėti nuo jos formas buvo nemalonu…

Kiek žinome, šiuo metu tu labiau užsiimi dizainu, tiksliau kalbant šviestuvų dizainu? Kaip perėjai į šią sritį ir kaip ją sieji su tekstilės technikomis?

Sukūrus pirmąją šviesos instaliaciją man pasirodė patrauklu tai, kaip šviesa gali keisti kuriamą objektą, pakeisti jo paviršiaus vaizdą, sukurti kitą nuotaiką. Nusprendžiau daugiau eksperimentuoti su šviesa. Gimė idėja pritaikyti mano išmoktas tradicines audimo, marginimo technikas kiek netradiciškai, ir sukurti trimačius objektus savaip pritaikius tradicinę tekstilę. Mano kuriamuose šviestuvuose svarbiausias yra tradicinių tekstilės technikų panaudojimas, jų savitas interpretavimas, leidžiantis sukurti tik mano darbams būdingą stilių. Daug eksperimentavau su įvairiomis tradicinėmis tekstilės technikomis, bet šiuo metu daugiausia šviestuvus kuriu naudodama rištinio kilimo audimo technika, kuria savaip pritaikiau ir interpretavau kuriamuose darbuose.

Kas tau pačiai asmeniškai yra dizainas?

Man dizainas pirmiausia yra idėja, po to puikus jos realizavimas, išpildymas, ir, žinoma, funkcija. Kurdama savo dizaino objektus vadovaujuosi tokia taisykle: 100% rankų darbo, 100% natūralių medžiagų, 100% geros nuotaikos, truputis dizaino, meno ir meistrystės.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kokia proporcija tavo darbų yra skirta užsakymams ir kiek laiko skiri asmeninei kūrybai?

Sunkiausia atsakyti į klausimą „iš kur semiesi įkvėpimo“. Matyt, kaip ir daugeliui, kuriamų objektų formas padiktuoja gamta, o idėjos atkeliauja stebint mūsų kasdienybę ir supantį pasaulį.

Mėgstu kurti konkrečiam žmogui ar interjerui. Patinka atrasti originaliausius sprendimo būdus turint konkrečią užduotį, todėl nemažą mano kūrybos dalį sudaro užsakymai. Laisvu laiku, kuriu ir gaminu daiktus ar objektus, kurie tikiu atras ne tik žiūrovą, bet ir šeimininką. Laikausi nuomonės, kad „menas turi tarnauti liaudžiai“ (man regis Leninas postringavo apie tai), bet aš išties manau, kad sukurti kūriniai turi atrasti savo namus, savo šeimininkus arba muziejų ar parodų sales.

Kaip manai, kokią įtaką internetas padarė kūrybinėms industrijoms ir kūrėjams Rytų Europoje? Kaip manai ar esame linkę kopijuoti, ar atvirkščiai turime savo stilių?

Internetas pakeitė mūsų kasdienybę ir suteikė galimybę ne tik greitai pasiekti rūpimą informaciją, bet ir pačiam skleisti informaciją apie save. Laikau tai puikia, greita komunikavimo ir informacijos priemone. Jo dėka, manyčiau, labai greitai apsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau tikiu, kad pasauliui vis labiau kosmopolitiškėjant, kiekviena tauta stengiasi išlaikyti savitumą, identitetą, išskirtinumą.

Seku dizaino ir kitų menininkų kūrybos naujienas, tačiau dažnai sąmoningai stengiuosi išvengti vaizdinės informacijos gausos, kad ji per daug neįtakotų mano kūrybos. Žengdama koja kojon su šiuolaikinėmis dizaino tendencijomis, kuriu savitą, tik man būdingą kūrybos stilių.

Kaip žinome, gali pasidžiaugti, jog ne tik atradai savo stilistiką, bet ir turi nemažai komercinių užsakymų. Kokius patarimus duotum tiems, kuriems susirasti klientų nepavyksta?

Nenustoti ieškoti. Šiuo metu egzistuoja gausybė pakankamai lengvai prieinamų priemonių platinti savo idėjas. Internetas viena iš jų. Taip pat parodos, konkursai, kuriuos verta išbandyti ne vien tam, kad greičiau sutiktum potencialų interesantą, bet ir tam, kad galėtum patikrinti savo jėgas.

Su kokiais sunkumais pati asmeniškai dirbdama susiduri Lietuvoje?

Sunkiausia dalis yra sukurto produkto gamyba, ir tinkamas idėjos įgyvendinimas. Mano kuriami objektai vienetiniai, išsiskiria gausiu rankų darbu, taigi rasti gamintoją sudėtinga. Tačiau nors ir tokiomis labai jau buitinėmis sąlygomis, su kelių žmonių pagalba, man pavyksta pasiekti ir pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminius.

Be to , pasigendu visuomenės ir valstybės susidomėjimo Lietuvos kūrėjais, menininkais bei jų sukurtais produktais.

Jeigu galėtum pakreipti savo ateitį idealiausia linkme, kaip įsivaizduotum savo veiklą, erdvę ir kūrybą po penkerių metų?

Tikiuosi ir po penkerių metų kurti. Esu laiminga, kad veikiu tai ką ir toliau norėčiau veikti. Būtų smagu „išplaukti į plačiuosius vandenis“, atrasti daugiau „šeimininkų“ savo kuriniams svetur. Norėčiau aktyvi reikštis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ačiū.

Jeigu jus sudomino Lauros darbai, norėtumėte sužinoti daugiau ar užsisakyti individualų kūrinį, rašykite meno.duobe@gmail.com

Fotografė: Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Liudai, malonu su tavimi susipažinti. Taigi, pirmasis klausimas — visų pirma esi savamokslis ir kuri daugiau dėl malonumo, kita vertus, tavo kūryba be galo įdomi ir kai kuriais atvejais net pralenkia daugelį Dailės Akademijas baigusių kūrėjų darbus. Sakyk, kaip atradai kūrybą ir kokią vietą ji užima tavo gyvenime?

Pirmas kūrybiškas prisiminimas iš ankstyvos vaikystės (apie 3,5 metų), kai nepavykusį piešinį “užbozojau”, gavosi tamsių spalvų “makalynė”, o tuo tarpu artimieji “piešinyje” įžvelgė šedevrą, kažkokį pasakų pasaulį, krioklius… Pasijaučiau menininku, artimieji tikėjo mano kūrybiškumu ir tuo, kad šis kūrinys ateityje taps vertingas. Žaidžiau su įvairiais konstruktoriais, išardydavau kitus žaislus ir konstruodavau naujus. Turėjau knygelę “Nuo idėjos iki modelio”, kurį įkvėpė kurti. Didžiulį įspūdį paliko “Radio konstruktorius”, kai eksperimentuodamas ir “patobulinęs” pradėjau gaudyti keistus, koduotus pokalbius. Taip pat buvau susižavėjęs medžio degintuvu ir kūriau degindamas ornamentus medyje… 90-ųjų pradžioje už 19 talonų savarankiškai įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą “Smena 8M”, mamos brolis padovanojo reikiamą įrangą ir priemones bei išmokino ryškinti juodai baltas juostas ir daryti fotografijas, nuo tada pasinėriau į alchemiją…

Mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti. Kūryba užima svarbiausią vietą mano gyvenime. Kūrybiškumas, ieškojimai ir neįprastų sąsajų radimas yra kasdienybės variklis.

Įdomu tai, jog esi labai tarpdiscipliniškas kūrėjas, tavo darbų portfolio galima rasti ir foto, ir video, ir garso meno, esi daręs net savotiškas skulptūras iš kartono, kaip atrandi technikas ir kaip išrenki, kuri labiausiai tinka vienai ar kitai idėjai? Ar turi mėgiamiausią techniką?

Kaip minėjau, mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti, todėl nevengiu savo ieškojimuose naudoti įvairias technikas ir formas. Tuo pačiu, su patirtimi atsiranda technikos išmanymas, o tai leidžia tobulinti atlikimą. Daugiausiai esu pažengęs fotografijoje, ši sritis ir yra artimiausia.

Kiek žinome, priklausai savotiškam menininkų susibūrimui „Mekusa“, papasakok apie jį plačiau.

MeKuSa yra asociacijos “Meno kūrėjų sąjunga” akronimas. Nuo susibūrimo 2008-aisiais, MeKuSa kolektyvas aktyviai reiškiasi įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Organizaciją sudaro skirtingų sričių kūrėjai, kiekvienas su savotišku pasaulio suvokimu. Rengiami įvairūs projektai, organizuojamos akcijos, atrakcijos, provokacijos. Narius iš dalies vienija nestandartinis požiūris ir oponavimas oficiozinei kultūros sistemai. Pagrindiniai tęstiniai MeKuSa projektai yra grind core “openair” festivalis Ont Grind’ų bei video ir alternatyvių kino formų festivalis “Dezintegracija”. Daugiau informacijos apie organizacijos veiklą ir projektus čia.

Labai sudomino tavo serija „Fetišas“, spalvinga simbolika, savotiška atmosfera, puiki ironija. Kada įgyvendinai šį projektą, kaip atsirado jo idėja?

“Fetišas” yra tęstinė serija. Mane domina visuomenės deviacijos, nukrypimai, jos paribiai. Šių dalykų ištraukimas į dienos šviesą, manau, iš karto kuria susidomėjimą, norą pasižiūrėti “pro rakto skylutę”.

Klausimas apie naująsias technologijas. Kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės keičia šiuolaikinių kūrėjų kasdienybę, darbo specifiką? Kiek tau pačiam svarbios naujos technologijos, ar galėtum pasakyti, jog jos padarė didelę įtaką tavo mąstymui?

Šiuolaikinės technologijos yra puikus įrankis kūryboje, tiek generuojant naujas idėjas, ieškant minčių ir įkvėpimo, kopijuojant kitų idėjas, pasitelkiant kaip kūrybos formatą ar viešinant savo kūrybą. Vėlgi pasikartosiu, kad mėgstu eksperimentuoti, todėl kompiuteriai, mobilūs telefonai, radijas, įrašai, TV ir internetas atveria galimybes įvairiapusiškesnei, interaktyviai saviraiškai ar užsakymų gavimui.

Vis dėlto, esu tradicinės fotografijos šalininkas ir skaitmeninė meninė fotografija man yra svetima, bedvasė, tačiau, manau, kitiems autoriams visai puikiai pavyksta kurti menišką skaitmeninę fotografiją.

Kai kurie tavo darbai gana politiški, kai kur galima jausti ir Fluxus įtakos, sakyk, kaip vertini Fluxus ir kaip manai, ar jis svarbus Lietuvai, juk J. Mačiūnas visą gyvenimą praleido ne Lietuvoje, o jo kūryba labai vakarietiška, visgi mes tarsi susitapatiname, ieškome įkvėpimo. Kokia tavo nuomonė apie tai?

Mane žavi meno kaip žaidimo idėja, kuri ir atvedė mane iki fluxus. Be to, žaviuosi ir kasdienybės absurdiškumu ir paradoksalumu. Fluxus yra labai svarbus Lietuvai, kadangi “fluksiškumas” iš dalies yra savitas lietuvių bruožas, yra kiekviename lietuvyje (kažkur skaičiau ar girdėjau teigiant), dažniausiai netgi neįsisąmonintas. J. Mačiūnas augo ir brendo Lietuvoje, šeima ir kultūrą tikrai padaro didžiulę įtaką asmenybės raidai. Meno (kūrybos) ir gyvenimo suartinimas yra užkoduota lietuvių kultūroje — audinių raštai, namų apdaila, užgavėnės (!) ir t.t. Taip pat ir daugumą kitų fluxus idėjų yra artimos (taip manau) lietuviškai pasaulėžiūrai — menas kaip bendravimo būdas; menas vardan meno, o ne pinigų; menas yra gyvenimas; “autentiškas menas nereikalauja išorinio reikšmingumo ir gali būti kuriamas visur, netgi turgaus aikštėje”. Jurgis ir fluxus yra Lietuvos pasididžiavimas. Ar tikrai J. Mačiūno kūryba vakarietiška? Manau, kad jo kūrybą (kūrybos procesai) yra lietuviška, perpinta dzen budizmo — rytietiška. Vakarai vis dar tebesidomi rytais.

Esi iš Lietuvos ir kiek žinome gyveni bei kuri Klaipėdoje, kaip manai, ar kūrėjo gyvenimas posocialistinėse valstybėse kaip Lietuva skiriasi nuo ekonomiškai stipriose valstybėse dirbančių kūrėjų? Kaip manai ar esame kitokie? O gal atvirkščiai kopijuojame?

Taip, esame kitokie, tai, tikriausiai, lemia mūsų patirtys, visas kultūrinis kontekstas. Skiriamės tuo, kad galime būti originalūs, galime ir originaliai kopijuoti. Kopijavimas nėra blogai, svarbu, kad kopijoje būtų savotiškumas.

Klasikinis klausimas – iš kur semiesi įkvėpimo?

Žaidžiu, mėgaujuosi absurdu ir paradoksais, ieškau, kopijuoju.

Su kuriuo projektu, idėja tau dirbti buvo įdomiausia? Papasakok plačiau?

Visi ar dauguma idėjų ir projektų yra įdomūs. Išskirčiau tarptautinį projektą ir tarptautinę patirtį — “White club — space mission”. Internacionalinė kūrėjų brigada Nidoje, vėliau Salzburg’e. Nidoje ketinau padaryti instaliaciją — gavosi performansas. Salzburg’e patiko “White club” idėja — nenaudojamų nekilnojamojo turto objektų pavertimas vieno vakaro (nakties) galerija.

Kaip pavyksta suderinti darbą ir kūrybą, dvi skirtingas sritis, ar bandai ieškoti sąsajų?

Iš dalies gyvenu tarsi dvilypį gyvenimą — einu oficialias pareigas, esu biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, esu atsakingas už įstaigos veiklą ir 80 žmonių kolektyvą; kita vertus, esu kūrėjas, beveik visa “po pamokinė veikla” yra saviraiška, kūryba ir ieškojimai. Kūrybiškumas aišku padeda kasdieninėje veikloje, ieškant problemų sprendimo būdų ar kuriant įstaigos vizijas. Vis dėlto, atsakingos pareigos nusiurbia dalį kūrybiško laisvalaikio, todėl tenka labiau konceptualizuoti, skirti mažiau laiko neapibrėžtiems ieškojimams, o kurti konkrečius kūrinius.

Jeigu galėtum pasirinkti tobulą scenarijų, ką veiktum, kuo gyventum ir kas būtum po penkerių metų?

Turiu nemažai užsiėmimų, mėgaujuosi gyvenimu, dalyvauju įvairiose veiklose, asociacijose, projektuose, politikoje — auginuosi save. Gyvenimo scenarijai sunkiai nuspėjami, kaip dažnai ir galutinis kūrybinis rezultatas. Iš kūrybinės pusės, manau, jau būsiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turėsiu meno kūrėjo statusą. Kadangi neperseniausiai įsitraukiau į kūrybinių partnerysčių projektą ir esu kūrybinis agentas, tai būsiu pažengęs ir šioje srityje, būsiu autoritetas kūrybiškai sprendžiant mokyklų problemas. Tikėtina, kad pažengsiu ir politinėje veikloje, tai gali būti, kad būsiu Seimo narys ar miesto tarybos narys. Bet kuriuo atveju, būsiu autoritetingas visuomenės veikėjas. Ir dar, būsiu pats geriausias tėtis ;)

Ačiū už atsakymus!

Besėdint ant pievutės Liepkalnyje Maksimas kalba apie tai, kad nereikia uždirbti daug pinigų norint turėti gerą garso įrangą, kad architektai kitaip suvokia garsą ir apie tai, kad net būdamas muzikantas gali vykti į pasirodymą nepasiėmęs intrumentų…

O kas jis toks?

Maksimą pirmą kartą pamačiau ir išgirdau maždaug prieš metus medijų festivalyje „Enter“ Šiauliuose, kur jis pasirodė su grupe „Bernurits“. Atsimenu iškart į akis ir širdį krito ne tik ilgi jo dredai bei spalvingi drabužiai, bet ir neįprasta grupės atleikama ambient muzika bei dar keistesni daiktai, kuriais ji atliekama. Ant pasirodymo kilimėlio buvo išdėliota gausybė greičiausiai savadarbių instrumentų: birzgiantys malūnėliai, „paturbintos“ kanklės bei kiti nenusakomi, bet žavūs prietaisai, apraizgioti gausybės laidų. Ir atlikėjai, ypač Maksimas, tarsi transe savo garso gamybos virtuvėje.

Bernurits nuotr.

Ši grupė net praėjus daug laiko po pasirodymo karts nuo karto vis iškildavo atmintyje, kol vieną dieną sumąsčiusi dalyvauti garso vorkšope, netikėtai kaip jo vadovą sutikau Maksimą. Tiesa, tąkart jau kitame, tačiau ne mažiau įdomiam amplua – kaip fonografą (phographer).

Tada jau tikrai negalėjau praleisti progos išklausinėti visų mane stebinančių dalykų.

Ir išties, turbūt vertėjo taip ilgai galvoje nešiotis prisiminimus, nes pokalbis su Maksimu buvo ypatingas. Apie muziką bei daug ką giliau… Bet gal geriau tegu jis pats pasakoja.

Kadangi jau ir pats sako, kad kurdamas stengiasi daryti kuo mažiau  įtakos aplinkai, kuo mažiau įsiterpti, tai taip jau gavosi, kad ir mano kamera sufokusavo ne Maksimą, bet aplinką. Gal sakysit kiek neprofesionalu, bet simboliška.

Tik atsiradus fotografijai daugelis ginčijosi, o ir dabar dar tebesiginčija, tai menas ar ne. Tą patį turbūt būtų galima kalbėti ir apie žmones, įrašinėjančius garsą, kurių tobulėjant ir pigėjant technologijoms galbūt taip pat daugės. Tiesa turbūt tik ta, kad įdomiam garso įrašui reikia ypatingo įsijautimo, tylos – tiek fizinės, tiek vidinės. Mes pripratę viską pasaulį matuoti akimis, o garsas – galbūt kiek subtilesnė materija.

Keletą Maksimo lauko įrašų galit rasti čia.

Nuotraukų autorius Karolis Žukas

Sveika, sekame tavo kūrybą jau ilgą laikotarpį, kažkada pristatėme ir tavo parodą, tad net sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Taigi, pirmas klausimas gal būtų susijęs su tavo aplinka – daugiausiai gyvenai ir mokeisi mažuose miestuose, turbūt žinai tą jausmą, kuomet pažįsti daugumą bendraminčių ar savo srities žmonių mieste, kaip galėtum tai pakomentuoti? Kaip manai, ar didelio ir mažo miesto aplinka daro įtaką kūrėjui?

Įtaką daro beveik viskas, bet ar ji labai reikšminga ir stipriai pastebima, kažin. Gimiau, studijavau ir dabar gyvenu skirtinguose miestuose, miesteliuose. Bet juose savo lizdą susisuku kaip noriu. Manau didesnę įtaką darytų, jei pakeistum ne miestų dydį, o pavyzdžiui gyventum vienkiemyje ar visai kitoje aplinkoje, gal dykumoj. Tada stebimi objektai pasikeistų ir gimtų kažkas kitas.

Kuri nuostabius grafikos darbus, tačiau žinome, jog eksperimentuoti taip pat mėgsti, gal gali trumpai papasakoti, kaip pasirinkai grafiką ir kuo ji tau artima?

Lengvas pasirinkimas. Nesvarsčiau. Pasirinkau. Čia kažkas panašaus, kai apsidžiaugi žiemą pirmu sniegu ir bėgi į lauką varveklių laižyti. Juk nepasakysi, kodėl tą darai? Stumia kažkas iš vidaus. Įdomu išbandyti ar įvaldyti grafikos technikas, taip prapleti galimybes. Grafikos kalba mane įtikina ir yra man tinkama. Bet nesu pastovi, kartais tapau, truputį drožiu arba siuvu. Kai paskutinį kartą buvome susitikę, kalbėjau, kad man patinka Lietuvos klimatas (po žiemos ateina pavasaris, vasara ir t.t.). Dailėje sukasi ratas kaip ir gamtoje: vieną dieną tapai, kitą paišai…

Jeigu turėtum pati save ir savo veiklą apibūdinti dviem sakiniais, kokie jie būtų?

Sunku apie save žodžiais.. Žuvys, debesys, sparnai, virvelės.. ir visada žmogus ar bent pusė jo.

Papasakok apie įkvėpimą, iš kur jo semiesi, iš kur atkeliauja temos su kuriomis dirbi?

Iš stebėjimo ir tylos dažniausiai. Tyloje atsiranda daugiau erdvės mąstymui. O mąstymą skatina visi pastebėti veiksmai, jausmai, daiktai, pasakos, gyvūnai, žmonės ir asmeninė būklė…

Lietuva tarsi priklauso Rytų Europai, tačiau turime daug įtakos iš Vakarų, kaip manai kuo mes skiriamės, jeigu, žinoma, skiriamės? Kokia tavo nuomonė apie Rytų Vakarų susidūrimą gyvenant tokioje mažoje valstybėje?

Mano nuomone, mūsų šalis tas įtakas, bendras tendencijas iš Vakarų ir Rytų sugeria į save. Savitumo lyg ir nebelieka. Viskas persipina. Gaunasi mišinys šių dviejų, tiksliau begalės, įtakų. Tiesa, gyvenam mažoje valstybėje. Atsivėrus geografinėms sienoms, stengėmės kuo daugiau pamatyti, sužinoti ir pasąmoningai atkartoti. Labai norint rasti autentiškumo, galime rasti tik kai kurių menininkų kūryboje, o tas autentiškumas — tai tam tikras tautinis identitetas. Dekoratyvumo ir ornamentiškumo ieškojimas.

Jeigu kalbėtume apie tendencijas, kaip manai, kokios šiuo metu tendencijos vyrauja šiuolaikinėje grafikoje? Gal yra tendencijų, kurių nemėgsti?

Kaip ir visoje šiandieninėje kūryboje, aukščiausią vietą skalėje užima koncepcija. Grafika — ne išimtis. Jaunieji menininkai pamėgo skaitmeninės spaudos paprastumą ir rankų švarumą. Rečiau imasi oforto, sausos adatos technikos. Dominuoja skaitmeninė spauda. O jei ir kuria senesnėmis priemonėmis, tai retai matomos grynosios technikos. Populiari mišri technika, ekperimentinės formos.

Pati skaitmenine grafika nepiktnaudžiauju, visada šalia pieštuką naudoju. O technikų maišymas ir gaunama „košė“ man patinka. Ji įvairi, įdomi ir patraukli, vien savo paviršiumi, reljefu…

Kokia grafikos technika tau artimiausia? Kaip apskritai vertini technikas, ar yra tokių kurių nemėgsti?

Kažkada maniau, kad lino raižinys netikusi technika, tačiau Tadas Gindrėnas raižo ir įtikino, kad klystu. Manau, nėra blogų priemonių, tik klausimas, kaip jas suvaldysi. Nesu prisirišusi prie technikų. Jau minėjau, kad įdomus atsitiktiniai dalykai ir kelių technikų panaudojimas. Bet paskutiniu metu nemažai dirbau šilkografijos technika. Primena dėlionę, kai spaudi atskirus sluoksnius. Lengvai gali jungti piešinį ir fotografiją, pasirinkti bet kokį spalvų koloritą. Tik nepatinka didelis tiražavimas, tada nors spalva keiti arba ko nors neatspaudi, kad sujudintum vienodą darbą.

Papasakok apie savo planus, ką norėtum nuveikti per artimiausius metus?

Išmokti groti lūpine armonikėle arba dambreliu. Kad galėčiau instrumentą nešiotis kišenėje ir bet kada išsitraukus sau pagroti.

Taip pat dirbau viename teatre dailininke, kitame mokiausi ir dariau teatro lėlę. Būtų įdomu daugiau išmokti, gilintis į teatro lėlės valdymą, išraišką.

O dailėje toliau kurti… Pradėtus darbus užbaigti, o naujus pradėti.

Konkretesnių planų nesakysiu, nes darbo eigoje jie gali stipriai keistis, arba išvis dabartinius planus nustumti geresnės ar spontaniškos idėjos.

Jeigu šį momentą, tavo balsas galėtų pasiekti be galo didelį skaičių žmonių, kokį bendramintį/pagalbininką norėtum prisišaukti savo idėjoms įgyvendinti?

Ryan McGinley ateina į galvą, nes jis naudoja to pačio žmogaus kūną ir būsenas. Ir jam tai labai natūraliai ir lengvai pavyksta pateikti (nors nesu tokios galimybės ankščiau svarsčiusi). Bendrauju su šalia esančiais jaunais menininkais. Su keliais režisieriais, aktoriais, yra planų jungti savo mintis ir darbus, tik laiko ir gal lėšų reikia atrasti. Malonu dirbti su tuo, ką pažįsti. Žinai ką ir kaip dirba, kuo gali vienas kitą papildyti.

Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

Fotografas Paulius Karpas

Sveika, taigi, pasirinkai juvelyrikos studijas, tačiau tavo portfolio daug skirtingų technikų darbų. Papasakok, ką manai apie tarpdiscipliniškumą?

Sveiki. Taip, studijuoju juvelyriką, tačiau tai nė kiek netrukdo derinti metalą su įvairiausiomis medžiagomis (stiklu, vilna, tekstile). Mėgstu eksperimentuoti, manau, kad tai geriausias kelias tobulėjimui. Tik taip gali ką nors išmokti, sužinoti arba atrasti iš naujo. Niekad nestoviu vietoje, vis dar knieti į rankas paimti daugybę skirtingų medžiagų ir sukurti kažką eklektiško.

Vėl klausimas apie juvelyriką. Kas tau yra juvelyrika, kaip suvoki šią techniką? Ar sunku reikšti savo idėjas ją naudojant?

Visada svajojau daryti juvelyriką. Man tai — bendravimo forma. Visos mintys, kurių negaliu išsakyti žodžiais, atskleidžiu savo kūriniais ir kiekvienas tai supranta savaip, žiūri iš savo prizmės. Tai mane ir žavi labiausiai. Įgyvendinti savo idėjas, pasitelkiant metalą nesunku. Metalas man – šilta, patraukli ir labai plastiška medžiaga. Pasitelkiant įvairias technologijas, įmanoma jį apdirbti kaip tik nori, o bedarant gimsta dar daugiau minčių. Ši medžiaga skatina kurti.

Kur matai juvelyrikos sąlyti su žmogumi?

Visur aplink. Kuriant darbą sąveikauja tiek žiūrovas, tiek pats kūrėjas. Vienas be kito jie neegzistuoja. Juvelyrika neapsiriboja vien tik papuošalais. Todėl juvelyrikos sąlytis su žmogumi turi būti išreikštas ne tik prisilietimu, bet ir suvokimu. Tuomet kūrinys tampa gyvas.

Klausimas apie naująsias technologijas, kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės padarė didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai? Ar galėtum pasakyti, jog tai daro įtaką ir tau? 

Žinoma, internetas daro didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai vien tuo, kad galime domėtis, kas dedasi meno pasaulyje, suteikia galimybę sužinoti vieniems apie kitus, dalintis idėjomis ir pasiūlymais, atrasti naujų technikų panaudojimo būdų, eksperimentuoti ir pan. Man internetas aktualus kaip mokymosi priemonė, naujų žinių šaltinis. Tai ne mažiau svarbu už praktišką gaminio išpildymą. Kartais internetas gali “mestelti” gerų idėjų, kaip sugalvotą sumanymą išpildyti paprasčiau ir greičiau, tačiau tiesiogiai mano kūrybos jis neįtakoja.

Klasikinis klausimas – iš kur dažniausiai semiesi įkvėpimo? Kas paskatina kurti ir žengti pirmyn?

Įkvėpimas ateina iš aplinkos, iš savęs, dažniausiai naktį arba sapnuojant, netikėtai. Kartais besiklausant muzikos, bendraujant su įdomiais žmonėmis ar tiesiog sėdint tyloje. Turiu dar tūkstančius neįgyvendintų planų ir idėjų, todėl nesiruošiu sustoti. Kad tik laiko viskam užtektų…

Jeigu reikėtų pasakyti, ko tau dabar labiausiai trūksta, jog įgyvendintum savo kūrybiškas idėjas, kas tai būtų?

Šiuo metu trūksta laiko sau, atsipalaidavimo, kartu ir susikaupimo. Kiekvienai idėjai turi pribręsti, todėl ir jos įgyvendinimas ateina su laiku, būtent tada, kai yra tam skirtas metas. Niekada nereikia tęsti darbo, jei iškart nesiseka, geriau atidėti į šalį ir kitą kartą prisėsti su gera energija ir užsidegimu. Taip daugiau pasieksi. Būtent šito man dabar labiausiai ir trūksta – teigiamos energijos bei malonios darbo aplinkos.

Na, ir paskutinis klausimas — kaip įsivaizduoji save po penkių metų, jei galėtum pasirinkti idealiausią scenarijų? Ką veiktum, kuo gyventum?

Nejuokaukit! Aš net neįsivaizduoju ką veiksiu rytoj! Ne vieną kartą gyvenime įsitikinau, kad niekada negalima nieko planuoti. Kaip sakoma : „Žmogus kuria planus, o Dievas juokiasi“. Tiesiog manau, kad mes turime bent jau tinkamai išmokti panaudoti 24 valandas. Kol kas aš dar nesužinojau kaip tai padaryti, bet tikiuosi, kad kada nors pavyks (gal per tuos ateinančius penkerius metus). Man įdomiau pamatyti kuo pats gyvenimas gali mane nustebinti, o planuoti… kiek nuobodu.

Ačiū!

Nuotraukų autorė Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Gediminai, buvo smagu su tavimi susipažinti. Tu užsiimi grafika, kuri iliustracijas, tuo pačiu dirbi su marketingu ir komercinėje kompanijoje — kaip viską suderini, ar turi ribą tarp darbo ir malonumo, ar gal abu eina greta?

Griežtos ribos tikrai nėra. Nebent tai, kad asmenine kūryba užsiimu vakarais ir savaitgaliais. O suderinu viską paprastai — vietoj bendravimo su draugais, filmų žiūrėjimo ar kitų itin “neįdomių” užsiėmimų paišau. Tiesa, ateityje norėčiau užsiimti daugiau tik savo kūryba, bet iki to dar laukia daug darbo.

Pasakojai, jog esi savamokslis ir studijuoti pradėjai tik tam, kad pagilintum savo žinias, taigi kaip susidomėjai kūryba, nuo ko prasidėjo tavo pirmieji žingsniai?

Paišiau kaip ir visi vaikai, mėgau animaciją. Iš pradžių viską kopijuodavau, per popierių perpiešdavau. Tada kažkaip namie atsirado dideli japoniški žurnalai “Tokyo”, kuriuose buvo didelių dangoraižių bei modernių traukinių nuotraukų. Nuo to laiko, kai visi vaikai norėjo būti mokytojais ar kosmonautais, aš norėjau būti japonu. Ir taip po truputį pradėjau piešti tai, kas šauna į galvą, o ne guli priešais. Po kelių metų pas kažką teko pamatyti vėžliukų nindzių (Teenage Mutant Ninja Turtles) animacinio serialo kelias serijas… ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Nesuvokiau, kaip kažkas gali sugalvoti kažką tokio skirtingo nuo mus supančio pasaulio, ir tuo pačiu tarsi išlaikyti mūsų pasaulio logiką. Kažkokiu būdu gavęs kelis komiksus nusprendžiau meilę vėžliukams išreikšti piešdamas komiksus apie juos. Tada matyt gimė menininko išdidumas – kopijuoti man patikusių istorijų nesinorėjo, taigi ėmiau kurti savas, nors ir tiems patiems personažams. Taip pripiešiau apie 20 cm aukščio komiksų pundą, kuriame matosi gan greitas tobulėjimas piešime, spalvinime. Tiesa, nors personažai ir kartojosi, buvo vienas esminis skirtumas nuo originalo – pas mane daugiausia buvo vaizduojami serialo blogiečiai, kurie netgi ir laimėdamo, kas buvo neįmanoma amerikietiškosiose versijose. Aš jų nesuvokiau, kaip blogų. Labiau kaip „nesuprastus“. Ir iki šiol filmuose ar komiksuose daugiau palaikau taip vadinamus blogiečius, dėl ko man dažnai filmu pabaigomis džiaugtis netenka.

Taip pat labai didelę įtaką man padarė meniška šeimos aplinka. Nors tėtis labiau gal užsiėmė muzika, nuostabiai piešė automobilius, muzikos instrumentus, ir t.t.

Kaip manai, kuo skiriasi savamokslio kelias nuo žmogaus, kuris jau nuo mažumės eina į dailės mokyklą, akademiją ir yra ten formuojamas?

Žinantis, ko nori, žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus iš visko – mokslo, gyvenimo, laisvalaikio – pasiims tai, kas jam svarbu ir naudinga. Deja, amžius ir sugebėjimas planuoti savo ateitį dažnai labai glaudžiai susijęs. Nors budamas 18 buvau įsitikinęs, ko noriu iš mokslo, dabar galvoju, kad realiai nežinojau absoliučiai nieko. Iš savo aukštojo mokslo dabar neturiu jokios naudos, išskyrus naujas pažintis ir daug linksmų vakarų bei sunkių rytų. Kiekvieno žmogaus atvejis matyt skirtingas, bet bent jau aš dabar diktuoju mokslui, ko man reikia, o ne mokslas man. Formavimasis vyksta studento noru, o ne atvirkščiai, kaip daugelis galvoja. Turėdamas savo valią ir viziją jis pasiimtų net ir iš paties trumparegiškiausio diktatoriaus akademijoje pačią naudingiausią patirtį. Aš pats manau, kad man dar labai daug mokslų trūksta, ir juos man gali duoti akademija, nes ten dirba labai įvairių meno sričių specialistai. Tačiau taip pat matau labai daug dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti ar pakoreguoti… Ačiū jiems už nenuosekliąsias studijas!

Tavo iliustracijų technika ganėtinai įdomi, pieši ranka? Ar naudoji kompiuterines programas ir kiek jos tau imponuoja?

Visos naujos technologijos yra naujos galimybės, jos tik praplečia priemonių ratą savo fantazijoms, emocijoms ar išgyvenimams perteikti. Mane asmeniškai žavi ir keturiolikto amžiaus pragaro paveikslas, ir vizualinių efektų prigrūstas kosminis veiksmo filmas.

Pats paišau daugiau ranka, nes turiu daugiau patirties. Bet po truputį tobulinuosi ir skaitmeninės tapybos srityse, bandau perprasti 3D personažų dizainą su ZBrush programa. Dar įdomiau visas šias technikas derinti.

Papasakok apie savo dabartinius darbus, ką veiki, su kokiais projektais tau dirbti įdomiausia?

Daugiausia malonumo patiriu dirbdamas su projektais, kurie suteikia 90 procentų laisvės. Kai pavyzdžiui, turiu visiškai laisvą temą, bet vos vos apribotą baigimo terminą. Arba beveik laisvą temą, ir nenusakomą terminą. Linksmiausia yra tai, kad daugumos tokių projektų vadovas, užsakovas, vykdytojas ir finansuotojas yra vienas žmogus – aš! Dalyvauju renginių Pasaka iš rūsio projektuose. O šiaip tenka prisiliesti prie įvairiausių veiklų – tai ir iliustracijos žurnalams, tapyba, mobilių aplikacijų ar žaidimų dizainas.

Žiūrėdama į tavo personažus matau ganėtinai išskirtinę stilistiką, kai kur atsiskleidžia netgi galima sakyti makabriški motyvai. Kaip gimsta tavo personažai, kaip juos sugalvoji?

Aš manau, jog mano minčių ir patirties meninę išraišką įtakoja mano domėjimasis istorija ir fantastika. Kūrybai įkvepia viduramžių tematika, senovės legendos ar mitai. Piešiant piešinį, dažnai pirminė idėja būna kur kas paprastesnė nei galutinis rezultatas. Tiesiog piešiant kyla begalinis noras sustiprinti ar sutirštinti paveikslo emociją ir vietoj dviejų ragų išpiešiu šešis. Tuo pačiu visada norisi pačiam atrasti ir kitiems parodyti kažką naujo ar nematyto. O šiaip mano personažai tik atrodo makabriški ar pikti. Kokie jie iš tikrųjų, žinau, matyt, tik aš ir jie ir tai mane verčia jaustis gan galingu!

Kaip manai kuo Rytų Europoje, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva gyvenančio kūrėjo kasdienybė ir aktualijos skiriasi nuo Vakarų Europos kūrėjų?

Išgyvenimų ar temų saviraiškai užtenka ir čia, ir ten. Verkti uždėjus ranką ant kaktos taip pat sėkmingai galima ir prie pintos, ir prie puslitrio. Aišku, dėl skirtingos istorijos, pasaulėžiūros temos kažkiek skiriasi. Didžiausius skirtumus matau rinkos dydyje ir finansinėje padėtyje. Puikių menininkų yra visur, tačiau pas mus nuostabus tapytojas turi tris pirkėjus, o Londone tris tūkstančius. Čia į pagalbą turėtų ateiti internetas, kuris realiai panaikino visas sienas, ir pavertė pasaulį vienu, gan apverstu kiemu.

Kaip manai ar turime savo išskirtinumą? Ar gal atvirkščiai daug kopijuojame?

Nelabai tikiu apibendrinimais, kurie suteikia grupei žmonių tam tikras vienijančias savybes. Čia yra asmenybių klausimas – vienas kopijuoja, kitas ne. Vienas kuria kažką originalaus, kitas kažką praktiškesnio. Ar tai gerai, ar blogai, tegul patys sprendžia. Be to jei jie kopijuodami randa pirkėją, ir pramaitina šeimą, tai ir kopijavimas įgauna neblogų savybių. Aš asmeniškai dedu pastangas sukurti savitą stilių. Nemanau, kad tai jau pasiekiau, bet tikiu, kad artėju. Turime tikrai daug išskirtinių asmenybių, tai jais ir didžiuokimės, o ne kažkokia įsivaizduojama, mūsų šaliai priskiriama neigiamų ar teigiamų savybių visuma.

Iš kur daugiausiai semiesi įkvėpimo kurti kažką naujo?

Kiekvieną dieną tai gali būti vis kitoks dalykas. Keistą įkvėpimą pajaučiu keičiantis metų laikams – iškrentant pirmam sniegui, tirpstant paskutiniam, ir taip toliau. Įkvepia artimi žmonės. Klausau daug muzikos, žiūriu daug filmų, animacijos – tai irgi daro savo. Nesenai labai įdomių patirčių gavau praleidęs nemažai laiko Hubble teleskopo puslapyje, kur sudėtos kai kurios įdomiausios mano gyvenime matytos nuotraukos, kurių joks fotografas nedarė. Domiuosi istorija, ypač Vilniaus, todėl pasivaikščiojimai senamiesčiu visada duoda pilkosioms ląstelems darbo. Stengiuos sekti patikusių man menininkų karjeras. Čia vėlgi labai padeda internetas. O kartais užtenka tiesiog, pavyzdžiui, supykti ant vėluojačio autobuso. Numatau tada gan įdomų personažą pokalbiui su vairuotoju.

Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų, jei tai būtų tobulas scenarijus, kur būtum ir ką veiktum?

Norėčiau pilnai gyventi iš savo kūrybos. Norėčiau, kad visi trys (būsimi) mano vaikai galėtų gerai gyventi iš mano kūrybos. Labai norėčiau savo dirbtuvių, kurios būtų lengvai pertvarkomos į linksmybių kambarį. Taip pat tikiuosi išlaikyti ir savo jaunatvišką grožį.

Ačiū!

Gedimino portfolio

Fotografas: Tadas Černiauskas

Sveikas, Tadai, smagu galų gale tave pakalbinti plačiau. Taigi, pirmas klausimas būtų, kąveiki šiuo metu, kuo gyveni, domiesi?

Labas, man taip pat labai džiugu atsakinėti į jūsų klausimus. Paskutiniu metu pasitaikė labai įdomi proga — sukurti baro įvaizdį nuo pavadinimo iki interjero . Tad paskutinis mėnuo praleistas eskizuojant logotipus, paišant interjere ir prižiūrint visą projekto eigą. Daug naujos patirties . Džiugu išties. O šiaip dar vis mėtaus nuo užsakymo iki užsakymo, bet pamažu bręsta reikalas pastovesniam savo verslui. Taip pat domiuosi gatvės menu . O tiksliau tai didelio/ milžiniško formato piešiniais – paveikslais miesto erdvėse. Bandau išsiaiškinti kaip ir iš kur jie gauna lėšų, kaip ir kas tai organizuoja.

Paskutinį kartą daugiau bendravome, kai dar tik baiginėjai studijas, ieškojai savęs ir srities, kur geriausiai pritaikyti savo gabumus. Praėjo beveik du metai, ar gali pasakyti, kas pasikeitė? Ar pavyko atrasti tai, ko ieškojai, save realizuoti?

Sritis daugiau mane rado, nei aš ją. Labiausiai džiugina piešiniai ant sienų bei interjerų kūrimas. Yra ir daugiau norų, tik kolkas jiems kloju pamatus ir statau laiptus. Iškart į viršunę neužlipsi bet svarbu judėti. Kas pasikeite po akademijos baigimo? Na, kaip baiginėjau, buvau pilnas entuziazmo. Kūriau didžiulius piešinius ant sienų, galvojau, planavau, ko reikia žmonėms, ką menas duoda ir pan. Gyvenau giliomis ir prasmingomis idėjomis. Tačiau, po akademijos baigimo buvau įmestas į tikresnį gyvenimą. Kai tėvai jau nebeišlaiko, ir pačiam tenka stotis ant kojų. Taigi, reikėjo dirbti, ir tos visos jautrios idėjos apie meną žlugo kuriam laikui, iš meno nemokėjau pragyventi. Akademijoje mus mokė kurti menus, bet nemokė, kaip iš tų menų pragyventi realiame gyvenime. Tad nuo baigimo aš dar vis mokinuosi ir derinu darbą ir menus. Dabar esu daug ramesnis ir laimingesnis, nes, tik per asmeninę patirtį, — pradedu atrasti. Bei supratau, jog svajonės pildosi jei tik pakankamai ilgai jų nepamiršti ir vis skiri joms dėmesį, savo energiją.

Kaip tau atrodo, kuo skiriasi jauno kūrėjo darbas Rytų Europoje nuo Vakarų Europos?

Skiriasi kuo? Rytų Europos kūrėjo daugiausia bus liūdnesni kūriniai, pilkesni ir daugiau suvaržyti ir depresyvūs. Nors, kita vertus, jie gali būti ir daug ramesni, tikresni, gilesni, iš esmės prasmingesni, nei Vakarų daugybė ir paviršutiniškumas. Bendrai tokias tendencijas matau. Su begalybe išimčių ; )

Kaip manai, ar esame kažkuo išskirtiniai? Ar gal atvirkščiai, tiesiog daug kopijuojame?

Kiekvienas menininkas skiriasi, kiekvienas išskirtinis. Visi tam tikram lygmenyje kopijuojame, bet toli gražu ne visus galima pavadinti menininkais. Svarbu, kur tas kopijavimas nuveda.

Žinome, jog anksčiau tarsi laviravai ant smulkiosios grafikos, gatvės meno bei dekoravimo ribų, ar vis dar naudoji skirtingas technikas ir išraiškas, ar galima sakyti, kad pasirinkai kažkuriąvieną techniką/sritį, kuri tau artimiausia?

Vis dar laviruoju. Gyvenimui užsidirbu per sienų dekoravimą. Bet širdis linksta link gatvės meno ir didžiulių piešinių/ paveikslų mieste.

Girdėjome, jog šiuo metu tau taip pat netrūksta komercinių užsakymų — ar sunku suderinti asmeninius norus ir kūrybinius užmojus su darbu? Ar turi kokių įdomių projektų, ties kuriais paskutiniu metu dirbi?

Kaip ir pradžioje pasakojau, dirbu su baro interjeru, tad šis darbas įdomus ir turtingas. Turtingas tiek ir meno prasme, kurybos, tiek ir finansiskai nesiskundžiu. Bendrai, užsakymų visad yra, nors galėtų padėtis ir kiek stabilesnė tapti. Visgi svajoju apie vieną didžiulį kūrybinį socialinį gatvės meno projektą. Galbūt čia padėtų ir Jūsų paminėta svetainė kickstarter.com, kaip galimas paramos šaltinis. Noriu suorganizuoti didelio mąstelio piešinių ant sienos judėjimą po Lietuvos miestelius ir miestus. Realiai įgyvendinti didžiulius piešinius, net tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Bet taip pat pernešti menus ir į mažesnius miestelius. Pradėti gaivinti viešąjį meną, prieinamą visiems ir nemokamai. Ieškau bendraminčių ir galimybių tai atlikti.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kas tau daro didžiausią įtaką?

Iš kitų žmonių kūrybos ir energijos. Bet didžiausias įkvėpimas yra realizuoti save. Nes kai save realizuoji, tampi be galo laimingas ir ramus.

Daugelį kamuojame klausimu apie technologijas, norėtume jį užduoti ir tau. Kaip pakomentuotum naujųjų technologijų, interneto ir visų kitų naujų tendencijų įtaką savo kūrybai bei gyvenimui? Ar tai tau svarbu, ar galbūt nesi didelis technologijų entuziastas?

Intenetas daro didžiulę įtaką man. Jeigu jo nebūtų, nebūčiau susidomėjęs vizualiuoju menu, juk per internetą pamatęs piešinius ant sienų ir nusprendžiau stoti į akademiją. Ir dabar dažnai jis man padeda. Nors… dažnai ir stipriai trukdo. Iš ties, tai puikus įrankis, bet su juo reikia būti atsargiam. Internetas ant kiek paskatino kūrybą pradžioje, ant tiek dabar ją vis naikina. Ta prasme, kad kurdamas kažką savo tampi labai priekabus, dažnai pradedi ir kopijuoti pats to nejusdamas, o vėliau supranti, jog čia kopija, jog tai ne tavo mintis. Žodziu, reikia laikyti aiškią ribą tarp savęs ir to masinio minčių ir informacijos šaltinio. Jeigu jam pasiduodu – savo minčių nebesugaudau. Išties nesu fanas technologijų. Nors matau vis didejančią technologijų įtaką žmonėms. Painokas dalykėlis.

Dar vienas klausimas apie tarpdiscipliniškumą, kuris, panašu, tampa šių dienų kūrybinių industrijų varikliu. Kiek tau svarbus tarpdiscipliniškumas ir kiek su juo susiduri?

Žinau, kad tai svarbu, taip daug kas sako. Bet savoje kūryboje to mažai naudoju. Bet gal vertėtų… Kartais nesinori mėtytis, na suprantat, kaip liaudis sako, “devyni darbai, o dešimtas badas”. Noris būti savo srities profesionalu.

Jeigu reikėtų apibūdinti utopišką svajonę, kur norėtum save matyti po penkerių metų? Ką veiktum ir kokiomis idėjomis gyventum?

Hmm.. puikus klausimas. Bet išties to negalėčiau atsakyti. Po to ims ir išsipildys dar : ). Išties manau, kad tokie planai į priekį, jeigu tikrai tiksliai žinai ir matai ko nori ‚tai didelis džiaugsmas ir tai tikrai pildosi. Pasąmonės lygmenyje užsikoduoja. Svarbu žinoti ko norėti . Tad ta proga aš dar pamąstysiu : )

Ačiū ; )

Parengė Edvinas Grinkevičius ir Vaiva Koveraitė

Kaip jau minėjome anksčiau Meno Duobė pradedama Kūrybiškumo Kiosko projektą siekė ne tik pristatyti jaunus kūrėjus platesnei auditorijai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, bet ir suteikti galimybę jiems susipažinti tarpusavyje, kartu kurti, eksperimentuoti, derinti skirtingus įgūdžius bei medijas ir žinoma praplėsti savo akiratį. Vienas mūsų tikslų, kurį pradėjome įgyvendinti baigę pirmąjį projekto etapą yra pagalba kūrėjams užmegzti kontaktus bei dalyvauti tarptautinėse dirbtuvėse, parodose ir seminaruose. Pirmasis toks seminaras įvyko Olandijoje. Į šį seminarą mūsų komanda tikslingai atrinko skirtingo amžiaus bei patirties kūrėjus, gyvenančius skirtinguose Lietuvos miestuose bei dar nepažįstamus tarpusavyje. Dirbtuvių tikslas buvo kurti ir ieškoti įvairių kūrybiškų sprendimų performanso ir naujųjų medijų srityse, daug dėmesio skiriant asmeninėms paieškoms, mokymosi žaidžiant ir darant procesui bei aktyviam bendravimui su kitais dalyviais. Kaip gi visa ši kelionė ir patirtis sekėsi atrinktiems kūrėjams, siūlome paskaityti jų atsiliepime.

„Wonderous stories – from Xenophobia to Amazement“ – tokia pagrindinė tarptautinio, 8 skirtingų Europos šalių menininkus bendradarbiauti sukvietusio projekto žinutė. „Meno Duobė“, projekto partnerė Lietuvoje, atrinko penkis dalyvius, kurie vasario 10–24 dienomis kūrė Omeno mieste (Olandija) ir kartu su kitais projekto dalyviais galutinį savo kūrybinės praktikos rezultatą — tarpdisciplininio meno performansą — pristatė „Plein“ teatre Amsterdame. Pasitelkiant skirtingas meno formas projektu buvo siekiama kvestionuoti ksenofobiją kaip baimę to, kas reta, neįprasta, keista. Į projektą buvo atrinkti dalyviai iš 9 skirtingų Europos valstybių.

Projekto meninis direktorius Andrew Hannes

Norėjau, kad projekto dalyviai išeitų už savo komforto zonos ribų, išgyventų naujas patirtis, dalintųsi istorijomis ir atrastų naujas komunikacijos formas, netikėtus būdus kūrybiškumui skleistis. Mano tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje galėtų komunikuoti skirtingų meno sričių, kultūrų, tautybių žmonės, erdvę, kur šie žmonės galėtų žengti žingsnį į priekį, atrasti save tokius, kokių nepažinojo ar nesitikėjo sutikti. Manau, ši provokacija pasiteisino!” –  Andrew Hannes.

Dalyvių koliažas.

Greta Liekytė, 19 m., sritys: grafika, iliustracija, fotografija, rankų darbo knygos.

Ekspromtinės kelionės laukais ieškant bažnyčios keisčiausiame kampelyje, netikėti vakarėliai, kuriuose žmonės imituoja gorilų bei gyvačių kovas, vėlyvi “tripai” po miestą (tiksliau — kaimą) ieškant gyventojų ir klausiant apie jų didžiausias nelaimes gyvenime bei „kasnaktės“ užduotys su vis nauja grupe, kuri išrenkama pagal mėgstamus televizijos serialus, pirmą vardo raidę arba ūgį — visa tai su laiku tapo kasdienybe. Reziumė — visas projektas buvo didžiulis iššūkis tiek mano asmenybei, tiek mano lietuviškai tipiškam požiūriui į kūrybą, — Greta Liekytė

Fotografas Staring at Sun Latvis

Eglė Shaltmira, 23 m., sritys: iliustracija, body-art, komiksai, animacija.

Atvykus į Olandiją, Omeną, nuo pirmų akimirkų mus pasitiko gana griežtai sudaryta darbotvarkė, nuolatiniai privalomi visų narių susirinkimai, paskaitos, nuolatinės užduotys besikeičiančiose grupėse. Laisvai pasirenkamomis išraiškos priemonėmis kasdien kūrėme socialines problemas apsvarstančius ir atvaizduojančius kūrinius. Toliau sekė kūrybinių dirbtuvių dienos, kurių metu kiekvienas norintis projekto dalyvis galėjo pristatyti jam aktualius užsiėmimus. Esu patenkinta, nes suorganizavau COMIXPHOBIA – komiksų dirbtuves, į kurias pasikviečiau savo kolegą, olandą menininką Marcel Ruijters, — Eglė Shaltmira

Edvinas Grinkevičius, 23 m., sritys: audiovizualiniai menai, poezija/tekstai.

Dviejų savaičių kūrybinė utopija, socialinis eksperimentas, kelionė į savo atspindį veidrodyje. Tvin Pyksas su batutu galiniame kieme, — Edvinas Grinkevičius

Donara Manukian, 24m., sritys: tapyba, fotografija, tarpdisciplininiai menai.

Pats pirmas įspūdis yra atvirkštinė proporcija to, ką išsivežiau iš projekto. O pirmą dieną svaičiojau apie tai, kad pakliuvom į religinę sektą, — Donara Manukian.

Vaiva Kovieraitė, 26 m., sritis: grafika

Nuo kažko, ko niekaip negalėtum pavadinti menu, kad ir kaip stipriai stengtumeisi su tokiu apibrėžimu susieti, iki šiuolaikinių, vien koncepcija ar išskirtinai vizualumu besiremiančių, drąsių meno užmojų – tokia kūrybinė amplitudė vyravo projekto metu. Po pirmųjų keleto dienų ir pastovių frazės „Don‘t forget to drink enough water“ kartojimų, supratau, kad gerti vandenį kiekvienam individui yra gyvybiškai, o gal net ir kūrybiškai būtina, — Vaiva Kovieraitė

Projekto metu vyko daug skirtingų kūrybinių dirbtuvių: nuo dokumentinio teatro, balso lavinimo, šiuolaikinio šokio iki fotografijos, video meno, komiksų piešimo ir kt. Kiekvienas dalyvis galėjo surasti bent po kelis jį dominusius užsiėmimus. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo organizuoti kūrybines dirbtuves ir pasidalinti savo kompetencijomis su kitais. Plačiau pristatysime keleto kūrybinių dirbtuvių rezultatus.

Donara Manukian pristatė pinhole fotografijos kūrybines dirbtuves

Pasirinkau pinhole tematiką, kuri nėra labai populiari, tačiau leidžia prisiminti senus camera — obscuros laikus, bei pažvelgti į fotografiją dar kitu kampu. Galimybė pačiam susikonstruoti fotoaparatą iš popieriaus ir dar gauti rezultatus buvo naujiena bei tam tikras iššūkis daugeliui dalyvių. Juolab dar viena puiki galimybė atsipalaiduoti, pažaisti bei išmokti kažko naujo, — Donara Manukian.

Eglė Shaltmira suorganizavo komiksų piešimo dirbtuves COMIXPHOBIA

Eglė Shaltmira: Dirbtuvių idėja kilo iš noro sujungti projekto tematiką su komikso žanru, pati tai įvardinau kaip dirbtuves padedančias nugalėti komiksų piešimo baimę. Žinoma, neatmetant ironiško požiūrio į kūrybą. Tiek aš, tiek Marcel turi skirtingas komiksų kūrimo strategijas. Pavyzdžiui, jis niekada nenaudoja savo asmeninės patirties ar įvykių kuriant komiksų scenarijų, o aš dažnai kažkokius kasdienybės įvykius interpretuoju ar detales panaudoju kuriant visą istoriją. Komiksų dirbtuvių metu dalyviai buvo pakviesti atsipalaiduoti ir tiesiog išlieti popieriuje savo mintis, suvesti visa į vizualinį pavidalą ir iš tikrųjų pavyko išgauti įdomių rezultatų. Netgi iš nežinojimo, nuo ko pradėti, gimsta netikėtos variacijos, tokios kaip:

–I don’t know what to draw, this is an apple.

–Is this some kind of joke?“

Finalinis projekto performansas taip pati buvo kuriamas projekto dalyviams susiskirsčius į komandas. Kiekviena komanda pristatė 10–15 minučių tarpdisciplininį vyksmą ksenofobijos tema. Režisieriaus Andrew Hannes ir choreografės Jasmine Ellis pagalba pristatyti epizodai buvo sujungti į vieną bendrą darinį. Finalinis performansas pristatytas Omeno mieste bei „Plein“ teatre Amsterdame. Plačiau pristatysime keletą performanso epizodų.

Paint // Wash

Eglė Shaltmira: Olandijoje įvyko pirmieji mano gyvi pasirodymai, kurių metu piešiau ant savo odos. Performansai vyko taip pat jungiant judesį, muziką, vizualizacijas. Įdomiausia gyvame performanse man yra galėjimas apjungti skirtingas medijas, real-time veiksmas, pats piešimas – tai grafika ant odos, ženkliškumas, simbolių apjungimas, tam tikros žinios nešimas. Šio performanso tema buvo žymės-etiketės, kurios klijuojamos skirtingiems žmonėms, ir koks yra asmeninins žmogaus santykis su tuo, su jausmu, kai tau priskiriama tam tikra kategorija. Panika ar susitaikymas.

The Deamon

Ludmyla Derkach: Šokis man yra jausmas, todėl šiame šokyje įkūnijau baimę, stengiausi parodyti kuo skirtingesnį jos veidą, tačiau nesiekiau išgąsdinti ar sukelti baimės tiesiogiai. Tai du skirtingi dalykai. Kai šoku atsiduriu kitoje dimensijoje, prarandu laiko suvokimą ir racionalų protą, leidžiu kūnui kalbėti.

Edvinas Grinkevičius: Vizualizuoti šokiui pasirinkau kiek kontraversišką bažnyčios skliauto įvaizdį, kuris priklausomai nuo žiūrinčiojo gali bauginti, raminti arba trikdyti. Kartu tai gali būti replika katalikybei kaip ksenofobiją puoselėjančiai religijos krypčiai. Naudodamas siluetus išnyrančius tarsi 25-ame kadre, siekiau trikdyti žiūrovą, skatinti įsiklausyti giliau, perskaityti šokio, vaido ir muzikos (kompozitorius Patris Židelevičius) transliuojamas vibracijas.

Art>Body>Projection

Vaiva Kovieraitė: Nesiekiu pavaizduoti ar įamžinti konkrečių žmonių, asmenybių, asmeninių ar viešai pripažįstamų herojų, individų, tiesiog bandau vizualizuoti to momento savąjį vidinį “aš”. Gražus, šlykštus, apsiseilėjęs, pasenęs ar susiraukšlėjęs kaip supuvęs granatas ar suvytęs burokas atrodytų akimirkos vidinis asmuo, leidžiu jam gimti popieriaus lape. Kūrybos procesas — tai savistabos, introspekcijos, sąmonės būsenų ir procesų stebėjimas. Kiekvienu portretu atrandi kažką tokio, ko anksčiau nežinojai esant tavyje. Kaskart gimstant naujajam vidiniam “aš” išmoksti tai, ko prieš tai nemokėjai. Ir turbūt su kiekvienu mano jau anksčiau aprašytu kūrybiniu procesu atsiveri vis naujai ir kitokiai būsimai sekai, tau nežinomai, neapčiuopiamai akimi ir nenuspėjamai iki tol, kol ji nepasirodo vizualiu pavidalu.

The ropes

Vaiva Kovieraitė: Tai individo (kitataučio, kitos rasės, spalvos, kitokių pažiūrų ir/ar religijos, ir/ar seksualinių pažiūrų) bandymas integruotis į bendrą masę – visuomenę, kuri suvaržyta stereotipų, įvairiausių galima/negalima, normalu/nenormalu ir „supančiota virvėmis“. Individas kvestionuoja save ir užduoda lyg ir šekspyriškąjį klausimą – būti visuomenės dalimi ar išlikti savimi. Projekcijoje naudota animacija, kurioje į mano sukurtą grafiką integruotos nuotraukos, plaukia muzikos ir šokio tempu.

Kūrybinių dirbtuvių pradžioje lietuvių komanda buvo labai vieninga (tokia ji išliko ir iki šiol), nors ganėtinai skeptiška workshop‘o eigai. Daugelis iš mūsų atvyko su intencijomis pademonstruoti savo meninius gebėjimus ir nesugebėjimus bei pašniukštinėti susirinkusiųjų kūrybiniuose labirintuose, todėl užsiiminėti meno terapijomis ar filosofuoti „kaip nulupti bananą“ lygmenyje nelabai norėjo. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau dalykų atrodė bereikšmiai ir vis daugiau kūrybinės laisvės, entuziazmo ir proveržio radosi. Kuo giliau kasėm, tuo gražiau atrodė.

Vieni dalyviai į viską stengėsi pažvelgti su ironija ir humoro prieskoniu, kiti – visą kūrybinį procesą priėmė kaip didžiausios šlovės galimybę. Būta ir tokių, kurių požiūris po tam tikro sukurtų assignment‘ų kiekio ir Olde Vechte teritorijoje praleistų valandų skaičiaus, radikaliai keitėsi. Neveltui kūrybinių dirbtuvių pavadinime slepiasi ganėtinai skirtingi žodžiai. Neabejoju, jog per tas 15 dienų didelė dalis dalyvių nuėjo piligrimiškai kūrybišką kelią – nuo ksenofobijos iki nuostabos.

Artimiausiu metu atrinkti Meno Duobės kūrėjai bei savanoriai vyks į dirbtuves Italijoje, Prancūzijoje bei Rumunijoje.