Pirmą kartą su gyva audiovizualine poezija susidūriau 2008-ųjų rudenį, kai „Sattoje“ grojo vokietė AGF. Eidama į jos pasirodymą kažkuria dalimi tikėjau, kad „poezija+audio+video“ derinys yra lengvai pritempta idėja — vizualizacijas naudoja nemaža dalis muzikantų, o dainų žodžiai gali rasti nišą tarp būrio poezijos rūšių. Elementus supaprastinus, jų suma virstų visiškai įprasta garso apraiška, turinčia postmoderniai išsamų pavadinimą. Tačiau prasidėjus AGF pasirodymui, beliko tik mintyse pasveikinti netirštai susirinkusius, nes mišinys, kurį ši smulkutė moteris sutrynė iš trijų meno rūšių, buvo komplesiškas ir daugiaskonis.
Nors ir galima teigti, jog kiekviena audiovizualinės poezijos dalis yra vienodai svarbi, tačiau būtent trečioji — poezija — ir suteikė šiam tarpdisciplininiam menui savitą veidą. Be AGF gyvo deklamavimo, jos pasirodymas būtų tik dar vienas elektroninės muzikos koncertas. Vien tik deklamuojant viskas gali supanašėti į Nepriklausomų rašytojų sąjungos susirinkimą. Prie poezijos pridėjus garsą ir vaizdą, ji pasunkėja ir įgauna naujų atspalvių, galinčių sudominti ir tuos, kurie poeziją prisimena tik iš literatūros kurso mokykloje.










