Interviu.~#$%$@%!

1 Koment.
Įkėlė: Ilona Klimaitytė | Įkelta: spalio 18, 2010

Poezija 3D: interviu su festivalio „TARP“ organizatoriais

Pirmą kartą su gyva audio­vi­zu­a­line poe­zija susi­dū­riau 2008-​ųjų rudenį, kai „Sattoje“ grojo vokietė AGF. Eidama į jos pasi­ro­dymą kaž­ku­ria dalimi tikė­jau, kad „poezija+audio+video“ deri­nys yra leng­vai pri­tempta idėja — vizu­a­li­za­ci­jas nau­doja nemaža dalis muzi­kantų, o dainų žodžiai gali rasti nišą tarp būrio poe­zi­jos rūšių. Elementus supa­pras­ti­nus, jų suma virstų visiš­kai įprasta garso apraiška, turin­čia post­mo­der­niai išsamų pava­di­nimą. Tačiau pra­si­dė­jus AGF pasi­ro­dy­mui, beliko tik min­tyse pasvei­kinti netirš­tai susi­rin­ku­sius, nes miši­nys, kurį ši smul­kutė mote­ris sutrynė iš trijų meno rūšių, buvo komp­le­siš­kas ir daugiaskonis.

Nors ir galima teigti, jog kiek­viena audio­vi­zu­a­li­nės poe­zi­jos dalis yra vie­no­dai svarbi, tačiau būtent tre­čioji — poe­zija — ir suteikė šiam tarp­dis­ci­p­li­ni­niam menui savitą veidą. Be AGF gyvo dekla­ma­vimo, jos pasi­ro­dy­mas būtų tik dar vie­nas elekt­ro­ni­nės muzi­kos kon­cer­tas. Vien tik dekla­muo­jant vis­kas gali supa­na­šėti į Nepriklausomų rašy­tojų sąjun­gos susi­rin­kimą. Prie poe­zi­jos pri­dė­jus garsą ir vaizdą, ji pasun­kėja ir įgauna naujų atspal­vių, galin­čių sudo­minti ir tuos, kurie poe­ziją pri­si­mena tik iš lite­ra­tū­ros kurso mokykloje.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu | 1 Comment
Komentuok
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: spalio 6, 2010

Šiuolaikinio meno kolekcionavimas ir pokalbis su Ilma Nausėdaite

Isabelle ir Jean-​Conrad Lemaître

Dar visai nese­niai duris atvė­rusi Vilniaus Nacionalinė Dailės Galerija per ilgai nenuo­bo­džiau­dama pasiūlė meno var­to­to­jams šūsnį nova­to­riškų parodų ir ren­gi­nių, kurie davė suprasti užuo­miną, jog tiek eks­po­zi­ci­nių erd­vių, tiek turi­nio prasme atsi­rado alter­na­tyvi erdvė ŠMC. Jau beveik metai po šiuo stogu vei­kia ne tik čia dir­ban­čio per­so­nalo orga­ni­zuo­jami ren­gi­niai, bet ir kitų kul­tū­ri­nėje sfe­roje besi­reiš­kian­čių asmenų ini­cia­ty­vos — skir­tin­gas meno sri­tis nag­ri­nė­jan­tys pro­jek­tai, dis­ku­si­jos, susi­ti­ki­mai, kon­cer­tai, per­žiū­ros ir t.t.

Viena iš tokių ini­cia­tyvų — tai Ilmos Nausėdaitės įkur­tas „Meno klu­bas“, kuris sie­kia suburti šiuo­lai­kinu menu bei jo kolek­cio­na­vimu besi­do­min­čią bend­ruo­menę. Jau šį šešta­dienį (spa­lio 10 dieną) įvyk­sian­tis „Meno klubo“ ren­gi­nys atrodo bus tik­rai įdomus, kadangi jo metu turė­sime gali­mybę ne tik arti­miau susi­pa­žinti ir pabend­rauti su meni­ninku Deimantu Narkevičiumi, bet ir su jo dar­bus įsigi­ju­siais, video meno kolek­cio­nie­riais pary­žie­čiais Isabelle ir Jean-​Conrad Lemaître. Siūlome inter­viu su „Meno klubo“ įkūrėja Ilma Nausėdaite.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu | komentuok
1 Koment.
Įkėlė: Duobes Svecias | Įkelta: rugsėjo 1, 2010

Estų performansistų pristatymas Lietuvoje: interviu su menininkais

Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rug­sėjo mėnesį pri­sta­tys jau­nuo­sius Estijos per­for­mansų meni­nin­kus. Šie meni­nin­kai Europoje pri­pa­žįs­tami kaip aky­vūs, komp­ro­misų neieš­kan­tys kūrė­jai. Jų akci­jose žmogiš­ka­sis kūnas nau­do­ja­mas kaip neišvengiamybė,tarsi kūry­bi­nio pro­ceso mediu­mas, forma įvai­riau­sių žmogiš­kųjų bei socia­li­nių aktu­alijų perteikimui.

Visi pri­sta­tomi meni­nin­kai akty­viai vei­kia Taline įkur­tame „Art Container“, savo­tiš­koje „meno gamyk­loje“, kuri vie­nin­telė Estijoje pri­stato per­for­man­sus ir meno pro­jek­tus išti­sus metus.

Pristatomo ren­gi­nio vie­nas pag­rin­di­nių tikslų — suteikti gali­mybę ir atverti dar neat­ra­du­siems pla­taus Estijos tarp­dis­ci­p­li­ni­nio meno lauko kraš­telį, suburti akty­vius žmones betar­piš­kam bend­ra­vi­mui bei patir­čių dali­ni­muisi. Pristatomi meni­nin­kai — tai per­for­maso atli­kė­jai pro­fe­sio­na­lai, atviri nau­joms idė­joms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums inter­viu su keletu jau grei­tai į Lietuvą atvyk­sian­čių meni­ninkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeScena | 1 Comment
13 Koment.
Įkėlė: Aleksandr Pasevin | Įkelta: rugsėjo 1, 2010

„LAB“ — DIY bendruomenė Kaune

Nuotraukų auto­rius Rimvydas Ivoškis

Labai daž­nai apta­ri­nė­dami kul­tū­ri­nius reiš­ki­nius kal­bame apie tokius daly­kus kaip erdvė, jos inte­rje­ras, orga­ni­za­to­riai bei jų vady­bos suge­bė­ji­mai, nova­to­riš­ku­mas, pro­fe­sio­na­lu­mas, aka­de­miš­ku­mas. Aptardami visus šiuos bruo­žus galiau­siai nuspren­džiame ar vieta, ren­gi­nys, vyks­mas yra mums įdomūs ir bus daž­nai lan­ky­tini. Tačiau mano manymu, labai daž­nai mes, kul­tū­ros var­to­to­jai, pamirš­tame arba gal­būt dar net neiš­mo­kome ver­tinti ne išori­nius daly­kus, bet ban­dyti įsilieti į reiš­kinį, pagal­voti ką jam galime duoti patys ir kokia bend­ruo­menė apie jį buriasi.

Būtent bend­ruo­menė turėtų būti kiek­vieno kul­tū­ri­nio reiš­ki­nio pag­rin­di­nis tiks­las ir labai smagu, jog taip mąs­tan­čių žmonių vis dau­gėja. Sunku kal­bėti apie kitus mies­tus, tačiau Kaune paly­gi­nus visai nese­niai gamyk­loje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alter­na­ty­viam mąs­tymo būdui bei DIY filo­so­fi­jai pri­jau­čian­čiai bend­ruo­me­nei. Prabanga ir for­ma­lumu visiš­kai nepa­si­žy­minti patalpa džiu­gina savo lan­ky­to­jus visišku lanks­tumu, lais­vumu, jau­kiu chaosu, kurį sudaro vie­nur bei kitur išmė­tyti bal­dai bei gar­džiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadi­namo „LAB“ klubo nuo­la­ti­nių lan­ky­tojų ar net gyven­tojų. Susidomėję nauju akty­vių žmonių judė­jimu vieną vasa­ros vakarą čia apsi­lan­kyti bei pabend­rauti nuspren­dėme ir mes. Mums pavyko suži­noti, jog nuo­la­tos čia vei­kia apie dvi­de­šimt žmonių, o pakal­binti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskir­ti­nis ir kokie jo tiks­lai galite suži­noti skai­ty­dami toliau pateiktą interviu.

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeVietos | 13Komentarai
4 Koment.
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: birželio 23, 2010

Interviu su parodos „Kintamumo žymės“ autoriais

kintamumo žymės
Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (dau­kanto g. 28) bus ati­da­ryta dviejų jau­no­sios kar­tos meni­ninkų paroda „Kintamumo žymės“. Paroda kalba apie kin­tan­čias struk­tū­ras, for­mas, žmogaus ir jo aplin­kos bei daiktų trans­for­ma­ci­jas. Audrius Šidlaus­kas trans­for­ma­cijų suvo­kimą išreiš­kia nau­do­da­mas foto­gra­fi­jos tech­niką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pri­stato šiai tema­ti­kai sukur­tus tapy­bos dar­bus. Abu meni­nin­kai dirba kartu, nag­ri­nėja tas pačias tema­ti­kas ir sie­dami skir­tin­gas tech­ni­kas sie­kia išvys­tyti, auto­rių tei­gimu, iki bepro­ty­bės sukre­čian­čius vaiz­dus. Nors abu meni­nin­kai yra jau­no­sios kar­tos atsto­vai, tačiau kartu jie sten­giasi paro­dyti savo požiūrį į kūrybą bei jos patei­kimą žiūro­vui. Siūlome inter­viu su autoriais.

Gintarė Žitke­vi­čiūtė. Kaip pra­dė­jote kurti, kodėl pasi­rin­kote būtent tapy­bos ir foto­gra­fi­jos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba — tai beveik visas mano gyve­ni­mas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja pra­bundu, džiau­giuosi. Ji užima dau­giau­sia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tie­siog pil­kas žmogus. Mano tėvai nebuvo meni­nin­kai, bet jie gana anksti paste­bėjo, kad turiu meni­nių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiš­kai nega­bus tiks­lie­siems moks­lams: mate­ma­ti­kai, fizi­kai bei che­mi­jai. Jei atsa­kymą rei­kė­davo gauti skai­čių, man išryš­kė­davo kaž­ko­kie neaiš­kūs sim­bo­liai. Baigęs vidu­rinę jau tvir­tai žino­jau, kad sto­siu į tapybą. Buvau tik­ras, kad tik­rai įsto­siu į Dailės Akademiją.

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeVaizdas | 4Komentarai
|<...45678...>|

  • Trumpas Metras