Interviu.~#$%$@%!

Avangardas Kaune: pokalbis su Wouter Jaspers

Wouter Jaspers

Artėjant avan­gar­di­niam penk­ta­die­niui Kaune, nuspren­džiau pakal­binti bičiulį, sve­čią, cha­riz­ma­tišką asme­nybę, talen­tingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, pra­ei­tame gyve­nime buvo čigonu, ir nors šiame gyve­nime jis olan­das, tačiau jam tenka išti­sus metus kla­joti po pasaulį gast­ro­lėse. Taigi, Jūsų dėme­siui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėne­sių ture? Tavo biog­ra­fi­joje matome, jog į eks­per­i­men­ti­nės muzi­kos sceną atėjai iš punk/​metal sub­kul­tū­ros, tur­būt čia užs­t­ri­gai ilgam? Tiesą sakant apie tokį per­ėjimą gir­džiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie fak­to­riai? Ir kodėl daž­nai šioje sto­te­lėje norisi užsibūti?

Esu tik­rai gyvas! Gyvenu dėl muzi­kos, man neeg­zis­tuoja jokie sti­liai. Man nėra įdomu kli­juoti eti­ke­tes. Muzika yra muzika, ir aš nie­kad neskirs­čiau to ką darau į sti­lius. Nebegroju metalo, bet tik­rai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats lie­čia žmones, kurie mėgsta kla­si­kinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkve­pia, kom­bi­na­vi­mas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeGarsas | komentuok

Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

Prakalbus apie lie­tu­višką kiną, daž­niau­siai išgirs­tame ato­dū­sius bei išvys­tame skės­čio­ji­mus ran­ko­mis. Nors skep­tikų visada buvo ir bus, mūsų kino padan­gėje įsižie­bia vis dau­giau ryš­kių žvaigž­džių, o štai prieš porą metų atsi­rado pir­mieji kino ir tele­vi­zi­jos apdo­va­no­ji­mai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino indust­rija nestovi vie­toje, o kaip toji gervė vis stie­biasi aukštyn.

Kino kūrėjų kal­vėje — Lietuvos muzi­kos ir teatro aka­de­mi­joje (LMTA) atsi­randa vis naujų su šia meno sri­timi susi­ju­sių spe­cia­ly­bių, viena jų — kino, muzi­kos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasi­rinko kino vady­bos spe­cia­li­za­ciją ir pri­klau­sys ant­ra­jai die­ni­nio sky­riaus dip­lo­muotų meno vady­bi­ninkų kar­tai. Rudenį orga­ni­za­vusi tarp­tau­tinį „Kino šortų“ fes­ti­valį ir akty­viai „Skalvijoje“ su įvai­riais pro­jek­tais dir­banti mer­gina pasa­koja apie pro­diu­se­rio duoną ir, nors nau­ja­sis Kusturica mūsų šalyje dar neap­si­reiškė, ji neskuba lai­doti lie­tu­viš­kojo kino.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu | 1 Comment

Kultūrinio leidinio „Miesto IQ“ metamorfozė, dar vieno leidinio mirtis?

Miesto IQ

Visai nese­niai susi­dū­riau su nau­jiena, jog kul­tū­ri­nis lei­di­nys „Miesto IQ“ kei­čia savo pava­di­nimą ir iš kul­tū­ri­nio lei­di­nio tampa eko­no­mi­kos, poli­ti­kos ir kul­tū­ros lei­di­niu „IQ. The Economist“. Apie egzis­ta­vusį lei­dinį turė­jau savo nuo­monę, pri­pa­žin­siu never­ti­nau jo kaip pačio sėk­min­giau­sio pro­jekto kul­tū­ros žinias­klai­doje, tačiau tobu­lėti ir į kažką išaugti gali­mybę jis tik­rai turėjo. Todėl išgir­dusi, jog dar viena ini­cia­tyva neiš­si­laikė, buvau tik­rai pesi­mis­tiš­kos nuo­tai­kos, tuo labiau, kad dar visai paly­gi­nus nese­niai, prieš atsi­ran­dant „Miesto IQ“, bank­ru­tavo ir iš aki­ra­čio išnyko lei­di­nys „Istorijos“. Visgi, kad ir kaip snobų never­tin­tas, „Miesto IQ“ pri­sta­ty­davo nau­jie­nas jau­ni­mui supran­tama kalba, galėjo pasiū­lyti straips­nius, supran­ta­mus pla­tes­niam kul­tūra besi­do­min­čiam žmonių ratui, ne tik siau­ram išsi­la­vi­nu­sių meno­ty­ri­ninkų ar meni­ninkų būre­liui, ką siūlo didžioji dalis Lietuvoje egzis­tuo­jan­čių leidinių.

Keistas pasi­rodė fak­tas, jog greta nau­jojo „IQ. The Economist“ egzis­tuos ir nese­niai Lietuvoje pra­dė­tas leisti „Inteligent Life“, kuris savo tema­tika ir rub­ri­ko­mis atrodo labai arti­mas pir­ma­jam lei­di­niui. Pati „Miesto IQ“ komanda dve­joja, tačiau nusi­tei­kusi opti­mis­tiš­kai, kita ver­tus, o kas jiems belieka? Leidinys jau panai­kin­tas, o kelias atgal vargu ar beeg­zis­tuoja. Asmeniškai, labiau ver­tinu pir­mojo lei­di­nio, gry­nakraujo kul­tū­ri­nio „Miesto IQ“ idėją, nema­tau jokio patrauk­lumo dar vie­name, rub­rikų „kok­tei­liu“ galin­čiame pasi­girti ir į pla­čiąją visuo­menę ori­en­tuo­tame cha­me­leone. Jau seniai turime „Versus“ ar „Verslo Klasę“, nesu nusi­tei­kusi nei­gia­mai tokių lei­di­nių atžvil­giu, tačiau tik ne tokiu atveju kai jie pakei­čia ir taip Lietuvoje vos ant dviejų rankų pirštų suskai­čiuo­ja­mus kul­tū­ri­nius lei­di­nius. Taigi konsta­tuoju, jog šio lei­di­nio išny­ki­mas yra gry­niau­sias praradimas.

Kitas klau­si­mas — kodėl „Miesto IQ“ išnyko? Ne kartą man kilo nuo­staba matant kaip daž­nai mūsų „kul­tū­ri­nin­kai“ nešasi net po keletą lei­di­nio nume­rių į namus ir gar­siai konsta­tuoja — o kam pirkti, jei galiu gauti ir nemo­ka­mai? Na taip, gavome ir jūs gavote, dau­giau nebe­gau­sime, o jeigu mūsų visuo­menė ir toliau gal­vos, jog visos gėry­bės byra iš ste­buk­lingo rago, kad nerei­kia remti lei­di­nių, nerei­kia pirkti knygų, nerei­kia pirkti mėgs­tamų atli­kėjų plokš­te­lių, tai turė­sime ana­lo­giš­kus rezul­ta­tus — ini­cia­ty­vos dings, lei­di­niai bank­ru­tuos, ren­gi­nių nebe­bus, o jauni talen­tai visi iki vieno emig­ruos, ką sėk­min­gai daro ir šiuo metu. Bet kokiu atveju siū­lau inter­viu su opti­mis­tiš­kai nusi­tei­ku­siu „Miesto IQ“ koman­dos nariu, Andriumi Petkevičiumi.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu | 5Komentarai

Tapyba yra ritmas ir mąstymas vaizdais. Pokalbis su Kaziu Varneliu apie jo kūrybą

Varnelio muziejus

Nuotraukų auto­rius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devy­nias­de­šimt tre­čiąjį gim­ta­dienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokyk­loje, Vienos meno aka­de­mi­joje tapybą stu­di­ja­vęs meni­nin­kas išgar­sėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čika­goje ir Stokbridže) savo deko­ruo­to­mis baž­ny­čio­mis ir, svar­biau­sia – op meno, mini­ma­lizmo sti­lis­ti­kai pri­ski­riama tapyba bei erd­vi­nė­mis konst­ruk­ci­jo­mis. Jo darbų yra šešiuose JAV muzie­juose, pri­va­čiuose rin­ki­niuose. Visą gyve­nimą K. Varnelis taip pat kolek­cio­navo įvai­rius su Lietuvos isto­rija ir kul­tūra susi­ju­sias ver­ty­bes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eks­po­na­tus. 1998 metais meni­nin­kas ir kolek­cio­nie­rius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolek­ciją jis pado­va­nojo Tėvynei. Vilniuje vei­kia Kazio Varnelio namai-​muziejus (Lietuvos nacio­na­li­nio muzie­jaus filia­las), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeVaizdas | 4Komentarai

Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu

Stanislovas Rubinovas

Nuotrauka: Gintaras Česo­nis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko reži­sie­riaus, Kauno kame­ri­nio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubi­lie­ji­nis vaka­ras. Režisierius šventė 80-​ąjį gim­ta­dienį bei savo kūry­bi­nės veik­los 60-​metį.

Dažnai iš žmonių, o dar daž­niau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kame­ri­nis teat­ras turi kaž­ko­kią malo­nią, šildan­čią, kūry­bišką aurą. Tuo įsiti­ki­nau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti die­nos metu fojė ir klau­sy­tis malo­nios tylos, kurią kar­tas nuo karto suvir­pina sce­noje berep­e­tuo­jan­čių akto­rių bal­sai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, drau­gišką ir netgi šeimy­nišką atmos­ferą. Pasak Kauno kame­ri­nio teatro reži­sie­riaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teat­ras galima suprasti labai įvai­riai. Tai gali būti pasta­tas, tai gali būti ir žmonių kolek­ty­vas, kurie kuria sce­ninį meną, ir netgi vie­nas žmogus, kuris per savo per­so­nažą gali atlikti savo­tišką išpa­žintį, paro­dyti save, savo min­tis ir taip kurti teatrą. Pats reži­sie­rius į pirmą vietą iške­lia žmonių kolek­tyvą, kurie kūry­bos pro­cese tampa savo­tiš­kais vien­min­čiais, „juos idea­liu atveju jun­gia bend­ros idė­jos, bend­ras este­ti­nis pasau­lio supra­t­i­mas“. Būtent apie tokius daly­kus ir kal­bė­jausi su reži­sie­riumi Stanislovu Rubinovu vieną lap­kri­čio popietę.

Greta Klimavičiūtė-​M. kal­bina reži­sie­rių Stanislova Rubinovą.

Skaityti toliau

Taip pat publikuota kategorijojeScena | 1 Comment
|<...56789...>|