Interviu.~#$%$@%!

Prisiminus 1970-​uosius, deja ne Lietuvos isto­ri­joje, iškyla inksto for­mos išsunk­tas basei­nas (fal­si­fi­kuo­tos įžangos būdin­gos rašan­tiems). Baseino meta­mor­fozė buvo pri­tai­kyta ried­len­ti­ninkų spor­tui, tačiau per­ne­lyg jame neuž­si­buvę ratuo­tieji štur­mavo miestų gat­ves. Gatvių šlifa­vi­mas keitė urba­nis­ti­kos pasaulį ir netru­kus išdygo tam spe­cia­liai skir­tos vie­tos dabar vadi­na­mos skei­t­par­kais. Pasak Iain Borden, ried­len­čių spor­tas turi gilias kul­tū­ri­nes ir socia­li­nes dimen­si­jas, o ne tik fizi­nės veik­los pareiš­kimą. Idėjų demonst­ra­cija, pasi­prie­ši­ni­mas masi­nei kul­tū­rai ir sub­kul­tū­ros pro­pa­ganda — visa tai, kaip sim­bo­lis įsikū­nija, atspi­ri­ties dėka įgijan­čiai pagrei­čio, lentoje. Edward Glaeser šią sporto šaką api­bend­rino kaip žmoni­jos pro­g­reso stu­di­ja­vimą, o mano asme­ni­nis ter­mi­nas šiam visam sous-​culture taps urba­nis­ti­kos šlifavimas.

Bet gana apie tai kaip ried­len­tės mani­pu­liuoja miesto struk­tū­ro­mis. Užbėgsiu už akių tiems meno vete­ra­nams (arba kitaip tep­tukų mafija), kurie iš viso asor­ti­mento pri­pa­žįsta tik kelias atmai­nas. ‘Tai ne menas’ kal­bas pali­kite prie kavos ir ciga­re­čių, o apie ekst­re­malų sportą, jo fil­ma­vimą ir dau­giau paaiš­kins Karolis Jonikas.

Skaityti toliau