Pirmi iš septynių. Baigta ir see you never! Laukiame naujų projektų, kelionių ir parodų.
Įstoti nebuvo sunku: portfolio, neblogi pažymiai, motyvacinis, rekomendacinis laiškas ir štai hello Glasgou! Vietiniams — kitaip, visi turėjo eiti į interviu ir įtikinti žodžiu, jog jie verti čia mokytis. O mokytis čia sunku: jau po pirmos savaitės neliko kelių studentų, o po pirmų metų ir visų dvidešimt. Vieni, kaip jie pasakė, suprato, kad jiems nepatinka pastatai, o kiti nepanoro, tikrąją to žodžio prasme, VISĄ savo laiką skirti architektūrai. Ir nuo pirmos savaitės prasidėjo.
Mokslai tarsi žaidimai: workshopai, kurių metu vedžioji draugą užrištomis akimis, o jis pasakoja, ką jaučia aplinkui, kokie garsai, medžiagos, kvapai; bėgioji po universitetą rinkdamas tekstūras, kaip vaikystėje paimdavom monetą ir uždėję lapą nuspalvindavom. Matavom atstumus, laiptus, kiek vietos reikia keturiems žmonėms sėdėti prie stalo, kokio dydžio yra tualeto kabina, kiek vietos reikia šimtui žmonių laisvai jaustis erdvėje ir kiek vietos jie gali užimt mažiausiai, spaudėmės i mažą galerijos kampą ir matavome ilgius ir pločius. O prieš tai, pačią pirmąją savaitę gavome 48 savaitgalio valandas pagaminti medinei dėžei. Aišku, tai nebūtų buvę sunku, jei Glasgas būtų buvęs pažįstamas miestas, kur žinai kur nueiti, nusipirkt medžiagų ir paprašyt, kad išpjautų lentas milimetro tikslumu. Bet mums pasisekė: maisto prekių parduotuvės pardavėjas palieka parduotuvę, kad įsodintų mus dvi lietuves į autobusą, visą valandą kažkur keliaujame, kol paleidžia plynėje, o ten didžiulis angaras — „BnQ“! Mes išgelbėtos!
