Kai prieš daugmaž šešerius metus pradėjau savanoriauti, mano gentainiai turėjo labai daug klausimų, nes prieš tai niekados neminėjau, jog labai vertinu Lietuvos kariuomenės darbą. Tiesą sakant, karyba įdomi sritis, bet krašto apsaugos savanoriai nėra vieninteliai, kurie dirba be užmokesčio. Nors dabar savanoriavimas įgyja vis stipresnį palaikymą visose, ypač socialinėje ir kultūrinėje, srityse, kartais dar pasitaiko klausimų apie tai, kada yra laikas liautis žaisti ir galų gale susirasti rimtą darbą rimtoje kanceliarinių prekių kontoroje. Nes idealizmas gražu, bet jokios apčiuopiamos naudos iš tokių veiklų nėra. Bet tuo metu, kai po 10 valandų stovėdavau prie indų plovimo mašinos viename pusiau prabangiame restorane, kai iš radijos man suokdavo radistai (“Ė mažule dok numeriuką privažiuosiu”), kai per laisvas dienas vienintelis su proto veikla susietas darbas, kuriuo pajėgiau užsiimti, buvo geiminti “Starcraft II”, primečiau, kad reikia daryti bet ką, kad tik negrįžti prie “paimk lėkštę — nuplauk lėkštę — bijok inspekcijos” rutinos. Užtikrintą ateitį baigus socialines/humanitarines studijas palikau kaip atsarginį variantą, nors per fuksų stovyklą mums ir žadėjo, kad po 4 metų galėsim tapti bet kuo — ir žurnalistais, ir prezidentais, ir intelektualais (ir visgi, kiek girdėjau, vienas populiariausių pasirinkimų yra padavėjos-pakuotojos darbas Airijoje — keistoka, kai gali rinktis iš tiek daug profesijų). Kitas variantas yra šalia studijų mokytis savo būdais, nebesirenkant iš sąrašo privalomųjų ir laisvųjų dalykų universiteto duombazėje, užsiimant sau įdomiomis praktikomis, po kuriomis neturi pasirašinėti pavargę administratoriai.
Skaityti toliau