Straipsnio autorė Aida Ivanauskaitė, nuotraukos Ekvilina Milaševičiūtė

Sužinojusi, jog Vilniuje atsidarė laikina, porą savaičių veiksianti, Lietuvos dizanerių D.POP – UP parduotuvė, nusprendžiau, jog ir man pagaliau atėjo metas iš arčiau pamatyti ir pačiupinėti Lietuvoje vis neįvertinamų dizainerių kuriamus drabužius ir aksesuarus. Pavadindama pastaruosius „neįvertintais“, prisiminiau rudenį festivalio „Mados infekcija“ organizuotą seminarą, skirtą mūsų šalies dizainerių padėčiai aptarti ir tai vienintelis epitetas, kuris atėjo į galvą. Kodėl? Seminaro metu tarp visų Lietuvos ir užsienio specialistų iš mados industrijos pristatymų mados ir verslo tema, išryškėjo viena opi problema – dizaineriai nesugeba užmegzti ryšio su platesne pirkėjų auditorija, todėl daugumos, ir mano, nuomone jų drabužiai skiriami tik išrinktiesiems, bet tikrai ne masėms, todėl jų kūryba lieka nežinoma ir neįvertinta. Todėl šios, kurį laiką veiksiančios parduotuvės atidarymą, mačiau kaip vieną iš problemos sprendimo būdų – parduotuvė atidaryta ne mažoje Senamiesčio gatvelėje, o prekybos centre, kur apsilanko nemažas kiekis žmonių, tarp kurių atsiras galbūt ne pirkėjų, bet bent jau susidomėjusių žmonių, kurie užsuks pasidairyti. Taigi, šių minčių vedina susitinku su kolege Elvina, kuri atėjo kartu įamžinti tai, ką pamatėm.

Smulkmena, tačiau labai įstrigusi — tik įžengusios į tuščią parduotuvę įdėmiu žvilgsniu buvom apžvelgos dviejų jaunų madingų pardavėjų, apsiginklavusių „Apple“ produkcija. Įdomu, kaip buvom įvertintos – ar kaip sugebančios įsigyti paltą už 400 eurų, ar kaip tos, kurių net neverta kalbinti. Pirmu žvilgsniu apžiūrėjau erdvę — vienuolikos kūrėjų darbai buvo įsprausti nedidelėje parduotuvės erdvėje. Nors tai buvo padaryta gan vykusiai, tačiau jei parduotuvėje būtų buvę daugiau lankytojų, judėti būtų buvę nelengva. Tarp vienuolikos dizainerių buvo galima pamatyti Agnės Kuzmickaitės ir jos jau populiariais tapusius glaustinukus su drugeliais, Giedriaus Paulausko džinsinius kombinezonus, Le Muse besikeičiančių formų bei siluetų drabužius, Eglės Žiemytės kūrinius mados namams D.Efect, kurie pardavinėjami užsienyje šalia kitų garsių mados namų. Šalia drabužių buvo galima išsirinkti ir aksesuarų, kurių čia buvo gausybė – OKIIKO, Hairy Sock, SPINDI JEWELLERY, Tashe Tashe, taip pat Melissa bateliai iš V2 CONCEPT STORE. Didžiausias atradimas man buvo MOTHER ELEGANZA — 3 asmenų kūrybinė grupė, kurianti inovatyvaus bei šiuolaikinio dizaino produktus. Jų pakabukai — kryžiai iš kaulų, skirtų šunims graužti, ar įdomaus dizaino marškinėliai labiausiai patraukė dėmesį.

Matant visus šiuos lietuviškos kūrybos produktus, geros kokybės, įdomius, į galvą ateina tik vienas klausimas – kodėl lietuviška mada vis dar yra ant pjedestalo, kurį pasiekia tik išrinktieji? Kodėl ji mums svetima, nors yra mūsų? Straipsnio pradžioje mano mintis apie lietuvišką madą skirtą išrinktiesiems ar turtingiesiems, puikiai iliustruoja parduotuvėje įvykusi situacija – į parduotuvę įėjo moteris, pradėjo apžiūrinėti drabužius, tačiau nesupratusi, kokie čia daiktai, to pasiteiravo pardavėjų. Vietoj to, kad moteriai būtų suteikta informacija, ji sulaukė atsainaus -„Čia gi lietuvių dizainerių drabužiai“. Prastas aptarnavimas — žinoma, tačiau ir vyraujantis stereotipas — turi turėti tam tikrą statusą, atitinkamai atrodyti, ir žinoti Lietuvos dizainerius. O pastaruosius žino tik tie, kurie juos perka, ir tie, kurie domisi lietuviška mada, tai yra tik nedidelė dalis. Manot kitiems neįdomu? Manau tikrai susidomėtų, jei sužinotų daugiau. Dizainerių kūryba neturi būti skirta tik mažumai, ir čia ne kainų problema, o ryšio tarp dizainerių ir vartotojų nebuvimas ir santykio nesukūrimas. Mada, kaip meno sritis, yra viena labiausiai „suvartojamų“, tačiau tam, kad atsirastų poreikis vartoti, pirkėjai turi sužinoti apie esamą pasiūlą. Ne pirkėjai turi stengtis pasiekti dizainerius, o pastarieji kryptingai judėti žinomumo link. Nors šios parduotuvės atidarymu buvo žengta ta kryptimi, tačiau ji taip pat parodė, kaip toli vieni nuo kitų mes esame.

Tikrai nerašysiu pristatomojo straipsnio apie Amon Tobin, kuris turbūt žinomas kiekvienam šiuolaikine kultūra besidominčiam. Na, kur nežinosi atlikėjo, kuris vadinamas mūsų amžiaus elektronikos klasiku. Tuo labiau nenoriu ir pasakoti ISAM projekto istorijos, kuris pasiekė mūsų facebook sienas jau prieš gerus pilnus metus, nustebindamas vaizdais, garsais bei visais efektais. Aš visai noriu parašyti apie tarpdiscipliniškumą ir apie tai kaip tokie projektai gali tiesiog nurauti mąstymą ir galvą, praplečiant šiuolaikinio meno sąvoką iki begalybės, o visus teigiančius, jog vis dar egzistuoja grynuoliai ir užtenka būti vienos srities kalviu, tiesiog pamiršti kaip tuos kurie įrodinėjo, jog žemė yra pasaulio centras.

Vakar stovėdama Brikstono muzikos akademijoje pagavau save tokioje būsenoje, kurią patirdavau pirmus kartus atrasdama kūrybos pasaulį — kuomet atrastos vizualizacijos, darbai, garsai priversdavo pamatyt kažką kitokio, patikėt kažkokia neaiškia magija, psichodelika bei prisiminti jog vis dėlto 4 gali būti lygu 5. Stovėjau tarp minios žmonių žvelgdama į sceną kaip ir kiekviename koncerte, niekuo nesiskiriantis jausmas, tačiau galų gale nebegalėjau mąstyti apie tai ką visgi matau — koncertą, instaliaciją ant scenos, filmą, vizualizacijas, gyvą pasirodymą, ar ką? Vien tas jausmas, jog stebi instaliaciją tokiu būdu, kaip kad stebėtum koncertą kažkaip keistai maišė mintis. Įsivaizdavau šį kūrinį galerijoj, kartais pasijausdavau tikrai kaip sėdint kino teatre. Kartais gi atsimindavau daug kartų matytus Sci-fi filmus, prichodelinius Anime epizodus, 3D efektus. Viską sujaukdavo pasikeičiančios vizualizacijos ir konstrukcijos centre pasirodantis pats Amon Tobin su savo garsų jėga.

Turbūt galvoti apie tai kas tai ir bandyti tai dėti į kažkokius rėmus yra visiškai beprasmiška. Nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Ir tai yra aukščiausiais taškas, ko pasiekė dabartinis šiuolaikinis menas — tikras narkotikas. Narkotikas, kurio norėsis tik dar daugiau.

Tarpdiscipliniškumas yra ateitis ir drįsčiau teigti, jog tai daugeliui nenaujiena. Remix būdas kūryboje yra dabartinis manifestas visose srityse. Problema turbūt tik ta, jog tikrai kokybiškai tą išmokome daryti dar visai neseniai. Tuo pačiu užtruko ir laikas išmokti skirtingas technikas.

Bet kas bus toliau? Man asmeniškai pagalvojus apie dabartines galimybes ir tuos žmones, kurie painioja visas garso, vaizdo, judesio ir kitas galimybes iš tikrųjų užgniaužia kvapą. Pamenu tą etapą, kuomet strigusi konceptualiojo meno žmonių (turiu omenyje ne sąvoką, bet gyvenimo būdą) kolektyve bene pradėdavau girgždėti nuo nuolatos kartojamų aukštų frazių, kalbų kas yra tokio lygio ar anokio lygio, kas yra viena ar kita.

Stebint tokius kūrinius, ieškant intelektualinio pasitenkinimo ten kur galbūt galvojai kad jo nerasi, yra tai, ką turėtume įprasti daryti. Ir kaip turėtume pradėti kurti patys.

Daug galėčiau dar prirašyti apie tai, jog be galo įdomu tai, kas dedasi dabar elektronikos pasaulyje, kur geri vizualai yra neatsiejama pasirodymų dalis ir kur koloboracijos su vizualiųjų menų kūrėjais tampa neišvengiamos. Arba apie tai, kaip App’ų kūryba keičia skirtingiausias sritis, kaip interaktyvūs sprendimai gali priversti net apsipirkimą online kūrybiniu pasitenkinimu. Sunku suvokti kur viskas kryps toliau.

Tačiau nuojauta kužda, jog šių narkotikų gausime tik daugiau, tereikės mokėti juos susirasti ir tinkamai suvartoti. Aš jau jaučiu priklausomybę.

Amon Tobin taip pat kolaboravosi su menininke Tessa Farmer, skaitykite čia, atsiverskite Wikipediją ir susiraskite visus filmus, kuriems jis kūrė muziką, filmai puikūs, jeigu kartais nesusidūrėte su jo projektais, siūlau tai padaryti, informacijos tikrai apstu.

Nuotraukų autorius Tadas Černiauskas

Sveika, Laura, taigi pirmas klausimas būtų apie tekstilės meną nuo kurio ir pradėjai. Sakyk, kaip tau pavyko sukurti pirmus savo netradicinius tekstilės darbus, ši technika gan tradicinė, tačiau panašu, jog tau pavyko į ją pažvelgti novatorišku kampu?

Statybinis silikonas naudojamas gan įvairiai, ne tik buityje, ypač dažnai statybinį silikoną naudoja skulptoriai kaip pagalbinę medžiagą norimai formai sukurti ar tiksliai ją atkartoti. Aš savo pirmuose šviesos instaliacijoje „Nei pūkų, nei plunksnų“ po ilgų eksperimentų ir ieškojimų geriausios idėją atspindinčios medžiagos, statybinį silikoną panaudojau kaip pagrindinę objekto medžiagą, kuri man leido tiksliai atkartoti pasirinkto objekto vištos forma, paviršiaus tekstūra. Silikonas padėjo sukurti maksimalaus realistiškumo įspūdį, kuris sustiprino žiūrovo reakcijas į sukurtą instaliaciją, „pagyvino“ idėją.

Trumpai papasakok apie šviestuvų kolekcijas, kuriose naudojai vištas ir kiaulės užpakalį, kaip tau kilo ši idėja, kaip pavyko gauti pirmą kolekcinį užsakymą?

Pirmoji sukurta šviesos instaliacija buvo mano diplominis darbas. Tuo metu pro pasaulį praūžė paukščių gripas, ir visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo nuo pranešimų ir vaizdų apie šią tragediją. Pasirinkdama „vištą“ kaip pagrindinį instaliacijos objektą norėjau ne tik pademonstruoti savo požiūrį į šį keistą paukščius ištikusį marą, bet ir atskleisti ironišką požiūrį į pagrindinį instaliacijos objektą — vištą. Lietuvių tautosakoje ir kasdieniniame žodyne žodis „višta“ turi kiek kvailoko, žioploko žmogaus, dažniausiai jis taikomas kalbant apie moteris, reikšmę. Pasirinktas objektas ir maksimaliai realistiška jo atvaizdavimo forma sukūrė šmaikščią ir daug diskusijų sukėlusią šviesos instaliaciją, kuri keliavo po įvairias parodas ir galiausiai po truputį paukščiai surado savo namus.

Ironiška ir tai kad sekanti mano instaliacija, kurioje vėl panaudojau statybinį silikoną ir šviesą, buvo sukurta kai žiniasklaida pasklido pranešimai apie kiaulių gripą. Mano darbai tuo metu keliavo į Daniją, o Danija garsėja kaip kiaulių augintoja. Taigi sukūriau instaliaciją „Medžioklės trofėjai“, kurioje panaudojau kiaulės užpakalį, grakščiai atsukta į žiūrovą bei pritvirtinta prie medinės lentelės, kurią naudoja medžiotojai savo sumedžiotų gyvūnų iškamšoms demonstruoti. Darbu norėjau atspindėti ne tik naujos gripo epidemijos mąstą, bet ir savo ironišką požiūrį į žmogaus begalinį norą didžiuotis savo laimikiais ir laimėjimais. Parodos metu buvo nupirktos tiek visos mano „vištos“ tiek ir „kiaulės sėdynė“, o vienas aistringas meno kolekcionierius panoro turėti jam sukurtus „Medžioklės trofėjus“. Taigi, kiek patobulinus pirminį variantą, sukūriau triptiką „Medžioklės trofėjai“, kuris ir iškeliavo į danų kolekcionieriaus namus, beje užsakovas yra aistringas medžiotojas ir sakė, kad šis mano kūrinys dabar garbingai kabo jo medžioklės trofėjų kambaryje.

Su kokiais sunkumais susidūrei naudodama savo kūriniuose gyvūnus?

Su vištomis didelės bėdos nebuvo, reikėjo tik nusipirkti pakankamai šviežių, nešaldytų paukščių ir paskubėti nuimti nuo jų gipsinę formą. Turguje pavyko gauti vištų kojelių su visais nageliais, taigi buvo pakankamai paprasta. Tinkamos kiaulės paieškos užtruko… Kiaulės galva atkeliavo iš kažkokio kaimo po kiaulės skerstuvių ir buvo visa gražiai nuplauta, nuvalyta. Kiaulaitės savininkai, paskerdę kiaulę, jos galvą prausė net su nenaudojamais dantų šepetukais, žinodami, kad šios galvos laukia „meniškas likimas“. Galva atkeliavo gausiai sūdytame vandenyje, nes taip mėsa išlieka ilgiau šviežia. O su kiaulės sėdyne buvo dar sunkiau. Kiaulės įprastai skerdžiamos ir dalinamos kiek kitomis dalimis nei man reikėjo. Vienoje kiaulių augintojų fermoje paprašiau, kad kiaulę padalintų taip kaip man reikia, paliktų uodegą, kanopas, tokiu būdu gavau man reikalingą kiaulės sėdyne. Turiu prisipažinti, kad čiupinėti, dirbti su skerdiena bei nuiminėti nuo jos formas buvo nemalonu…

Kiek žinome, šiuo metu tu labiau užsiimi dizainu, tiksliau kalbant šviestuvų dizainu? Kaip perėjai į šią sritį ir kaip ją sieji su tekstilės technikomis?

Sukūrus pirmąją šviesos instaliaciją man pasirodė patrauklu tai, kaip šviesa gali keisti kuriamą objektą, pakeisti jo paviršiaus vaizdą, sukurti kitą nuotaiką. Nusprendžiau daugiau eksperimentuoti su šviesa. Gimė idėja pritaikyti mano išmoktas tradicines audimo, marginimo technikas kiek netradiciškai, ir sukurti trimačius objektus savaip pritaikius tradicinę tekstilę. Mano kuriamuose šviestuvuose svarbiausias yra tradicinių tekstilės technikų panaudojimas, jų savitas interpretavimas, leidžiantis sukurti tik mano darbams būdingą stilių. Daug eksperimentavau su įvairiomis tradicinėmis tekstilės technikomis, bet šiuo metu daugiausia šviestuvus kuriu naudodama rištinio kilimo audimo technika, kuria savaip pritaikiau ir interpretavau kuriamuose darbuose.

Kas tau pačiai asmeniškai yra dizainas?

Man dizainas pirmiausia yra idėja, po to puikus jos realizavimas, išpildymas, ir, žinoma, funkcija. Kurdama savo dizaino objektus vadovaujuosi tokia taisykle: 100% rankų darbo, 100% natūralių medžiagų, 100% geros nuotaikos, truputis dizaino, meno ir meistrystės.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kokia proporcija tavo darbų yra skirta užsakymams ir kiek laiko skiri asmeninei kūrybai?

Sunkiausia atsakyti į klausimą „iš kur semiesi įkvėpimo“. Matyt, kaip ir daugeliui, kuriamų objektų formas padiktuoja gamta, o idėjos atkeliauja stebint mūsų kasdienybę ir supantį pasaulį.

Mėgstu kurti konkrečiam žmogui ar interjerui. Patinka atrasti originaliausius sprendimo būdus turint konkrečią užduotį, todėl nemažą mano kūrybos dalį sudaro užsakymai. Laisvu laiku, kuriu ir gaminu daiktus ar objektus, kurie tikiu atras ne tik žiūrovą, bet ir šeimininką. Laikausi nuomonės, kad „menas turi tarnauti liaudžiai“ (man regis Leninas postringavo apie tai), bet aš išties manau, kad sukurti kūriniai turi atrasti savo namus, savo šeimininkus arba muziejų ar parodų sales.

Kaip manai, kokią įtaką internetas padarė kūrybinėms industrijoms ir kūrėjams Rytų Europoje? Kaip manai ar esame linkę kopijuoti, ar atvirkščiai turime savo stilių?

Internetas pakeitė mūsų kasdienybę ir suteikė galimybę ne tik greitai pasiekti rūpimą informaciją, bet ir pačiam skleisti informaciją apie save. Laikau tai puikia, greita komunikavimo ir informacijos priemone. Jo dėka, manyčiau, labai greitai apsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau tikiu, kad pasauliui vis labiau kosmopolitiškėjant, kiekviena tauta stengiasi išlaikyti savitumą, identitetą, išskirtinumą.

Seku dizaino ir kitų menininkų kūrybos naujienas, tačiau dažnai sąmoningai stengiuosi išvengti vaizdinės informacijos gausos, kad ji per daug neįtakotų mano kūrybos. Žengdama koja kojon su šiuolaikinėmis dizaino tendencijomis, kuriu savitą, tik man būdingą kūrybos stilių.

Kaip žinome, gali pasidžiaugti, jog ne tik atradai savo stilistiką, bet ir turi nemažai komercinių užsakymų. Kokius patarimus duotum tiems, kuriems susirasti klientų nepavyksta?

Nenustoti ieškoti. Šiuo metu egzistuoja gausybė pakankamai lengvai prieinamų priemonių platinti savo idėjas. Internetas viena iš jų. Taip pat parodos, konkursai, kuriuos verta išbandyti ne vien tam, kad greičiau sutiktum potencialų interesantą, bet ir tam, kad galėtum patikrinti savo jėgas.

Su kokiais sunkumais pati asmeniškai dirbdama susiduri Lietuvoje?

Sunkiausia dalis yra sukurto produkto gamyba, ir tinkamas idėjos įgyvendinimas. Mano kuriami objektai vienetiniai, išsiskiria gausiu rankų darbu, taigi rasti gamintoją sudėtinga. Tačiau nors ir tokiomis labai jau buitinėmis sąlygomis, su kelių žmonių pagalba, man pavyksta pasiekti ir pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminius.

Be to , pasigendu visuomenės ir valstybės susidomėjimo Lietuvos kūrėjais, menininkais bei jų sukurtais produktais.

Jeigu galėtum pakreipti savo ateitį idealiausia linkme, kaip įsivaizduotum savo veiklą, erdvę ir kūrybą po penkerių metų?

Tikiuosi ir po penkerių metų kurti. Esu laiminga, kad veikiu tai ką ir toliau norėčiau veikti. Būtų smagu „išplaukti į plačiuosius vandenis“, atrasti daugiau „šeimininkų“ savo kuriniams svetur. Norėčiau aktyvi reikštis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ačiū.

Jeigu jus sudomino Lauros darbai, norėtumėte sužinoti daugiau ar užsisakyti individualų kūrinį, rašykite meno.duobe@gmail.com

Nors šiuolaikinės visuomenės kritikai pastebi, kad kultūriškai koduota lytis, jos vaidmuo, normos, modeliai, apibrėžimai, o pagaliau ir aiškiai apibrėžtas lytinis identitetas nyksta, aplink vis dažniau pastebiu nebe naujus mėginimus dekonstruoti moters lyties vaizdinius į keliančius atmetimo reakciją, pasišlykštėjimą. Korėjiečių menininko Lee Ho-Ryon tapybos darbai su dvigubu išlaikymu ironiškai klausia, ko vertos šios dekonstrukcijos, jei mėginimas panaikinti priešpriešą tarp vyro ir moters ištrina tarp jų ribas.

Pagrindiniai Lee Ho-Ryon žaisliukai yra judesys ir moters kūnas. Juda dvigubo išlaikymo būdu sukurtos ir tiksliai ištapytos klostės, kai kurios kūno detalės, sukurdamos švelnios, seksualios moters įspūdį, vis netyčia neprisidengusios.

Nors Lee Horyon moters vaizdiniai verčia ja žavėtis ir jos trokšti, kartu ši moteris – ironiška ir šmaikšti. Ji nėra nei abjektas, nei objektas.

Nemėgstu konspiracijos teorijų  ir nemanau, kad pasaulį valdo tik vyrai ar tik moterys, ar bet kokia sauja žmonių.  Visgi, tai, kad nyksta riba tarp vyro ir moters, kad populiarus tampa vienalytiškumas – galėtų būti problema, kurią spręsti mėginama tiek abjekto menu, tiek ir priešprieša jam. Man atrodo, Lee Horyon kelia klausimą, kaip reikėtų elgtis, dažniausiai pasirinkdamas antrąjį būdą.

O ką manote jūs?

Pastarąjį pusmetį Meno Duobė išplėtė savo spektrą ir prie vykdomos veiklos prijungė nepriklausomų menininkų kuravimą bei jų bendruomenės kūrimą. Kūrybiškumo Kiosko projektas suteikė mums galimybę pavažinėti po Lietuvą, asmeniškai pabendrauti su kūrėjais, pamatyti kokie darbai kuriami. 2012 metų pradžioje startavo mūsų naujas puslapis anglų kalba, orientuotas į tarptautinę publiką www.artpit.org. Džiaugiamės, jog jo lankomumas ir populiarumas vis auga. Šį kartą mes siūlome dar daugiau galimybių įdomiems kūrėjams ir pristatome mūsų artimiausius planus.

Daugelis jūsų turbūt jau girdėjo ar skaitė apie tai, jog Meno Duobė taip pat pradėjo tarpininkauti tarp kūrėjų bei kūrybinių tarptautinių projektų. 2012 metais mes jau išsiuntėme 12 menininkų į skirtingus mokymus ir workshop’us Prancūzijoje, Olandijoje, Italijoje bei Rumunijoje. Džiugu, jog daugeliui jų buvo padengiama 100 procentų visų kelionės, gyvenimo ir kūrybos išlaidų. Ši veikla tik plėsis, o mūsų bendruomenei priklausantys menininkai gaus dar daugiau skirtingų pasiūlymų.

Tik prieš keleta dienų Meno Duobė taip pat pirmą kartą pristatė skirtingų menininkų darbus Shoreditch meno mugėje Londone, kurios tikslas buvo ne tik eksponuoti, bet ir siūlyti lankytojams įsigyti skirtingus kūrinius. Labai apsidžiaugėme, jog jaunų menininkų darbais domimasi, Lietuva ir Rytų Europa daugeliui atrodo dar neatrastas kraštas, sulaukėme daug klausimų apie darbų savininkus, jų charakteristikas, amžių ir t.t.

Šiuo metu mes ir vėl ruošiamės dalyvauti meno mugėje Londone birželio mėnesį, taip pat planuojame savo erdvę menų ir dizaino festivalyje MADE London spalio mėnesį ir po truputį rengiamės pristatyti kūrėjus vienoje didžiausių meno mugių Affordible Art Fair. Šiuo metu mes ieškome įvairių technikų, stilių, medijų kūrėjų, kurie galėtų papildyti mūsų asortimentą bei kuriuos mes norėtume pristatyti tarptautiniu mąstu.

Kviečiame visus įvairiausio amžiaus kūrėjus dalyvauti bendroje atrankoje, mus domina šiuolaikinis menas ir visos jo atmainos — nuo dizaino, iki fotografijos, tapybos, grafikos, video, juvelyrikos ar smulkiųjų rankdarbių (stilingų marškinėlių, drabužių, tašių bei kitų smulkesnių kūrybiškų daiktų). Darbai turėtų būti pritaikomi ir pardavimams, skaitmeninė kūryba taip pat tinkama. Esant reikalui Meno Duobė rūpinasi spauda, padeda jums rasti pigesnius resursus.

Ką gaunate jeigu jus atrenkame?

• Visiems atrinktiems menininkams suteikiama galimybė pristatyti savo darbus mugėje Londone, Meno Duobė siekia jūsų kūryba parduoti už jus tenkinančią kainą;
• Mes rūpinamės jūsų asmenybės sklaida, darome interviu, padedame perfotografuoti darbus, publikuojame jūsų kūrybą www.menoduobe.com ir www.artpit.org puslapiuose;
• Už jus organizuojamas darbų gabenimas į Londoną, suteikiama informacija apie pakavimą;
• Mes jus konsultuojame dėl darbų kainų bei pateikimo;
• Jūs gaunate įvairius pasiūlymus dalyvauti atrankose į projektus bei mokymus Lietuvoje ir už jos ribų;
• Tampate mūsų bendruomenės dalimi, su jumis yra pasirašoma oficiali sutartis ir jūs gaunate sutartą sumą už kiekvieną jūsų parduotą darbą;
• Jūsų kūrybą siekiama parduoti ir online, mūsų elektroninėse parduotuvėse ir offline, Meno Duobės organizacijai dalyvaujant skirtingose mugėse, festivaliuose, renginiuose;
• Gaunate didelį kiekį reklamos bei tiesioginę galimybę jūsų darbus pasiūlyti klientui;
• Jums nereikia rūpintis tekstų vertimu į anglų kalbą, viskuo rūpinasi Meno Duobė;
• Mes jums siūlome tiek nekomercinius, tiek komercinius projektus.

Dalyvio atrankoje mokestis 70 Lt.

Kai susimokate, mes tikriname jūsų portfolio, jus asmeniškai konsultuojame. Jeigu jūsų portfolio mums tinkamas, atrenkame jūsų darbus pardavimui bei jūs oficialiai tampate mūsų kuruojamu menininku ir pasirašoma sutartis. Jeigu neatrenkame jūsų darbų, mes jums būtinai suteikiame visas priežastis bei įtraukiame jus į mūsų stebimų menininkų sąrašą. Atsiradus darbams, kurie mus domina, su jumis susisieksime.

Registruotis atrankoje reikėtų meno.duobe@gmail.com nurodant vardą pavardę, miestą iš kurio esate bei priežastis, kodėl norite dalyvauti atrankoje bei tapti Meno Duobės kuruojamu menininku. Registracija vyksta iki birželio 1 dienos.

Viktė Ežiukas

Kaip ir žadėjome, Meno Duobė pradeda savo elektroninės krautuvės atsinaujinimą! Šiame poste rasite printus, kurie artimiausiu metu po vieną bus sukelti ir pateikti mūsų parduotuvėje. Kiekvieną printą galite įsigyti A2 ir A3 formatų, matinio arba blizgaus popieriaus. Foto nuotraukos spausdinamos ant specialaus popieriaus su labai aukštos kokybės printeriais. Šie printai puikiai tinka dovanoms, pasikabinti savo studijoje, ofise ar kambaryje virš lovos. Atrinkome kuo skirtingiausius kūrėjus, tad pasirinkimas be jau esamų mūsų parduotuvėje dar labiau padidėjo. Vieno A3 printo kaina — 13 Lt, A2 — 25 Lt. Perkant du printus, taikoma nuolaida! Susisiekite su mumis meno.duobe@gmail.com rašydami kurį personažą ar vaizdą išsirinkote!

Įsigydami šiuos printus jūs taip pat tiesiogiai remiate jaunus menininkus ir Meno Duobės veiklą!

Viktė Ežiukas

Viktė Ežiukas

Viktė Ežiukas

Viktė Ežiukas

Viktė Ežiukas

Gabrielius Mackevičius

Gabrielius Mackevičius

Tadas Šlajus

Tadas Šlajus

Tadas Šlajus

Tadas Šlajus

Tadas Šlajus

Gediminas Skyrius

Gediminas Skyrius

Shaltmira

Ugnius Ratnikas

Ugnius Ratnikas

Ne dažnai mūsų krašte išleidžiamas naujas zinas. Dar rečiau gi išleidžiamas zinas apie šiuolaikinį meną ir kultūrą. Jau nekalbame apie tai, kad tarptautinis, pristatantis įdomius menininkus, su kokybiškai paruoštu dizainu. Prie zino EXCESSIVE VOYEURISM, kurį matote nuotraukoje, darbavosi Kūrybiškumo Kiosko kūrėja Shaltmira bei dizainą kūrė Meno Duobės rašytoja Kristina Alijošiūtė. Zinas išties vertas dėmesio, įdomus, žaismingas ir juodai šmaikštus. Mums patiko ir jo dydis, laisvai telpa į kišenę, skaityti galima visur kur tik užsimanai. Kaina 15 LT, užsisakyti galima čia.

Autorės žodis:

EXCESSIVE VOYEURISM yra kreivojo meno zinas, kuris atsirado iš noro išjudinti Lietuvos andergroundinės kultūros erdvę, atgaivinant zinų leidimo, platinimo ir keitimosi tradiciją. Pirmasis zino numeris pasirodė 2012 metų vasarį. Leidinio pavadinimą — EXCESSIVE VOYEURISM siejamas su Laura Mulvey teorija apie vizualinį malonumą, pasiekiamą per skopofiliją. Verčiant zino puslapius galima pastebėti giluminį kūrinių vieningumą, pasireiškiantis naudojant tokias raiškos formas kaip iliustracija, komiksai, tradicinės grafikos technikos ir jaučiant bendrą prielankumą outsider meno, koliažų, bei specifinėms performanso meno formoms. Daugelis zine pasirodžiusių autorių tematiškai susisieja dėl savo domėjimosi grafiniu smurto vaizdavimu, žmogaus kūno, nuogumo tematikos nagrinėjimu, (auto)erotika, tabu, apsėdimo, agresijos, apsigimimų, siaubo, grotesko jungimu į iškrypusias vizijas ir fantastines patirtis.

EXCESSIVE VOYEURISM pristatomi tokie autoriai kaip Martin Bladh (Švedija), Shaltmira (Lietuva), Marcel Ruijters (Olandija), Victor Dvnkel (Portugalija), Artūras Rozkovas (Lietuva) ir daugelis kitų.

Per pastaruosius metus Meno Duobė buvo vieno dizainerio/programuotojo vaikas. Tačiau atėjo laikas kai darbų perteklius ir ambicijos reikalauja pagalbos iš šalies. Todėl kreipiamės į visus mūsų skaitytojus ir jų draugus ieškodami laisvai samdomo programuotojo. Jeigu susidomėjote ar žinote ką nors kam būtų įdomu prašome susisiekti su mumis :]

Aprašymas:

Ieškomas programuotojas norintis dirbti prie: www.menoduobe.com ir www.artpit.org projektų.

Pirmasis etapas būtų: bendraujant su mūsų dizaineriu/programuotoju įsigilinti į visą Meno Duobės kodą, išsiaiškinti veikimo principą ir pasiūlyti savo optimizavimo sprendimus. Tiek “front-end” tiek “back-end”.

Antrasis etapas yra tolimesnių tobulinimų ir plėtros įgyvendinimas. Mes turime labai daug planų paversti Meno Duobės tinklalapį vienu iš labiausiai technologiškai išsivysčiusių meno pakraipos tinklalapių. Tai reiškia įvairiausius eksperimentus su technologijomis, kūrybiškus nestandartinius sprendimus! Kas gali būti šauniau?

Taigi jeigu esi kūrybiškas, nesi abejingas menui, išmanai WordPress, CSS, HTML5, jQuery, PHP, MYSQL (visa kita bus tik privalumas), kreipkis į mus platesniam pokalbiui.

Atmink, jog esame glaudi bendruomenė, todėl mums labai svarbūs puikus nusiteikimas ir entuziazmas!

Užpildyk šią formą: