Nuotraukos ir video — Monikos Šlančiauskaitės

Atstumas post­mo­derne yra viena ker­ti­nių, kartu ir sun­kiau­siai api­brė­žiamų sąvokų. Pagrindinis klau­si­mas – kaip jį matuoti. Laiku? Per 5 sekun­des galiu suži­noti, koks dabar oras Australijoje (hint: ten žiema, tai tik +20). Kaina? Už bilietą į Berlyną sumo­kė­siu pigiau, nei už bilietą iki Nidos. Ryšiais tarp žmonių? Apie orą Australijoje galiu paklausti bičiu­lio, su kuriuo susi­pa­ži­nau cou­tch­sur­fin­dama Paryžiuje. Bet tik­rai neiš­drįs­čiau papra­šyti savo kai­mynų, kad pri­imtų nak­čiai per­mie­goti ant sofos, jei eilinį kartą pames­čiau buto raktus.

Kalbant teo­riš­kai, atstumo kaip sąvo­kos apskri­tai nebėra, ypač turint omeny vir­tu­alią rea­lybę, kurioje nėra ne tik kad atstumo, bet ir ribos. Kartu tai ir išlais­vina, ir suvaržo – pliu­sas, pavyz­džiui, kad galima sėdint kur nors Šedu­voje kurti Apple app­sus, ar kad, kaip juo­kauja inter­ne­tas, „už savo dip­lomą norė­čiau padė­koti Wikipedijai ir Google“ (arba mili­jo­nui kitų fre­e­source moky­mosi šalti­nių, nepri­ri­šan­čių prie vie­nos įstai­gos ar moky­mosi prog­ra­mos). Bet egzis­tuoja ir kita, minuso, pusė, su kuria susi­du­riama kas­kart, kai ką nors papos­tini feis­buke ir sava­no­riš­kai ati­duodi asme­ninę infor­ma­ciją bet kuriam iš savo šešių šimtų draugų (btw, kas visi tie žmonės?).

Skaityti toliau