Kai prieš daug­maž šeše­rius metus pra­dė­jau sava­no­riauti, mano gen­tai­niai turėjo labai daug klau­simų, nes prieš tai nie­ka­dos nemi­nė­jau, jog labai ver­tinu Lietuvos kariuo­me­nės darbą. Tiesą sakant, karyba įdomi sri­tis, bet krašto apsau­gos sava­no­riai nėra vie­nin­te­liai, kurie dirba be užmo­kes­čio. Nors dabar sava­no­ria­vi­mas įgyja vis stip­resnį palai­kymą visose, ypač socia­li­nėje ir kul­tū­ri­nėje, sri­tyse, kar­tais dar pasi­taiko klau­simų apie tai, kada yra lai­kas liau­tis žaisti ir galų gale susi­ra­sti rimtą darbą rim­toje kan­ce­lia­ri­nių pre­kių kon­to­roje. Nes idea­liz­mas gražu, bet jokios apčiuo­pia­mos nau­dos iš tokių veiklų nėra. Bet tuo metu, kai po 10 valandų sto­vė­da­vau prie indų plo­vimo maši­nos vie­name pusiau pra­ban­giame res­to­rane, kai iš radi­jos man suok­davo radis­tai (“Ė mažule dok nume­riuką pri­va­žiuo­siu”), kai per lais­vas die­nas vie­nin­te­lis su proto veikla susie­tas dar­bas, kuriuo pajė­giau užsi­imti, buvo gei­minti “Starcraft II”, pri­me­čiau, kad rei­kia daryti bet ką, kad tik negrįžti prie “paimk lėkštę — nuplauk lėkštę — bijok ins­pek­ci­jos” ruti­nos. Užtikrintą ateitį bai­gus socialines/​humanitarines stu­di­jas pali­kau kaip atsar­ginį variantą, nors per fuksų sto­vyklą mums ir žadėjo, kad po 4 metų galė­sim tapti bet kuo — ir žurna­lis­tais, ir pre­zi­den­tais, ir inte­lek­tu­alais (ir visgi, kiek gir­dė­jau, vie­nas popu­lia­riau­sių pasi­rin­kimų yra padavėjos-​pakuotojos dar­bas Airijoje — keis­toka, kai gali rink­tis iš tiek daug pro­fe­sijų). Kitas varian­tas yra šalia stu­dijų moky­tis savo būdais, nebe­si­ren­kant iš sąrašo pri­va­lo­mųjų ir lais­vųjų dalykų uni­ver­si­teto duom­ba­zėje, užsi­imant sau įdomio­mis prak­ti­ko­mis, po kurio­mis neturi pasi­ra­ši­nėti pavargę administratoriai.

Skaityti toliau