Post #
3 Koment.
Įkėlė: Kristina Alijošiūtė | Įkelta: vasario 8, 2010

Sapnų mašina/​Dream Machine. Pokalbis su Jolanta Mikulskyte

J. Mikulskytės paroda
Karolio Sabeckio nuotrauka

Vasario antrą dieną Vilniaus gra­fi­kos meno centro gale­ri­joje „Kairė-​dešinė“ buvo ati­da­ryta gra­fi­kės Jolantos Mikulskytės pro­jekto „Sapnų mašina/​Dream Machine (gra­fi­nis kalei­do­s­ko­pas)“ paroda. Teigiama išanks­tinė nuo­monė pas­ka­tino nedve­jo­jant apsi­lan­kyti paro­doje dar tą pačią dieną. Akys buvo pasi­il­gu­sios mono­ch­ro­mi­nės, sim­bo­liais žaidžian­čios gra­fi­kos, taip pat norė­josi išvysti kažką švie­žio. Su tokio­mis min­ti­mis ir per­žen­giau gale­ri­jos slenkstį, kur dar nė neuž­li­pus iki tikslo gir­dė­josi rami muzika ir vos mato­mai mir­gėjo švie­sos blyks­niai, žadan­tys kažką netikėto.

Tie blyks­niai pri­klauso sapnų maši­nai, kurios mecha­nizmą sukūrė rašy­to­jas, keliau­to­jas, alche­mi­kas Brion Gysin kartu su Ian Sommerville. Tai – ant pate­fono besi­su­kan­tis cilind­ras su sis­te­min­gai išpjau­to­mis ert­mė­mis ir švie­sos šalti­niu. Cilindrui sukan­tis toly­giai sklinda švie­sos impul­sai, vei­kian­tys ste­bė­to­jus. J. Mikulskytės paga­min­tai sapnų maši­nai paro­doje suteik­tas svar­bus vaid­muo – čia ji tampa paro­dos ašimi, papildo, dali­nai per­ku­ria vaiz­dus ir netgi hip­no­ti­zuo­jan­čiai ramina. Jos dėka paveiks­lai tampa kalei­do­s­ko­piš­kai inte­rak­ty­vūs ir gyvi.

Siūlau neilgą inter­viu su pačia autore Jolanta Mikulskyte nau­jos per­so­na­li­nės paro­dos tema.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu, Vaizdas | 3Komentarai
Post #
Komentuok
Įkėlė: Duobes Svecias | Įkelta: vasario 3, 2010

Atgimstanti Lietuva N. Garlando piešiniuose

sajudzio karikatura
Lietuva ir Sovietų Sąjunga

Britai nuo seno ir visame pasau­lyje gar­sėja savo humoro jausmu – sub­ti­liu ir rafi­nuotu, vie­to­mis dygiu ir aštriu, kar­tais, atrodo, pavir­šu­ti­nišku, tačiau kabi­nan­čiu giliai-​giliai…

Literatūroje šias savy­bes geriau­siai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise val­tyje neskai­tant šuns, pra­mogų pasau­lyje ir kine – R. Atkinsonas, muzi­koje (ten, kur tur­būt sun­kiau­sia išlikti komiš­kam tuo pačiu nenu­si­vul­ga­ri­nant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pra­dėtą iro­ni­jos ir skep­ti­cizmo tra­di­ciją vėliau (tik jau kito­mis prie­mo­nė­mis) puo­se­lėjo ir puo­se­lėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.

Humoro – šios Dievo dova­nos dėka bri­tai kaip nie­kas kitas yra stip­rūs kari­ka­tū­ros sri­tyje. Ir tai supran­tama – nes kari­ka­tūra be humoro, kaip virta mėsa be drus­kos arba smui­ki­nin­kas be rankų. Galima netgi teigti, jog kari­ka­tūra yra ang­lo­sak­siš­kas išra­di­mas. Tenykštė spauda neįsi­vaiz­duo­jama be tokio daikto, kaip poli­ti­kus ar kas­die­nybę pašie­pian­čių pie­ši­nė­lių. Ūkano­tame Albione, o ne kur kitur, funk­cio­nuoja ir tokios šią dai­lės rūšį kuruo­jan­čios, tyri­nė­jan­čios ins­ti­tu­ci­jos kaip Karikatūros muzie­jus (Londone), Britų kari­ka­tū­ros archy­vas (Kento uni­ver­si­tete) arba Politinės kari­ka­tū­ros drau­gija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei dau­ge­lio kitų pie­šėjų var­dai liu­dija kari­ka­tū­ros kaip vieno sėk­min­giau­sio bri­tiško pro­dukto sėkmę be dides­nių įrodinėjimų.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | komentuok
Post #
4 Koment.
Įkėlė: Kristina Alijošiūtė | Įkelta: sausio 31, 2010

Įkvėpimas, robotai ir Matthew Lyons

Matthew Lyons

Pasitaiko vaizdų, kurie įsišak­nija kaž­kur giliai giliai atmin­tyje ir nė nemano palikti tei­sė­tai iško­vo­tos pozi­ci­jos. Kasdienybės reiš­ki­niai, lėkš­tės, tuši­nu­kai, sunk­ve­ži­mių pro­vė­žos, pieno pakuo­čių dizai­nas, iliust­ra­ci­jos ir visa tai, ką mums šian­dien sutei­kia pūgos ar post­mo­der­naus meno erdvė. Laikui bėgant jų atsar­gos kau­piasi ir tam tikru metu netie­sio­giai pra­si­ver­žia įvai­riais kūry­bi­niais spren­di­mais ar min­čių spie­čiais — pasta­rojo apsi­reiš­kimo pasek­mes, ko gero, dabar jau­čiu ir aš. Bet kodėl Matthew Lyons? Šio jauno iliust­ra­to­riaus dar­bus įsidė­mė­jau jau seniai. Ir nuo tada jie yra neabe­jo­tini lyde­riai atmin­ties vaizdų krau­tu­vėje. Nenumaldomi ir akty­vūs. Skatinantys per­ne­lyg daž­nai atverti nar­šyk­lės book­marks meniu ir ieš­koti jų inter­ne­ti­nės gūžtos.

Minėtas min­čių spie­čius pasiūlė kelias idė­jas ir vieną pri­mi­nimą, ska­ti­nantį ieš­koti sąsajų tarp kūri­nio įkvė­pėjų, paties kūri­nio ir povei­kio, kurį jis suke­lia ste­bė­to­jams, tam tikro prie­žas­ti­nio ryšio. Kokie būtų šio auto­riaus dar­bai, jei jis neži­notų, kas yra „2001: A Space Odyssey“ arba Pablo Picasso? Suprantama, kad dabar į tokį klau­simą beveik neįma­noma atsa­kyti. Nemanau, kad kūrė­jai gali visiš­kai lais­vai pasi­rinkti, kokio sti­liaus bus jų dar­bai – tokie daly­kai susi­klosto savaime, kaip ir san­ty­kis tarp kūri­nio bei jo įkvė­pimo. Gauname gali­mybę laisva valia pasi­mesti infor­ma­ci­jos gau­soje, bet čia rei­ka­lin­gas fil­t­ras, pade­dan­tis atskirti tai, kas arti­miau­sia ir priimtiniausia.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 4Komentarai
Post #
Komentuok
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: sausio 26, 2010

Nėra nieko blogesnio už architektūrą, kurią temyli jos autorius

ben ryuki

„Kuriu for­mas tie­siog kylan­čias iš mano vaiz­duo­tės ir atmin­ties. Esu aky­las ir sten­giuosi sukurti tokius pasta­tus, kurie nebūtų pana­šūs į kitus objek­tus. Labai svarbu skirti archi­tek­tū­ri­nes for­mas, kurios gali būti per­tei­kia­mos nuo­trau­kose ir pie­ši­niuose nuo tų, kurios supran­ta­mos tik esant pastato viduje, pajau­čiant, išgy­ve­nant.“ – drą­siai tei­gia archi­tek­tas Ben Ryuki, kurio kūrinį matote pir­mo­joje nuotraukoje.

Visada smagu klau­syti ir skai­tyti apie idė­jas, kurios prie­ši­nasi, sie­kia per­teikti kažką naujo, neįp­rasto ar int­ri­guo­jan­čio. Dažna jų paskir­tis būna ne tik nuste­binti ar sudo­minti, bet ir įkvėpti, būtent tokios idė­jos ar kūryba gali pas­ka­tinti nepa­leisti savo idėjų kurian­čiai asme­ny­bei. Deja Lietuvoje tokiu atvi­rumu ir pro­g­re­si­niu tobu­lė­jimu pasi­girti dar ilgai neteks, vien paklau­sius apie tokią skubą, pasi­bai­gus „chal­tū­ros“ sos­ti­nei nugriauti V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, kuri per­tei­kia šiek tiek kitokį este­ti­kos suvo­kimą nei įprasta (kuris užjū­rio menin­kams nebūtų nie­kuo ste­bi­nan­tis ar nau­jas), dar kartą patvir­tina apie mūsų visuo­me­nės aklumą, bukumą ir nenorą tobu­lėti bei moky­tis. Bet grįž­kime prie įdomes­nių temų.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | komentuok
Post #
9 Koment.
Įkėlė: Duobes Svecias | Įkelta: sausio 18, 2010

Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapy­to­jas, iliust­ra­to­rius, dai­lės peda­go­gas Pranas Lapė. Skaitytojams siū­lau inter­viu, kurį pada­riau visai nese­niai, meni­ninko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo ker­ti­nio klau­simo. „Meno“ sąvoka yra plati ir dis­ku­tuo­tina. Turbūt tai yra vie­nas iš tų ter­minų, dėl kurių galima gin­čy­tis iki užki­mimo ir vis tiek pasi­likti su savo asme­ni­niu ir kitų nepa­keistu požiū­riu. Klausimas „kas yra menas?“ gal­būt skamba netgi pre­ten­zin­gai ir be galo įparei­go­jan­čiai. Tad visgi, Jūsų nuo­mone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tik­rųjų. Apie meną galima kal­bėti filo­so­fiš­kai ir isto­riš­kai. Filosofijoje nenu­sa­komi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sun­kiai nusa­komų ar net nenu­sa­komų sąvokų. Svarbiausia, kad įvai­riais lai­kais, šis reiš­ki­nys yra suvo­kia­mas skir­tin­gai. Kai pats susi­do­mė­jau meno prob­lema, pra­dė­jau tyri­nėti — kaip susi­for­mavo ter­mi­nas. Jau žino­jau, kad loty­niš­kai ars reiš­kia gebė­jimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukš­ti­nėti. Baisiai sunku. Niekas nega­lėjo atsa­kyti — kiek su kokiais filo­so­fais iš įvai­riau­sių uni­ver­si­tetų kal­bė­jau. Kiekvienas reikš­davo skir­tin­gas nuo­mo­nes. Bet nie­kas taip ir neat­sakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, pra­si­dėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meni­nis išsi­ver­ži­mas. Jau tada ką nors pada­ręs žmogus tapo kūrėju. Reikia paste­bėti, kad nuo akmens amžiaus pie­ši­nių nie­kur toliau nenu­eita, nes pro­g­reso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kito­kiu rūbu.

Tačiau kūry­bos kaip tokios suvo­ki­mas atsi­rado tik Renesanse. Iki tol nieko pana­šaus nebuvo. Nes juk iš tik­rųjų — ne vis­kas, kas yra suku­riama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kal­bė­dami apie kūrybą, tuo­jau pat gal­vo­jame apie meną. Įdomu, kad šiais lai­kais meno sam­prata yra atmesta ir visi pasi­darė kūrė­jais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pra­deda savo naują kūry­bos etapą, kuria naują ciklą — mezga koji­nes Kaziuko mugei. Ir negali prie­šin­tis, kad toks žmogus nėra kūrė­jas. Bet ne apie tokią kūrybą kal­bėjo neo­pla­to­ni­kai, iš Platono pasi­sko­linę geni­jaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degi­mas die­viš­kąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiks­mas. Posakis „dirba su užsi­de­gimu“ yra atėjęs iš neo­pla­to­niš­kos sampratos.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu, Vaizdas | 9Komentarai
|<...102030...5758596061...708090...>|

  • Trumpas Metras