Sakydavau ir tebesakau sau, kad visuomet svarbu stebėti tai, kas nepažinta, neatrasta, galbūt tolima, bet ne tiek, kad nejustum ryšio su tuo, greičiausiai pasąmoninio ryšio pažinti. Šios fotografijos – tai labai moteriškos ir subtilios moters Andreea Chiru mėginimas užfiksuoti judėjimą, kuris dažniau būdingas vyro akiai. Jose aš pajutau įdomų Andreea stilių, vietomis ištirpstantį santykį su objektu. Gal ištirpsta jis dėl to, kad vaizduojamas objektas – toks natūralus ir ne naujas, kitoks galėtų būti nebent santykis.










