Adam Hancher

Seniai “Meno Duobėje” šalia rimtas ir mažiau rimtas temas gvildenančių temų turėjome kažką tiesiog paprastai gražaus. Todėl nusprendžiau kaip visada nepervargindamas jūsų akių smulkiom raidelėm, tiesiog pristatyti tai kas man yra gražu. O šį vakarą tai bus du geri draugai iš Dž.Britanijos Jack Hudson ir Adam Hancher.

Adam Hancher

Šie, du jauni iliustratoriai, draugai ne vien todėl, kad pažįsta vienas kitą realybėje, tačiau ir dėl savo darbų stilistikos. Pirmiausiai atradęs A.Hancher arktikos peizažą, kuris jau pora savaičių puošia mano darbastalį, neilgai trukau aptikti ir jo bendramokslį J.Hudson.

Pasimečiau išvydęs gan panašokus jų darbus ir naudojamas technikas, tačiau šiek tiek įsigilinęs radau ir skirtumų, kurie visiškai atskiria šiuos du piešėjus.

Nors J.Hudson ir turi keletą panašių iliustracijų, tačiau labai išsiskiria savo humoro jausmu ir sarkazmu darbuose. Tuo tarpu A.Hancher savo darbuose laikosi maždaug vienodo tempo ir technikos, jo iliustracijose vyrauja paprasta tačiau išlaikyta kompozicija, motyvai mistiški, kartais romantiškai jaukūs, labai tiktų vaikų pasakų knygelėms iliustruoti.

Jack Hudson

Jack Hudson

Šiuo metu vaikinai dar tik pradeda savo iliustracijomis puošti interneto ir kitas sferas, tačiau kaip žinome geri dalykai pasauliniame tinkle neužsibūna nepastebėti. Todėl manau apie juos ir jų darbus greitu laiku kalbės nevienas.

Asmeniškai aš su nekantrumu laukiu vaikinų kuriamo animacinio filmuko (iškarpos daug žadančios). Linkiu jiems nesustoti ir pabaigti jį kuo greičiau!

Iškarpa iš J.Hudson ir A.Hancher kuriamo filmuko ‘Wilhelm the Maker’

Keistas J.Hudson humoras

Jack Hudson

Jack Hudson

Jack Hudson

Jack Hudson

Adam Hancher

Adam Hancher

Adam Hancher

Artimiau su autoriais galite susipažinti čia ir čia.

“Man patinka punk rokas ne tik kaip muzika, bet ir kaip nepriklausomybės simbolis.” — Yoshitomo Nara.

Suaugusiems vaikai atrodo kaip nekaltos mielos būtybės, gyvenančios margų spalvų pasaulyje ir žaidžiančios savo žaidimus. Pasirodo, ne tik suaugę moka griauti vaikų pasaulį, atskleisdami senelio šalčio netikrumą, bet ir vaikai, sugebantys nužudyti peiliu studentą, užsmaugti mielą mažą šuniuką, uostyti klijus ar dalyvauti kasdieninėje prostitucijoje, neprasčiau sugriauna suaugusiųjų iliuzijas apie nekaltumą. Mūsų kasdienybėje vaikai, užaugantys greičiau negu greitai, ironiškai paneigia įsivaizduojamą mielumo, nekaltumo ir nuoširdumo idėją.

Yoshitomo Nara japonišku manga stiliumi piešti vaikai atrodo mieli ir infantilūs, tačiau tikrai ne nekalti. Piktas žvilgsnis, paslaptingos grimasos, cigaretė ar mažas peilis rankoje — simboliai atskleidžiantys tikrąsias šių vaikų charakteristikas. Atsidūręs jo parodoje, papuoli ir į tų vaikų pasaulį: maži namai į kuriuos gali papulti tik susilenkęs, daugybė išmėtytų žaislų ir mieli personažai, žvelgiantys į tave keistais, nuobodulio, pykčio, apmaudo ar gal melancholijos pilnais veidais.

Nara priskiriamas 90-taisiais Japonijoje prasidėjusiam “New Pop” judėjimui. Didžiausią įtaką šio laikotarpio menininkams darė gatvės mada, punk rokas ir japoniškas animacijos stilius anime. Nara buvo dirbančių japonų vaikas, dažnai paliktas namie vienas ir leidžiantis laiką su dviem geriausiais draugais — šuniu ir televizoriumi. Nenuostabu, jog jo piešimo stilius nepanašus į dabartinį japonų manga komiksų stilių, bet labiau primena senąjį “Astro boy” ar “Speed Racer”.

Maištingi ir tuo pačiu melancholiški personažai užkariavo daugelio vaikų, paauglių ir net suaugusiųjų susidomėjimą. Atrodo, Naros charakteriai, niekuo neišsiskiria iš kitų manga personažų, tačiau jie ne tik eksponuojami tarptautinėse parodose, bet ir tapo tam tikru brend’u, atsiradusiu ant marškinėlių, riedlenčių, tušinukų, batų ar peleninių.

Daugeliui jau turbūt teko susidurti su japonų “Kawaii” (mielumo ir infantilumo idealizavimo) kultu prie kurio priskiriami ir “Hello Kitty” ar “Pokemon”. Įdomu, jog Nara personažai išlaiko pagrindinius “Kawaii” bruožus, tačiau įpinti maištaujančio vaiko elementai, tarsi kritikuoja ir stengiasi paneigti idealizuojamą “Kawaii” pasaulį.

Autorius teigia, jog kartais gauna iš gerbėjų perdėm aistringus laiškus. Vienas iš jų net nepastebėtai įmetė laišką jam į kišenę.

“Aš tiksliai žinau apie ką tu kalbi. Aš suprantu.” — teigė gerbėjas savo laiške.

“Kartais man atrodo, jog jie daugiau supranta ir pažįsta mano personažus negu aš pats.” — teigia Yoshitomo.

Atėjus pavasariui akis traukia ryškesnės spalvos, tad ir mano dėmesį patraukė labai žaismingas iliustratorius Jon Burgerman. Šiuo metu Londone Concrete Hermit galerijoje galite išvysti jo parodą, kur visus nustebindamas pagrindinį dėmesį autorius skyrė nuotraukoje esančioms skulptūroms (gal ne iš karto pastebėsite, jog tai mikės pūkuotuko personažai :]), pabrėždamas, jog jis stengiasi realizuoti kuo įvairesnes idėjas.

Jon Burgerman priskirčiau prie street art’o atstovų, kadangi jo kuriami spalvoti piešiniai primena grafiti, pats autorius taip pat mėgsta “išsidirbinėti” ant sienų, nors didesnį dėmesį skiria grafiniam dizainui — jis sukūręs begalę įvairiausių charakterių ir kompozicijų, kurie dažnai tampa žaislais, ar puošia skechbook’us, marškinėlius, tampa lipdukais ir t.t.

Visus savo darbus jis stengiasi atlikti tikra media, net atskanavęs jų neredaguoja, nemėgsta kai jo kuriami charakteriai atrodo pernelyg sufotoshopinti. Autorius gyvena Anglijoje, čia jis baigė menus Nottigham’o universitete. Jo darbai labai populiarūs ir daro įtaką nuo kompiuterinių žaidimų ir animacinių filmų iki jaunimo aprangos, riedlenčių ir įvairiausių stilių pabrėžiančių daikčiukų. Spalvingas ir šiek tiek vaikiškas stilius labai traukia akį ir pralinksmina.

Žiūrint jo iliustracijas susidaro įspūdis, jog čia tikrų tikriausia makalynė, visi elementai ir charakteriai sujungti tarpusavyje, nenaudojama perspektyva ar vienodų tonų derinimas, kompozicija visada atrodo chaotiška ir ekspresyvi turbūt dėlto šį stilių taip mėgsta jaunimas, o vyresnio amžiaus žmonės jo tiesiog nepriskiria menui.

Įdomu kaip būtų mūsų menų fakultetuose?:] Esu garantuota, kad bent jau mano dailėtyros dėstytoja lieptų užsiimti kuo rimtesniu arba tiesiog nutylėtų norėdama išlikti mandagi ir “šiuolaikiška”.

Prieš kelias savaites, kovo 18 dieną, mirė vienas garsiausių pasaulyje Foto žurnalistų Philip Jones Griffiths ypač išgarsėjęs savo antikarine veikla ir nuotraukomis padarytomis vykus Vietnamo karui. Jis išleido penkias knygas kuriose publikuojamos nuotraukos iš jo ilgų kelionių ir gyvenimo etapų.

Po jo išleistų knygų žmonės (ypač amerikiečiai) gavo galimybę iš tikrųjų suvokti karo žiaurumą, Amerikos karių negailestingumą ir ištvirkimą, bei nepateisinamus savo valdžios veiksmus, kurie ir toliau atsikartoja Irako kare. Stebina nuotraukos, kuriose užfiksuotos tokios akimirkos kaip motina su vaiku ant kelių prieš pat juos nušaunant, 12 — 14 metų mergaitės prieš savo norą nuo mažų dienų tapusios prostitutėmis (3 nuotrauka), šalia jų šmėkščiojantys karių siluetai, paplūdimių vaizdai, kuriuose vyksta linksmybės su vietinėmis moterimis, daugybė sužeistų ir nužudytų vaikų lavonų.. Pačios baisiausios ir sukeliančios didžiausias emocijas nuotraukos pasakoja apie cheminį virusą “Agent Orange” (2 nuotrauka), kurį Amerikos valdžia panaudojo kare prieš Vietnamą. Šis virusas užklupo Vietnamiečius rūgščių lietumis, o jo padariniai jaučiami iki šiol iš kartos į kartą — daugybė kūdikių apsigimimų, suaugusių veidų ir kūno deformacijos — šie vaizdai, užfiksuoti nuotraukose atrodo kaip iš kokio fantastinio siaubo filmo, net nesitiki, kad kažkur motinos susilaukia tokių vaikų, apsigimimai ir deformacijos tapusios realybe ir visa tai tik dėl “civilizuotos” valdžios nuosprendžių.

Pats fotografas save interpretavo istorijos fiksuotoju, kuri iš kartos į kartą turės priminti apie visą karo siaubą ir padarinius. Nuo 1966 iki 1968, vėliau vėl 1970 metais Philip Jones Griffiths gyveno Vietname lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vietiniai žmonės bei kariai taip rizikuodamas savo gyvybe, 1971 metais visą savo reportažą jis publikavo knygoje “Vietnam Inc”, kuri turėjo labai didelę įtaką Amerikos žmonėms. Knyga ir joje užfiksuoti įvykiai labai pakeitė visuomenės požiūrį į Vietnamo karą (ypač Amerikoje).

“Jeigu bent kas nors Vašingtone būtų perskaitęs šia knygą, mes nebūtume turėję Irako ir Afganistano karų”. — Noam Chomsky.

Būtų gerai, kad jie dar būtų paskaitę po 25 metų išėjusią fotoreportažų knygą “Vietnam at Peace” (Vietnamas Taikoje), kurioje užfiksuotas dabartinių, bandančių atsigauti kartų gyvenimas, pilnas apsigimimų, siaubo ir baisių padarinių..

Fotografas turėjo laimingą vaikystę, augo trijų berniukų šeimoje Velse (Anglija), mokėsi vietinėje mokykloje, 1961 metais jis susipažino su fotografu Ian Berry, pradėjo fotografuoti garsiems žurnalams ir laikraščiams kaip “Town”, “Queen”, “Look”, “Life”, “McCalls”, “the Sunday Times” ir “New York Times”. Toliau dirbdamas freelancer’iu, daug keliaudamas ir galiausiai gavęs užsakymą fotografuoti Jackie Kennedy atostogas jis sukaupė pakankamą fondą, kad galėtų įvykdyti savo projektą Vietname.

Philip Jones Griffiths mirė Londone nuo vėžio. Prieš pat mirtį jis dar vis vykdė ir sugalvojo daug naujų projektų antikarine tema, taip pat išleido savo naują knygą “The Recollections”, kurioje publikuojamos nuotraukos iš britų gyvenimo 1950–1970 metais.

Vakar buvo paskelbti geriausi “Escape Awards” rinkimų nugalėtojai. Escape Awards — tai metų konkursas, kurio metu išrenkami geriausi kompiuterinės grafikos ir meno kūrėjai. Dalyviai apėmė labai plačią sritį nuo Anglijos meno mokyklų studentų iki tokių garsių kompanijų kaip Framestore CFC, The Mill, MPC ar Glassworks. Kiekvienai kategorijai buvo pateikta apie 200 darbų iš kurių atrinkta tik po tris. Pirmasis video — geriausios muzikos laimėtojas Framestore CFC sukurtas Chemical Brothers dainai “The Salmon Dance”.

Geriausia reklama sukurta Glassworks kompanijai “Ford”.

Geriausias Filmas Framestore CFC “The Golden Compass”.

Geriausias studentų darbas sukurtas Ian Wharton ir Edward Shires (Cumbria Menų Fakultetas).

Geriausias žaidimas “Heavenly Sword” skirtas PS3 sukurtas Ninja Theory.

Vėl konservatyvioji Britanija, vėl išprotėjęs britas, su savo švelniai tariant keistoku, bet traukiančiu humoru ir pasaulio suvokimu. Paprasčiausiai Cyriak(nes toks ir yra jo vardas), na, o kitur dar žinomas kaip Mutated Monty(iš tikro darbai panašūs į Monty Python animaciją). Mutantai, ateiviai iš kosmoso, karvės, destrukcija, deformacija, transformacija, jos didenybė Elžbieta ir kitos įžymybės susiplaka šio animatoriaus galvoje, pasąmonėje ar velniai žino dar kokiame nors jo organe ir pavirsta į psichodelinį kokteilį su beprotybės uogele mūsų malonumui, o kitų gal ir pasišlykštėjimui. Na, bet vėl gi aš nebūsiu aš jeigu jums nesuteiksiu tokio malonumo tai pamatyti.

Kas domisi šia sritimi(nesveikas interneto humoras su meniškumo prieskoniu), naršo internete daugiau laiko negu miega tikriausiai bus susidūręs bent su vienu šio animatoriaus mini darbu. Aš pats kažkada nustebau sužinojęs, kad didžioji dalis mano matytų ir pamėgtu “gif” animacijų priklauso vienam autoriui, nors po to pamaniau, jog buvau aklas to nepastebėjęs iškarto.

Pasidomėjęs labiau, sužinojau, kad Cyriak mažesnę kūrybos dalį užima iliustravimas ir komiksų piešimas. Kol kas dalinuosi kai kuriais jo pieštais darbais, pabaigoje pristatysiu ir pagrindinę jį išgarsinusią sritį — animaciją.

Pagrindiniai komiksų herojai — Britanijos gerbiami senoliai, televizijos žvaigždės, politikai ir kitos, dažniausiai ant žurnalų viršelių ir laikraščių, pastebimos personos. Tai lyg jaunosios Britų kartos amžinas maištas prieš konservatyvųjį senelių ir tėvų mąstymą, kaip 60-aisiais. Tik dabar jie jau seni ir visiškai bejėgiai, todėl ir juokingi.

Iš tikro to karo jau seniausiai nebėra, tiesiog po 60-ųjų Britų konservatyvumas labiau tapo pajuokos objektu jaunųjų atžalų akyse. O ką matome dabar tai jau paskutinis šokis ant baigiančių sudūlėti kaulų. Kas bus po to, “baisu” ir pagalvoti. Jau dabar kartais nebežinai ar juoktis ar nesijuokti pamačius kažką naujo iš karališkosios salos, bet man patinka, jog tai verčia protą suktis.

Kita spyrio iš Cyriak sulaukianti ir niekada nesenstanti dama tai POP-kultūra ir jos žvaigdės, na ir gerai, jai tai niekada netrukdė, kitą vertus viskas gali ir apsiversti, jau dabar sunku internetą pavadinti “undergroundu” kaip prieš kelioliką metų. Pats Cyriak jau buvo pristatytas BBC kaip dar vienas internete atrastas talentas, ruošė reklamas kompanijai Coca-Cola.

Daugiau darbų čia ir čia.

Panašu.

Gal kavos? Mažo ir kvailo sausainio? Savotiško ir keisto puodelio kavos?
O puodelis „savotišku” tampa tada, kai būna koks nors ypatingas, pavyzdžiui, suvartotas tą dieną, kai nusprendžiate, kad kavos daugiau nebegersite. Arba toks, kuris būdamas dvidešimtasis šią savaitę vis dar geba nustebinti… savo išore.

Vaizdinius, kuriuos matysite ir, ko gero, jau matote šalia šių skaitomų eilučių grūsties, pavadinčiau „nuotaikingai ironišku dizainu” arba „tai, kas bando priversti asmenis šypsotis statistinę dieną geriant tą (ne)eilinį puodelį kavos”. Džiaugsmas „kofemanams” ir šiaip spoksotojams.

Britų dizaineris Jim Smith, blyniškai pasivadinęs Waldo Pancake yra šito džiaugsmo autorius. Kalbantys popieriniai puodeliai, prašantys būti išmestais su meile, parsineštais namo kartu ar tiesiog norintys, kad jų nepamirštų, besityčiojantys ir kandūs ar tiesiog keisti. Šalia puodelių ir „ponai servetėlės”, arbatos pakelių etiketės, ant kurių „pasikaria” pieštas veikėjas.

Waldo Pancake jau daugiau nei penkerius metus kuria plačiausio Didžiosios Britanijos kavinių tinklo „Puccino‘s” dizainą. Ir, manau, taip skatina kavos manijų plitimą. Nes kai įdomu tai ir kavos keistuose puodeliuose daugiau norisi arba pačios aplinkos, kurioje pilna ironiškų frazių. Ko gero čia vienas iš tų atvejų, kai dizainas tampa vos ne verbališkai socialiniu, bet visgi komerciniu reiškiniu, sugebančiu pritraukti. Žodis veiksmingesnis už vaizdą? O dar jei žaismingai pateiktas, neįpareigojantis. Dizainas, kurio visuma tarsi klykia „imk dar vieną smagų ir neįpareigojantį puodelį kavos, kuris galbūt pakeis tavo dieną.” Sėkmingą.

Knygų iliustravimas Waldo Pancake taip pat nesvetimas, o pakuočių dizainas „Marks & Spencer” maisto produktams puikiai papildo jo portfolio šalia „Puccino‘s” įspūdžių.