Nuotraukų autorė Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Gediminai, buvo smagu su tavimi susipažinti. Tu užsiimi grafika, kuri iliustracijas, tuo pačiu dirbi su marketingu ir komercinėje kompanijoje — kaip viską suderini, ar turi ribą tarp darbo ir malonumo, ar gal abu eina greta?

Griežtos ribos tikrai nėra. Nebent tai, kad asmenine kūryba užsiimu vakarais ir savaitgaliais. O suderinu viską paprastai — vietoj bendravimo su draugais, filmų žiūrėjimo ar kitų itin “neįdomių” užsiėmimų paišau. Tiesa, ateityje norėčiau užsiimti daugiau tik savo kūryba, bet iki to dar laukia daug darbo.

Pasakojai, jog esi savamokslis ir studijuoti pradėjai tik tam, kad pagilintum savo žinias, taigi kaip susidomėjai kūryba, nuo ko prasidėjo tavo pirmieji žingsniai?

Paišiau kaip ir visi vaikai, mėgau animaciją. Iš pradžių viską kopijuodavau, per popierių perpiešdavau. Tada kažkaip namie atsirado dideli japoniški žurnalai “Tokyo”, kuriuose buvo didelių dangoraižių bei modernių traukinių nuotraukų. Nuo to laiko, kai visi vaikai norėjo būti mokytojais ar kosmonautais, aš norėjau būti japonu. Ir taip po truputį pradėjau piešti tai, kas šauna į galvą, o ne guli priešais. Po kelių metų pas kažką teko pamatyti vėžliukų nindzių (Teenage Mutant Ninja Turtles) animacinio serialo kelias serijas… ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Nesuvokiau, kaip kažkas gali sugalvoti kažką tokio skirtingo nuo mus supančio pasaulio, ir tuo pačiu tarsi išlaikyti mūsų pasaulio logiką. Kažkokiu būdu gavęs kelis komiksus nusprendžiau meilę vėžliukams išreikšti piešdamas komiksus apie juos. Tada matyt gimė menininko išdidumas – kopijuoti man patikusių istorijų nesinorėjo, taigi ėmiau kurti savas, nors ir tiems patiems personažams. Taip pripiešiau apie 20 cm aukščio komiksų pundą, kuriame matosi gan greitas tobulėjimas piešime, spalvinime. Tiesa, nors personažai ir kartojosi, buvo vienas esminis skirtumas nuo originalo – pas mane daugiausia buvo vaizduojami serialo blogiečiai, kurie netgi ir laimėdamo, kas buvo neįmanoma amerikietiškosiose versijose. Aš jų nesuvokiau, kaip blogų. Labiau kaip „nesuprastus“. Ir iki šiol filmuose ar komiksuose daugiau palaikau taip vadinamus blogiečius, dėl ko man dažnai filmu pabaigomis džiaugtis netenka.

Taip pat labai didelę įtaką man padarė meniška šeimos aplinka. Nors tėtis labiau gal užsiėmė muzika, nuostabiai piešė automobilius, muzikos instrumentus, ir t.t.

Kaip manai, kuo skiriasi savamokslio kelias nuo žmogaus, kuris jau nuo mažumės eina į dailės mokyklą, akademiją ir yra ten formuojamas?

Žinantis, ko nori, žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus iš visko – mokslo, gyvenimo, laisvalaikio – pasiims tai, kas jam svarbu ir naudinga. Deja, amžius ir sugebėjimas planuoti savo ateitį dažnai labai glaudžiai susijęs. Nors budamas 18 buvau įsitikinęs, ko noriu iš mokslo, dabar galvoju, kad realiai nežinojau absoliučiai nieko. Iš savo aukštojo mokslo dabar neturiu jokios naudos, išskyrus naujas pažintis ir daug linksmų vakarų bei sunkių rytų. Kiekvieno žmogaus atvejis matyt skirtingas, bet bent jau aš dabar diktuoju mokslui, ko man reikia, o ne mokslas man. Formavimasis vyksta studento noru, o ne atvirkščiai, kaip daugelis galvoja. Turėdamas savo valią ir viziją jis pasiimtų net ir iš paties trumparegiškiausio diktatoriaus akademijoje pačią naudingiausią patirtį. Aš pats manau, kad man dar labai daug mokslų trūksta, ir juos man gali duoti akademija, nes ten dirba labai įvairių meno sričių specialistai. Tačiau taip pat matau labai daug dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti ar pakoreguoti… Ačiū jiems už nenuosekliąsias studijas!

Tavo iliustracijų technika ganėtinai įdomi, pieši ranka? Ar naudoji kompiuterines programas ir kiek jos tau imponuoja?

Visos naujos technologijos yra naujos galimybės, jos tik praplečia priemonių ratą savo fantazijoms, emocijoms ar išgyvenimams perteikti. Mane asmeniškai žavi ir keturiolikto amžiaus pragaro paveikslas, ir vizualinių efektų prigrūstas kosminis veiksmo filmas.

Pats paišau daugiau ranka, nes turiu daugiau patirties. Bet po truputį tobulinuosi ir skaitmeninės tapybos srityse, bandau perprasti 3D personažų dizainą su ZBrush programa. Dar įdomiau visas šias technikas derinti.

Papasakok apie savo dabartinius darbus, ką veiki, su kokiais projektais tau dirbti įdomiausia?

Daugiausia malonumo patiriu dirbdamas su projektais, kurie suteikia 90 procentų laisvės. Kai pavyzdžiui, turiu visiškai laisvą temą, bet vos vos apribotą baigimo terminą. Arba beveik laisvą temą, ir nenusakomą terminą. Linksmiausia yra tai, kad daugumos tokių projektų vadovas, užsakovas, vykdytojas ir finansuotojas yra vienas žmogus – aš! Dalyvauju renginių Pasaka iš rūsio projektuose. O šiaip tenka prisiliesti prie įvairiausių veiklų – tai ir iliustracijos žurnalams, tapyba, mobilių aplikacijų ar žaidimų dizainas.

Žiūrėdama į tavo personažus matau ganėtinai išskirtinę stilistiką, kai kur atsiskleidžia netgi galima sakyti makabriški motyvai. Kaip gimsta tavo personažai, kaip juos sugalvoji?

Aš manau, jog mano minčių ir patirties meninę išraišką įtakoja mano domėjimasis istorija ir fantastika. Kūrybai įkvepia viduramžių tematika, senovės legendos ar mitai. Piešiant piešinį, dažnai pirminė idėja būna kur kas paprastesnė nei galutinis rezultatas. Tiesiog piešiant kyla begalinis noras sustiprinti ar sutirštinti paveikslo emociją ir vietoj dviejų ragų išpiešiu šešis. Tuo pačiu visada norisi pačiam atrasti ir kitiems parodyti kažką naujo ar nematyto. O šiaip mano personažai tik atrodo makabriški ar pikti. Kokie jie iš tikrųjų, žinau, matyt, tik aš ir jie ir tai mane verčia jaustis gan galingu!

Kaip manai kuo Rytų Europoje, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva gyvenančio kūrėjo kasdienybė ir aktualijos skiriasi nuo Vakarų Europos kūrėjų?

Išgyvenimų ar temų saviraiškai užtenka ir čia, ir ten. Verkti uždėjus ranką ant kaktos taip pat sėkmingai galima ir prie pintos, ir prie puslitrio. Aišku, dėl skirtingos istorijos, pasaulėžiūros temos kažkiek skiriasi. Didžiausius skirtumus matau rinkos dydyje ir finansinėje padėtyje. Puikių menininkų yra visur, tačiau pas mus nuostabus tapytojas turi tris pirkėjus, o Londone tris tūkstančius. Čia į pagalbą turėtų ateiti internetas, kuris realiai panaikino visas sienas, ir pavertė pasaulį vienu, gan apverstu kiemu.

Kaip manai ar turime savo išskirtinumą? Ar gal atvirkščiai daug kopijuojame?

Nelabai tikiu apibendrinimais, kurie suteikia grupei žmonių tam tikras vienijančias savybes. Čia yra asmenybių klausimas – vienas kopijuoja, kitas ne. Vienas kuria kažką originalaus, kitas kažką praktiškesnio. Ar tai gerai, ar blogai, tegul patys sprendžia. Be to jei jie kopijuodami randa pirkėją, ir pramaitina šeimą, tai ir kopijavimas įgauna neblogų savybių. Aš asmeniškai dedu pastangas sukurti savitą stilių. Nemanau, kad tai jau pasiekiau, bet tikiu, kad artėju. Turime tikrai daug išskirtinių asmenybių, tai jais ir didžiuokimės, o ne kažkokia įsivaizduojama, mūsų šaliai priskiriama neigiamų ar teigiamų savybių visuma.

Iš kur daugiausiai semiesi įkvėpimo kurti kažką naujo?

Kiekvieną dieną tai gali būti vis kitoks dalykas. Keistą įkvėpimą pajaučiu keičiantis metų laikams – iškrentant pirmam sniegui, tirpstant paskutiniam, ir taip toliau. Įkvepia artimi žmonės. Klausau daug muzikos, žiūriu daug filmų, animacijos – tai irgi daro savo. Nesenai labai įdomių patirčių gavau praleidęs nemažai laiko Hubble teleskopo puslapyje, kur sudėtos kai kurios įdomiausios mano gyvenime matytos nuotraukos, kurių joks fotografas nedarė. Domiuosi istorija, ypač Vilniaus, todėl pasivaikščiojimai senamiesčiu visada duoda pilkosioms ląstelems darbo. Stengiuos sekti patikusių man menininkų karjeras. Čia vėlgi labai padeda internetas. O kartais užtenka tiesiog, pavyzdžiui, supykti ant vėluojačio autobuso. Numatau tada gan įdomų personažą pokalbiui su vairuotoju.

Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų, jei tai būtų tobulas scenarijus, kur būtum ir ką veiktum?

Norėčiau pilnai gyventi iš savo kūrybos. Norėčiau, kad visi trys (būsimi) mano vaikai galėtų gerai gyventi iš mano kūrybos. Labai norėčiau savo dirbtuvių, kurios būtų lengvai pertvarkomos į linksmybių kambarį. Taip pat tikiuosi išlaikyti ir savo jaunatvišką grožį.

Ačiū!

Gedimino portfolio

Imtis rašyti apie kompiuterinius žaidimus nebūnant geimeriu bent jau dešimt metų man ir pačiai atrodo neleistina. Tad mano rašymas yra ne tik gan diletantiškas, bet gal net ir žeidžiantis visus prisiekusius geimerius. Tačiau norisi pasiteisinti, pabrėžiant, kad kreipiamasi šį kartą visai ne į šią auditoriją. Aš, kaip mačiusi labai mažai kompiuterinių žaidimų, kreipiuosi į tokius pačius mažai mačiusius ir dalinuosi savo atradimais bei pastabomis.

Man norisi ne tik pristatyti ir rekomenduoti savo mėgstamą žaidimų kūrimo studiją, tačiau ir kreipti dėmesį į tai, kaip kinta žaidimas ir žaidėjai istorijoje. Jei žaidimo istorija prasideda naudojant paprastas formas ir įrankius, tai dabar forma ir erdve galima naudotis su pačiomis plačiausiomis audiovizualinėmis galimybėmis.

Ar netenka klausti apie kažkokį posūkį žaidimo istorijoje? Pirmiausia yra susiduriama su tuo, jog žaidimas iš fizinės realybės perkeliamas į virtualią ir tam dažnai yra suteikiama naratyvinė linija. Ar tai žaidimą gali priartinti prie meno kūrinio sąvokos? Kaip galėtume pavadinti šį kūrybinių išraiškų – muzikos, grafikos, naratyvo – junginį?

Žaidimas kuriamas siekiant superrealizmo įspūdžio ir taip jis praplečia realybės ribas (ją iškreipdamas?) Žaisti reikia rimtai. Žaidžiantysis niekada nesupranta savęs kaip žaidžiančiojo. Tai nėra žaidimo stebėjimas, tai yra savo gyvenimo suliejimas su žaidimo pasakojimu. Tačiau žaidimai, apie kuriuos noriu kalbėti, yra šiek tiek kitokie. Jie per daug siurrealistiški, per daug fantastiški, kad susitapatintum su jais. Greičiau jau pasineri į žaidimą, kuris panašus į tavo valdomą animacinį filmuką.

Įsitraukti į kitus pasaulius ne taip ir sunku, daug sunkiau sugrįžti. Sąmoningai vengiu tokios veiklos, bet pamačiusi Machinarium net neabejodama sutikau praleisti krūvą valandų su mažu mielu robotuku apokaliptiniame pasaulyje.

Toks žaidimas turėtų patikti net kiekvienai mergaitei, kuri dažnai nėra nusiteikusi rimtoms virtualioms kovoms. Čia netenka niekur skubėti, nėra jokio boso ir nereikia šokinėti virš mirtinos bedugnės. Patenkame tik į nuostabų magišką pasaulį, akis klaidžioja po gausybę smulkių animacinių detalių, o tavo vienintelė užduotis viską apžiūrėti, arba trumpiau ir tiksliau tariant – point and click.

Machinarium – kol kas vienintelis sukurtas ilgasis žaidimas. Herojus – robotukas, vardu Josef. Toks vardas jam suteiktas Josef Čapek garbei, kuris mokslinėje fantastikoje prieš daugiau nei šimtą metų, toje pačioje Čekijoje, pirmasis sugalvojo ir naudojo roboto terminą.

Kai tik susiduriu su MadeInCzech, man norisi daryti plačius ekskursus ir reikšti visas savo simpatijas į Čekijos pusę. Tačiau istorija ne apie mano ir Čekijos draugystę, o apie Amanita Design.

Studija įsikuria 2003 metais, kai Jakub Dvorsky baigia menų akademiją su diplominiu darbu – pirmuoju žaidimu Samarost. Po to prisijungia daugiau žmonių, sukuriamas Samarost2 ir visi kiti…

Laisvas ir jaunas kolektyvas

Turbūt visos Čekijos animacijos karaliumi galima vienareikšmiškai skelbti visiems puikiai žinomą Janą Švankmajerį. Tad susiduriant su visais kitais šios šalies meno kūriniais, klausimas kyla pats savaime: ar galime šią animaciją įrašyti į Švankmajerio mokyklą? Ar Amanita Design taip pat yra išmokusi šias siurrealizmo pamokas? Čia neberandame tiek daug slogios nuotaikos ir makabriškų herojų, nors mistikos ir paslaptingumo netrūksta, tačiau tai greičiau primena pasaką.

Amanita mirga stilistine siurrealizmo įvairove, nuo pačių aštriausių formų, junginių su fotografijomis, baugaus, samanoto miško ir industrinių griuvėsių iki švelnių, pastelinių vabalėlių pasaulio. Toks ir žadamas jų naujasis produktas – Botanicula.

Kol kas tai tėra vieninteliai žaidimai, prie kurių prisėdusi ir sugaišusi keletą valandų, nepasigailėjau. Tai visad yra tarsi graži ir įdomi kelionė, primenanti puikią animacinio filmuko istoriją. Žaidimai gali būti malonūs. Rekomenduoju.

Amanita Design tinklalapis

Jatkoaika aka Overtime (Pridėtinis laikas — 2007)

Kai kurie kūrėjai nors ir yra vertinami kažkurios srities entuziastų, o jų darbai yra aptarinėjami auditorijose bei bohemiškose kavinėse, sugeba likti beveik nežinomais. Vienas tokių enigmatiškasis indie filmukų kūrėjas Tatu Pohjavirta. Drįsčiau pasakyti, jog šis menininkas tarsi paskandina savo asmenybę sustabdyto kadro poetikoje. Buvau susitaręs su juo dėl interviu ir net nusiuntęs klausimus, tačiau atsako nesulaukiau — neabejoju, kad mano pašnekovas tiesiog pakratė galvą „kas čia per sapalionės, iš kur jis visa tai traukia?“ maniera ir, kiek pasikankinęs, vėlei grįžo į sąvąjį intuityvaus aplinkos pajutimo Pasaulį. Nėra ko man piktintis — tokių žmonių nedaug, o išskirtiniai žmonės ir elgiasi taip kaip jiems reikia elgtis. Telieka džiaugtis, kad jų dar yra.

Taigi, kas šis minias sinefilų ir animacijos entuziastų pakerėjęs albinosiškos išvaizdos vyrukas? Nepriklausomos animacijos guru gimė 1977 m. Suomijoje, Helsinkyje 2001 m. baigė Turku (pavadinimas neturi nieko bendro su kažkokia nacija) meno akademiją, dar studijuodamas sukūrė keletą pieštinės bei lėlių animacijos filmukų. Jo darbai rodyti daugumoje tarptautinių kino festivalių; Tatu gali didžiuotis Europos Filmų akademijos nario statusu ir tuo, kad jau veik dešimtmetį moko studentus animacijos paslapčių. Galbūt šioks toks raktas į keistą šio suomio Pasaulį būtų taip pat gana šizovo pobūdžio jo mėgstamiausio muzikos atlikėjo Tom Waits kūryba.

Jano aka Thirst (Troškulys — 2007). Minimaliomis kūrybinėmis pastangomis atskleista sena tiesa, jog ne visada išmintinga eiti su banda.

„Prie ko čia Milo Venera?“ - jūs tikriausiai pagalvojote. Visa Pohjavirtos kūryba persmelkta egzaltuotu netobulumo bei transformacijos poetika. Jų kūnams arba kažko trūksta, arba yra perdaug. Gyvybės, gamtos bei technokratinės civilizacijos konfliktas – tokia šio menininko idea fix. Kuo mums tokia įsimintina garsioji Milo Venera — būtent savo tobulu netolumu, 2002 m. archeologai atrado jos prarastąsias rankas, tačiau niekas šio šedevro iki šiol nerestauravo: su rankomis ji nebūtų nei meniškesnė, nei mažiau meniška, tai jau būtų visai kitas meno kūrinys ir tam, kad jis taptų visuotinai priimtinu, turėtų praeiti bent kelios kartos — kam šiais laikais rūpi kažkokios ateities vizijos? Galbūt šis mano akiplėšiškas sugretinimas absoliučiai absurdiškas, visgi tai ta prizmė per kurią žvelgsiu į šiuos keistus filmukus.

Kažkokį raktą į šią individualaus, transcendentiško bei gamtiško kūniškumo misteriją atradau legendinio čekų animatoriaus Jiri Trnka’os ne mažiau legendiniame filmuke “Ranka” (Ruka).

Kūno dalis – ranka – čia tampa galios ir valdžios įrankiu. Ranka nemato, negirdi, nemąsto ir neatsižvelgia į jokias aplinkybes – ji tiesiog daro tai, ką turi daryti. Genialesnio būdo sukritikuoti totalitarinę santvarką ir nesugalvosi. Tradiciškai ranka ne pasaulietinės, o religinės valdžios simbolis: penkios Torą sudarančios knygos, viduriniuose rytuose bei šiaurės Afrikoje paplitęs nuo piktos akies saugantis hamesh amuletas, paklusęs minios valiai, Jėzaus akivaizdoje rankas nusiplauna Pontijus Pilotas ir t.t..

Esu linkęs manyti, jog Pohjavirtos atveju būtent per netobulumą reiškiasi mums visiems nesvetimas šventumo siekis, o mus ir mūsų (kūnų) galimybes praplečianti technologija kartu atitveria mus nuo ryšio su gamta bei kūrėju, tuo pačiu, neišvengiamai ir mus vienus nuo kitų.

Patys esmingiausi Tatu kūriniai – lėlių animacija grįsti stop motion filmukai (Naval Point, Reflector, Animal), tačiau jo pieštiniai darbai labai dažnai žymi kažkokį kūrybinį ir idėjinį lūžį – tai lyg pasišaudymai tire prieš didįjį mūšį.

Pigs Eclipse (Kiaulės Saulėlydis 2000)

Šiame keistame filmuke santykius aiškinasi melancholiška kiaulė bei viską pakeliui ryjantis pac man’ą primenantis mėnulis. Apdovanoti galiomis manipuliuoti fizikos dėsniais šie veikėjai miestą paverčia savo tik dievams būdingų galių demonstravimo arena. Kažkuo priminė senosios gerosios japonų Godzillos bei vieno iš jos aršiausių priešų — Mothra’os — pasismaginimus. Tai pirmas Tatu bandymas į Pasauli pažvelgti per rytietiškų tikėjimų prizmę: Jin ir Jan, dualizmas…

Kuvastin aka Reflector (Atspindėtojas 2001)

Į apleistą cirko stovyklą, kurioje gyvena šakutės protezą vietoje prarastos rankos nešiojantis varlių dresiruotojas (nuoroda į lėlių animacijos pirmtaką Vladislavą Starevičių?) bei narcižiška lyno akrobatė, užklysta keistas ateivis. Paaiškėja, kad tai žmogus — kino kamera (čia tau Dziga Vertov’ai!). Kaip žinia – kiekviena nauja technologija visų pirmiausia yra panaudojama veikti mūsų seksualumui: pirmieji filmai visgi buvo ne trumpi brolių Liumjerų eskizai, o privatiems fondams skirti pornografiniai filmai, o išėjęs į plačiąsias mases internetas taip pat iškart tapo erdve, kurioje chat’ų pagalba žmonės dalinasi intymiais išgyvenimais, apie vėliau sekusį pornografijos tvaną nėra ko ir kalbėti. Deja, tokie saldžiai kvepiantys dalykai dažniausiai grąso tikrųjų žmogiškųjų ryšių griūtimi.

Torso (Torsas 2002)

Pasakojimas apie tikslo siekimą bei bendradarbiavimą. Savo idėja šis etiudas kiek priminė brolių Lauenstein’ų šedevrą “Balance”.

Mummo aka Granny (Močiutė — 2003)

Pasakykim taip: Film Noir ir kadaise Lietuvoje rodytų lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio Pasakėlių iš rūsio mišinys (Tales from the crypt)

Virtavalta (Maitinimo šaltiniai 2005)

Koks mūsų santykis su realybe? Koks santykis tarp realybės bei jos atspindėjimo ? Ar tai, ką gauname iš įvairių medijų šaltinių mus dar veikia ar neatbukome ir dar sugebame sieti tai, ką matome ar girdime bei realų mus supantį Pasaulį, o gal tik mėgaujamės saugiai ir be jokių gilesnių emocijų stebėdami audiovizualinę produkciją? Iškalbinga tai, kad pagrindinis herojus, nors ir matydamas kartojamo veiksmo beviltiškumą, nesusiprotėjo ištraukti maitinimo laido – o gal mes visi tampame lengvai programuojamomis mašinomis? Idėjine prasme kiek priminė David’o Lynch’o “Dumbland” (Kvailių Šalis) serijos filmukus.

Elukka aka Animal (Gyvūnas — 2005)

Tatu Pohjarvitos benefisas. Lyg jūra į kurią suteka visos idėjines ir meninės išraiškas nešančios upės. Kolega Yasir Gaily’is šį darbą pavadino pačiu keisčiausiu filmu po D. Lynch’o “Eraserhead”. Tai ilgiausias bei atviriausias Tatu darbas (net 27 minutės). Tatu atsisako bet kokių loginių bei moralinių šablonų — galbūt todėl jo keistas, nepaaiškinamas, rytų misticizmo bei stebuklinio realizmo persemtas Pasaulis yra toks paveikus. Į savo personažus jis žvelgia su didžiu atlaidumu bei supratimu ir tuo jis artimas garsiajam Suomijos kino režisieriui Aki Kaurismaki.

Navan Kääntöpiiri aka Naval Point (1999)

Tai pirmasis „rimtas“ Tatu darbas ir jis pavyko tiesiog puikiai. Šis nepatogus, mąstyti skatinantis ir distopija alsuojantis filmukas man priminė 1986 m. Sovietų Sąjungos šedevrą Kin-Dza-Dza!: ta pati dykuma, nesusikalbėjimas, individo bei technologijų kolizija.

Apupyörän Suuri luuppikisa –08 (Bandomieji važiavimai prieš didžiąsias lenktynes — 2008)

Nežinia ar tai studentams skirti eskizai ar žvalgymai į naujas teritorijas. Į įkyriai lenda palyginimas su kokiu Jazz’o kolektyvu, kuris po pagrindinės programos žiūrovus bei savo aistrą muzikai lepina savo laisvomis improvizacijomis - jam session’ais. Visa tai, kas sukurta po 2007-ųjų ir atrodo tiesiog kaip žavus bei sąmojingas raumenų demonstravimas; o šis filmukas ypatingai pačiuožęs. Galbūt Pohjarvitą žeidė pastabos apie jo tradicionalumą. Labai norėtųsi tikėti, jog ne visas parakas dar iššaudytas ir kada nors dar pamatysim kitą šių manevrų įkvėptą ilgesnės trukmės darbą.

Viską parodys laikas, o kol kas galima pabandyti įlįsti į šią begalo savitą vidinį pasaulį atspindinčią galvą.

Autoriaus svetainė čia.

Už straipsnį dėkojame Aleksandrui Rimdžiui.