Žymės: avangardas

Paskutinieji amžiai ir dešimt­me­čiai atnešė meno pasau­liui dau­gybę poky­čių. Staiga pra­si­dė­jęs moder­niz­mas neigė viską kas tra­di­ciška, gar­bino avan­gardą, pik­tino žiūro­vus ir tuo džiau­gėsi, tuo metu pasaulį išvydo dau­ge­lis mani­festų. Tradicija, este­tika ir rea­ly­bės vaiz­da­vi­mas, vyra­vęs meno kūri­niuose keletą tūks­tan­čių metų, buvo išstum­tas iš pasau­lio gale­rijų ir kūry­bos erd­vės žaibišku grei­čiu. Tai, kas per amžius buvo gar­bi­nama, mokoma ir tei­giama, tapo nieko ver­tais, pase­nu­siais net gėdin­gais reiš­ki­niais. Kovos tarp tra­di­ci­jos sau­go­tojų ir jau­no­sios kar­tos, gin­čai, avan­gardo gar­bi­ni­mas truko visai neil­gai — tai, kam buvo taip prie­ši­na­masi ir kuo taip pik­ti­nosi meno kri­ti­kai bei meno var­to­to­jai, įžengė į sceną, užka­riavo laik­metį ir… galiau­siai tapo visiems pri­im­tinu ir suvo­kiamu dalyku. Taip pra­si­dėjo post­mo­der­nizmo amžius, tuo tarpu moder­niz­mas tapo praeitimi.

Kažkada turi ateiti galas ir post­mo­der­niz­mui. Prancūzas Nicolas Bourriaud tei­gia, jog būtent dabar jis ir atėjo, o kūryba ir menas įžengė į naują epo­chą — ALTERMODERNIZMĄ. Perskaičiusi auto­riaus mani­festą, nuta­riau, jog Lietuvai šis nau­jas ter­mi­nas dali­nai galėtų būti taip pat aktu­alus, taigi, kokia ta mūsų nau­joji epocha?

Skaityti toliau