Artėjant avangardiniam penktadieniui Kaune, nusprendžiau pakalbinti bičiulį, svečią, charizmatišką asmenybę, talentingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, praeitame gyvenime buvo čigonu, ir nors šiame gyvenime jis olandas, tačiau jam tenka ištisus metus klajoti po pasaulį gastrolėse. Taigi, Jūsų dėmesiui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėnesių ture? Tavo biografijoje matome, jog į eksperimentinės muzikos sceną atėjai iš punk/metal subkultūros, turbūt čia užstrigai ilgam? Tiesą sakant apie tokį perėjimą girdžiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie faktoriai? Ir kodėl dažnai šioje stotelėje norisi užsibūti?

Esu tikrai gyvas! Gyvenu dėl muzikos, man neegzistuoja jokie stiliai. Man nėra įdomu klijuoti etiketes. Muzika yra muzika, ir aš niekad neskirsčiau to ką darau į stilius. Nebegroju metalo, bet tikrai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats liečia žmones, kurie mėgsta klasikinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkvepia, kombinavimas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

[field name=grotuvas]

Save pristatai kaip W.Jaspers ir kaip Franz Fjodor. Kas tai? Asmenybės susidvejinimas?

Tai tikrai priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu dažniau Wouter Jaspers, tiesiog todėl, kad jau pakankamai daug F.Fjodor‘o matyti koncertų afišose. Įrašuose gi — visad Franz Fjodor, tai leidžia kitu charakteriu pažvelgti į pasaulį, kitu būdu tyrinėti pasaulį aplink mane.

Viena pirmų mano nuostabų apie tave buvo tuomet, kai prieš keletą metų pamačiau milžinišką sąrašą planuojamų koncertų, siekiantį kitus metus. Tuo gali pasigirti mainstream‘o atlikėjai, arba underground‘o žymūnai, bet tamsta, esi ne 10 ir ne 20 metų scenoje, taip? Taigi, kaip galėtumei paaiškinti šį fenomeną?

Visa tai yra dėl sunkaus darbo, nepasidavimo ir meilės tam, ką darai. Kai tai taps nebeįdomu, iškart baigsiu, bet iki tol aš noriu pamatyti pasaulį. Aš noriu pasaulio, ir noriu dabar, visa kita yra tai, ką tu gali daryti būdamas vyresnio amžiaus.

Ir apskritai, kaip tau toks nomadiškas gyvenimas? Turbūt esi ne kartą pasijutęs čigonu?

Pastoviai jaučiuosi kaip čigonas. Sunku man grįžti namo ir išbūti ten bent keletą savaičių. Tai tikrai mane verčia jaustis keistai. Gyvenimas kelyje man suteikia prieglobstį, tai nuramina mane ir suteikia daug džiaugsmo. Gyventi Berlyne (dabartinė atlikėjo rezidencija — a.p.) nėra blogai, bet visad nuobodžiau nei būti kelyje.

Į Lietuvą atvyksti jau 3 kartą, tik šįkart į Kauną. Kokį įspūdį paliko tau Lietuva, publika koncertuose. Ką galėtum išskirti, su kuo palyginti, iš tų daugelio šalių, kuriose yra tekę groti?

Lietuvoj visad smagu! Žmonės yra entuziastingi ir Vilnius — puikus miestas. Ir vakarėliai beprotiški. Jei bandyčiau palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, pirma kas ateina į galvą yra tai, kad čia moterys yra vienos gražiausių pasaulyje, rimtai.

Minėjai, jog tenka koncertuoti nuo solidžių meno festivalių iki garažų Rusijoje. Kokie privalumai, minusai vienu ir kitu atveju? Gal turi kokių įdomesnių patirčių, kuriomis norėtum pasidalinti?

Mačiau vyruką, kuris susilaužė kojas per koncertą Vladimire, Rusijoje, ir po to dar keletą dienų vaikščiojo sulaužytas. Rusija yra neįtikėtina šalis gastrolėms. Atstumai siaubingai ilgi, bet meilė, kurią gauni iš publikos atperka kiekvieną kelionės sekundę.

Kaip atradai šio turo kolegę Audrey Chen?

Susipažinau su Audrey prieš keletą metų, kai ji grojo mano namuose Tilburge (Olandija). Vėliau mes susitikome JAV man turuojant ir tarp mūsų užsimezgė geras ryšys. Mes nusprendėme, jog metas kartu leistis į turą. Mes abu mėgstam tą pačią muziką ir tą patį turavimo stilių — važiuojam į visas puses.

Gal kiek plačiau apie instrumentus, kuriuos naudoji savo pasirodymuose. Taigi, kokie jie, ir kodėl būtent jie?

Dabartinį įrangos rinkinį sudaro prietaisai gaudantys elektromagnetinius laukus, sintezatorius, sempleris, mikrofonai, kontaktiniai mikrofonai ir daugybė efektų. Mėgstu ieškoti naujų garsų, naujų būdų išgauti garsus keičiant instrumentus ir technikas. Šiame ture grosiu tik naują medžiagą, taigi, tai bus tikrai įdomu!

Dabar apie idėjinę tavo kūrybos pusę. Iš CD albumų suprantu, jog didelį dėmesį skiri skirtingų, atokesnių vietovių field recording‘ams, taip? Kodėl būtent? Kokia vieta įrašams buvo pati ekstremaliausia? Kur/kaip teko įrašyti geriausią iki šiol audio medžiagą? Ir kokios vietos įrašams yra ateities planuose ir/ar svajonėse?

Labai norėčiau padaryti įrašų Šiaurės Korėjoje, pagrinde dėl to, kad tai sunkiai įgyvendinama. Bet tie įrašai, kuriuos tu GALI padaryti yra absoliučiai verti sunkumų. Geriausi įrašai iki šiol yra iš Černobilio, Ukrainos, nes ši vieta apleista ir pavojinga.

Tu taipogi esi vienas iš eksperimentinės muzikos leiblo VATICAN ANALOG valdytojų, taip? Papasakok į ką leidykla orientuota, kokių atlikėju muzika sąrašuose, ir kokią vietą leiblas užima Olandijos eksperimentinės muzikos scenoje.

Šiuo metu Vatican Analog’u užsiimu aš ir mano geras draugas Staplerfahrer. Mes esame leiblas, naktinis klubas, bet neesame tai, ko normalūs žmonės tikisi iš mūsų. Mes organizuojam tai, kas mums patinka ir, leidžiam kitiems žmonėms-organizatoriams naudoti mūsų vardą. Vatican Analog palaiko tai kuo tu nori būti, ir yra visiškai laisvas nuo etikečių ir žmonių nuomonių.

„Incubate“ — kasmetinis festivalis, kurį, tikiu, žino daugelis Olandijos alternatyvą mėgstančių žmonių. Tai irgi tavo veiklos objektas, taip? Gal galėtum apšviest, kas tai per renginys?

Dirbau Incubate prieš keletą metų. Tikrai puikus festivalis, kuriame susijungia skirtingi kampai ir stiliai. Įvairumas yra įdomiausia festivalio dalis: nuo black metal iki mergaičių pop! Man tai patinka!

Kokie planai šiems metams tiek įrašų leidyboje, tiek gastrolėse?

Leidybai planuoju du naujus įrašus: vienas kartu su Frans de Waard iš Kapotte Muziek, ir kitas su Steffan de Turck ir Jos Smolders. Be to, išleisiu knygą su 25 turo istorijomis ir važiuosiu į Senegalą groti ir praturtinti savo kultūrinį išsilavinimą. 2010-ieji bus užimti metai, bet man tai patinka!

Ką norėtum pridurti, palinkėti Lietuvos žmonėms skaitantiems šį interviu?

Labai laukiu šio vizito. Kviečiu visus prisijungti! Kaip Jim’as pasakė: jie turi ginklus, mes turim skaičius. Ir štai kaip turi būti!

Atlikėjo svetainės:

www.wouterjaspers.nl

www.myspace.com/wouterjaspers

Už interviu dėkojame renginio „Avangardas Kaune“ organizatoriui Armantui Gečiauskui (Armai).

Aleksandr Pasevin iliustracija

Kai man buvo dvidešimt su viršum metų, aš gyvenau gana palaidą gyvenimą ir to pasėkoje susirgau džiova. Šalia visų medicininių preparatų aš nutariau išbandyti ir netradicines liaudies medicinos priemones. O viena jų rekomendavo gerti  kūdikių arba vaikų šlapimą. Nežinau, kuri priemonė man padėjo, bet aš pasveikau.

Gerti šlapimą iš pradžių buvo koktu, negalėjau paskaninti jo cukrumi, nes sergant džiova saldumynų reikia apskritai vengti, nes didelė tikimybė susirgti dar ir cukralige, todėl bandydavau prislopinti nemalonų skonį pienu arba degtine ir užkąsdavau duona.

Iš pradžių gauti šlapimo man nebuvo sunku, buvau neseniai vedęs ir turėjau pirmagimį. Prikišdavau jam stiklinę ir palaukdavau kol padarys. Turiu pasakyti, kad jo šlapimas buvo dieviškas. Aišku, pirmus kartus aš biaurėdavausi, bet prisiversdavau gerti, nes tikėjau visais būdais ir vaistais, kuriuos girdėjau esant veiksmingus. Vėliau pastebėjau, kad mintis apie šlapimą man neišeidavo iš galvos, vis bandydavau prisiminti jo skonį, kuris užgėrus ir užkandus, dingdavo, aš nespėdavau jo užfiksuoti savo sąmonėje. Tada pradėjau gerti šlapimą vieną, iš lėto, tirdamas ir įvardindamas visas to skysčio ypatybes. Jis buvo rūgštokas, bet visai nedaug, gan sausas ir aromatingas, jei taip galima apibūdinti šlapimą. Sakydamas sausas aš turiu galvoje, kad drėgmė labai greitai išgaruodavo burnoje ir likdavo tik druskų nuosėdos, ne taip kaip geriant alų.

Ilgainiui pamėgau šį produktą, jo man norėjosi vis daugiau. Po kažkurio laiko jau nebegalėjau jo gauti iš savo sūnaus, jis augo ir šlapinosi pats į puoduką, vėliau į klozetą. Su puoduku aš kartais dar galėjau sugudrauti, bet paskui likau be tiekimo.

Būdamas banko tarnautoju su bendradarbiu išvykau į komandiruotę po periferinius filialus vesti seminarus vietiniams klerkams apie naująją sąskaitų tvarkymo programą. Mes nakvodavome mažuose viešbutukuose.

Kartą smarkiai prisigėrėme kavinėje ir nešini atidarytais alaus buteliais lingavome į lovas. Prie mūsų priėjo vietinis zombis ir paprašė alaus. Aš atidaviau jam savo butelį, tuo labiau, kad jis buvo beveik tuščias. Paėjus kiek man šovė į galvą mintis ir aš paprašiau draugo, kad jis prišlapintų į savo nenugertą butelį. Jis taip ir padarė nuėjęs į krūmus ir  pastatė butelį prie artimiausio suoliuko. Pasukus už kampo aš neva prisiminiau, kad dar turiu paskambinti žmonai, todėl pasiūliau jam grįžti vienam, o aš, reiškiasi, paplepėsiu truputį gryname ore.

Ir tekinas grįžau prie suoliuko. Butelys, ačiū dievui, stovėjo nepaliestas. Aš nusiraminau ir patogiai atsidrėbęs ėmiau lyg ir iš tikrųjų kalbėti telefonu, o kita ranka apčiuopiau butelį. Iš šalies viskas atrodė labai natūraliai – sėdi žmogus ir kalba, gurkšnodamas alų. Tai, kas kitiems buvo panašu į alų, tąkart man žiauriai patiko – skonis buvo kur kas aštresnis, nei vaiko, be to visos šlapimo savybės pasireiškė didesniu laipsniu, lyg būtų pakeltos kvadratu. Butelys buvo artipilnis, aš gėriau ir svaigau nuo palaimos.

Dabar aš jau žinojau, ko man nuolat reiks. Mano palaimingą būseną netikėtai pertraukė iš už nugaros išniręs draugas, kuris su siaubu akyse pralemeno: ką tu darai? ir tuoj vėl dingo už kampo. Tą naktį jis negrįžo į viešbutį, o paskui ir pasiprašė pervedamas į kitą skyrių. Ir tegul, nors jo šlapimo, žinojau, ilgėsiuos. Man jis patiko.

Bet svarbiausia dabar aš žinojau, ko man reikia. Gerai pergalvojęs pirmiausiai nukreipiau savo pastangas į miesto poliklinikas, visose susiradau tyrimų kabinetus, į kuriuos pacientai neša savo šlapimą. Taikydavau atsidurti tenai, kai nieko nebūdavo, ir susipildavau analizus į atskirą tarą arba vietoj viską išgerdavau. Gan greitai mane jau pažinojo visos laborantės ir varydavo šalin.

Maždaug tuo metu jau išsiskyriau su žmona, nes jai kėlė įtarimą smarvė, neišeinanti iš mano burnos, nors uoliai valiausi dantis bei kramčiau gumą, ir mano gyvenimas nuo to tik palengvėjo, tariau sau: ačiū dievui, ir dar labiau įnikau į savo pomėgį.

Dabar šlapimui gauti naudojau ir savo butą. Iš pradžių vedžiojausi pas save gerti visokius padugnes ir sakydavau jiems, kad tualetas sugedęs, todėl varykit į kibirą. Bet greitai nutraukiau su jais pažintį (dėl ko jie aiškiai įsižeidė), nes jų šlapimas buvo labai jau prastos kokybės, mat dauguma buvo seniai, o senų žmonių myžaluose vienas amoniakas, be to, neaišku, kokių ligų jie galėjo man prinešti, taip pat ir kaimynai ėmė į mane kreivai spoksoti, nes jų akimis žiūrint paverčiau savo butą landyne.

Tad susitvarkęs butą priėmiau į jį kartu gyventi vieną studentą, jam taip pat pasakiau apie laikinus nepatogumus. Studentai ilgai pas mane neišbūdavo, bet tai man netgi savotiškai patiko, nuolatinė kaita, geros kokybės myžalai.

Darbe aš palengva stūmiausi karjeros laiptais į viršų, tada jau vadovavau paskolų departamentui, nes mano keistenybės ten dar nebuvo žinomos, už tai, beje, buvau dėkingas savo buvusiam draugui. Skirdamas paskolas jauniems vyrukams užsimindavau apie galimybę padėti mano sunkiai sergančiai uošvienei, kuriai stuburo išvaržos masažui reikalingas specialaus koncentrato šlapimas, ir jei jūs sutiksite duoti savo šlapimo pavyzdį, ir, jeigu jis pasirodytų kaip tik mano mylimai uošvienei, dar kartais, bent vieną per mėnesį, jo atnešti į banką, tai, manau, galima būtų kalbėti apie gerokai palankesnes palūkanas.

Šioje vietoje noriu pasisakyti dėl moterų šlapimo. Aš jo vengiau, išskyrus tuos atvejus, kai šlaviau nesirinkdamas analizų pavyzdžius; nes pagrįstai maniau, kad moterų myžalai gali turėti savyje ir  kraujo, juk neaišku nei kada prasideda ar baigiasi jų menstruacijos, o gerti kraują laikiau esant nepriimtinu dalyku, be to, prieš ištekėdami jie  pereina tokius vartus ir kanalus, į kuriuos kas nori ir kada nori gali užeiti ir neaišku ką palikti, žodžiu, teatleidžia man dailioji lytis, jų šlapimas vargu ar tinkamas gėrimas, nebent prieš tai būtų filtruojamas.

Taigi, šlapimo susikombinuodavau ir darbe. Mano gydytoja kartą nustebusi pakėlė į mane akis ir pranešė džiugią žinią, kad tbc sukėlėjų mano plaučiuose nėra, lyg jų ten niekada ir nebūtų buvę.

Vienas netikėtas atradimas pakreipė mano gyvenimą nauja linkme. Rytais mane nemaloniai pažadindavo vienas plerpiantis automobilis kieme. Jo variklis siaubingai čiaudėdavo, springdavo ir dusdavo, tad nutariau įpilti jam į baką šlapimo, kad jis apskritai numirtų ir duotų pagaliau man ramybę. Taip slapčia ir padariau, bet koks buvo mano, o dar labiau mano kaimyno nustebimas, kai variklis uždainavo kaip naujas, tyliai, lygiai ir melodingai. Tuoj pat pabandžiau tą patį atlikti ir su savo bimbalu. Efektas buvo nenusakomas, mašina net važiavo kur kas greičiau, nei prieš tai. Po kai kurių bandymų aš atradau geriausią šlapimo ir benzino santykį ir nusprendžiau pradėti verslą. Tam tikslui paėmiau iš savo banko solidžią paskolą ir nedelsiant išėjau iš darbo, dargi taip skubėdamas, kad net palikau savo kabinete kažkiek butelių neišgerto šlapimo.

Ai, vistiek, numojau ranka ir ėmiausi veiklos. Pirmiausia nusipirkau viešąjį tualetą netoli stoties, kur didžiausias judėjimas, ir artimiausią benzino kolonėlę. Po tualetu įrengiau didelį rezervuarą, į kurį iš vyriškų pisuarų subėgdavo šlapimas. Rezervuaro apačioje įtaisiau kranelį, kad būtų galima prisipilti myžalų.

Kolonėlėje pardavinėjau įprastą benziną eiliniams klientams ir savo gamybos kurą geriems pažįstamiems, aišku, už didesnę kainą, nes jis to buvo vertas ir niekas dėl to nesiginčijo. Žodžiu, šlapimą aš gaudavau dykai, pagerintą benziną pardavinėjau brangiau, tokiu būdu pelnas buvo šimtaprocentinis.

Tuo metu pirmą kartą suartėjau su vyru. Studentas neturėjo kuo mokėti už nuomą, nes prarado teisę į stipendiją, tai pasiūlė save, aš jį priėmiau. Jis užsibuvo ilgiau už kitus, tad neturėjau galimybės nuo jo visko slėpti, ir galų gale įtraukiau į savo užsiėmimą ir jį. Jam irgi patiko šlapimas, mes kartu juo mėgavomės, be to jis gerai tvarkėsi ir komercinėje veikloje.

Norėdamas plėsti verslą turėjau legalizuoti naująjį benziną, o tam reikėjo gauti valdžios pritarimą. Tad pirmiausia nusprendžiau užpatentuoti išradimą; ir ne vieną, su studentu atradome, kad degtinė pagaminta iš myžalų, yra netgi geresnė už kvietinę arba ruginę. Tad iškart nusprendžiau vystyti verslą dviem kryptim arba tik ta, kuriai gausiu leidimą.

Tada ir prasidėjo mano nelaimės. Manau, atsirado suinteresuotų mano išradimais asmenų, juk naftos ir alkoholio bizniai yra patys pelningiausi. Pirmiausia abi mano įmones, tualetą ir kolonėlę, užgriuvo tikrintojai. Aišku, norint visada galima ką nors rasti. Gavau nerealaus dydžio baudas, dėl kurių nusprendžiau bylinėtis. Kolonėlė laikinai buvo areštuota, gyvenau tik iš tualeto. To dar negana, mane paliko studentas pirma, aišku, gerai mane apšvarinęs: prieš pat areštuojant kolonėlę, išėmė iš kasos visus pinigus kiek buvo, susigrobė kas vertingiausia iš buto ir dingo, nei labas, nei sudie. Negalėjau net kreiptis į policiją, nes nežinojau nei jo duomenų, nei kur jis mokosi, o ir paaiškinti kokiu statusu jis pas mane gyveno — būtų buvę keblu.

Tad likau įpykęs ant viso saule tviskančio pasaulio ir kūriau planus, kaip jį visą išsprogdinti po velnių. Supratau, kad greičiausiai neteksiu ir tualeto, todėl padėjau po myžalų rezervuaru kelis kg trotilo, į rezervuarą įmečiau plūdę, prie kurios pririšau atitinkamo ilgio virvę, sujungtą su sprogmeniu. Kadangi benzino verslo jau neturėjau, tai rezervuaras pildėsi gana greitai. Mačiau, kad neužilgo, virvei įsitempus, įvyks garsus fejerverkas.

Netrukus atsitiko tai, ko aš ir tikėjausi — teismas atėmė iš manęs dar ir tualetą ir paskyrė jo valdymą laikinai iki naujo privatizavimo savivaldybei. Buvo vasara, pats atostogų karštymetis, neatostogavo vienintelis kultūros skyrius, jam ir pavedė tualeto perėmimą savo žinion. Man paskambino to skyriaus vedėjas ir paprašė, kad geranoriškai perduočiau įmonės turtą. Aš sutikau atiduoti visus raktus, bet tam vedėjui to buvo maža ir jis primygtinai mane spyrė perduoti tualetą iš rankų į rankas.  Aš bijojau artintis prie išvietės, nes žinojau, kad ji bet kada gali išlėkti į orą, bet to kultūrininko niekaip negalėjau atsikratyti, buvo neperkalbamas. Tada apsisprendžiau – kadangi vistiek jau viską prašikau, jei dar išlėksiu į dausas, tai bus natūralus visų vargų pasibaigimas.

Apsirengiau baltai ir išvažiavau pasitikti likimo. Vedėjas jau laukė, irgi buvo baltai apsirengęs. Buvau stebėtinai ramus, ilgai vedžiojau valdžios atstovą po visas kabinas, drauge už lenciūgo nuleidinėjome vandenį, kalbėjomės apie vasaros muzikos festivalį. Į požemį nesileidome, pasakiau, kad ten gamybinės patalpos, keletas šluotų ir kibirai, nėra labai švaru, vedėjas sutiko, kad žiūrėti ten nėra ko, ir galų gale mes šiltai atsisveikinome.

Tuo metu, kai tiesiau jam raktus, kažkoks vidinis balsas sugriaudėjo man į pilvo sritį: bėk, ir aš staiga apsisukęs pasileidau bėgti; raktai nukrito ant žemės, nes vedėjas nespėjo jų sugauti iš netikėtumo, paskui vis dėlto juos pačiupęs leidosi mane vytis, turbūt pagalvojo, kad jį apmoviau, ir labai laiku, nes kitaip nebūtų išsigelbėjęs. Nugriaudėjo galingas sprogimas, o dar po akimirkos visa aplinkui skendėjo šlapimo jūroje, kurioje kur ne kur plūduriavo žmonių galvos, unitazų dangčiai ir nuogos subinės, kaip klaikiame siurrealistiniame pasaulio pabaigos paveiksle, kurį dar vainikavo neįsivaizduojamas ir jokiais žodžiais nenusakomas šlapimo tvaikas, kaip finalinis akcentas, paskutinis potėpis ar baigiamasis akordas. Mano vedėjas iš susižavėjimo neteko žado, aš irgi jaučiausi kaip tikrų tikriausiame instaliacijų parodos atidaryme. Mes abu baltai apsirengę atrodėme kaip svarbiausi šio meninio veiksmo kaltininkai, didele dalimi tai atitiko tikrovę.

Teismui nepavyko rasti šio teroro akto tiesioginių mano kaltės įrodymų, todėl nuteisė mane už netiesioginius įkalčius, kurių svarbiausias buvo kultūros skyriaus vedėjo liudijimas apie mano netikėtą pabėgimą prieš pat sprogimą, neva tai buvo galima sieti su tuo, kad aš kažką žinojau arba nujaučiau, kas, tiesą sakant, buvo tiesa. Vienok man paskyrė palyginti nedidelę bausmę ir aš atsidūriau kalėjime. Ten iškart įsiprašiau prižiūrėti tualetus ir, nors dirbau mėgstamą darbą, vis dėlto šio savo gyvenimo tarpsnio negalėčiau pavadinti labiausiai pavykusiu. Iš tikrųjų nenoriu jo net prisiminti.

Dar būdamas kalėjime sužinojau, kad abu mano išradimai sėkmingai pritaikyti visuomenės reikmėms: benzinas pavadintas ekologiniu ir yra pardavinėjamas su mėlyna žyme, o degtinė… bet geriau nesakysiu jos pavadinimo, nenoriu vėl būti tampomas po teismus, gerkit į sveikatą, tai geras produktas ir, kiek girdėjau, populiarus visuose sluoksniuose.

O aš pats dabar esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl kad pagaliau man nieko nereikia. Esu laisvas nuo visų potroškių, kurie dažnai neduoda mums užmigti naktimis, nuo visų siekių ir bereikalingų tikėjimų: ateitimi, vyriausybe, dievu ir laimingu atsitiktinumu. Taip pat esu nuo nieko nepriklausomas, nes nieko ir neturiu kas man pančiotų rankas ar kojas: butą – ir tą, paskutinę mano vertybę konfiskavo valstybė teismo sprendimu, todėl dėjau ant valstybės, išsilaikau savo jėgomis ir nemoku jai jokių mokesčių, kaip ir ji nieko man nemoka, mes ignoruojame vienas kitą ir dedamės, kad nieko apie vienas kitą nežinome.

Kažkada atėjęs prie upės ten, kur į ją išteka kanalizacinės nuotėkos ir žvejai susibūrę merkia į ją savo meškeres, o laisvo oro generolai ištikimai palaiko jiems kompaniją, tikėdamiesi už tai  savo kaulo, aš irgi sustodavau ir neva taip pat stebėdavau žvejybą, aišku, nelaukdamas savo kaulo, man tada jo dar nereikėjo, o iš tikrųjų svajodamas kada nors pasinerti visa galva į tą pilkai drumzliną pasaulį, kur viskas tikra, nepagražinta ir neperfiltruota, kur nėra visuomenės, pinigų ir su jais susijusių santykių.

Dabar aš kas rytas pasineriu į savo pasakų karalystę ir vienintelis dalykas, kurio trokštu — tai, kad niekada niekam nešautų į galvą nukreipti mano kanalizacijos vamzdį į nuotėkų valymo įrengimus. Žinodamas mūsų valdžios dviveidiškumą pagrįstai tikiuosi, kad greitai taip neatsitiks.

Virgilijus Veršulis (Svoloč)

Apie 30–40 tos pačios šeimos žiurkių patalpinamos viename narve. Joms duodama tik vandens ir po kiek laiko jos išalksta. Natūraliomis sąlygomis žiurkės nežudo saviškių, tačiau nujausdamos mirtį papjauna silpniausią iš savo tarpo, tuomet dar vieną, kitą, dar kitą… tol, kol visame narve lieka viena, pati stipriausioji. Žiurkių gaudytojas toliau duoda vandens šiai žiurkei. Šiuo momentu labai svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką. Kai matyti, jog žiurkei liko gyventi apie pusvalandis, jai išlupamos akys. Tuomet greitą mirtį nujaučianti, panikuojanti ir suagresyvėjusi žiurkė paleidžiama atgal pas savo šeimos narius laisvėje ir žudo visus, kuriuos sutinka savo kelyje tol, kol ja pribaigia stipresnė žiurkė. Štai taip mes Balkanuose naikiname graužikus. — ištrauka iš Marinos Abramovic performanso.

Sėdžiu kambaryje prieš savo monitorių, ir šimtąjį kartą keliu sau klausimą — kiek tokie žodžiai kaip „kūryba“ ir „menas“ gali sutalpinti savyje skirtingų ir tarpusavyje nesuderinamų reiškinių? Kol apsiriboji estetika, linksmumu bei kasdien kartojamu žodžiu „kūrybiškumas“, kuris jau tapo mūsų kartos etalonu, viskas atrodo paprasta. Paroda po parodos, festivaliai su meninėmis dalimis, spalvotos sienos, kūrybiška žiniasklaida, dar kūrybiškesnis ir madingesnis jaunimas, spalvotos pakuotės, smagios reklamos, šaunūs renginiai, mėgiama muzika — tai beveik kiekvieno iš mūsų kasdienis užburtas ratas. Kaip tokiame rate vertinamos besiskiriančios dienos, įspūdžiai, reginiai? Spėju dažniausiai vartojami žodžiai: faina, jėga, nerealu, kūrybiška, gerai padaryta, šūdas, nieko gero, nesąmonė, kaip jaunimėliui gal ir nieko, na ir dar keleta kitų, visiems puikiai žinomų ir pažįstamų žodžių emocijoms reikšti.

Kokiems tikslams darome tokius vertinimus? Kai kurie dalinasi su draugais, kai kurie bijo praleisti konkurento žingsnį, kai kurie tiesiog naudojasi proga pašnekėti, kai kurie pildo nejaukią tylą. O ko iš tiesų verta meno vartotojo nuomonė? Nieko visiškai arba visko. Nieko — žiūrint iš pozicijos, jog tai neturintis išsilavinimo žmogus, neskiriantis žanro nuo žanro, klasikos nuo dabarties, turintis „populiarųjį“ mąstymą, besižavintis viskuo, kas yra nulaižyta ir gražu, mokantis visko po truputį, bet neišmanantis nieko iš pagrindų, nagrinėjantis seniai išnagrinėtas tiesas ir bendrai paėmus norintis kažkuo būti, ką susikūrė savo vaizduotėje ir kuo niekada netaps. Visko, pasirinkus kitą poziciją — banda valdo, mūsų daug, mes visi kūrybingi, mūsų kredo šiuolaikiškumas. Taigi, mūsų daug, mums patinka, kad mūsų daug, mes norime patikti daug žmonių, mums nesvarbu kas jie, svarbu, kad jų daug, nes daug yra gerai. Čia ir atsiranda prieštaravimas — protingų žmonių, tikrai išmanančių ir besigilinančių, visada bus mažiau nei tų, kurie dabar, vakar ar rytoj pagavo kažkokią idėją ir bando iš jos spausti vašką. Tačiau, kadangi mūsų visuomenė vadovaujasi teze — kas gerai daugumai, gerai visiems,turime išvadą, jog esame nevispročių visuomenė.

Nežinau, kiek šios visuomenės „skaito“  mano straipsnį (peržvelgia spalvotas iliustracijas), bet, stebint mados tendencijas, galima daryti išvadą, jog nemaža dalis. Šokiruoti nesieksiu, mano pasirinkta menininkė, manau, besidomintiems bus tikrai ne naujiena. Pagrindinis mano tikslas bus panagrinėti, kam ir kodėl reikalingi tokie aktai ir savęs žalojimas.

Marina Abramovic yra laikoma performansų kūrybos pradininke. Savo debiutą menininkė pradėjo 70-aisiais. Pirminis Marinos keliamas klausimas — kiek gali ištverti kūnas? Pasirodymuose ji visais būdais bandydavo ir alindavo savo kūną. Viename iš jų ant pilvo peiliu įsirėžė penkiakampę žvaigždę, vėliau žaizdą degino, tuomet šaldė — žiūrovai galėdavo stebėti kūno reakciją, ašaras, mimikas, skausmo išraiškas. Visi jos performansai trukdavo ištisas valandas, kartais iki sąmonės netekimo. Viename iš jų, ji gulėjo ugnies apsuptyje, kol dėl anglies dvideginio pertekliaus nualpo. Žiūrovai, tai pastebėjo tik tuomet, kai pradėjo degti merginos drabužiai. Dar vienas pavyzdys, kuomet menininkė praleido ištisą parą plaudama sukapotų galvijų mėsingus kaulus. Smarvė — dar vienas išbandymas kūnui. Savo performansuose autorė nevengė ir medikamentų, kurie trikdydavo kūno veiklą, paversdavo reginį beviltišku. Badymasis peiliais, deginimas, šaldymas, skausmas, kantrybė, kančia — tai pagrindiniai Marinos Abramovic performansų ženklai.

Daugelis iš jūsų turbūt pagalvojote — nesveika. Ir iš tiesų — už savęs žalojimą žmonės dažniausiai uždaromi vienutėse.

“The Star” (Žvaigždė) 1999. Kiekvieną kartą, kai Marina susižeidžia, ima kitą peilį ir žaidimą tęsia.

Atsiribojus nuo vienučių ir nesveikumo, pažvelkime į merginos biografiją. Abu Marinos tėvai buvo antrojo pasaulinio karo partizanai. Įdomus biografinis faktas, jog kai šeimą paliko tėvas, motina namie įvedė karinę tvarką — Marina ir jos brolis turėdavo būti namuose iki 22 valandos vakaro, tokiu rėžimu menininkė gyveno iki 29 metų. Marina ir pati teigia, jog ganėtinai ironiška yra tai, jog visi jos performansai, laviravimai tarp gyvenimo ir mirties, buvo atliekami iki 22 valandos.

Jau žinant keletą biografijos faktų, galima išsiaiškinti kai kurių simbolių reikšmę, priskirti juos vienai ar kitai pasipriešinimo formai. Ginklai, antrojo pasaulinio karo simbolika, citatos iš istorinių faktų — visa tai kalba apie asmeninius išgyvenimus. Tačiau, ne viskas taip paprasta, menininkė neapsiriboja vien vaikystės traumomis. Dažnai nagrinėjama tema yra ir menas, „Art must be beutiful. Artist must be beutifull“ — autorė kartoja šias frazes ištisas valandas, tuo pačiu šukomis rauna sau plaukus. Toks reginys, skuba balse, plaukų rovimas, kuris dažniausiai asocijuojasi su psichiškai nesveikų žmonių veiksmais kelia žiūrovui nerimo, absurdo ir pasipiktinimo jausmus. Tačiau kelti neigiamus jausmus gali daug kas, kartais užtenka žodžio, garso. Kritika visuomenei, kritika supančiam pasauliui, ekscentriškumas, nuogas kūnas, iššaukiantis elgesys — patinka tikrai ne kiekvienam, tačiau tai gali būti raiškos forma. Bet visgi kyla klausimas — kodėl to neužtenka, kodėl savęs žalojimas?

Receptas

Atsakyti į šį klausimą yra itin sunku, galima tai vadinti sadomazochizmu, galima galvoti, jog taip norima atkreipti dėmesį į savo idėją. Kaip ten bebūtų, bet yra dar vienas niuansas — koks turi būti žmogus, kokia asmenybė, koks mąstymas, kad galėtų taip atsiduoti ritualui, kęsti tokį skausmą, žaisti su destrukcija. Kaip įsivaizduoti paprastą bendravimą su žmogumi, kuris kelias paras praleidžia plaudamas galvijų kaulus, vadindamas tai apsivalymo ritualu, kuris su partneriu kvėpuoja vienas kitam į burną kol abu nualpsta dėl deguonies trūkumo?

Jeigu aš arba jūs panorėtume atlikti tokį ritualą, ar užtektų drąsos, pasiryžimo? Kuo reikia tikėti  pačiam save kankinant, kaip jaustis kai viskas baigiasi? Žvėriškumo ir šleikštumo yra kiekviename iš mūsų, tačiau savęs žalojimas daugelį nuvedė priešinga linkme nei šlovė. Stebint tokius performansus, kyla klausimas ar tikrai ligoniai yra tie, kuriuos laikome ligoniais? Galbūt medicina daro didelę klaidą, galbūt mums suprantamas „nesveikas elgesys“ tėra viena iš būsenų, kurią išmokstama valdyti? Žinoma, galima prieštarauti, tačiau kaip tada paaiškinti Marinos Abramovic pavyzdį? Ji nevaidina, tai ne teatras, tai ne mimezis ir ne siurrealistinė iliuzija, tai realus sveiko žmogaus pasinėrimas į destrukcijos būseną ir vėlesnis pasitraukimas iš jos.

Asmeniškai nevertinu tokios kūrybos neigiamai, ji turi per daug paslapties, per daug prieštarauja normalumo ir nenormalumo sąvokoms.  Neseniai kalbėjome apie “Vienos akcionizmą”, Marinos Abramovic pradėtas judėjimas vadinamas „Balkanų Baroku“. Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie judėjimai būtų atskira tema, na, o šį kartą užbaigsiu savo mintį taip ir neradusi tikslaus atsakymo.

Kairėje — performansas, kurio metu atlikėjai kvėpavo vienas kitam į burną tol, kol organizme neliko deguonies ir abu krito be sąmonės. Vyrauja interpretacija, jog taip vaizduojama dviejų žmonių vienas kitam keliama destrukcija. Dešinėje — Marina Abramovic su žaizda ant pilvo šaldo savo kūną iki mirtinos temperatūros.

Pavojingi žaidimai

Paroda, kurios metu lankytojai galėjo patekti į salę tik praeidami tarp dviejų nuogų kūnų

Daugiau autorės performansų galite pamatyti čia.

Ištrauka iš pavakario su Augiu Varkaliu. Reportažo autorė Emilija Briedytė.

Šis kūrybos pasaulio personažas greičiausiai jums bus arba labai gerai žinomas, arba visiškai nežinomas. Jazz’as yra jo mėgiamiausia ir geriausiai mokama kalba. Nepriklausomybė, laisvumas ir ironija geriausi bičiuliai, o New York’as ir Jonas Mekas tapo vienais pagrindinių elementų padėjusių atrasti save. Po 11 metų New York’e jis grįžo į Lietuvą — šiuo metu dažniausiai jį sutiksite klaidžiojant ir muzikuojant Kauno gatvėse, svečiuojantis galerijose  ir karts nuo karto šviečiantis vienokiame ar kitokiame renginyje.

“Mekas Niujorke buvusiuose teismo rūmuose yra įkūręs du kino teatrus, viename telpa 200 žiūrovų, kitame — 100 žiūrovų. Ten aš žiūrėdavau avangardinius, retrospektyvinius filmus, o vakarais Mekas man buvo leidęs miegoti už ekrano. Būdavo, prigulu ir užliūliuoja mane kokio filmo siužetas. Po to prabundi, filmas jau pasibaigęs. Taip už ekrano aš pragyvenau penkerius metus.” — pasakoja menininkas.

Taigi, manau, neverta jūsų apsunkinti daugybe žodžių, kurių ir taip pripildytos interneto platybės, geriau pasiūlysiu pasižiūrėti reportažą iš susitikimo su šia spalvinga asmenybe ir patiems susipažinti su jos išskirtinumu, laisvumu bei ironija.

Paskutinieji amžiai ir dešimtmečiai atnešė meno pasauliui daugybę pokyčių. Staiga prasidėjęs modernizmas neigė viską kas tradiciška, garbino avangardą, piktino žiūrovus ir tuo džiaugėsi, tuo metu pasaulį išvydo daugelis manifestų. Tradicija, estetika ir realybės vaizdavimas, vyravęs meno kūriniuose keletą tūkstančių metų, buvo išstumtas iš pasaulio galerijų ir kūrybos erdvės žaibišku greičiu. Tai, kas per amžius buvo garbinama, mokoma ir teigiama, tapo nieko vertais, pasenusiais net gėdingais reiškiniais. Kovos tarp tradicijos saugotojų ir jaunosios kartos, ginčai, avangardo garbinimas truko visai neilgai — tai, kam buvo taip priešinamasi ir kuo taip piktinosi meno kritikai bei meno vartotojai, įžengė į sceną, užkariavo laikmetį ir… galiausiai tapo visiems priimtinu ir suvokiamu dalyku. Taip prasidėjo postmodernizmo amžius, tuo tarpu modernizmas tapo praeitimi.

Kažkada turi ateiti galas ir postmodernizmui. Prancūzas Nicolas Bourriaud teigia, jog būtent dabar jis ir atėjo, o kūryba ir menas įžengė į naują epochą — ALTERMODERNIZMĄ. Perskaičiusi autoriaus manifestą, nutariau, jog Lietuvai šis naujas terminas dalinai galėtų būti taip pat aktualus, taigi, kokia ta mūsų naujoji epocha?

Altermodernizmo manifestas kalba apie mums seniai girdimą ir jau nuvalkiotą terminą <globalizacija>, taipogi apie chaotiškumą, multikultūriškumą, universalumą. Pažvelgus gilyn galėtume pastebėti, jog modernizmas ir postmodernizmas tebuvo terminai akcentuojantys (žymintys) būtent vakarų kultūros meno pasaulį, jo stilistiką ir raidą. Juk, jeigu atsimintume mūsų Lietuvą iki kiekvienam prieinamo kompiuterio ir interneto bei laisvos migracijos, pamatytume, jog tada turėjome savo liaudies kūrybą, tradiciją dailėje, keletą “avangardistų”, kuriems pavykdavo ištrūkti svetur ir parvežti naujų vėjų į tėvynę, tačiau toli gražu to negalėtume pavadinti modernizmo ar postmodernizmo epocha Lietuvoje. Taip, mes turėjome šių ir kitų “-izmų” apraiškų, tačiau to negalima būtų sugretinti su tuo, kas vyko vakaruose.

Mano manymu, daugelis valstybių, kurios nebuvo tos vietos, kuriose gimė naujieji judėjimai ir ideologijos, visada atsiliko, žingsniavo kažkur iš paskos. Nebūtų teisinga teigti, jog neturime modernizmo ir postmodernizmo pavyzdžių Lietuvoje, tačiau lygiai taip pat nebūtų teisinga sakyti, jog pilnavertiškai išgyvenome šių epochų dvasią.

Ką padarė internetas? Manau, daugeliui iš mūsų virtuali realybė ir joje randama informacija, knygos, muzika tapo antra mokykla ir universitetu. Jaunimo tarpe turbūt daug dažniau sutiksite asmenis, kurie jums drąsiai deklamuos vakarų atlikėjų ir menininkų pavardes, tuo tarpu nieko nežinodami apie mūsų klasikus ir “-ienes” bei “-auskus”. Paklausti, kodėl nesidomi lietuvišku kinu, grafika ar muzika, jie jums greičiausiai atsakys, jog užsienio kūryba juos tiesiog daugiau domina, o jei jūs pasipiktinsite ir pradėsite įrodinėti apie “-ienės” arba “-ausko” neišpasakytus nuopelnus, jis jūsų tiesiog paklaus, kiek jie verti jei juos palyginsime su Dali, Pikaso, Švitersu, Šagalu, Kolderiu ir daugeliu kitų?

Šio amžiaus šuolis išties yra fenomenalus. Menininkai iš skirtingų pasaulio valstybių gali laisvai dalintis savo idėjomis, bendrauti tarpusavyje, panorėję lankytis vienas pas kitą. Kiekvienas iš mūsų gali paliesti, pamatyti ir pasigilinti į dabartines tendencijas. Įdomu ir tai, jog visuomet vyravęs atsilikimas, greitai nyksta, kūrėjai iš mažesnių ir ekonomiškai labiau atsilikusių valstybių daug laisviau ir paprasčiau išmoksta ir perpranta didžiųjų valstybių kūrėjus, sunkiau yra tik vyresniąjai kartai, kuri nespėja prisitaikyti prie tokių staigių pokyčių. Apie tai ir kalba altermodernas. Nebelieka tautinio meno, nebelieka ribų, viskas prieinama kiekvienam. Šis terminas, anot Nicolas Bourriaud, nėra tik vakarų pasauliui taikytinas judėjimas, tačiau visų pasaulio valstybių sintezės reiškinys.

Ironiška istorija apie stilių kaitą 1dalis

Ironiška istorija apie stilių kaitą 2dalis

Naujų terminų įvedimas sukelia daugelį diskusijų. Taip atsitiko ir šį kartą. Nicolas Bourriaud ne tik paskelbė postmoderno mirtį, bet ir išleido knygą, bei surengė solidžią trienalę “Tate Britain” muziejuje. Daugelis teigia, jog nagrinėti postmodernizmo pabaigą yra tieisog juokinga, jog tai nuvalkiota tema, o menotyrininkai yra apsėsti naujų “-izmų” kūrimu ir taip siekia būti įrašyti į meno istoriją.

“Bourriaud autoritetingai pareiškia, kad “postmodernizmas baigėsi” ir įžengėme į altermodernizmo  erą. Bet, kalbant apie britų (ir apskritai Vakarų) šiuolaikinį meną, akivaizdu, kad konstatuoti apie  postmodernizmo pabaigą yra trivalu, nes tai seniai nuvalkiota tiesa, todėl toks Bourriaud pareiškimas solidžios trienalės kontekste atrodo kaip tyčinis akibrokštas. Nors Bourriaud , atrodytų, priešinasi šiuolaikinio meno niveliacijai ir komercializacijai, bet savąjį naujadarą įveda į apyvartą remdamasis komercijos dėsniais. Kai menas suvokiamas ne kaip stilių (ar idėjų) kaita, bet kaip ideologinis ir ekonominis reiškinys, kurį modeliuoja lobistai, kur kas aiškesnė tampa ir masinė bienalizacija. Bienalės plinta ne todėl, kad menas įvairėja, o todėl, kad meno kaip tokio nebėra, tačiau yra nuolat besiplečiantis biurokratinis, komercinis ir ideologinis tinklas, kuris manipuliuoja pseudoestetine retorika ir menininkų srautais.” — kritikuoja Kęstutis Šapoka.

Nicolas Bourriaud, dešinėje

Drįsčiau teigti, jog K. Šapokos minimos komercializacija, bienalizacija, lobizmas ir galios centrų temos taipogi yra nuvalkiotos ir seniai visiems pažįstamos. Visgi autoriaus kritika nėra nepagrįsta — šie reiškiniai egzistuoja, jie piktina ir kelia diskusijas. Tačiau lygiai taip pat tik ką nukaltas “Altermodernizmo” manifestas kalba apie egzistuojančius, šiuo metu vykstančius ir meno pasaulį keičiančius reiškinius.  Tikėtina, jog esminė šio manifesto, naujojo “-izmo” ir kritikų diskusija kalba ne apie tai, ar mūsų epochos keičiasi, ar tampame kitokie, žengiame pirmyn ar atgal, bet apie meno istoriją, galią kurti ir įvesti naujuosius terminus ir tų terminų paplitimo globaliame pasaulyje problematiką.

Vis dėlto nemanau, jog tai turėtų būti esminė problema. Jeigu galų gale atsiras bendra jėga ir reiškiniai, kurie suvienys pasaulio kūrėjus ir jų įvairovę, šis fenomenas bus įdomus visiems, nesvarbu koks bus jo pavadinimas ar įvedimas į rinką. Ar priimti šį terminą ir ar aktualios altermodernizmo nagrinėjamos temos, palieku spręsti jums.

Mes tikime, jog etiketės yra labai svarbus dalykas, bet skirtingų rūšių vynams, o ne menininkams. — Christo ir Jeanne-Claude.

Praėjus net 44 metams nuo momento, kai šie du kūrėjai įžengė į meno pasaulį, kritikai ir meno vartotojai vis dar kelia aršias diskusijas, prieštarauja, piktinasi ir priskiria juos avangardui, kas ypač stebėtina mūsų amžiuje, kai naujovės akimirksniu tampa seniena ir nieko nebestebina. Kam pavardės nieko nesako, tai tuoj pat leisiu suprasti apie ką kalbu — kiekvienas iš jūsų yra bent kažką girdėjęs apie milžiniškus įvyniotus pastatus, medžius ar salas, kitaip dar vadinamą Site specific art (specifinės vietos menas). Apie tai ir pakalbėsime.

Site specific yra environmental art (aplinkos meno) atšaka. Taip vadinamas landšafto formavimo būdas, pasitelkiant įvairias gamtines pramonines medžiagas. Kūriniai komponuojami kruopščiai parinktose vietose, geriausiai atitinkančiose menininko sumanymą. Site specific projektai yra laikini: arba pats menininkas juos išardo, arba tai paliekama gamtos jėgų valiai. Specifinės vietos projekto tikslas turėtų būti ne tiek objekto sukūrimas, kiek emocijos, kurias tas kūrinys sukuria.

Kodėl Christo ir Jeanne-Claude kūryba vertinama labai dviprasmiškai? Visų pirma kai kuriems tokios akcijos sukelia pasipiktinimą — tarkime statinėmis užversta gatvė uždaro eismą, o tūkstančius lankytojų pritraukiantys kūriniai trikdo vietovės įprastą gyvenimą. Kitiems tai pasityčiojimas iš kūrybos, jie vadina tai fikcija, noru spalvomis ir mastelio dydžiu pritraukti kuo daugiau dėmesio ir žiūrovų, paprasčiausias išsišokimas ir beskonybė, kitaip tariant banalumas. Neigiamus nusistatymus galėtų sukelti ir tai, jog menininkai niekada neatskleidžia savo akcijų/meno kūrinių idėjinės prasmės. Supraskite, interpretuokite ir manykite ką tinkami, teisingų ir neteisingų atsakymų čia nėra.

Mano manymu, visgi tai geras sprendimas, labai dažnai autoriaus pastaba po kūriniu tik susiaurina jo prasmes, nekalbu apie tuos atvejus kai tų prasmių tiesiog nebelieka. Labai pritarčiau šioms mintims:

“<…>Žinoma, rašytinė kūrinio koncepcija kartais yra reikalinga, bet ji dažniau virsta tiesiog primygtiniu paaiškinimu ar “instruktoriaus” nurodymais. Net susidaro įspūdis, kad nepasitikima nei žiūrovų erudicija, nei intuicija, o visai neprasti kūriniai subanalinami, dirbtinai klijuojant jiems kokį nors “protingą” aprašymą.” — Kęstutis Šapoka.

Turbūt, šių menininkų atveju, erudicijos bei intuicijos neturintys žiūrovai tiesiog ignoruojami, net nesigilinant į jų problematiką. Beje, toks požiūris atsispindi ne tik šiuo klausimu, bet ir kitais, apie juos kalbėsiu vėliau, galima būtų tik pridurti, jog menininkai yra gana snobiški ir kategoriški, tačiau šiuo atveju, manau, tai daugiau privalumas nei trūkumas.

Supakuoti medžiai, Šveicarija, 1997 metai

Kaip jau minėjau, tokią kūrybą vertinti gana sudėtinga, kiekvienas iš jūsų gali čia įžvelgti savo prasmes. Manosios turbūt būtų tokios, jog toks “įpakavimas”, paslėpiant objekto struktūrą, tarsi suteikia jam naują funkciją, prašo atkreipti į save dėmesį. Kadangi Christo ir Jeanne-Claude akcijų vieta yra ilgai renkama, o patys jie teigia, jog kiekviena iš jų įvykdoma tik vieną kartą ir niekada nekartojama, tai galima spėti, jog pagrindinė idėja tiesiogiai susijusi su vietove. Paprasčiausiai tai galėtų būti aplinkosaugos, politinės, socialinės problemos, o pažvelgus giliau galima būtų įžvelgti ir utopinių miestų, absurdo ar ironijos mūsų pasauliui bei abejojimo vertybėmis temas. Dar labiau viską klaidina autorių požiūris į visuomenę ir jos nuomonę.

“- Ką jus norite išprovokuoti žmonėse, kurie mato jūsų kūrybą?

- Mes kuriame šiuos darbus sau ir savo draugams, jeigu tai patraukia visuomenės dėmesį ar ją džiugina tai privalumas, tačiau mes nekuriame visuomenei, mes kuriame sau. Kiekvienas menininkas, TIKRAS menininkas kuria sau.” — James Pagliasotti interviu.

Toks atsakymas skamba ganėtinai keistai, tarsi milžiniška minia, kuri stebi menininkų kūrybą, perka su ja susijusius atributus, yra nustumiama į šoną, jai nėra suteikiamas ypatingas dėmesys, ji neaukštinama, tačiau paliekama nuošalyje pabrėžiant, jog kuriama sau ir savo draugams.

Apsiausta pakrantė, Australija, 1968 metai

Faktas, ne mažiau krentantis į akis — pora atsisako bet kokios paramos, savanorių pagalbos, labdaros ir t.t. Visi jų projektai atliekami savarankiškai, samdant visus iki vieno darbuotojus ir mokant jiems atlyginimus, bei už viską atsiskaitant iš savo asmeninės kišenės. Galima suprasti, jog sumos tikrai nėra labai mažos, juk dažnai reikia gauti valdžios sutikimus, o medžiaga ir ypač toks jos kiekis, kurio pavyzdžiui reikia suvynioti 11-kai Floridos salų kainuoja daug, neskaitant darbininkų reikalingų akcijai įvykdyti atlyginimų. Nepaisant visko, menininkai netiki jokiomis geromis iniciatyvomis ir dovanomis be atpildo, nebent tai būtų Senelis Šaltis, kurio, anot poros, jiems dar neteko sutikti.

Suvyniotas Vokietijos Reichstagas

Nuotraukoje matote Vokietijos Reichstagą. Galbūt neinterpretuosiu šios akcijos, bet pateiksiu ištrauką iš Mildos Laužikaitės straipsnio, nagrinėjančio meno ir politikos problematiką.

“Tarptautinės politikos temai aktualus Christo ir Jeanne-Claude projektas suvynioti Vokietijos Reichstagą. Jis įgyvendintas 1995 m., praėjus daugiau nei dešimtmečiui po inicijavimo, griuvus “geležinei uždangai”, kurios kontekste projektas buvo inicijuotas. Kaip teigia Christo, Reichstagas Vokietijos demokratijos simbolis, jo vengė tiek nacių, tiek ir sovietinė valdžia. Nors pastatas buvo Rytų Berlyno pusėje, jis buvo Federacinės Respublikos dispozicijoje. Projektui įgyvendinti reikėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų sutikimo. Valdžių atstovai į projektą žiūrėjo atsargiai ir neigiamai, vertino jį kaip drastišką politinį iššūkį. Tai išprovokavo naują projekto interpretaciją, kurios nebuvo iššaukęs nė vienas ankstesnis Christo ir Jeanne-Claude projektas. Kaip pastebėjo Sylvere Lotringer, Reichstago suvyniojimas gali prisidėti prie dviejų pasaulių santykių kristalizacijos. Christo politikų baimę vadina jų pačių vaizduotės produktu.

Nors projektas taip ir liko neįgyvendintas iki šaltojo karo pabaigos, jis išprovokavo tarpusavyje konfliktuojančių šalių institucijų bendravimą, kaip to ir tikėjosi Christo. Šalių atstovai turėjo galimybę stebėti, koks yra vienų ar kitų požiūris į meną, į demokratiją (vokiečiai galbūt bijojo įžeisti atskirtųjų tautiečių jausmus, sovietai dar baidėsi bet kokios užuominos apie demokratiją). Nors svarbiausia tai, kad politinį atspalvį turintis, bet vis dėlto meno projektas sukėlė aktyvią politikų (net šalių vadovų) reakciją. Tai dar kartą parodė, kad meno pasaulio įvykis gali būti reikšmingas realiam politiniam gyvenimui”

Suvyniotas The Pont Neuf  tiltas Paryžiuje, 1985 metai

Menininkų  kelias nebuvo labai paprastas. Cristo kilęs iš Bulgarijos, Jeanne Claude iš Maroko. Abu susitiko Paryžiuje. Savo meninę karjerą Cristo pradėjo nuo pakavimų į popierių ir medžiagą. Į skaidrias arba neskaidrias folijas jis ėmė pakuoti kasdieninius daiktus — butelius, skalbimo mašinas, kėdes, motociklus. Taip įprastas objektas pasislėpdavo nuo žiūrovo žvilgsnio, prarasdavo savo funkciją, bet dėl to dar labiau žadindavo smalsumą ir žiūrovo fantazijoje virsdavo nežinomu pavidalu.

Kad ir kaip ironiška, tuomet, skirtingai nuo dabar, tokia kūryba niekam nerūpėjo, tuo labiau niekas tokių “kūrinių” nenorėjo eksponuoti savo namuose. Cristo vertėsi kaip išmanydamas, dirbo autoserviso plovykloje, restorane indų plovėju, tapė portretus pagal užsakymą, beje būtent taip pora ir susitiko — Jeanne Claude šeima užsakė Cristo nutapyti portretą. Susipažinus su šiais faktais, suprantamas tampa menininkų kategoriškas požiūris į labdarą ir paramą. Juk, kai viską pelni savo jėgomis, stebuklų pasaulis tampa tikrai gana tolima vieta.

Mane asmeniškai labiausiai sužavėjo 11 salų supakavimas Majamyje. Neatsitiktinai parinkta rožinė spalva, kuri ne tik labai dera prie tropikų kraštovaizdžio, bet ir atkreipia dėmesį, tiksliau priverčia atkreipti dėmesį. Šiam projektui buvo sunaudota 585 000 kvadratinių metrų polipropileno. Keletą mėnesių šią akciją žmonės stebėjo iš tolo, viršaus ir vandens.

Visų menininkų projektų esmė yra laikinumas, t.y. kraštovaizdis po akcijos grąžinamas į pradinę stadiją visiškai nepakitęs. Būtent ši akcija buvo išimtis. Prieš uždengiant salas, iš jų buvo išgabenta virš 40 tūkstančių tonų šiukšlių, kurios metai iš metų buvo čia gabenamos. Kad ir kaip tai prieštaravo menininkų idėjoms, tačiau šiukšlės atgal grąžintos nebuvo.

1991 metais dviejose labai skirtingose pasaulio vietose į žemę susmaigstyti 3100 lietsargių, viena iš simbolikų identiški namai be sienų

Užbaigdama mintį, priminsiu, jog šie menininkai vertinami labai prieštaringai, jūsų teisė rinktis. Asmeniškai man, daug įdomesnė tokia kūryba, kuri galbūt ir nenaudoja daug unikalų priemonių ar nenagrinėja problematikos tiesiogiai per jai būdingus simbolius, bet sužadina žiūrovo viduje smalsumą, priverčia pamąstyti, paieškoti prasmių, painterpretuoti ir pasipiktinti jų neužčiuopus. Cristo ir Jeanne Claude labiausiai žavi būtent tuo, jog atsakymų gali rasti milijonus, iš šiaudo priskaldyti vežimą malkų, tačiau galų gale užbaigti mintį ne griežtu tašku, bet nerūpestingu tritaškiu.

New York’o centrinis parkas, 2005-aisiais čia pastatyta 7503 vartų, turinčių labai įdomią istorinę simboliką

” — Kokia tavo gyvenimo filosofija?

- Laisvė.

- Koks yra grožio apibrėžimas?

- Grožis yra bet kas, kas kažkam pasirodė gražu. — interviu su Rei Kawakubo. ”

Šį kartą šiek tiek paliesiu fashion (mados) dizainą ir pristatysiu pasaulyje nuo 1973 metų žinomą Comme des Garçons brend’ą. Rei Kawakubo visus stebina tuo, jog neapsiriboja vien drabužiais ir aksesuarais, tačiau garsėja ir savo kurtu grafiniu dizainu, reklama bei parduotuvių interjerais. Ji teigia, jog tai būtina ir neatsiejama bendros vizijos dalis.

1973 metais pasirodžiusi kolekcija vardu Comme des Garçons ( “kaip berniukai” autorė teigia pavadinimą išrinkusi tiesiog pagal skambesį) šokiravo ne tik Japoniją, bet ir visą pasaulį. Ši kolekcija ir judėjimas buvo visiškai nauji mados platybėse. Anti fashion idėjos, šokiruojančios blankios spalvos, dominuojanti juoda ir jos atspalviai, asimetriški sukirpimai, destruktyvūs modeliai ne pabrėžiantys kaip priimta, bet iškraipantys moters figūrą sukėlė globalinį susirūpinimą. 1981 metais vakarų pasauliui Paryžiuje pristatyta paroda, kurioje juoda akcentuojama kaip pagrindinė dėmesio verta spalva, gavo Japonų avangardo etiketę. Daug kritikos sulaukusi kolekcija didžiausiose fashion pasaulio sostinėse tapo viena pagrindinių pokalbio temų.

Rei Kawakubo nekrimto karčių fashion dizaino mokslo šaknų, ji studijavo menus ir literatūrą Tokijo universitete. Vėliau dirbo tekstilės kompanijoje, reklamos skyriuje. Negalėdama rasti audinių ir rūbų atitinkančių savo skonį, pradėjo juos kurti pati, galiausiai pradėjo dirbti kaip stilistė ir sukūrė savo kompaniją.

Japonų avangardistė stebina iki šiol. Kiekviena Comme des Garçons parduotuvė turi išskirtinį dizainą. Pagrindinės yra Tokijuje, Paryžiuje, Hong Kone, New Yorke ir Londone. Nuotraukoje parduotuvės Tokijuje fragmentas, kuri suprojektuota iš stiklo su mėlynais apskritimais suteikiančiais erdvei išskirtinį atspalvį ir atmosferą, Londone interjeras kurtas akcentuojant raudoną spalvą.

Dar vienas įdomus projektas — trumpam laikotarpiui skirtingose pasaulio valstybėse ir nežinomuose regionuose atidaromos parduotuvės. Išrenkami apleisti, nepatraukliose urbanistinėse vietovėse esantys pastatai ir sukuriamas kuo mažiau lėšų reikalaujantis originalus interjeras. Dažniausiai tokios prekybos vietos nėra populiarinamos. Ši idėja paskatino ir kitus prijaučiančius dizainerius kurti erdvę priešingą populiarumui, turtingumui, fashion pasaulio blizgesiui.

Comme des Garçons kolekcijų pristatymai tokie pat nestandartiniai ir šokiruojantys — teatrališki kostiumai, nederančios spalvos, akmeniniai, į mimus panašūs veidai ir 70-ųjų muzikos fragmentai sukuria siurrealistinį, performansus primenantį šou.

Nuotrauka iš www.touscene.com

Mintyse surūšiavus vasaros kultūrinę dokumentaciją tam tikrais kąsniais norisi pasidalinti ir su “Meno Duobės” publika. Šįkart — stamboka porcija iš Stavanger miesto Norvegijoje.
O pats Stavanger, kaip žinia, yra šių metų Europos kultūros sostinė. Ir dar penktas pagal dydį miestas Norvegijoj. Tačiau dabar ne apie tai.

Truputis istorijos. Visgi “Tou Scene” nėra tikras urvas, o truputį geriau — buvusi “Tou” alaus darykla, kurios pastatai mena dar pirmąją XXa. pusę. Daryklai išsikėlus į naujas patalpas, jos pastatų kompleksas ilgokai buvo laukimo būsenoje, kol 2001 metais atsirado “Tou Scene”. Atsirado ne be reikalo, o su tikslu nesiekiant pelno skleisti bei vystyti šiuolaikinį meną, padėti kūrėjams ir teikti intriguojančią užuovėją kultūros ištroškusiems lankytojams. Be to, ji priklauso „Trans Europe Halles” draugijai, kuri vienija nepriklausomus kultūros centrus Europoje.

Straipsnio objektas man iki šiol būtų likęs nežinomu, jei ne vienas alternatyvus spektaklis vaikams, apie kurį buvo intensyviai kalbama. Taip, būtent — ši scena neapsiriboja vien tik suaugusiųjų interesais, į kai kuriuos procesus mielu noru įtraukiami ir vaikai, taip auginant jų meno suvokimą. Kas dar? Meno parodos, koncertai, kurių muzikinė įvairovė driekiasi nuo elektronikos iki black metal, performansai, kinas. Taip pat „The Art of Hospitality” projektas — menininkams iš viso pasaulio suteikiama galimybė dvi savaites nemokamai gyventi ir kurti „Tou Scene” patalpose.

Nepaisant visų teigiamų veiklų ir projektėlių, pagrindinis šios scenos pastatas jau vien įkėlus koją vidun stebina savitu, industriniu interjeru. Jokio blizgesio — metalo rūdimis padengtos sienos, neveikiantis televizorius kampe, aptriušusi sofa ir užrašas „This is culture” virš jos. Patenki į labirintą, padengtą stencil art‘u, sudaužytais veidrodžiais tualetuose ir šiaip piešiniais. Pasieki dvi pagrindines scenas renginiams, „Tou Window” patalpą, kurioje net iš lauko matyti Marit Victoria Wulff Andreassen sienos piešinys “Hide and Seek”, nedidelę muzikinių įrašų parduotuvę ir, žinoma, “Tou Scene” kavinę, kurios lubas dengia siūlų ritinėliai. O ką jau kalbėt apie lauko terasą su vaizdu į fjordą ir kalnus.

Ir galiausiai noris grįžti atgal bent jau puodeliui kavos. Lankytojai visada laukiami. Tiem, kas netoli arba greitu laiku bus — šiuo metu sceną okupavęs muzikos festivalis „Numusic” su įvairiataučiais pasirodymais.

Kokį pasaulio miestą pavadintumėte meno centru? Paryžių? Londoną? Gal Veneciją? O gal teko girdėti apie Juodosios uolos (Black Rock) miestą Nevados dykumoje? Jis yra trečias pagal dydį miestas Nevados valstijoje, JAV, bet egzistuoja tik savaitę per metus. Ir tik vardan meno.

Šiandien, kaip ir kiekvienais metais savaitę prieš Darbo dienos šventę, Juodosios uolos dykumoje vyksta „Degančio žmogaus” („Burning man”) festivalis. Tai vienas didžiausių ir keisčiausių šiuolaikinio meno festivalių pasaulyje. Jo metu nieko nestebina didžiulis važiuojantis keksas, nuogi žmonės, žaliai ar mėlynai išsidažę Google įkūrėjai ir milžiniškos judančios ar šviečiančios instaliacijos, pagamintos iš neįtikėtinų medžiagų.

Savaitei visi ir viskas tampa menininkais ir menu. Dalyvauti kviečiami visi norintys. Tuo tarpu, stebėtojai nepageidaujami. Jei esi “Degančiame žmoguje” PRIVALAI DALYVAUTI milžiniškame meno plenere kartu su visais. Ir visai nesvarbu, kaip — sukursi instaliaciją, vaidinsi spektaklyje, tiesiog įdomiai apsirengsi ar visai nusirengsi. Viskas tinka — svarbiausia atvykti kaip tabula rasa: atvira širdimi, be išankstinių nuostatų, ir nebijoti žaisti meną. Čia svarbiausia ne rezultatas, o pats kūrybos procesas.

Kiekvienas festivalis turi tematiką, kuria varijuodami dalyviai kuria. Buvo tokios temos kaip „Derlingumas”, „Laikas”, „Pragaras”, „Kūnas”, „Viltis ir baimė” bei „Žalias žmogus”. Šių metų tema yra „Amerikietiška svajonė”. Organizatoriai siūlo susimąstyti, kuo Amerika gali didžiuotis ar dėl ko gali būti barama, kuo juokina pasaulį ar kuo kelia siaubą? Asmenines nuoskaudas ir pyktį derėtų palikti namie, Juodosios uolos mieste laukiama jumoristinio požiūrio į problemas ir platesnio mąstymo apie pasaulio ir Amerikos sąveiką.

Festivalio metu organizatoriai siekia Juodosios uolos miestą paversti vieta, kurioje karaliauja tik menas ir išnyksta vartotojiška visuomenė. Viena iš festivalio taisyklių — jo metu nėra naudojami pinigai. Festivalio organizatoriai pasirūpina tik viešaisiais tualetais ir apsauga. Dalyviai privalo atsivežti viską, ko gali prireikti savaitę gyvenant dykumoje. Tiesa, jei ko pritrūko, galite tikėtis tai gauti dovanų. Festivalyje dovanos yra itin skatinamos. Nieko nestebina nemokamai dalinami kokteiliai ar kepamos bandelės pusryčiams. Meno kūrimas taip pat traktuojamas kaip dovana, dovana tave supančiai aplinkai.

Dar viena festivalio “Degantis žmogus” taisyklė — festivalyje negalima naudoti jokių transporto priemonių, išskyrus dviračius ir automobilius — mutantus. Pastarieji — tai automobiliai, kurie būtent festivaliui yra sumontuojami, papuošiami ar išdažomi. Beje, automobilio maketą reikia suderinti su festivalio organizatoriais prieš atvykstant. Būtent todėl kiekvienas automobilis — mutantas — tai dar vienas meno kūrinys nuspalvinantis festivalį.

„Degantis žmogus” gimė 1986 m. San Franciske. Vietiniai menininkai Laris Harvis (Larry Harvey) ir Džeris Džeimsas (Jerry James) saulės grąžos proga (mūsų Joninės) sugalvojo keistą ritualą — paplūdimyje sudegino didelę medinę žmogaus skulptūrą. Vėliau ši tradicija persikėlė į Nevados dykumą. Ir galiausiai išsivystė į grandiozinį renginį pavadintą „Degantis žmogus”. 1992 m. festivalyje dalyvavo tik 600 žmonių, o 2007 m. — beveik 50 tūkstančių žmonių.

Pagrindinis festivalio atributas, medinės žmogaus skulptūros deginimas, išliko iki šiol — šeštadienio vakare įspūdingai sudeginama 12 metrų skulptūra kartu su kitomis meno instaliacijomis bei šventykla (ji irgi pastatoma specialiai meno šventei). Tai lyg paskutinis šventės akcentas, įprasminantis kūrybos, saviraiškos, netikėtų atradimų ir neribotos fantazijos savaitę, praleistą dykumoje vidury niekur.

Žmonės, pabuvoję festivalyje „Degantis žmogus”, teigia, jog bandyti papasakoti, kas tai yra — yra tas pats kaip neregiui apibūdinti spalvas. Organizatoriai žada, jog festivalis — tai keisčiausia meno pamoka Jūsų gyvenime. Mane tai įkalbėjo. Kitų metų vasarą palydėsiu su tūkstančiais kūrybingų žmonių toli nuo civilizacijos, bet meno centre. Prisijungsite?

Straipsnį paruošė:  Ilma Nausėdaitė/menasverslui.lt

“Ar tikrai nori būt su manim, kai duot neturiu ką? Nemeluok ir nesakyk, kad tai ta tikra meilė… Pasivaikščiok, pailsėk, pamėgink kitus, pasivaikščiok, pailsėk, išmėgink kitus… Nenoriu būt Tavo sąrašo viršuje…” — (Massive attack feat. Tricky “Karmacoma”)

Viena trip hop‘o sąvybių — nuostabūs vaizdo klipai. “Massive Attack” klipai visuomet “užkabina” panašiai kaip ir J.Meko avangardas ar pilnametražiai Linčo šedevrai.

Informaciją įsimename geriausiai tuomet, kai ją gauname iš skirtingų šaltinių t.y. skaitome, girdime ir matome vienu metu, toks nuostabus mūsų protas su beribėmis galimybėmis, kurias, beje, dažnai įspraudžiame į rėmus, suskirstom į “protingas”, “gabus”, “talentingas”, “kvailas” ir pan. lygius, užklijuojame etiketes sau arba jas užklijuoja kiti, uždarydami duris pirmyn ar atgal. Vis tik proto galimybės yra neribotos. Nepaisant to, kad taip sako žmonės išnaudojantys tik labai mažą procentinę smegenų masės dalį. Kalbu apie tai, nes “Massive attack” muzika visuomet keldavo ir kelia apmąstymus. Akivaizdu, kad ši muzika turi tikslą — pasiekti klausytoją, Ji nėra fonas Jūsų rutinoje, Jos nesuprasite kasdieniniame bėgime nugirsdami kas trečią žodį. Itin socialine idėja dvelkia daina “teardrop”. Ji, beje, naudojama ir TV seriale “House”.

„Massive Attack” ėmiau klausyti tuomet, kai NY buvo nugriauti dvyniai. Vadinasi, po tikrai Masyvios Atakos. Ieškodama nuotraukų internete tiesiog įvedžiau šį tekstą naršyklėje. Pamačius tuometinį Jų tinklalapį pamaniau užklydus į „ALKAIDĄ” ar pan..

Staiga, po Gruzijos „koronės” ir vėl kilo noras iš dėžės dugno ištraukti „MA” kompaktų pluoštelį. Galbūt todėl, kad pastarųjų atakos neatneša aukų, nekelia baimės, o atakuoja ausų būgnelius, taip, kartais juos netgi apsaugodamos nuo aplinkoje sklandančios nemalonios informacijos, žinių, kurioms neįmanoma likti abejingu(-a) ar smegenų ląsteles bukinančių parazitinių reklamų. Protekcija

„Massive Atack” — britų kilmės grupė susikūrusi Bristolyje dar 1988-aisiais metais. Grupės pagrindas Robert Del Naja ir Grantley Marshall.

Robert Del Naja — vyrukas dar žinomas kaip 3D ar Delge, gimęs Bristolyje 1965-aisiais. Žinomu pastarasis tapo užsiimdamas grafiti menu, darė vizualizacijas dj-ams. Kiek vėliau išgarsėjo su „Massive Attack”, yra dirbęs su UNKLE, Tricky, Roni Size ir keletu kitų atlikėjų.

Grantley Marshall dar vadinamas Daddy G.. Gimė 1959-aisiais taip pat Bristolyje. Iki susikūrė „MA”, buvo „Wild Bunch” narys, kaip ir 3D, bei dar vienas “Massive attack” narys Andrew Vowles aka „Mushroom” (pravardė kilo iš arkadinio žaidimo).

„Massive Attack” iš tiesų masyvūs. Vokalinių duetų atlikta su daugybe garsenybių: Shara Nelson (Blue Lines), Tricky (Blue Lines ir Protection), Horace Andy (visuose albumuose), Tracey Thorn (Protection ir Batman garso takelis “Hunter Gets Captured By The Game”), Nicolette (Protection), Madonna (Marvin Gaye Tribute “I Want You”), Elizabeth Fraser (Mezzanine), Sarah Jay (Mezzanine), David Bowie (Moulin Rogue garso takelis “Nature Boy”), Sinead O’Connor (100th Window), Terry Callier (Collected), Dot Allison (100th Window ture ir “Aftersun”), Stephanie Dosen (Meltdown Festivalyje, TBA), Jhelisa Anderson (TBA).

Albumai Jų nuostabūs. Tačiau baigti norėčiau tuo, kuo ir pradėjau: “Nenoriu būti Tavo sąrašo viršuje…” — “Massive attack”… Protekcijos Jums…