Tada, kai pasigirsta Bergraven, minty viskas prasideda ir susidėlioja iš naujo. Tamsokos vasaros nakties liūtis grįžta į savo vietą, po vėsiais stogais tik dar vėsiau, dar labiau čaižančiai, bet jaukiai kaip šaltos it ledas rankos prisilietimas. Kiekvienas gitaros rifas, žodis, blast beat sekundžių vienetas tampa unikalia visuma ir šydu, kuris tiek gina, tiek žeidžia. Žingsnis atgal į 2007-uosius, kai švediškas Bergraven avangardas, o tiksliau tada dar šviežias albumas „Dödsvisioner” (liet. „Mirties Vizijos”) tapo vienu iš tų metinių muzikos atradimų, ilgokai nepaliekančių, o jei ir paliekančių, tai sugrįžtančių, periodiškai.
Skaityti toliau
puka » Fotodienoraštis: Šviesos Išmestis
Stojamieji į architektūrą » Vieneri metai VGTU, arba kaip aš neišmokau architektūros
ernestas » Įvykis ne tik dėl vaizdo
Agne » Įvykis ne tik dėl vaizdo
Aleksandr Pasevin » Tyliai keliaujančios knygos