Nuotraukų autorius Tadas Černiauskas

Sveika, Laura, taigi pirmas klausimas būtų apie tekstilės meną nuo kurio ir pradėjai. Sakyk, kaip tau pavyko sukurti pirmus savo netradicinius tekstilės darbus, ši technika gan tradicinė, tačiau panašu, jog tau pavyko į ją pažvelgti novatorišku kampu?

Statybinis silikonas naudojamas gan įvairiai, ne tik buityje, ypač dažnai statybinį silikoną naudoja skulptoriai kaip pagalbinę medžiagą norimai formai sukurti ar tiksliai ją atkartoti. Aš savo pirmuose šviesos instaliacijoje „Nei pūkų, nei plunksnų“ po ilgų eksperimentų ir ieškojimų geriausios idėją atspindinčios medžiagos, statybinį silikoną panaudojau kaip pagrindinę objekto medžiagą, kuri man leido tiksliai atkartoti pasirinkto objekto vištos forma, paviršiaus tekstūra. Silikonas padėjo sukurti maksimalaus realistiškumo įspūdį, kuris sustiprino žiūrovo reakcijas į sukurtą instaliaciją, „pagyvino“ idėją.

Trumpai papasakok apie šviestuvų kolekcijas, kuriose naudojai vištas ir kiaulės užpakalį, kaip tau kilo ši idėja, kaip pavyko gauti pirmą kolekcinį užsakymą?

Pirmoji sukurta šviesos instaliacija buvo mano diplominis darbas. Tuo metu pro pasaulį praūžė paukščių gripas, ir visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo nuo pranešimų ir vaizdų apie šią tragediją. Pasirinkdama „vištą“ kaip pagrindinį instaliacijos objektą norėjau ne tik pademonstruoti savo požiūrį į šį keistą paukščius ištikusį marą, bet ir atskleisti ironišką požiūrį į pagrindinį instaliacijos objektą — vištą. Lietuvių tautosakoje ir kasdieniniame žodyne žodis „višta“ turi kiek kvailoko, žioploko žmogaus, dažniausiai jis taikomas kalbant apie moteris, reikšmę. Pasirinktas objektas ir maksimaliai realistiška jo atvaizdavimo forma sukūrė šmaikščią ir daug diskusijų sukėlusią šviesos instaliaciją, kuri keliavo po įvairias parodas ir galiausiai po truputį paukščiai surado savo namus.

Ironiška ir tai kad sekanti mano instaliacija, kurioje vėl panaudojau statybinį silikoną ir šviesą, buvo sukurta kai žiniasklaida pasklido pranešimai apie kiaulių gripą. Mano darbai tuo metu keliavo į Daniją, o Danija garsėja kaip kiaulių augintoja. Taigi sukūriau instaliaciją „Medžioklės trofėjai“, kurioje panaudojau kiaulės užpakalį, grakščiai atsukta į žiūrovą bei pritvirtinta prie medinės lentelės, kurią naudoja medžiotojai savo sumedžiotų gyvūnų iškamšoms demonstruoti. Darbu norėjau atspindėti ne tik naujos gripo epidemijos mąstą, bet ir savo ironišką požiūrį į žmogaus begalinį norą didžiuotis savo laimikiais ir laimėjimais. Parodos metu buvo nupirktos tiek visos mano „vištos“ tiek ir „kiaulės sėdynė“, o vienas aistringas meno kolekcionierius panoro turėti jam sukurtus „Medžioklės trofėjus“. Taigi, kiek patobulinus pirminį variantą, sukūriau triptiką „Medžioklės trofėjai“, kuris ir iškeliavo į danų kolekcionieriaus namus, beje užsakovas yra aistringas medžiotojas ir sakė, kad šis mano kūrinys dabar garbingai kabo jo medžioklės trofėjų kambaryje.

Su kokiais sunkumais susidūrei naudodama savo kūriniuose gyvūnus?

Su vištomis didelės bėdos nebuvo, reikėjo tik nusipirkti pakankamai šviežių, nešaldytų paukščių ir paskubėti nuimti nuo jų gipsinę formą. Turguje pavyko gauti vištų kojelių su visais nageliais, taigi buvo pakankamai paprasta. Tinkamos kiaulės paieškos užtruko… Kiaulės galva atkeliavo iš kažkokio kaimo po kiaulės skerstuvių ir buvo visa gražiai nuplauta, nuvalyta. Kiaulaitės savininkai, paskerdę kiaulę, jos galvą prausė net su nenaudojamais dantų šepetukais, žinodami, kad šios galvos laukia „meniškas likimas“. Galva atkeliavo gausiai sūdytame vandenyje, nes taip mėsa išlieka ilgiau šviežia. O su kiaulės sėdyne buvo dar sunkiau. Kiaulės įprastai skerdžiamos ir dalinamos kiek kitomis dalimis nei man reikėjo. Vienoje kiaulių augintojų fermoje paprašiau, kad kiaulę padalintų taip kaip man reikia, paliktų uodegą, kanopas, tokiu būdu gavau man reikalingą kiaulės sėdyne. Turiu prisipažinti, kad čiupinėti, dirbti su skerdiena bei nuiminėti nuo jos formas buvo nemalonu…

Kiek žinome, šiuo metu tu labiau užsiimi dizainu, tiksliau kalbant šviestuvų dizainu? Kaip perėjai į šią sritį ir kaip ją sieji su tekstilės technikomis?

Sukūrus pirmąją šviesos instaliaciją man pasirodė patrauklu tai, kaip šviesa gali keisti kuriamą objektą, pakeisti jo paviršiaus vaizdą, sukurti kitą nuotaiką. Nusprendžiau daugiau eksperimentuoti su šviesa. Gimė idėja pritaikyti mano išmoktas tradicines audimo, marginimo technikas kiek netradiciškai, ir sukurti trimačius objektus savaip pritaikius tradicinę tekstilę. Mano kuriamuose šviestuvuose svarbiausias yra tradicinių tekstilės technikų panaudojimas, jų savitas interpretavimas, leidžiantis sukurti tik mano darbams būdingą stilių. Daug eksperimentavau su įvairiomis tradicinėmis tekstilės technikomis, bet šiuo metu daugiausia šviestuvus kuriu naudodama rištinio kilimo audimo technika, kuria savaip pritaikiau ir interpretavau kuriamuose darbuose.

Kas tau pačiai asmeniškai yra dizainas?

Man dizainas pirmiausia yra idėja, po to puikus jos realizavimas, išpildymas, ir, žinoma, funkcija. Kurdama savo dizaino objektus vadovaujuosi tokia taisykle: 100% rankų darbo, 100% natūralių medžiagų, 100% geros nuotaikos, truputis dizaino, meno ir meistrystės.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kokia proporcija tavo darbų yra skirta užsakymams ir kiek laiko skiri asmeninei kūrybai?

Sunkiausia atsakyti į klausimą „iš kur semiesi įkvėpimo“. Matyt, kaip ir daugeliui, kuriamų objektų formas padiktuoja gamta, o idėjos atkeliauja stebint mūsų kasdienybę ir supantį pasaulį.

Mėgstu kurti konkrečiam žmogui ar interjerui. Patinka atrasti originaliausius sprendimo būdus turint konkrečią užduotį, todėl nemažą mano kūrybos dalį sudaro užsakymai. Laisvu laiku, kuriu ir gaminu daiktus ar objektus, kurie tikiu atras ne tik žiūrovą, bet ir šeimininką. Laikausi nuomonės, kad „menas turi tarnauti liaudžiai“ (man regis Leninas postringavo apie tai), bet aš išties manau, kad sukurti kūriniai turi atrasti savo namus, savo šeimininkus arba muziejų ar parodų sales.

Kaip manai, kokią įtaką internetas padarė kūrybinėms industrijoms ir kūrėjams Rytų Europoje? Kaip manai ar esame linkę kopijuoti, ar atvirkščiai turime savo stilių?

Internetas pakeitė mūsų kasdienybę ir suteikė galimybę ne tik greitai pasiekti rūpimą informaciją, bet ir pačiam skleisti informaciją apie save. Laikau tai puikia, greita komunikavimo ir informacijos priemone. Jo dėka, manyčiau, labai greitai apsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau tikiu, kad pasauliui vis labiau kosmopolitiškėjant, kiekviena tauta stengiasi išlaikyti savitumą, identitetą, išskirtinumą.

Seku dizaino ir kitų menininkų kūrybos naujienas, tačiau dažnai sąmoningai stengiuosi išvengti vaizdinės informacijos gausos, kad ji per daug neįtakotų mano kūrybos. Žengdama koja kojon su šiuolaikinėmis dizaino tendencijomis, kuriu savitą, tik man būdingą kūrybos stilių.

Kaip žinome, gali pasidžiaugti, jog ne tik atradai savo stilistiką, bet ir turi nemažai komercinių užsakymų. Kokius patarimus duotum tiems, kuriems susirasti klientų nepavyksta?

Nenustoti ieškoti. Šiuo metu egzistuoja gausybė pakankamai lengvai prieinamų priemonių platinti savo idėjas. Internetas viena iš jų. Taip pat parodos, konkursai, kuriuos verta išbandyti ne vien tam, kad greičiau sutiktum potencialų interesantą, bet ir tam, kad galėtum patikrinti savo jėgas.

Su kokiais sunkumais pati asmeniškai dirbdama susiduri Lietuvoje?

Sunkiausia dalis yra sukurto produkto gamyba, ir tinkamas idėjos įgyvendinimas. Mano kuriami objektai vienetiniai, išsiskiria gausiu rankų darbu, taigi rasti gamintoją sudėtinga. Tačiau nors ir tokiomis labai jau buitinėmis sąlygomis, su kelių žmonių pagalba, man pavyksta pasiekti ir pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminius.

Be to , pasigendu visuomenės ir valstybės susidomėjimo Lietuvos kūrėjais, menininkais bei jų sukurtais produktais.

Jeigu galėtum pakreipti savo ateitį idealiausia linkme, kaip įsivaizduotum savo veiklą, erdvę ir kūrybą po penkerių metų?

Tikiuosi ir po penkerių metų kurti. Esu laiminga, kad veikiu tai ką ir toliau norėčiau veikti. Būtų smagu „išplaukti į plačiuosius vandenis“, atrasti daugiau „šeimininkų“ savo kuriniams svetur. Norėčiau aktyvi reikštis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ačiū.

Jeigu jus sudomino Lauros darbai, norėtumėte sužinoti daugiau ar užsisakyti individualų kūrinį, rašykite meno.duobe@gmail.com

Pamatyti ir tiesiog būti maloniai užgriūtam kūrinio masės, jėgos. Tai vienas iš didžiausių mano malonumų bent santykyje su vizualiuoju menu. Būtent tą galią pajutau ir pirmą kartą pamačiusi Nicko Cave darbus.

Kita mintis, kuri atėjo į galvą: tai galėtų būti emocinis žmogaus drabužis. Groteskiškas, fantasmagoriškas, išprotėjęs, fobiškas. Juk būtent tai ir daugiau kunkuliuoja mūsų viduje, taip gražiai slapiamam po išlygintais baltinukais ar dailiai krentančiu šaliu. Norėčiau matyti tokius gatvėj.

Šitokius gėrius amerikiečių menininkas arba kostiumo dizaineris, šokėjas ir performansistas Nickas Cave’as (ne, čia ne tas dainininkas) kuria jau 20 metų. Per tą laiką jie jau tapo šio menininko ikoniniu skiriamuoju ženklu.

Kaip ir įprasta genialioms idėjoms, menininko kūrybinė koncepcija atsirado atsitiktinai. 1992 metais Nicką buvo apėmusi kūrybinė krizė, kaip įprasta daugeliui menininkų. Tačiau, kaip jis pasakoja, vieną dieną Čikagos parke jo žvilgnis užkliuvo už besimėtančių medžio šakelių. Kažkodėl tąkart Nickas pažvelgė į jas naujomis akimis – jos jam pasirodė tokios pats apgailėtinos kaip ir jis pats. Taigi jis susirinko šakeles glėbin, parsinešęs namo sukarpė jas į trumpas 3 colių lazdeles ir pragręžė skylutes, kad galėtų prakišti siūlą. Tada paėmė naktinius marškinius ir tankiai apsiuvo juos pagaliukais. O čia jau prasideda įdomiausia dalis…

Kai tik darbas buvo baigtas, menininkas sako suvokęs, kad galėtų šį „drabužį“ dėvėti tarsi antrąją odą:

I put it on and jumped around and was just amazed. It made this fabulous rustling sound. /Aš užsivilkau jį, šoktelėjau ir buvau apstulbintas. Jis skleidė pasakišką šlamėjimo garsą.

Uch, įsivaizduoju tą atradimo džiaugsmą.

Štai taip ir gimė Garso kostiumai arba Soundsuites.

Turbūt pagrindinis dalykas, vienijantis visus tuos savaip skirtingus kostiumus, yra masyvumas, keistumas ir kitoks antžmogiškumas su išlyga žmogaus kojoms. Taip pat autorius neneigia ir etninio meno, ypač Afrikos ceremoninių kostiumų įtakos. Ir tai ypač jaučiasi žvelgiant į plaukuotus kostiumus, kurie, rodos, spinduliuoja laukine pirmaprade energija.

Ir visgi kostiumai, kurių kainos siekia 80 000 dolerių, nėra skirti tik parodų salėms, visuos juos galima dėvėti ir daugelis po atsiradimo savo gyvenimą tęsia įvairių performansų metu. Priklausomai nuo medžiagų, iš kurių Soundsuites pagaminti, atlikėjams judant kostiumai skleidžia įvairiausius garsus: nuo čaižaus žvangesio, barškėjimo iki tylaus šnaresio. Ir būtent muzika, o su ja kartu ir einantis šokis yra taip pat yra esminiai dalykai, vienijantys kostiumus. Be to Nickas net turi planų savo kostiumus panaudoti kaip orchestrą. Groti kūnu — gražai skambanti metafora.

Kai pamatai kažkokį meno kūrinį, be visų savų interpretacijų, visada norisi sužinoti, ką būtent pats kūrėjas nori visu tuo pasakyti.

I want my work to open up vistas to many cultures (including our own), explores a wide range of materials and formal approached, and looks inwardly as it examines personal and cultural identity in relation to the world. /Aš norėčiau kad mano darbai sukurtų prošvaistes į daugelį kultūrų (įskaitant ir manąją), ištirtų platų materijos spektrą ir tai apie ką kalbama formaliai, kad jie nepastebėti tyrinėtų asmeninę ir visuotinę tapatybę, pasaulio atžvilgiu.

Kitur radau Nicką teigiant, kad jam svarbiausia įnovatyvumas ir minčių provokavimas. Gal tiek ir gana. Svarbiausia, kad matai darbą ir jauti kažkokią tai neapsakomą galią, kartu ir nepaaiškinamumą. Kaip sakoma, menas turi praplėsti mąstymą.

Šįkart tiek.

Fotografė: Ekvilina Milaševičiūtė

Sveika, Vikte, esi labai įdomi kūrėja, daugiausiai dirbi su grafikos technika, sakyk kaip ją atradai, kuo ji tau įdomi?

Eskizuoju visur ir visada, kai tik šauna į galvą koks vaizdinys ar istorija. Labai nemėgstu ilgai krapštytis prie vieno darbo, dažnai bepaišant į galvą šauna nauja idėja, kurią reikia greit nupaišyt, kol nepabėgo, tada ir dar viena, ir dar… Viskas vyksta greitai ir spontaniškai. Galbūt todėl grafikos technika man yra palankiausia. Kartais pasėdžiu ir su aliejiniais dažais ar koliažu, tačiau man kitom technikom nepavyksta tiek daug pasakyt, kaip su pieštuku.

Dauguma tavo darbų labai žaismingi ir spalvoti, pasakojantys netikėtas istorijas ar vaizduojantys keistus personažus. Kas tave įkvepia kurti tokiu stiliumi?

Mano galvoje tiek visokiausių dalykų… Manau, viskas ateina iš aplinkos — man sunku nusėdėt vietoje, visada norisi kažką naujo atrast, patirt, išbandyt. O jei visa tai nevyksta realybėje – sufantazuot. Čia labai svarbūs žodžiai: nuotykis, fantazija, improvizacija bei patirtis. O iš to savaime ir ateina kūryba.

Pastebėjau, kad esi bandžiusi gaminti personažus iš veltinio. Kuo tave patraukė ši technika?

Paišydama personažus pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyt juos tūrinius. Bandžiau siūti, tačiau tik susipainiodavau iškarpose ir siūlų mazguose. Tada atradau sausą vėlimo būdą, kuris idealiausiai man tiko: velt galiu žiūrėdama filmus, sėdėdama darbe, be to, pradėtą personažą visuomet gali keisti – spalvą, formą, detales. Nereikia jokių iškarpų, apskaičiavimų, tik pasitelkt fantaziją, improvizuot ir žiūrėt, kas iš to gausis.

Kokiam personažui norėtum dedikuoti bent vieną piešinį?

Turiu savo personažą, kuris su manim nuo pat vaikystės – ežiuką. Tiesą sakant, nuo jo ir viskas prasidėjo, pirmieji komiksai apie ežiuką, lipdukai bei street art’as, o dabar ir parodos “Fanierkėje” po ežiuko pseudonimu.

Character design (Personažų Dizainas) pamažu tampa vos ne atskira disciplina užsienyje, kaip manai, ar Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse tai turi aiškių vystymosi perspektyvų? Ar galima teigti, kad postsovietinė aplinka turi įtakos charakterių kūrėjų (o taip pat ir tavo) darbams, jų stiliui?

Studijuodama magistrantūroje dailės akademijoje nagrinėjau personažų dizaino temą. Pamačiau, kad daugeliui, taip pat ir dėstytojams, tai yra nauja. Bandžiau įrodyt, kad personažai visur, šalia mūsų: reklamose, žiniasklaidoje, pramogose, net ir patys dažnai tampame vienokiais ar kitokiais personažais. Personažai visuomet buvo ir bus. Lietuvoje ledus pralaužė Moytoy, atsirado daugiau susidomėjimo šia tema, daugiau darbų. Manau postsovietinė aplinka vis dėlto daro mums įtaką: mes užaugome su sovienine animacija, kur personažai buvo gerai apgalvoti, aiškaus charakterio, nešė tam tikras žinutes. Galbūt dėl to aš rimtai žiūriu į personažus, nemėgstu jų paviršutiniškų ir “saldžių”. Geras palyginimas yra Mikė Pūkuotukas – rusiškas variantas, netikėtas bei ryškaus charakterio, bei amerikietiškas – naivus ir saldokas.

Kokiai amžiaus grupei tau smagiausia kurti?

Dideliems vaikams, tebeturintiems gyvenimo bei atradimų džiaugsmą.

Lietuva tarsi priklauso Rytų Europai, tačiau turime daug įtakos iš Vakarų, kaip manai kuo mes skiriamės jeigu žinoma skiriamės? Kokia tavo nuomonė apie Rytų Vakarų susidūrimą gyvenant tokioje mažoje valstybėje?

Mano nuomone, vakaruose vyrauja mados, didžiulė konkurencija ir stebint įvairius darbus, sunkiau atrast kažką originalaus – visko labai daug, viskas supanašėję… Daug kas ironizuoja, kad Lietuva „artojų kraštas“, atsilikusi nuo pasaulio. Bet man tas ir įdomiau, galbūt mes turime savo kažkokį veidą, mes ieškome atsargiai, po truputį judame į priekį, ir galbūt pas mus viskas šiek tiek nuoširdžiau.

Jeigu šį momentą, tavo balsas galėtų pasiekti be galo didelį skaičių žmonių, kokį bendramintį/pagalbininką norėtum prisišaukti savo idėjoms įgyvendinti?

Ilgai galvojau, kas tai būtų per žmogus, bet manau, jog tai būtų pora bendraminčių draugų, su kuriais, labai pasistengus, galėtumėm padaryt pasaulį šiek tiek gražesniu…

Ačiū! Jau greitai Viktės darbų galėsite įsigyti Meno Duobės parduotuvėje!

Kalbinu grafinio dizaino specialybės studentę Eleną Jarmoškaitę, kuri jau antrus metus studijuoja Didžiojoje Britanijoje.

Kodėl pasirinkai būtent šią instituciją? Ar buvo daugiau pasirinkimo variantų? Kas nulėmė galutinį apsisprendimą?

Paraiškas pateikiau keturiems universitetams, bet stojimo proceso pabaigoje rinkausi iš dviejų. Iš pradžių NUCA užkabino labai gerai išlavinta komunikacija (su jokiu kitu universitetu nebuvo taip lengva bendrauti) ir kruopščiai atidirbtu savęs pateikimu. Gal kitose srityse tai atrodytų kaip nereikalinga veikla, pridengianti visokius institucijos trūkumus, bet jei jau renkiesi studijuoti dizainą, į tokius dalykus nori nenori atsižvelgi. Ir įsitikinau, kad šiuo klausimu nesuklydau.

Į reitingus pernelyg nežiūrėjau, nors tarp savo krypties universitetų jie yra labai geroje vietoje. Taip pat labai patogi geografinė universiteto padėtis – Norwich yra labai gražus ir gyvybingas miestas, o per porą valandų už kelis svarus galima nuvažiuoti ir iki Londono. Dėl to sulaukiam labai daug besisvečiuojančių dėstytojų ir dizainerių, o ir į kokius didesnius renginius nuvykti labai paprasta.

Galų gale, paskutinis pasirinkimą nulėmęs faktorius buvo tas, kad jie buvo labai susidomėję mano portfolio, ir vietoj Foundation (tam tikra prasme, paruošiamųjų) metų pasisiūlė priimti tiesiai į pirmus Bakalauro. Sunku buvo atsisakyti.

Ar buvo stojamieji egzaminai? Kokie buvo priėmimo reikalavimai ir kaip vyko šis procesas?

Stojamųjų egzaminų nebuvo, čia procesas šiek tiek kitaip vyko. Pirmiausia reikėjo užpildyti paraišką UCAS sistemoje (per ją vyksta beveik visi stojimai Britanijoje), į kurią įtraukti mokyklos rezultatai, pasirinkto žmogaus rekomendacija ir motyvacinis laiškas. Kai universiteto priėmimo komisiją mano paraiška sudomino, jie pasiūlė atvykti pokalbiui ir portfolio peržiūrai. Užsieniečiams tokiu atveju dažniausiai taikoma šiokia tokia nuolaida – portfolio galima atsiųsti nuorodos į interneto svetainę ar kokiu kitokiu pavidalu. Teko girdėti, kad kai kurie universitetai suorganizuoja pokalbį telefonu, bet man pavyko to išvengti – jie tiesiog pateikė prašymą parašyti rašinį jų nustatyta tema ir atsiųsti ankstesnių rašytinių pavyzdžių.

Stojimo sistema kituose universitetuose šiek tiek skiriasi, bet esmė panaši.

Bendrais bruožais papasakok apie savo studijų programą: kokias disciplinas studijuojate, koks santykis su dėstytojais, ar yra vėliau pasirenkamos kryptys ir pan.

Pats pirmas ir esminis dalykas, kurį pastebėjau pradėjusi mokytis čia yra toks – Grafinio Dizaino studijos čia ir yra Grafinio Dizaino studijos. Negaliu labai objektyviai pasakyti, ar tai labai gerai, ar labai blogai, tačiau kurso struktūra čia yra pagrįsta būtent šita esmine disciplina ir ne itin dideliu teorinių studijų moduliu. Didžioji dalis studijų susideda iš praktinio darbo. Sakykime, per vieną semestrą (kuris trunka grubiai apie 2,5 mėnesio) gauname tris projektus. Du iš jų išsiskaido į dvi (kartais daugiau) užduotis, kurioms įgyvendinti skiriama po dvi-tris savaites, o trečiasis – teorinis – vyksta visą laiką, t.y., kiekvieną savaitę gauname vienokios ar kitokios su juo susijusios veiklos (paskaitos, seminarai, prezentacijos ir t.t.).

Praktinių projektų metu gauname užduotį, ties kuria kasdien tas kelias savaites dirbame. Struktūra šiek tiek pasikeitė šiais metais, bet pernai turėdavome po du critique sessions (grupiniai aptarimai su dėstytoju) per savaitę, įvairiausius apmokymus patobulinti įgūdžiams su universiteto turima įranga ir kompiuterinėmis programomis, besisvečiuojančių dizainerių paskaitomis, asmeniniais tutorial’ais (kiekvieną semestrą turėdavome tokį privalomą asmeninį pokalbį su savo dėstytoju, nors jie ir šiaip visada kur nors netoliese ir su jais gali bendrauti kiek tik nori).

Universitete turime būti kasdien, grubiai nuo 9:00 iki 17:00. Lankomumas griežtai nekontroliuojamas to bendrojo darbo studijoje laiku (kai dėstytojai tiesiog šmėžuoja aplink ir neveda jokių mokymų/aptarimų), kadangi esam skatinami dirbti ir bibliotekoje bei kitose darbo patalpose. Kiekvienas pagal savo poreikius. Šiaip didelė dalis darbo vyksta erdvioje ir šviesioje kurso studijoje, kurioje visi dirba su savo arba universiteto parūpintais kompiuteriais (naujausios Apple įrangos kiekiai ir kokybė čia kvapą gniaužiantys, dėl to lindėt namie ir krapštytis ties savo nešiojamu kompiuteriu net ir nesinori). Mūsų kursą pernai sudarė apie 70 žmonių, bet metų pabaigoje galėjome pasirinkti savo koncentracijos sritį: pasilikti ties plačiuoju Grafiniu Dizainu ar pereiti labiau link leidybinio dizaino (Design for Publishing), kurį aš ir pasirinkau. Nuo tada dirbam perpus mažesnėse grupėse, bet didelio skirtumo tai nesudaro – beveik niekas, išskyrus didesniąsias paskaitas auditorijose, nevyksta tokiam dideliam kiekiui studentų. Apskritai čia labai didelis dėmesys skiriamas individualiam lavinimuisi ir grynai nuo tavo paties priimamų sprendimų ir pastangų priklauso tobulėjimo lygis. Dėstytojai labai vertina lindimą į akis ir pastangas būti kitokiam.

Šiaip universitetas turi visą įrangą, kokios tik gali prireikti menų ir dizaino studentams, nepritrūksta nieko. Gal išskyrus paskutinę kiekvieno semestro savaitę, kai visi pradeda susigriebti, kad pagrindiniam pristatymui nespėjo atsispausdinti milijono savo darbų.

Ar yra nors vienas minusas?

Yra. Pagrindinis, kuris retkarčiais tiesiog veda iš proto, yra tas jų kartais išlendantis poreikis visus šiek tiek „štampuoti“ pagal jų egzistuojantį supratimą apie dabartinius dizaino pasaulio poreikius. Nors jie labai skatina individualumą ir dar nematytas kūrybines idėjas, viskas vis tiek turi tilpti į tam tikrą neapčiuopiamą rėmą. Šiemet gal jau šiek tiek laisviau, bet pirmaisiais metais dėstytojai vertėsi per galvą stengdamiesi visus šiek tiek nuslopinti ir padaryti santūresnius.

Kita vertus – grafinio dizaino srityje Didžioji Britanija yra pasiutusiai pažengusi, o šito, tikriausiai, nebuvo galima pasiekti be griežtos disciplinos. O tie, kas norėjo būti nevaržomi menininkai, gal ir neturėjo lįsti į šią sritį. Esmė, kad išsilavinęs Grafikos Dizaineris yra Grafikos Dizaineris šiek tiek aplaužytais ragais.

Dar vienas neišvengiamas trūkumas yra tai, kad menų studijos yra brangus malonumas. Apie pačias studijų kainas nešneku – esu pasiėmusi paskolą, kuri buvo gerai apgalvota ir manęs nebaugina, bet išlaidos įvairioms studijų priemonėms, spausdinimui, portfolio ruošimui ir tinkamam darbų pristatymui yra labai nemažos. Ypač, kad dėstytojai, nurodydami vieną ar kitą nedidelį pakeitimą jau pabaigtame ir paruoštame darbe padaryti, niekad neapsvarsto šio faktoriaus. Universitete pirkti ir spausdinti, žinoma, pigiau nei kitur mieste, bet nepakankamai, kad po atsiskaitymų širdis nebūtų pasruvusi krauju dėl tokių pinigų. Kita vertus, į visa tai galima žiūrėti kaip į investiciją. Dar ne tokie kiekiai pinigų išeina mažiau reikalingiems dalykams.

Ačiū už atsakymus!

Fotografė: Marta Ivanova

Sveikos, smagu su jumis susipažinti artimiau, taigi judame tiesiai prie klausimų – visų pirma labai įdomu, jog dirbate dviese, papasakokite kuo viena kitą papildote ir kaip taip susiklostė, jog tapote duetu?

Kūrėm atskirai, kol mūsų darbų nepradėjo panioti aplinkiniai. Tada ir viena kitą pastebėjom. Keista ištinka akistata, kai atrandi žmogų, šnekantį beveik identiška tavajai kalba. Viskas tampa paprasčiau, tolygiau — viena pradeda mintį, kita užbaigia. Žodžiu, jautiesi kaip įsėdęs į savo roges (žiemos motyvai).

Žvelgiant į jūsų įgyvendintus projektus, iš karto pastebime, jog architektūrą bei apskritai erdvę suvokiate ganėtinai kompleksiškai ir plačiai, kalbate ne tik apie struktūras, bet ir organiškumą, pojūčius, interaktyvumą. Gal galite plačiau papasakoti kas jums yra erdvė ir kokie aspektai jums svarbiausi dirbant su projektais?

Erdvės — viskas susipina į kažką neišreiškiamo ir didelio. Galbūt mes jas suvokiame inuityviai. Kažkas gimsta ir ne visada iš karto gali paaiškinti, kas tai konkrečiai ir kaip tai susiję su objektu. Bet jauti, kad tai teisinga. Vėliau gali viską pagrįsti logika, dėsniais, struktūrom, veikiančiųjų scenarijum. Taip pusiau kryptingai, pusiau intuityviai prieinam prie problemos. Natūraliai apimam skirtingas kūrybos sritis (tarpdisciplina), užpildom erdvę daugiasluosnėm prasmėm. O jeigu vienu sakiniu — 2001 A Space Odyssey.

Daugelis žino, jog architektūra bei interjero ar eksterjero dizainas yra ganėtinai populiarios ir patrauklios industrijos, tuo pačiu suvokiama, jog čia ir daug labai nenusisekusių kūrėjų, turinčių per siaurą mąstymą, suvokimą. Kas jūsų manymu svarbu žmogui, norinčiam sėkmingai dirbti šiose industrijose?

Industrija blogas žodis — pabrėžia kiekį, o ne kokybę. Galbūt nenusisekusieji ir sukūrė šios sferos industrijas, nes kalba apie tiražinę produkciją, o ne apie vienetinę ar bent turinčią savo tikslinę auditoriją. Žmogus, žiūrintis į kūrybą visų pirmą kaip į industriją, yra strategas. Ten jis paklūsta arba priešinasi tam tikoms, taisyklėms, dėsniams — dalyvauja žaidime. Skiriasi pirminis siekis. Mes neturim tikslo būti nusisekusiais kūrėjais kūrybinėse industrijose, todėl ir sėkmės principų nežinom.

Papasakokite apie projektą, prie kurio jums buvo įdomiausia dirbti?

T.E.M.A erdvės (bakalauro baigiamasis darbas). O įdomiausia buvo dirbti, nes nevaržėm savęs ir mūsų duetas (skamba kaip iš straipsnio “Muzikiniai garsai”) susigrojo taip, jog dirbam iki šiol. Daug ką pasako per gynimus ištarta frazė: dirbam kaip vienas krumpliaratis. Taip, esam vienas krumpliatis (nes žodį “krumpliaratis” sunku artikuliuoti). Kūrėme erdves tarpdisciplininiam veikėjui. T.E.M.A (tarptautinės eksperimentinio meno akcijos) — taip pasivadinę menininkai, įsikūrę viename Klaipėdos medienos fabriko kompleksų. Užmiršta erdvė gaivinama jų pastangomis ir iniciatyva. Tai atspirties taškas, kodėl pasirinkome būtent šią vietą. Užmiršta vieta — bendravimo erdvė, kurios pagrindas kūryba. Pamatinė idėja — kuriant erdves (parkas, studijos, galerijos, info labas, vidiniai kiemai, scenos, kavinės) megzti ryšį tarp ju, ieškoti kontakto tarp erdvių vartotojų. Kontakto epicentras — parkas buvusioje fabriko katilinėje. Parko idėja daugiasluoksnė — kažko veikimo erdvė, orientuota į jaunus (arba kol “širdy jaunas”) žmones. Natūralios gamtos įsiveržimas į architektūrą — atvirkštinis procesas. Kuriam sugreitintą natūralaus proceso projekciją (gamtos reiškiniai).

Aplink parką išsidėsčiusios erdvės: Tamsi ir tuščia tranzito erdvė pereina į šviesią tankiu virvių ritmu užpildytą drabužinę. Iš jos patenkama į galerijos/medijų erdvę, žemą su kolonų ir likusių krosnių pagrindų tinklu. Renginių metu iš galerijos/medijų erdvės galima patekti į vidinį kiemelį, kurį riboja bariukas. Tai šachta su kaminu — siaura ilga interaktyvi erdvė su natūralia oro trauka. Jai vizualizuoti sienas padengiame lavsanu. Norint patekti į kavinę, esančią ant parko stogo, reikia pakilti siaura sraigtinio tipo laiptine (erdvė instaliacijų kūrėjams). Kavinė sukurta vagono principu. Jį sustiprina tankus langų ritmas ir erdvėje projektuojamas tūris, kuris skyla į segmentus. Sužinoti informaciją apie visas šias erdves, aplankomas info lab’as — informacijos centras, kurio kompozicinė idėja — tūris tūryje. Tokiu principu išauga skirtingų aukščių faneriniai tūriai.

T.E.M.A.

Kuo jūsų manymu darbas su architektūros, instaliacijų, dizaino projektais skiriasi Lietuvoje ir Vakarų Europoje? Tuo pačiu kaip manote ar pačius kūrėjus galima būtų išskirti kažkokia charakteristika, išsiskiriančiais bruožais, mokykla, metodais?

Pats darbo, kūrybos procesas galbūt nesiskira. Jį lemia tikslinė auditorija, kuri skiriasi visur, be geografinės padėties. Iš dalies skiriasi patys kūrėjai, kuriuos formuoja terpė: mokyklos, istorija, kultūra, politika. Postsovietinis ir kapitalistinis blokai sukuria psichologinę atskirtį.

Kaip įsivaizduojate save po penkių metų? Kokia būtų jūsų ideali vizija? Su kokiais žmonėmis ir projektais labiausiai norėtumėte dirbti?

Norėtume daugiau tarptautinių projektų, kad vieta mūsų neįpareigotų. Vis dar dirbti duetu, su skirtingo profilio žmonėmis, juk tarpdiscilpiniškumas plečia kūrybos galimybes, suvokimą. Ideali vizija — rasti terpę, kur būtum įdomus.

Bolonija

Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip rūpinatės nuolatiniu asmeniniu tobulėjimu ir ar pavyksta abiems judėti panašiu tempu?

Tai, kas aplinkui. Stebėdamos O (čia grafiškai simbolis “O” — erdvė): išreikštas jausmas, išgirstas garsas, bet koks pamatytas vaizdas, jautrūs dalykai aplinkoje. Visa tai suteikia pradžią kažkam. Na, jei vis dar judame kartu — atsakymas teigiamas. O juk egzistavimas susideda iš sistemų, trūkių, dalių, tarpų ir tt.

Jeigu galėtumėte dabar išsirinkti kokių resursų, idėjų, pagalbos jums labiausiai reikia, jog judėtumėte pirmyn ir kurtumėte vis įdomesnius projektus, ką įvardintumėte?

Vienareikšmiškai. Terpės mums — auditorijos.

 

Produkto dizainas

Interjero instaliacijos

No Globes, sukurtas bendradarbiaujant su Ctrl.Alt.Shift Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos Kopenhagoje 2009 m. proga

Kartais, kai pūsteli palankus vėjas ir norisi pasimėtyti skambiom frazėm, sakau: kokybiškas dizainas gali Išgelbėti Pasaulį. Na, nuo AIDS, cunamių ir teroristinių išpuolių gal nelabai, bet nuo ekologinių nelaimių, kultūros virtimo chaltūra ar visuotinio persivartojimo — tikrai. Dorothy — menininkų bei dizainerių kolektyvą iš Mančesterio — gaubia šioks toks paslapties rūkas. Nežinau, kiek jų ir kas jie tokie, bet peržvelgusi akimis jų projektus leidžiu sau manyti, kad mes turime kažką bendro.

Vienas iš Yankee Doodle Dollar serijos plakatų — “Whilst the rich get richer, the poor get screwed” (“Kol turtingieji turėtja, vargšai išgręžiami”)

Patys Dorothy save lakoniškai apibūdina kaip “panašiai mąstančių žmonių, išmąstančių nepanašias idėjas, kolektyvą” (“a collective of like-minded people working on unlike-minded ideas”). Iš tikrųjų, visa jų kūryba labai kryptinga ir aiški — tiek stilistiškai, tiek idėjiškai — ir dažniausiai smaili kaip yla, lendanti iš maišo. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia Dorothy vėl ir vėl ir vėl kartoja tai, kas jau nesuskaičiuojamai girdėta, suvokta, bet kažkodėl niekaip neprigyja — karas yra blogai. Jei jame nežūva žmonės, žūva jų dvasia, ateitis ir/arba tikėjimas. Kartu su atvirai deklaruojama simpatija John’ui Lennon’ui ši mintis padvelkia naiviu ir nostalgišku kvapu — prieš akis kyla minios jaunuolių su gėlėmis plaukuose, raginančių vietoj kalašnikovo užgulti mylimąją. Dorothy nėra tokie romantiški — jie mieliau pasiūlys pačiam ant kalėdinės eglutės užkabinti granatą ir pagalvoti, ar tai taip jau labai gražu.

Nuorodoje — Bed Peace instaliacijos/hepeningo, skirto John’o Lennon’o septyniasdešimtmečiui ir trisdešimtosioms mirties metinėms, užkulisiai

Xmas declarations — kalėdiniai papuošimai

Plėtojant šią temą, atskiro paminėjimo neabejotinai nusipelnė ne vieno dizaino tinklaraščio jau linksniuota ir liaupsinta Casualties of War (“Karo aukų”) serija, nukreipianti prožektorių šviesą į jos nusipelniusius, bet paprastai menkai tesulaukiančius nukentėjusiuosius — veteranus ir suluošintus kareivius, namo grįžusius ne į amžiną šlovę, o gyvenimą skurde, negalioje arba praeities šešėliuose. Joks vaikas su tokiais kareivukais nežais (jie, beje, ir neparduodami), bet to Dorothy ir siekia — karo siaubas nėra mūsų vaikų žaidimai. Šokiruojančia statistika paremta serija iš tikrųjų yra labai efektyvi, skaudžią žinutę aprengianti nekalta vaikiška forma ir taip smogianti stipriai ir netikėtai.

Casualties of War serija

Dorothy taikiklyje atsiduria ne tik karas, konfliktai ir sprogmenys. Jie apskritai nėra labai atlaidūs visuomenės ydoms ir to neslepia. Ką jau ten — jie visas jas šaltakraujiškai surikiuoja į periodinę smerktiniausių pasaulio elementų lentelę. Galima nusipirkti ją visą ir žymėtis, kurie tinka, o galima įsigyti ir ant sienos kabinti tik vieną iš aktualiausių. Arba, jeigu norite dar tiesmukesnio sprendimo, Dorothy turi ir seriją The Big Society (“Didžiosios visuomenės”) plakatų, kuriuose visi tušti ir nešvarūs didžiosios visuomenės darbeliai išsakomi vienu atsikvėpimu, be tarpų, taškų ir kablelių — tokiu tempu, kokiu paprastai nesidairydami pralekiame pro savo dieną.

Plakatas — periodinė ydingiausių žmonijos elementų lentelė ( “A tabular display of the worst elements of humankind”)

Vienas iš periodinės socialinių problemų lentelės elementų — godumas

Vienas iš The Big Society serijos plakatų — ką žmonės veikia visą dieną?

Įdomu, kai dizaineriai, t.y. kūrėjai, bene labiausiai suinteresuoti savo kūrinių perkamumu, populiarumu ir funkcionalumu, ryžtasi būti tokie pikti ir tiesmuki. Taip, šiuolaikinis dizainas neretai yra idėjiškas, kartais net kone konceptualus, ir nebijantis liesti aitresnes temas. Tačiau pikta Dorohty pašaipa — ypatingai koncentruota ir nuolat kartojama, kone iki įkyrumo. Dorothy visiškai nesismulkina, siūlydami gangrenos arba raudonųjų žibintų kvartalo spalvos dažus kartu su lėkšte, ant kurios parašyta, kad esate storas. Galima sakyti, jie pardavinėja fanarus pirkėjams po akimis — ir kažkaip, kažkodėl parduoda, netgi sulaukdami už tai liaupsių.

Kūriniai iš Home Shit Home serijos

Dorothy kalba turi ir vietinio pašaipūno staigaus akiplėšiškumo, ir ilgai brandinto kandaus atkirčio subtilumo. Ypatingai originalios estetikos jų kūriniuose nėra, viskas jau truputį matyta — tačiau randama idėjai puikiai tinkanti forma, kuri ir leidžia pardavinėti fanarus pačiam negaunant į akį. Kartais ji net per daug paprasta, kartais beveik krypstanti į kičo teritoriją, tačiau visada veiksminga. Lakoniškas, racionalus ir lengvai atpažįstamas pavidalas leidžia Dorothy strategijai išvengti vaitojimo bei varginančio sentimentalumo ir vietoj to sužaisti karčiu juodu humoru ir kandaus komentaro jėga.

Teisybės vardan reikėtų paminėti, kad ne viskas, ką Dorothy veikia, yra kilnių ir gilių užmojų pilni idėjiški projektai. Jie taip pat kartais aptyla ir tiesiog žaidžia poparto stilistika, kurdami labai linksmus toršerus-čiulpinukus, o savo meilę minimalistiškai formai išreiškia gamindami spalvotas akrilo trinkeles pretenzingais pavadinimais. Naujausias Dorothy projektas taip pat labiausiai domisi forma — rėkdami You Took My Name (“Tu atėmei mano vardą”) jie nutrina nuo žymių prekių ženklų raides ir pavadinimus, atidengdami paprastai jų užgožiamus piešinius.

Šviestuvai norintiems ne tik prisiminti, bet gal ir naujai išgyventi vaikystę

It All Comes To This, akrilinė skulptūra

Vienas iš You Took My Name serijos plakatų

Gal ir būtų galima papurkštauti, kad Dorothy tikriausiai tėra šutvė senstelėjusių hipių (ar kaip tik priešingai — geltonsnapių idealistų). Galbūt taip ir yra, galbūt ne. Negalime paneigti, kad jie — profesionalai, mokantys kalbėti trumpai ir kietai. Suteikdami modernią formą jau seniai kartojamoms idėjoms, Dorothy primena, kokios jos buvo, yra ir tikriausiai bus aktualios. Kūrėjai puikiai išnaudoja dizaino galią, kai kovojant prieš ugnį ugnimi, pagrindiniu ginklu prieš aklą makdonaldų visuomenės vartojimą tampa tam pačiam vartojimui skirti objektai — brangūs, gražūs, kokybiški. Tokie, prie kurių prieš pirkdami dar sustojame pamąstyti, ar tikrai verta.

Išlieti tulžį dėl bjauraus ir neteisingo pasaulio galima daugybe būdų. Galima pigiai nusipirkti marškinėlius su nepadoriu užrašu, kurie skylėti ir sunešioti bus išmesti po metų. O galima investuoti į kažkieno darbą ir gauti apgalvotą, numylėtą ir ilgaamžį daiktą, ir taip užsitikrinti, kad pati fuck the system idėja nebus suvartota kartu su jaunatvišku maištininko entuziazmu. Dorothy dizainas neturi nieko bendra su etiketėmis ir prabanga, tai žinios, riksmo, protesto dizainas, skirtas žinantiems, rėkiantiems ir protestuojantiems, ir norintiems bei galintiems tai daryti rimtai.

Pie charts — padėkliukų gėrimams rinkinys

Kritikai, menininkai, dizaineriai, aktyvistai, pacifistikai, pašaipūnai — jie yra Dorothy. Žmonės, kurie tiki, kad gali kažką nuveikti, veikdami tai, ką mėgsta. Linkiu pažiūrėti, pagalvoti, galbūt kreivai šyptelti — dar niekam pasaulyje nepakenkė truputis savikritikos.

Daugiau Dorothy pamatyti ir nusipirkti galima čia.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Ką atsiverčiate prie rytinės kavos? Ir kur ieškote naujų vėjų kūrybiniame pasaulyje? Aš, jei galėčiau, daugeliu atveju rinkčiausi žurnalą. Dažnai spausdintą, kartais skaitmeninį. Tačiau gyvenantys Lietuvoje turbūt žino, kad rasti apčiuopiamą, geros kokybės žurnalą, susijusį su menu bei dizainu yra sunkiai įmanoma misija. Didieji ekologai šiuo atveju džiaugsmingai palinksėtų galva ir pradėtų kalbą apie galybes dėl nieko iškertamų medžių ir didėjančią oro taršą, tarsi patvirtindami, kad tai nėra nepakeliamas trūkumas. Ypač šiandien, kai technologijos leidžia mums gauti daug daugiau nieko iki galo nepasisavinant — skaityti, žiūrėti, klausyti ir mintyse dėkoti interneto egzistencijai.

Elektroniniai žurnalai visgi yra truputį kas kita, nei daugiau ar mažiau chaotiškai pateikta medžiaga internete — atsivertę tokį jūs gaunate pilną rinkinį vaizdų, tekstų ir kitų elementų vientisame pavidale, kurį kažkas turėjo suredaguoti, sugalvoti numerio temą ar netgi parašyti įžangą. Beveik kaip tikrame žurnale. Vizualaus meno ir ypač dizaino mėgėjams tokių šaltinių neturėtų trūkti. Pateikiu 10 mano subjektyvia nuomone geriausių, nemokamų, įvairios tematikos elektroninių žurnalų, kuriuos atsivertę, ko gero, nepasigailėsite. Gero įkvėpimo!

Castle magazine

Vokiečių tvarinys, daugiausia pristatantis įvairių sričių iliustratorius. Beje, kiekvienas numeris turi savo temą. Čia rasite interviu su kai kuriais autoriais anglų ir vokiečių kalbomis. Tiesa, paskutinis Castle numeris išėjo maždaug prieš metus, tačiau visuomet galima peržvelgti dėmesio vertą praėjusių numerių archyvą ir laukti sugrįžimo.

Moloko+

Ko gero žinomiausias elektroninis žurnalas apie vizualiuosius menus iš kaimynės Rusijos, leidžiamas nuo 2007-ųjų balandžio. Jų tinklapyje galite parsisiųsti tiek rusišką, tiek anglišką versiją. Vertinu dėl kokybės ir temų įvairovės, nuo fotografijos iki žaislų dizaino. Smarkiai rekomenduotina!

Bak magazine

Vienas puikesnių atradimų elektroninių žurnalų temoje. Čia jūsų laukia virš 300 puslapių kūrybinio turinio, įskaitant interviu, knygų recenzijas ar straipsnius. Nuo tapybos iki fotografijos. Kiekvienas numeris turi savo temą, o dar geriau yra tai, kad visuomet pateikiama būsimo numerio tema ir iki tam tikros datos galima siųsti ją atitinkančius darbus publikavimui. Skaitykite anglų arba turkų kalba.

Design and life mini zine

Šis žurnalas nuo kitų skiriasi tuo, kad pristato ne tik vizualųjį meną, bet ir naujienas, susijusias su daiktų dizainu, architektūra, mada, gyvenimo būdu ir netgi valgių receptais. Naujausiame numeryje — interviu su Stefan Sagmeister. Patiks mėgstantiems visapusiškai skanų gyvenimą.

Encore

Nors šis vokiečių žurnalas apie meną, dizainą ir kiną tarsi užbaigė savo tolesnę raidą 2008-aisiais, verta atsidaryti kas mėnesį leistų numerių archyvą. Tiesa, ne viskas, kas juose pateikiama yra aukščiausio meninio lygio, tad reikės sugebėti atsirinkti. Vis dėlto tikiuos atrasite dar nematytų talentų ar filmų.

Multilink

Dar vienas žurnalas apie vizualųjį meną. Tai tarsi idėjų ir įkvėpimo dokumentas, leidžiamas savarankiška iniciatyva. Čia rasite taip pat ir gatvės meno bei muzikos nuotrupų.

Ruby mag

Žurnalas, pristatantis įvairių sričių menininkus kiekvieną mėnesį. Jį įkūrė Irana Douer, menininkė iš Argentinos. Tik tiek, kad kolkas negalima parsisiųsti, o pateikimas gan paprastas ir struktūriškas, tačiau kartu ir įsimenantis.

Picame mag

Picame italai vadina save bene ieškomiausiais vizualaus meno „knygnešiais“ internete. Būtų sunku su tuo ginčytis, nes šio žurnalo turinys bene visada patraukia įdomiais kūrėjais. Šalia vizualiųjų menų pristatoma ir muzika. Vienas mėgstamiausių!

Unless You Will

Tai yra konkrečiai meninei fotografijai skirtas projektas, pradėtas ir palaikomas Heidi Romano, fotografės iš Autstralijos. Jos tikslas yra surinkti dėmesio vertų fotografų darbų kolekciją iš viso pasaulio. Didelį dėmesį autorė skiria nuotraukų atmosferai, tad ieškantys įkvėpimo fotografijoje galbūt pataikėte kaip tik ten, kur reikia.

Frespiration

Dar pakankamai šviežias projektas siekia pristatyti viską, kas susiję su grafiniu dizainu. Kolkas galite pasidžiaugti 7 numeriais, pilnais su minėtaja tema susijusios medžiagos.

Tai tiek kolekcijos iš interneto pasaulio. Tikiuosi, tolesnį domėjimąsi tęsite patys. Čia pateikti žurnalai pasižymi savybe būti skaitomais anglų kalba, tad jei mokate ispanų ar kokią kitą populiaresnę kalbą, kiek paieškojus jums atsivers nauji ištekliai. O jei radote kažką dar nepaminėto ir įdomaus — nesikuklinkite pasidalinti!

“Juice– Skin” (Naoto Fukasawa) iš Kenya Hara’os organizuoto Juice-box projekto.  Ieškota būdų, kaip regimuosius pojūčius būtų galima perteikti dizaino pagalba

Kenya Hara knygą “Designing design” aptikau visiškai netikėtai, tačiau labai sėkmingai ją suvartojau. Niekad nemaniau, jog už tiek paprasto akiai dizaino gali slypėti tiek daug filosofijos. Juo labiau, kad visa ji glūdi tik vieno žmogaus asmenybėje. Dar puikiau, jog ir darbams atrodytų nė nereikia jokio aiškinimo — jie tiesiog „veikia“. Tai kartu ir vienas iš labiausiai sužavėjusių mane dalykų — jog racionalus protas geba kurti sensorinius pojūčius (nes dažniausiai logika būna gana sausa ir nuspėjama). Vienaip ar kitaip, Kenya Hara man tik dar kartą įrodė, jog ilgalaikiams tikslams susikurti neužtenka tiesiog daryti. Tačiau geriems darbams perteikti neužtenka vien mąstyti.

Daugumą jo gvildentų teorijų tuoj pat pateiksiu, tačiau dabar plačiau apie patį autorių.

Grafikos dizaineris, mums labiausiai pažįstamas kaip pagrindinis „MUJI“ kompanijos komunikacijos vadovas, taip pat 1998m. Nagano žiemos olimpinių žaidynių ceremonijos atidarymo ir uždarymo pagrindinis dizaineris, visuomet vadovaujasi racionalia filosofija, kurdamas savo objektus (ar tai būtų komunikacinio dizaino grafika, ar erdvės planavimas bei parodų koncepcijos, produkto vystymas ar galų gale knygos turinys). Jo dizainas– subtiliai išgrynintas, be nereikalingos logikos.

Viską traktuodamas per tuštumos prizmę, kuri senovės Japonijos tradicijose užima labai aukštą poziciją, priešpriešina ją paprastumui, kartu suteikdamas šiems dviem terminams panašumą. Juk „jokio dizaino“ nebūtinai yra „paprastas dizainas“. Tai ypač jaučiama „Muji“ koncepcijoje. Svarbiausia jo kūryboje — balta spalva, kuri yra tarsi viskas ir kartu niekas (fiziškai aiškinant, ji yra sudaryta iš visų spektro spalvų . Techniškai tai — jokia spalva). Jo kūryboje taip pat svarbi pojūčių išraiška, kuri kiekvieno galvoje sukuria skirtingas patirtis. Kitaip sakant, mes esame skirtingi ne tik mąstymo, tačiau ir savo asmeninės sensorikos, kuri informuoja smegenis, dėka. Vienas įdomesnių aiškinamų dalykų — naujas terminas — eksformacija — yra priešprieša žinių visuomenei (informacijai). Jis liudija faktą, jog nei vienas dalykas neegzistuoja be jam priešingo, ir kad tik tokiu būdu įmanoma kūryba.

“MUJI: what comes naturally” šūkį puikiai atspindi reklaminiai gamtos vaizdai– <…>tai kartu ir niekas, ir viskas<…>

Kenya Hara’os “Designing Design”

Žiūrint iš praktinės pusės, Kenya Hara objektai atrodo lengvi, juose daug vietos interpretacijai, jie traukia savo paprastumu ir jautrumu aplinkai.

Pati „MUJI“ koncepcija grindžiama natūralumu, dizaino nebuvimu, reikalingumu, bei medžiagų grynumu. Paneigdama rinkos dėsnius (tai nei „pigus šlamštas“, nei „brangi inovacija“), kompanija susikūrė visiškai naują vartotojų rinką. Kartu tai ir paprasti bei tiesiog praktiški dalykai, ir juos vienijantis stilius.

Išplėsdama kiekvieną trumpai apibrėžtą mintį, norėčiau išlaikyti taip mėgstamą Kenya Hara‘os tylą interpretacijai (taip pat siekdama išlaikyti žodžių grynumą), ir panaudoti jo paties citatas, kad kiekvienas galėtų susikurti savo asmeninį suvokimą bei įžvelgti tame savo patirtį.

“Humidifier”, kamuoliukų žaidimo juslinė interpretacija “Haptic” tematika, 2008

MUJI: “kas atsitinka savaime”

<…> Šaltai stebėti žmones tarp kitų žmonių bei gyvenime … Integruoti optimalias technologijas ir medžiagas … Ištirti žemas kainas išlaikant aukštą kokybę … Galvoti apie gamtą ir aplinką … Įsiklausyti į tai, ką sako klientai … Dirbti su pasaulyje žinomais dizaineriais … Štai kas atsitinka natūraliai. <…>

<…> Pradžioje, „jokio dizaino“ buvo „MUJI“ šūkis. Palaipsniui, tapo aišku, jog jei mes norime tvirtai išlaikyti „MUJI“ koncepciją, labai aukštas dizaino lygis yra neišvengiamas. <…>

<…> Mūsų savitumas išplaukia iš fakto, kad mūsų darbe kapitalizmas tik nežymiai pranoksta žmogiškumą.<…>

Paskui šią citatą neišvengiamai sekė dvi kitos, pateikiamos žemiau. Čia norėčiau pridurti, jog knygoje labai daug dėmesio skiriama nevaldomų troškimų analizei. Kenya‘os, lygiai kaip ir mano, nuomone, rinka jau yra taip perpildyta „individualumo“, kad joks išskirtinumas tiek nebeveikia, o didelis noras parodyti save lemia tik nesveiką konkurenciją. „MUJI“ ideologijoj siekta atrasti koncepciją, kuri nesiektų vien tik pelno dėl pelno ir nepataikautų visuomenėms troškimams, tačiau taptų preke, kurios reikia. O ar jos tikrai reikia, rodo pardavimų skaičius ir tinklo plėtra (parduotuvės veikia Japonijoj, Azijoj, Europoj bei JAV, o tai jau vadinama globalia rinka).

<…> Lygiai kaip ir individualumo vertė, požiūris, išreiškiamas norais ar nenorais, yra gerokai pervertinamas. Troškimas ir laisvė gali nešti panašias vertes. Dabar, kai apie tai mąstau, moderniame amžiuje mes susikūrėme visuomenę, kurioje kiekvienas atskiras asmuo gali laisvai reikšti savo norus ar nenorus. <…> Galima būtų tvirtinti, jog moderni era yra visuomenė, kuri gali viską nuspręsti grįsdama savo poreikius visiškai individualiu subjektyvumu: gyvenamąja vieta, veikla, mityba. Rizikuodamas būti klaidingai suprastas, manau galėčiau teigti, jog troškimų vadyba yra demokratija, o troškimų konkurencija — laisva rinkos ekonomika. Ilgainiui, pasaulis išsivystė sekdamas šias vertybes.<…>

<…> Visgi, aš norėčiau pripažinti tą faktą, jog norai kartais įtraukia į manijas, sukelia egoizmą ar neša prarūgusią gaidą. Aš svarstau, ar žmonija, skubėdama paskui savo troškimus, galiausiai pasiekė aklavietę. Tiek vartotojiška visuomenė, tiek individualios kultūros, besivydamos troškimus ir varomos alkio, atsitrenkia į šią sieną. Šia prasme, šiandien mes turime įsivertinti savo darbo vertybes, kurias priimsime: saikingumą, nuolankumą, bei nešališkas priežastis. Ar pripažinimas galėtų tapti forma su dar vienu laisvės lygiu? Pripažinimas gali sukelti lengvą nepasitenkinimą, tačiau keliant pripažinimo lygį, tai būtų nuosekliai užglaistyta. <…>

<…> Mes norime suteikti klientams pasitenkinimo įspūdį, kuris atsiranda tarsi „tai padarys“, o ne „tai yra tai, ko aš noriu“, aplinkybė. <…>

Valgymo lazdelės, MUJI

Ženklinimo sistema, Katta Civik poliklinika, 2002. Ženklinimas integruotas į interjerą — ženklinta tiesiai ant sienų, grindų; pastato architektūra — Kengo Kuma

TROŠKIMŲ AUKLĖJIMAS

Įdomu yra tai, kad troškimams buvo paskirtas visas atskiras poskyris (vis dar „MUJI“ skyriuje), patalpintas po „Desire Education“ antrašte. Nors garsiai neišreikšta, tačiau tyliai tai šnibžda, jog svarbu yra ne tik suvaldyti visuomenės norus, tačiau ir edukuoti juos. Kitaip sakant, kurdami prekę mes galime galvoti ne tik apie tai, kaip sėkmingai ją parduoti, tačiau ir apie tai, kokie pardavimai galėtų sukurti geresnę visuomenę. Dar giliau analizuojan t– sėkmingu produktu galima susikurti ilgalaikes strategines perspektyvas ateities rinkai. Paprastai tariant: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau daugiau.“ Kenya Hara‘os stiliumi tai galėtų skambėti taip: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau geriau“.

<…> Dizainas yra tarsi medžio vaisius. Produkto dizaine transporto priemonės ir šaldikliai yra vaisiai. Dizainas funkcionuoja toje perspektyvoje, kuri išaugina gerą vaisių. Jeigu pažiūrėsime į vaisių iš atstumo, pamatysime kitą medį, nešantį vaisių, tuomet dirvožemį, kuriame medis auga. Gero vaisiaus išauginimo procese svarbi dirvožemio sąlyga. Jeigu siekiame turėti gerą vaisių, privalome dirbti dirvožemį, net jei tai atrodo netiesioginis kelias į vaisių. Mūsų žodžiais tariant, dirvožemis atitinka rinką, o „troškimų lygmuo“ priklauso nuo individų, kurie kuria rinką bei kontroliuoja dirvožemio kokybę. Svarbu yra alkio dydis: kokio pobūdžio apetitą individai turi gyvenimui? Rinka yra produkto priežastis, o troškimo kokybė toje rinkoje nustato, kaip aukštai konkuruojantis produktas atsidurs globalioj rinkoj. Mes turim pasiknisti giliau, nei įprasta rinka. Mes turim numanyti šį faktą.<…>

Tampopo buteliai

“Tokyo Fiber Sensware”, 2009, Milanas

TUŠTUMA

Nors „emptiness“ sąvoka nėra taip plačiai minima knygoje — ją galima tik nujausti — tačiau pats Kenya savo paskaitų metu ja pradeda visą pristatymą apie dizainą. Daug sąsajų vėliau matau tiek baltos spalvos aiškinime, tiek eksformacijoj, tiek daugely kitų sąvokų, todėl manau galima būtų drąsiai teigti, jog tai yra visa ko pagrindas ir atraminis taškas Hara‘os filosofijoj.

<…> Viduje yra „niekas“, vadinasi, ten yra „tuščia“, taigi, tai– tuštuma. Jeigu mes sukuriame tuštumos sąlygą, dievai, kurie yra gamtos jėgos, gali ateiti ją užpildyti, todėl, kad tuštuma pati savaime yra galimybė būti užpildytai.<…> Tačiau tai neduoda mums jokio užtikrintumo, jog jie (dievai) ateis. Jie GALI ateiti. Šis „GALI“ turi didelį svorį. Ko žmonės tikisi, yra galimybė. <…> ir potencialas. <…>

Mane asmeniškai sužavėjo tai, kad vakarų visuomenėje žodis „tuščias“ yra automatiškai priskiriamas negatyvui. Tuo tarpu Senovės Japonijoje tai yra teigiamybė, visa ko pradžia ir galimybė. Dizaine ši galimybė tampa interpretacija — matymu kažko daugiau, nei iš tiesų yra. Ir nors „tuščia“ arba „nieko“ yra labai artima žodžiui „paprasta“, tačiau visgi tai skirtingos sąvokos, netgi vertinant labai skirtingais aspektais: „jokio“ dizaino nėra „paprastumas“ dizaine; pamatai nėra minimalizmas; ir galbūt svarbiausia — galimybė nėra ramybė.

BALTA

<…> Balta nėra tiesiog spalva. Balta privalo tapti dizaino sąvoka. <…>

<…> Balta nėra balta. Gebėjimas suvokti baltą yra suvokimas to, kas kuria baltumą. Taigi, mes negalime ieškoti baltos. Vietoj to mes turim ieškoti jausmo, kuris kuria baltą. Priklausomai nuo šių paieškų bei imlumo, kuris tą baltą jaučia, mes galėsime šiek tiek priartėti prie suvokimo, kokia balta yra truputį baltesnė, nei įprasta balta. Šio gebėjimo dėka mes išmoksime atpažinti baltą, persipynusią neįtikėtinai dideliam baltos skirtingume daugybėje pasaulio kultūrų. Tuomet mes galėsime suprasti tokius žodžius kaip „ramybė“ ar „tuštuma“, taip pat išskirti reikšmes, potencialias jiems. Kai mes nukreipsime savo dėmesį link baltos, pasaulis įgaus daugiau šviesos, ir šešėliai laipsniškai pagilės.<…>

<…> Senovės Japonijoje terminas „kizen“ buvo naudojamas apibūdinti situacijai su numanomu veiksmu, tai yra momentui prieš kažkam atsitinkant, kuris, sąveikoje su tam tikru impulsu, galiausiai išryškėja realiame pasaulyje. Balta, jei reiktų ją apibūdinti, tuomet būtų „kizen“ spalva.<…>

<…> Balta yra pamatinė gyvenimo forma.<…>

Taigi, tokia yra balta. Ir nebėra čia ko bepridurti. Nebent tik tai, kad mano juodraštyje balta jau nebėra ta balta, kuri čia minima. Ji yra ta kita balta, suasmeninta ir pilna.

Ženklinimo sistema, Umeda ligoninė, 1998 — tai moterų gimdymo bei vaikų ligoninė, todėl norėta suteikti švaros įspūdį

“A watch in a hand”, Swatch grupė, 2007 — koncepcija naudota parke, populiarioj susitikimų vietoj

POJŪČIAI/PATIRTYS

Tai vienas svarbiausių skyrių, kuriam skirta daugybė parodų ir koncepcijų. Kaip jau minėjau, Kenya įdomus tuo, kad būdamas itin racionalus, didelę reikšmę teikia pojūčiams. Jo tvirtinimu, tai, ką matome, regime ar užuodžiame, teikia tam tikras asociacijas mūsų galvoje, kurios savo ruožtu kuria tam tikras asmenines patirtis. Tas pats žodis skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas reikšmes. Netgi asmenys, kuriuos naujai sutinkame, nesukuria objektyvių vaizdinių mūsų galvoje, tačiau yra visuma patirčių, kurias jau turėjome prieš tai su kitais žmonėmis. Ir tik labiau pradėdami ką nors pažinti mes pripildome save naujais potyriais, kurie vėlgi naujai atsiliepia kitų žmonių pažinime. Lygiai tas pats su objektais — jie teikia ne tik tiesioginę informaciją, tačiau sukuria ir visą gausybę pojūčių, kuriuos tuo metu sukelia (metalas šaltas, trintukas sukimba su paviršium, muilas slidus, ir tt.). Kenya naudoja šias žinias ne tik objektams, tačiau ir aplinkai apie juos sukurti. Jam svarbu ne tai, ką žmogus žino, tačiau kaip jaučiasi, kokias asociacijas jam tai sukelia. Šia tema yra skirti visi parodų ciklai „Haptic“ bei „Senseware“.

<…> Būtini sensoriniai pojūčiai pradėjo po truputį nykti. <…>

<…> Rinkodara — įvairių troškimų skanavimo ir analizavimo reikalas. Ir tai nėra vien teigiami troškimai, tačiau ir tie nevaldomi, kylantys iš tinginystės: atsipalaidavimo.<…>

<…> Viskas, kas bręsta, keičia formą. Tiek žmonės, tiek kultūros bręsta ir keičiasi. Tačiau mūsų troškimas yra pasikeisti į geresnį būvį.<…>

JUSLUMAS

<…> Masė pojūčių: atodūsis, prisilietimas, skonis, kvapas, klausa, tt. <…> Visi jie kelia skirtingus prisiminimus kiekvieno galvoje. <…> Pojūčiai yra informacijos architektūra.<…>

Logo ir jo simbolika, pasiūlymas Beijing 2008 olimpinėms žaidynėms

Kenya Hara

EXFORMACIJA

<…> Eksformacija nereiškia “padaryti žinomu”. Tai yra supratimas to, “kiek mažai mes žinome”.

<…> Aš ilgai maniau, jog iškelti klausimą yra žymiai svarbiau, nei duoti atsakymą. Kūrybingumas yra atrasti klausimą, kuris dar nebuvo užduotas. Jeigu kas nors išaugina ideokratinį klausimą, tai dar nereiškia, jog atsakymas bus lygiai toks pat unikalus.<…>

Pati mėgstu daug klausinėti, tad šis terminas pasirodė labai priimtinas, tarsi „bingo!“. O kadangi tai yra susigalvota sąvoka, naudojama tik Kenya Hara‘os filosofijoj, lyginti ir aiškinti jos nėra su kuo — citatos puikiai sukuria jos apibrėžimą savaime. Galėčiau pridurti nebent tik tai, kad kiekvienas užduotas klausimas veda prie didesnio kieno nors pažinimo ir priklausomai nuo užduodamų klausimų kiekio galima atsakyti sau, kiek arti esmės nori prieiti.

<…> Modernūs žmonės dažnai replikuoja „žinau, žinau“. Nežinau, kodėl, bet tai visuomet yra pasakoma du kartus.<…> Ar žmonės šiais laikais yra palaiminti tokiu dideliu žinių kiekiu?<…>

<…> Ar įmanoma komunikuoti ne „suteikiant žinių“, tačiau „suprantant, kiek mažai mes žinome“?<…>

<…> Dizainas tai intelektas, kuris suvokia ne tik gaminančiąją kryptį, tačiau tuo pat metu ir griaunančiąją. Pasaulis yra tarsi vandens kraštinė, kuriame kūryba ir išsisėmimas susiduria.<…>

Nors sąvoka yra labai plati ir apima daugelį dalykų (įžvelgiamų citatose), tačiau čia norėčiau įsiterpti ir dar ją praplėsti, kad lygiai taip pat, kaip užduoti klausimus yra tiek svarbu, kaip gauti atsakymus į juos, taip neigiami dalykai svarbūs kuriant teigiamus, ir atitinkamai vieno kokybė lemia antrą. Pavyzdys galėtų būti toks: klausimas „kaip gyveni?“ nereikalauja išsamaus atsakymo, tačiau klausimas „kaip tau sekėsi praeitą vakarą?“ jau rodo asmeniškumą. Tas pats ir su kūryba. Problema „man nepatinka“ nesukuria noro tobulinti lėkštės formos, tačiau problema „man nepatogu“ ją sukuria.

<…> Žmogiškoji būtis tai ne tik kūrybos procesas, tačiau lygiagrečiai tai ir kieno nors griūties priežastis. Griūtis egzistuoja kartu su kūryba, o kūryba egzistuoja kartu su griūtim. „Resort“ galėtų būti ideali sąvoka, kuri tai paaiškintų. <…>

<…> Mes tikimės „eksformuoti“ kažką, koncentruodamiesi į raukšlių fenomeną bei koncepciją. Tuo būdu projektas toliau žengia į priekį.<…>

… Ir tai vadinama tobulinimu.

Knygų viršeliai, Kenya Hara “Designing Design”, 474 psl., 400 spalvotų iliustracijų, 50 piešinių

O pabaigai Kenya Hara‘os mintys apie tai…

KAS YRA DIZAINAS?

<… > Dizainas tai skirtumų suvaldymas.<…>

<…> Nuolatinis eros stūmimas tolyn ne visuomet yra progresas. Mes stovime tarp ateities ir praeities. Aš svarstau, ar mes galėtume atrasti raktą kūrybiškumui ne tokiame tolimame taške, kurį visa visuomenė taip atsidėjusiai stebi, tačiau platesnėje vizijoje, kuri žvelgia į praeities visuomenę. Ateitis tūno prieky mūsų, tačiau už mūsų taip pat yra ir didelė sukaupta istorija — vaizduotės ir kūrybiškumo šaltinis. Aš manau, jog „kūrybiškumu“ mes vadiname intelektualios sampratos dinamizmą, kurio srautai teka pirmyn ir atgal tarp ateities ir praeities.<…>

<…> Mes esame taip pašėlusiai konkuruojantys, jog cikliškai tvinkčiojame netvirtą sistemą netvirtoje žemėje, kurioje išsivystė galybė kamieninių sistemų, kurios yra silpnos ir linkę sužlugti, tačiau vis viena yra paliktos vystytis. Neturint jokios galimybės sustoti, jos perpildo trasą, jau visiškai išsemtą. Žmonės suvyniojo save į šią nesveiką technologinę aplinką, kuri sukelia stresą kiekvieną dieną. Technologija tęsia pažangą ir persidalina į kiekius, suvokiamus atskirų individų; jos visuma yra neįmanoma pamatyti ar apčiuopti ir yra tokia didelė, jog jos ribos pasislepia už matymo ribų. Nėra nieko estetiškai patrauklaus komunikacijoje ar dalykų kūrimo praktikoje, kuomet jų ideologija ir edukacija tampa negalinti susidoroti su šia situacija ir tik tęsia technologijų išmindžiotus takus.<…>

<…> Dizainui šiandien yra priskirta rolė pristatyti naująsias technologines inovacijas ir būtent dėl to jis yra įsitempęs. Dizainas, kuris įprato rodyti savo stiprybę “darant, kas šiandien yra šviežia rytoj jau atrodo pasenę”, taip pat brandinti savo šviežiausius vaisius ir teikti juos stalui, pilnam smalsių ragautojų, ir toliau egzistuoja paklusdamas naujausioms technologijoms.<…>

<…> Dizainas nėra veiksnys, stebinantis auditoriją savo formų ar medžiagų naujoviškumu; tai yra savotiškumas, kuris atkartotinai ištraukia pritrekiančias idėjas iš kasdienybės įplaišų.<…>

<…> Dizainas nėra vien tik dalykų darymo menas. Istorija tai įrodo. Ne, dizainas yra mūsų įtemptos klausos bei žvilgsnio veikla, ištraukianti vis naujus klausimus iš kasdienybės epicentro. Žmonės kuria savo aplinką gyvendami. Anapus racionalios šio fakto įžvalgos tūno tiek technologijų, tiek dizaino ateitis. Kažkur šalia judviejų laisvo susikirtimo mes atrasime modernią ateitį.<…>

tyla

Citatos naudotos iš Kenya Hara knygos „Designing Design“.

Daugiau autoriaus darbų čia.

Straipsnį parengė Simona Račaitė.

Somerset House garsėja savo „aukšto“ lygio renginiais, sakydamas tai, turiu omenyje, jog niekada nepagalvočiau, jog netoli Londono „akies“, prabanga tviskančių iškilmingų rūmų prieangį nekantriai mindžios gal kelios dešimtys eilėje besiburiuojančių „hipsterių“. Išties neįprastas vaizdelis vienoje vietoje, lyg kokiame penktadienio vakarėlyje išvysti tokią gausą spalvingų ir visokeriopai savo kūrybinį statusą bandančių pabrėžti jaunuolių ir netik. Nemeluosiu, šiek tiek džiaugiuosi tokia stereotipų laužymo praktika, tačiau vis dar stoviu triukšmingame prieangyje ir mąstau kas gi laukia manęs viduje.

Savaitės diena ketvirtadienis, vakarėliui nebūdingas laikas, tačiau būtent šiandien sąžiningai dirbantys piliečiai gali užtrukti ilgiau po darbo Pick Me Up patalpose, mat pažadėta, jog renginiu mėgautis galima bus iki pat dešimtos vakaro. Visų pirma mus pasitinka ryškiai paruošta muzikinė scena su projekcijoje, realiame laike, plušančiomis iliustratorių rankomis, kurios vieną po kitos ant popieriaus skiaučių gamina… be abejo iliustracijas. Kiekvieną jų galima įsigyti ir pagelbėti cunamio nusiaubtai Japonijai. Gražus gestas. Beje beveik viską šiame renginyje galima nusipirkti ir kas svarbiausia įpirkti, vis dėl to ne veltui pavadinimas šaukia: „Grafikos darbų mugė!“.

Kol scena tuščia, parodinės patalpos prigrūstos ryškių rėmelių akiniuočiais su lengvais alkoholiniais gėrimais rankose, nosies atstumu tyrinėjančiais 2011-ųjų grafikos šedevrus. O jų čia daugiau ir tankiau nei reklaminių banerių kuriame nors naujienų portale. Suvokiu kokiame iš tikro vizualiame amžiuje gyvename. Kol bejėgiškai stengiuosi sufokusuoti akis į kurį nors darbą, žmonių srovė nepastebimai nuneša kairėn, ten kur kiekvienas kampas paskirtas „kiečiausioms“ ir šiuolaikiškiausioms Londono spaudos studijoms. Susitempusios visą savo įrangą, stakles, interjerą bei nuotaikas, kiekviena stengiasi atkreipti į save dėmesį. Mėgėjai buriuojasi prie iliuziją„patiems pasigaminti“ antspaudą ant marškinėlių siūlančio madingai barzdoto meistro, štampuojančio jau gal kokią trisdešimtą „unikalaus“ dizaino versiją. Palieku naujokus ir nukreipiu plataus kampo žvilgsnį į išmargintas sienas, pasirinkimas milžiniškas, kainos protingos, originalumo 2%. Pastebimi populiarūs trendai, detalūs laukinės gyvūnijos motyvai, aštrios geometrinės figūros laužančios minkštas linijas MTV stiliuje, minimali neoninė spalvų gama, medkirčiai su languotais marškiniais, Edgaras, taip Alanas Po, atrodo visas internetas subėgo į vieną kriauklę.

Po truputį pradedu suvokti šio renginio tikslą, pliusus ir minusus. Palieku studijas ir popieriaus karpymo/klijavimo dirbtuves mėgėjams ir nuo kūrybiškumo bei didžėjų apsvaigusiems hipsteriams. Noriu atrasti parodą, o štai ir ji. Pagaliau unikalumo ir originalumo lygis pastebimai išauga, be jau be galo žinomų iliustratorių darbų tokių kaip McBess atradau ir perliukų, apie kuriuos pastudijavęs pakalbėsiu ateityje. Tiesą sakant buvo džiugu išvysti ir aukščiau minėto McBess didžiulius detalumu pasižyminčius darbus, priglaudžiau nosį ir aš ne prie vieno, būsiu atviras. Kai kokiai trisdešimčiai jaunuolių, jau ilgiau nei valandą stoviniuojančių eilėje buvo atsakyta, jog bilietų nebėra, po truputį pradėjau mėgautis šia spalvų, technikų ir spalvų (ar jau minėjau spalvas?) orgija.

Baltų kubų ir institucinio tariamai konceptualaus meno išvargintam dizaineriui čia puiki vieta atsipalaiduoti. Taip ir padariau paskutines penkiolika minučių, skenavau sienas žvilgsniu neieškodamas kažko ypatingo, sugėriau viską į savo pasąmonę, kad vėliau grįžęs po gan varginančios dienos susapnuočiau kokį spalvingą sapną. Sapno neprisimenu (:P), tačiau įsigytas eBoy puodelis pasaldina rytinę arbatą įkvėpimo šaukšteliu.

Renginio organizatoriai teigia, jog jų tikslas atskleisti grafikos dizainerių ir iliustratorių scenos energiją ir pašėliškumą. Pastebimai jiems tai puikiausiai pavyko, tačiau tarp viso to dar atskleista šios scenos kirpimo/klijavimo ir vienodumo kultūra, kuri galbūt yra viso to neatsiejamas bruožas. Penas pamąstymui.