Šokiruoti, klykti garsiau už visus, nesekti paskui nusistovėjusius standartus — tai yra daugumos jaunesnių grupių filosofija, tampanti būtinybe šiandieninės muzikos industrijos pinklėse. Net jei teigiama, kad grupė nesiekia būti populiaria, galima puikiai atpažinti desperatiškus bandymus atkreipti dėmesį. Kartais sunku pasakyti, ar tam tikras elgesys yra agresyvaus charakterio pasekmė, ar eilinis dėmesio nevertas ir surežisuotas spektaklis. Nors šiuo atveju pirmiausia išgirdau muziką.

Šalta, spiegianti elektronika iš karto leido suprasti, kad patekau į nelabai svetingus namus. Čia gauni tik tiek, kiek esi nusipelnęs savo požiūriu — puodelį atšalusios arbatos, šiek tiek netikro, sintetinio pyrago. Tik tol, kol išmoksi prisitaikyti ir palaikyti pokalbį pagal savininkų taisykles.

Kanadiečiai Crystal Castles yra skandalistai. Duetas, susidedantis iš vokalistės Alice Glass ir prodiuserio Ethan Kath, jau spėjo pagarsėti įsimintinais gyvo garso koncertais, kuriuose Alice demonstruoja savo judrumą ir agresiją nardydama po sceną ir tarp žiūrovų, šokinėdama ant būgnų bei kitaip įprasmindama dueto muziką. Yra buvę atvejų, kai ji mikrofonu užpuola vieną iš gerbėjų minioje be jokios priežasties. Stebint jos nenuspėjamą elgesį galima pamanyti, kad tai yra drastiško muzikinio performanso dalis arba dar nenustatytos ligos forma, tačiau tai neatbaido fanatiškų minių, trokštančių bet kokia kaina patekti į dar vieną jų pasirodymą. Ji yra dueto charizma. Galbūt kiek pamišę gerbėjai internete aprašinėja jos fatališką žvilgsnį ir grožį, pasakoja nenusakomai laimingas akimirkas, kai koncerto metu galėjo nors kiek priartėti prie Alice. Jaunatviška energija ir drąsa traukia kaip masalas.

Tuo tarpu Ethan dažniausiai stovi užsimaukšlinęs kapišoną, atsiribodamas nuo vykstančio chaoso, pasinėręs į jam vienam pavestą darbą. Chaosas ir stabilumas. Tačiau rašoma, kad gyvenime ir pats Ethan nepasižymi taikumu. Taip, kaip ir Crystal Castles ritmai.

Oficiali grupės istorija prasidėjo 2004-aisiais metais, kai Ethant Kath sutiko dar tik penkiolikmetę Alice Glass viename koncerte, kur ji dainavo su pankroko grupe Fetus Fatale ir paprašė sudainuoti vokalo partijas keliems savo įrašams. Patalpinus įrašus internete, jie vis populiarėjo, o daina „Alice practice“ vėliau tapo pirmuoju Crystal Castles singlu ir buvo išleista vinilinės plokštelės pavidalu. Grupės populiarumas augo bene valandomis — su pirmuoju albumu „Crystal castles“ duetas ėmė koncertuoti garsiuose festivaliuose už Kanados ribų ir semti saujomis vis didėjantį fanų palaikymą bei šlovę. Tačiau grupės muzikinis stilius nėra lengvai apibūdinamas vienu žodžiu. Iš esmės tai yra indie elektronika, sumaišyta su 8 bitų žaidimų tipo garsų estetika, Alice vokalo variacijomis nuo švelnaus balselio iki spiegimo ir šiuolaikinio popso bei šokių aikštelių garso prieskoniu. Visa tai susijungia į rupių grūdų košę, menančią šį bei tą nostalgiško ir tuo pačiu kertančią per skonio receptorius lyg tai būtų kažkas energizuojančio, bet neitin skanaus ir nelengvai virškinamo.

Tiesa, su antruoju albumu, išleistu 2010-aisiais ir turinčiu tą patį pavadinimą, tik dar su priedėliu „II“, grupė kiek sušvelnino savo skambesį — čia jau nerasime tiek šimtaprocentinės agresijos ir alternatyvumo arba bent jau daug mažiau lo-fi garsų ir nostalgijos. Tą puikiai išreiškia kūrinys „Celestica“ —kitokia nuotaika, draugiškesnis masėms skambesys ir videoklipe ramiai vaikštinėjanti Alice, suvaržyta tvarkingos, juodos suknelės. Sunkiai įmanoma lyginti su tokiom kompozicijom kaip „Xxzxcuzx Me“ iš pirmojo albumo. Kristalo pilys iš dalies pametė susikurtą destruktyvumo šleifą? Net jei taip ištiesų atrado save, dedikuodami sielą šokių aikštelėms, kuriose patys nesilanko ir nemėgsta lankytis. Šokių muzikos jie netgi neklauso. Vietoj to — Joy Division ir black metal.

„We both hate video games. We were just breaking apart electronics and toys to get annoying sounds.“

„Mes abu nekenčiame video žaidimų. Mes tik laužėme elektroniką ir žaislus tam, kad išgauti erzinančius garsus.“

Tačiau net pagražinę skambesį, Crystal Castles nestokoja idėjų. Antrajame albume skambančioje „Year of silence“ galima nesunkiai atpažinti grupės Sigur Rós vokalisto balsą, kuris čia ištrauktas iš dainos „Inní Mér Syngur Vitleysingur“ ir panaudotas tarsi muzikinis instrumentas. O Alice skamba tyliau, ne taip aštriai, rodos, nebe tokia nepakeičiama. „Not in love“ versija su The Cure vokalistu Robert Smith susilaukė net didesnio susidomėjimo nei originalas.

Crystal Castles nevengia piktesnio žaidimo ne tik muzikoje. Jie skolinasi Chanel mados namų logotipą paversdami jį pokštu, skolinosi Trevor Brown sukurtą Madonnos piešinį ir be jokio leidimo spausdino ant marškinėlių su Crystal Castles pavadinimu, pardavinėjo koncertų metu… Jie renkasi maištą. Prieš ką? Prieš tuščią populiariąją kultūrą, prieš blizgančias fotosesijas, suvaidintą muziką. Šiandienos elektroniniai pankai. Specialiai kuriantys smegenis tarkuojančias dainas, besislepiantys po juodais kapišonais ar akių dažais. Daugelio nekenčiami, bet jie čia tikrai ne tam, kad būtų mėgiami.

Artėjant avangardiniam penktadieniui Kaune, nusprendžiau pakalbinti bičiulį, svečią, charizmatišką asmenybę, talentingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, praeitame gyvenime buvo čigonu, ir nors šiame gyvenime jis olandas, tačiau jam tenka ištisus metus klajoti po pasaulį gastrolėse. Taigi, Jūsų dėmesiui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėnesių ture? Tavo biografijoje matome, jog į eksperimentinės muzikos sceną atėjai iš punk/metal subkultūros, turbūt čia užstrigai ilgam? Tiesą sakant apie tokį perėjimą girdžiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie faktoriai? Ir kodėl dažnai šioje stotelėje norisi užsibūti?

Esu tikrai gyvas! Gyvenu dėl muzikos, man neegzistuoja jokie stiliai. Man nėra įdomu klijuoti etiketes. Muzika yra muzika, ir aš niekad neskirsčiau to ką darau į stilius. Nebegroju metalo, bet tikrai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats liečia žmones, kurie mėgsta klasikinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkvepia, kombinavimas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

[field name=grotuvas]

Save pristatai kaip W.Jaspers ir kaip Franz Fjodor. Kas tai? Asmenybės susidvejinimas?

Tai tikrai priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu dažniau Wouter Jaspers, tiesiog todėl, kad jau pakankamai daug F.Fjodor‘o matyti koncertų afišose. Įrašuose gi — visad Franz Fjodor, tai leidžia kitu charakteriu pažvelgti į pasaulį, kitu būdu tyrinėti pasaulį aplink mane.

Viena pirmų mano nuostabų apie tave buvo tuomet, kai prieš keletą metų pamačiau milžinišką sąrašą planuojamų koncertų, siekiantį kitus metus. Tuo gali pasigirti mainstream‘o atlikėjai, arba underground‘o žymūnai, bet tamsta, esi ne 10 ir ne 20 metų scenoje, taip? Taigi, kaip galėtumei paaiškinti šį fenomeną?

Visa tai yra dėl sunkaus darbo, nepasidavimo ir meilės tam, ką darai. Kai tai taps nebeįdomu, iškart baigsiu, bet iki tol aš noriu pamatyti pasaulį. Aš noriu pasaulio, ir noriu dabar, visa kita yra tai, ką tu gali daryti būdamas vyresnio amžiaus.

Ir apskritai, kaip tau toks nomadiškas gyvenimas? Turbūt esi ne kartą pasijutęs čigonu?

Pastoviai jaučiuosi kaip čigonas. Sunku man grįžti namo ir išbūti ten bent keletą savaičių. Tai tikrai mane verčia jaustis keistai. Gyvenimas kelyje man suteikia prieglobstį, tai nuramina mane ir suteikia daug džiaugsmo. Gyventi Berlyne (dabartinė atlikėjo rezidencija — a.p.) nėra blogai, bet visad nuobodžiau nei būti kelyje.

Į Lietuvą atvyksti jau 3 kartą, tik šįkart į Kauną. Kokį įspūdį paliko tau Lietuva, publika koncertuose. Ką galėtum išskirti, su kuo palyginti, iš tų daugelio šalių, kuriose yra tekę groti?

Lietuvoj visad smagu! Žmonės yra entuziastingi ir Vilnius — puikus miestas. Ir vakarėliai beprotiški. Jei bandyčiau palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, pirma kas ateina į galvą yra tai, kad čia moterys yra vienos gražiausių pasaulyje, rimtai.

Minėjai, jog tenka koncertuoti nuo solidžių meno festivalių iki garažų Rusijoje. Kokie privalumai, minusai vienu ir kitu atveju? Gal turi kokių įdomesnių patirčių, kuriomis norėtum pasidalinti?

Mačiau vyruką, kuris susilaužė kojas per koncertą Vladimire, Rusijoje, ir po to dar keletą dienų vaikščiojo sulaužytas. Rusija yra neįtikėtina šalis gastrolėms. Atstumai siaubingai ilgi, bet meilė, kurią gauni iš publikos atperka kiekvieną kelionės sekundę.

Kaip atradai šio turo kolegę Audrey Chen?

Susipažinau su Audrey prieš keletą metų, kai ji grojo mano namuose Tilburge (Olandija). Vėliau mes susitikome JAV man turuojant ir tarp mūsų užsimezgė geras ryšys. Mes nusprendėme, jog metas kartu leistis į turą. Mes abu mėgstam tą pačią muziką ir tą patį turavimo stilių — važiuojam į visas puses.

Gal kiek plačiau apie instrumentus, kuriuos naudoji savo pasirodymuose. Taigi, kokie jie, ir kodėl būtent jie?

Dabartinį įrangos rinkinį sudaro prietaisai gaudantys elektromagnetinius laukus, sintezatorius, sempleris, mikrofonai, kontaktiniai mikrofonai ir daugybė efektų. Mėgstu ieškoti naujų garsų, naujų būdų išgauti garsus keičiant instrumentus ir technikas. Šiame ture grosiu tik naują medžiagą, taigi, tai bus tikrai įdomu!

Dabar apie idėjinę tavo kūrybos pusę. Iš CD albumų suprantu, jog didelį dėmesį skiri skirtingų, atokesnių vietovių field recording‘ams, taip? Kodėl būtent? Kokia vieta įrašams buvo pati ekstremaliausia? Kur/kaip teko įrašyti geriausią iki šiol audio medžiagą? Ir kokios vietos įrašams yra ateities planuose ir/ar svajonėse?

Labai norėčiau padaryti įrašų Šiaurės Korėjoje, pagrinde dėl to, kad tai sunkiai įgyvendinama. Bet tie įrašai, kuriuos tu GALI padaryti yra absoliučiai verti sunkumų. Geriausi įrašai iki šiol yra iš Černobilio, Ukrainos, nes ši vieta apleista ir pavojinga.

Tu taipogi esi vienas iš eksperimentinės muzikos leiblo VATICAN ANALOG valdytojų, taip? Papasakok į ką leidykla orientuota, kokių atlikėju muzika sąrašuose, ir kokią vietą leiblas užima Olandijos eksperimentinės muzikos scenoje.

Šiuo metu Vatican Analog’u užsiimu aš ir mano geras draugas Staplerfahrer. Mes esame leiblas, naktinis klubas, bet neesame tai, ko normalūs žmonės tikisi iš mūsų. Mes organizuojam tai, kas mums patinka ir, leidžiam kitiems žmonėms-organizatoriams naudoti mūsų vardą. Vatican Analog palaiko tai kuo tu nori būti, ir yra visiškai laisvas nuo etikečių ir žmonių nuomonių.

„Incubate“ — kasmetinis festivalis, kurį, tikiu, žino daugelis Olandijos alternatyvą mėgstančių žmonių. Tai irgi tavo veiklos objektas, taip? Gal galėtum apšviest, kas tai per renginys?

Dirbau Incubate prieš keletą metų. Tikrai puikus festivalis, kuriame susijungia skirtingi kampai ir stiliai. Įvairumas yra įdomiausia festivalio dalis: nuo black metal iki mergaičių pop! Man tai patinka!

Kokie planai šiems metams tiek įrašų leidyboje, tiek gastrolėse?

Leidybai planuoju du naujus įrašus: vienas kartu su Frans de Waard iš Kapotte Muziek, ir kitas su Steffan de Turck ir Jos Smolders. Be to, išleisiu knygą su 25 turo istorijomis ir važiuosiu į Senegalą groti ir praturtinti savo kultūrinį išsilavinimą. 2010-ieji bus užimti metai, bet man tai patinka!

Ką norėtum pridurti, palinkėti Lietuvos žmonėms skaitantiems šį interviu?

Labai laukiu šio vizito. Kviečiu visus prisijungti! Kaip Jim’as pasakė: jie turi ginklus, mes turim skaičius. Ir štai kaip turi būti!

Atlikėjo svetainės:

www.wouterjaspers.nl

www.myspace.com/wouterjaspers

Už interviu dėkojame renginio „Avangardas Kaune“ organizatoriui Armantui Gečiauskui (Armai).

Spalio 15-tą dieną Pasaulin ketina sugrįžti kadaise tiesiog mitologiniais, dabar, The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble (TKDE) naujo, antrojo albumo „Here Be Dragons“, apdainuotais virtę drakonai. Drakonai buvo jaukinami dvejus metus. Jaukinami mechaninius ir organinius garsus derinant tarpusavyje ir mokant muzikinės TKDE filosofijos. Filosofijos, kuria buvo vadovaujamasi kuriant pirmąjį albumą, bei EP „Mutations“. EP – aštuonių takelių, 39-nių minučių kūrinys, į kurį sutalpintos senų takelių naujos versijos ir keli nauji darbai.

Kaip teigia patys TKDE – nauji garsai gimsta tradicinių muzikos instrumentų keliamus garsus jungiant su modernia elektronika. Taigi, taip, iš dalies senieji instrumentai, prarandantys populiarumą, saugomi nuo virtimo mitologiniais.

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble — Shadows

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble — March Of The Swine

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble susikūrė 2000-aisiais, ne kaip grupė, o kaip projektas. Projektas dviejų žmonių kūrinys – Gideon Kiers (Telcosystems narys – video kūrybos grupė) ir Jason Kohnen (Bong-Ra). Tiek G.Kiers, tiek J.Kohnen kiti atskiri projektai pasižymi visišku kontraversiškumu TKDE, tačiau yra subtilūs ir turi tikslines grupes gerbėjų. Abu menininkai yra baigę Utrechto meno mokyklą.

TKDE įkūrimo priežastis įdomi – „noir“, begarsių filmų (silent films) įgarsinimas. Sujungę savo video ir audio talentus jie reinterpretavo F.W.Murnau „Nosferatu“ bei F.Langs „Metropolis“.

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble — Avian Lung

Dabar komandoje yra šeši-septyni pastovūs nariai. Jų kuriama muzika įvardijama kaip „doom“, „dark“ ar „horror jazz“, elektronika. „Cuemix Magazine“ TKDE muzikinis stilius apibūdinamas kaip muzikiniai emocijų labirintai. Teigiama, kad takeliai – žinutės, turinčios sielą, truputi bauginančios, bet vis dar nežemiškai gražios.

Pirmasis TKDE albumas — „The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble“ arba „S/T“ (self-titled) pasirodė 2006-aisiais metais. Vokalines partijas atlieka Charlotte Cegarra. Ši prancūzaitė itin spalvinga ir, atrodo, tikrai puikiai valdo ne tik vokalą, bet ir  keletą instrumentų, išmano elektroninės muzikos kūrimo principus.

Tuo tarpu antrasis įrašas „Mutations“ (2009) vertinamas kaip vienas reikšmingiausių tų metų albumų. Jis prilyginamas tiltui jungiančiam „S/T“ ir greitu laiku pasirodysiantį „Here be Dragons“ albumą.

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble — Lobby (Live)

Be TKDE, TKDE nariai yra įkūrę The Mount Fuji Doomjazz Corporation. Šis darinys – gyvų „ jazz“, „drone“, „doom“ improvizacijų projektas palaiko glaudžius ryšius su kinematografija.

Tiek The Kilimanjaro Darkjazz ensemble, tiek The Mount Fuji Doomjazz Corporation kuria šiurpoką, puikiai siaubo filmus įgarsinti tinkančią muziką, tačiau yra dalis takelių, kurie savo gilumu tarsi nuplukdo į mitologinius, paralelinius pasaulius be jokios baimės ar siaubo. Pasaulius skirtus susikaupimui ir ramybei galbūt meditacijai.

Jei nepabūgsit, pamėginkit atrasti jų muzikoje naudojamus kiek mažiau populiarius instrumentus. Ar jie Jums jau virto mitologinėmis personifikacijomis?

The Kilimanjaro Darkjazz Ensemble-The Nothing Changes (Live)

„This is our decision, to live fast and die young“ — dainoje „Time To Pretend“ traukia MGMT vyrukai. Bet patys paklausti ar tai tiesa, sako, kad antra sakinio dalis nebūtinai reikalinga. Aš irgi taip manyčiau, nes tokie žmonės, kaip Ben Goldwasser and Andrew Van Wyngarden verti gyventi ilgai. Jie paprasti, juokingi, vaikiški ir kuklūs. Žiūrėdamas interviu negali nesišypsoti, ar slapčia nesižavėti jų nuoširdumu. Ir net jei jie kalba nereikšmingus dalykus, ar šiek tiek nukalba į lankas, negali nepažiūrėti video iki galo, nes jie turi šarmą, tą kažką, ko patys, turbūt, nelabai supranta turį. Be viso šito savo charizmą jie perteikia ir muzikoje, tai byloja sparčiai augantis populiarumas visame pasaulyje, nors išleistas dar tik pirmasis albumas.

Grupės stilių, kaip ir daugeliui kitų šiuolaikinių grupių, nusakyti būtų sunku, bet neapsiriksiu sakydama , kad tai elektronika. Bent pirmasis albumas „Oracular Spectacular“ apibūdinamas kaip indie rock, psichodelic pop ir pan. Patiems MGMT nariams labiausiai patinka žymiame muzikos žurnale „Spin“ parašytas apibūdinimas — „their current brand of shape — shifting psychedelic pop”. Muzika persmelkta senoviško skambesio, stebina, kad albumas „Oracular spectacular“ išleistas 2008 metais. Taip yra todėl, kad vaikinai patys dievina senesnę, 60 — 80 metų muziką. Tačiau dainų tektai optimistiški, kupini vaikystės prisiminimų, jaunatviški — atspindintys kūrėjų asmenybes.

Patiems MGMT nariams jų populiarumas yra netikėtas, apie tokį pasisekimą jie net svajot nesvajojo. Amerikiečiai studenčiokai susipažinę pamatė, kad dera jų muzikos skoniai, todėl sumanė, kaip sako patys — „paeksperimentuoti garsais“. Pirmasis grupės sąstatas buvo pavadintas „The Management“ .Šiuo laikotarpiu jie išleido vieną demo albumą „Climbing To New Lows“. 2007m. duetas įrašė albumą „Oracular Spectacular“ su prodiuseriu Dave Fridmann. Tačiau niekas nenurodinėjo, kaip įrašinėti, ar kaip turi skambėti jų muziką. Vaikinai išliko originalūs ir naujasis albumas yra toks, kokio jie patys norėjo. Galvodami, kad jų muzikos niekas nesupras ir ji bus niekam neįdomi, MGMT visgi surado savo žmonių ratą, ir visai ne siaurą. Su turu jau spėjo apkeliauti visą Ameriką ir net Europą. Amerikoje susilaukė jau ir medijos dėmesio, tačiau populiarumas nepakeitė Ben Goldwasser and Andrew VanWyngarden — jie išliko tokie pat vėjavaikiai, atsipalaidavę ir nesusireikšminę.

Kadangi MGMT muzika prašosi būti matoma, jau sukurti net 4 vaizdo klipai dainom — „Time To Pretend“, „Electric Feel“, „Kids“ ir „The Youth“. Išsiskiriantys savo spalvingumu, dinamiškumu, jie puikiai papildo muzikos skambesį vizualiai ir sukuria žaismingą grupės įvaizdį.

[myspace]35900812[/myspace]

Duetas nežada užmigti ant laurų ir jau ruošia naują albumą, kuris bus išleistas 2010 metų pradžioje. Grupės kalbos apie jį šiek tiek intriguoja. Interviu metu jie užsiminė, kad šio albumo skambesys visiškai skirsis nuo „Oracular Spectacular“. Bus netgi reggae priemaišų. Tik prisibijo, kad šį kart tikrai neatsiras klausytojų , nes dainos bus visiškai nestandartiškos. Bet, manau, viskas bus gerai — jei ne muzika, tai savo šarmu jie užkariaus pasaulį! :]

Šiuo įrašu su jumis pasidalino Agnė Kyguolytė

Asmeninis Fusedmarc’ų kūrybos išgyvenimas

Fusedmarc įsiliejo į mano muzikinio pasaulio gretas dar tuomet, kai laikiau save paaugle, bene tais pačiais pastarųjų susibūrimo metais — 2004-aisiais. Apytikriai tuo metu į fonoteką įkrito ne visai legalūs takeliai, kuriems, tam, kad pasiektų mane, greičiausiai, reikėjo nukeliauti panašų kelią, kaip F.Magelanui ar kuriam kitam keliautojui beieškant naujų žemių.

Po to sekė apsilankymas Fusedmarc koncerte — Jonavoje, kasmetiniame „Homo-ludens” festivalyje.  Tuomet jie virto vienais mano favoritų, mat tai buvo daugiau nei koncertas. Muzikinį šou, vokalo virtuoziškumą lydėjo įstabios audiovizualizacijos, kurios tais laikais, na, bent jau man, atrodė absoliučia naujove ir paliko nemažesnį įspūdį, nei šiemetinis Bjork koncertas Lietuvoje.

Fusedmarc pasirodymas Kauno radijo gamykloje

Po nemažo laiko tarpo Fusedmarc vėl pamačiau šių metų lapkričio 22-ą dieną Kauno radijo gamykloje vykusiame koncerte. Nenusivyliau. Jie auga greičiau nei aš.

Žinoma, muzika specifinė. Tačiau muzikos gurmanai taip pat turi „valgyti”. Negana to, vaizdas sugeneruotas projektoriaus iš ties neeilinis. Jį papildo vokalistės šešėliai ir iš pirmo žvilgsnio neįmantri scenografija tampa neeilinėm dekoracijom bei filmo dalimi. Fusedmarc — filmas, nesurežisuotas, todėl gyvas, vykstantis betarpiškai dalyvaujant atlikėjams, muzikai ir klausytojui.

Žinoma šiais laikais nėra lengva rasti takoskyrą tarp „sintetinio gyvenimo” ir „gyvenimo”. Ko gero daugelis gyvos/“tikros” muzikos fanatų elektroninę muziką laiko ne kuo kitu, kaip sintetika. Tačiau esu linkusi manyti, kad muzika tiesiogiai priklausoma nuo gyvenimo „čia ir dabar”, bei laiko, kaip vieneto skirto individo poreikių tenkinimui — mažėjimo.

Tokios gyvos „sintetinės” muzikos, kaip Fusedmarc — be fonogramų, su gyvais instrumentais, vokalistės, valdančios aukštas ir žemas natas, bei publiką ir dar  tuo pat metu judančios taip, kad ekrane matytume ją, kaip dalį vaizdo — reikėtų palinkėti daugeliui kitų Lietuvos atlikėjų.

Tačiau kritikuoti kitus visada rasime laiko. Grįžkime prie esmės. Atėjusi į šį koncertą, jau buvau aptarusi interviu klausimus su šia, mano galva, nuostabia grupe. Kalbėjome apie juos ir meną.

Trumpas savęs pristatymas:

“Iš tikrųjų, per daug nesureikšminame — kas mes tokie ir kur mes gimę. Galime tik pasakyti, kad visų menų mokėmės privačiai ir savarankiškai.”

Trumpai, apie visus ir vieną:

Kiekvieno Fusedmarc’o asmeninis savo asmenybės pristatymas.

“Esu Cilia, moteris stebinti, kaip mano vyriškas šešėlis atsargiai išeina pro langą.

Aš, Syrtha, guminis žmogus su palaipsniui mažėjančiu kūnu dėl plyšio mano kairiajame šone.

Mano tikrasis vardas Nurasho, išvertus — ramus samurajus atakuojantis elektrinę sieną.”

Ką reiškia grupės pavadinimas ?

„Fusedmarc”- vardas, kurį galima interpretuoti ir suprasti įvairiai. Tai gali būti tiesiog dviejų žodžių derinys arba devynių raidžių kombinacija, arba… iššūkis pradėti ieškojimus, mąstyti. Terminu “fused” mes vadiname daug dalykų. Tai gali būti “fused”: žmogus, reiškinys, materija ar požiūris. Mes jį naudojame labai subjektyviai.”

Įkvėpimai — iškvėpimai:

“Galima sakyti, kad įkvėpimas tai pats muzikos kūrimo procesas, t.y. bandymas atkartoti, praplėsti ir užfiksuoti patirtus jausmus bei būsenas.

Iškvėpimu galima vadinti emocionaliai turtingą muziką, kuri papildo mūsų vizualų būties suvokimą.

Mums imponuoja asmenybės, kurios sugeba daryti novatoriškus ir įspūdingus žingsnius nepriklausomai nuo aplinkos faktorių ar realybės įtakos.”

Elektroninė muzika:

Elektroninės muzikos sąvoka pas mus suprantama gana primityviai ir klaidingai. Eilinis tautietis pagalvotų, jog tai kažkoks tūsas jaunimėliui. Panašu, kad jūsų siekis — kurti intelektualesnę muziką. Kokie jūsų pagrindiniai siekiai kūryboje? Kodėl vadinate save alternatyvios elektronikos atlikėjais? Prieš kokias sroves plaukiat ir prieš kokius vėjus pučiat?

“Na, mūsų tikslas toli gražu nėra linksminti tautiečius ar įtikti “besitūsinančiam” jaunimėliui. Sunku suprasti kuom jie klausosi muzikos?

Apskritai, lietuviškos muzikos kontekste, — „ateik arčiau, pupyte, man reikia tru lia lia!. ” — nesunku atrodyti intelektualiai.

Mes persekiojame gan egoistinius saviraiškos tikslus: neturėti nei vienos kompozicijos, už kurią būtu gėda, struktūruojant minčių lavinas ir jausmų potvynius atrasti savitą raiškos būdą.

Vadiname save alternatyvios muzikos atlikėjais, dėl to, kad kurdami stengiamės vengti jau esamų muzikos kūrimo formulių. Ieškome alternatyvių sprendimų. Naudojame daug galimybių, kurių neleistų tradiciniai stiliai, bei bandome gyvai interpretuoti elektronikos privalumus.

Dažniausiai mes plaukiam prieš neteisingą požiurį ar nusistovėjusius stereotipus ir stipriai pučiam prieš vartotojišką muzikos suvokimą ir mechaninį jos gaminimą, prieš muzikantus, kurie padeda šį suvokimą formuoti, prieš bet kokį „formatą” ar vienareikšmišką požiūrį į muzikos stilių, prieš slenkančius žemyn “mainstream’o” standartus, prieš neskoningą ir neprofesionalų “underground’ą”, prieš dirbtinį intelektą, prieš posakį: „tai yra skonio reikalas”, prieš blogą humoro jausmą.”

Santykis su ne meno kultūra?

“Santykiai su ne meno kultūra įvairialypiai. Iš vienos pusės — liūdna stebėti, kaip degraduojanti pop kultūra vis dar pretenduoja užimti svarbią vietą kiekvieno kišenėje ir, kaip aktyviai, dauguma „žemdirbių” su tuo sutinka. Iš kitos pusės, kartais juokinga stebėti pribloškiančius šio multikultūrinio išsigimimo padarinius.”

Foninė muzika:

“Šiuo metu mūsų galva daugiau užkimšta Fusedmarc muzika, dėl to lieka vis mažiau vietos muzikiniam fonui, o tai, ką tenka išgirsti per dieną  (nepasirinktinai), dažniau trukdo.”

Ne muzikinis, ne meninis gyvenimas — “eilinė diena “rojuj””:

“„Eilinė diena „rojuje”” yra tarsi atminties spraga, ji greitai išsitrina arba susilieja į bendrą neaktyviosios atminties masyvą, kuris, laikui bėgant, neproporcingai auga ir galų gale pradeda nepastebimai ir negatyviai veikti žmogaus sąmonę taip sakant, verčia jo gyvenimą visiška nuobodybe. Žmonės, venkite „eilinių dienų „rojuj””!”

P.S.: Vasario penkioliktą dieną Fusedmarc‘us bus galima išgirsti klube Tarantino.

Straipsnis publikuotas studentas.lt

“Ar tikrai nori būt su manim, kai duot neturiu ką? Nemeluok ir nesakyk, kad tai ta tikra meilė… Pasivaikščiok, pailsėk, pamėgink kitus, pasivaikščiok, pailsėk, išmėgink kitus… Nenoriu būt Tavo sąrašo viršuje…” — (Massive attack feat. Tricky “Karmacoma”)

Viena trip hop‘o sąvybių — nuostabūs vaizdo klipai. “Massive Attack” klipai visuomet “užkabina” panašiai kaip ir J.Meko avangardas ar pilnametražiai Linčo šedevrai.

Informaciją įsimename geriausiai tuomet, kai ją gauname iš skirtingų šaltinių t.y. skaitome, girdime ir matome vienu metu, toks nuostabus mūsų protas su beribėmis galimybėmis, kurias, beje, dažnai įspraudžiame į rėmus, suskirstom į “protingas”, “gabus”, “talentingas”, “kvailas” ir pan. lygius, užklijuojame etiketes sau arba jas užklijuoja kiti, uždarydami duris pirmyn ar atgal. Vis tik proto galimybės yra neribotos. Nepaisant to, kad taip sako žmonės išnaudojantys tik labai mažą procentinę smegenų masės dalį. Kalbu apie tai, nes “Massive attack” muzika visuomet keldavo ir kelia apmąstymus. Akivaizdu, kad ši muzika turi tikslą — pasiekti klausytoją, Ji nėra fonas Jūsų rutinoje, Jos nesuprasite kasdieniniame bėgime nugirsdami kas trečią žodį. Itin socialine idėja dvelkia daina “teardrop”. Ji, beje, naudojama ir TV seriale “House”.

„Massive Attack” ėmiau klausyti tuomet, kai NY buvo nugriauti dvyniai. Vadinasi, po tikrai Masyvios Atakos. Ieškodama nuotraukų internete tiesiog įvedžiau šį tekstą naršyklėje. Pamačius tuometinį Jų tinklalapį pamaniau užklydus į „ALKAIDĄ” ar pan..

Staiga, po Gruzijos „koronės” ir vėl kilo noras iš dėžės dugno ištraukti „MA” kompaktų pluoštelį. Galbūt todėl, kad pastarųjų atakos neatneša aukų, nekelia baimės, o atakuoja ausų būgnelius, taip, kartais juos netgi apsaugodamos nuo aplinkoje sklandančios nemalonios informacijos, žinių, kurioms neįmanoma likti abejingu(-a) ar smegenų ląsteles bukinančių parazitinių reklamų. Protekcija

„Massive Atack” — britų kilmės grupė susikūrusi Bristolyje dar 1988-aisiais metais. Grupės pagrindas Robert Del Naja ir Grantley Marshall.

Robert Del Naja — vyrukas dar žinomas kaip 3D ar Delge, gimęs Bristolyje 1965-aisiais. Žinomu pastarasis tapo užsiimdamas grafiti menu, darė vizualizacijas dj-ams. Kiek vėliau išgarsėjo su „Massive Attack”, yra dirbęs su UNKLE, Tricky, Roni Size ir keletu kitų atlikėjų.

Grantley Marshall dar vadinamas Daddy G.. Gimė 1959-aisiais taip pat Bristolyje. Iki susikūrė „MA”, buvo „Wild Bunch” narys, kaip ir 3D, bei dar vienas “Massive attack” narys Andrew Vowles aka „Mushroom” (pravardė kilo iš arkadinio žaidimo).

„Massive Attack” iš tiesų masyvūs. Vokalinių duetų atlikta su daugybe garsenybių: Shara Nelson (Blue Lines), Tricky (Blue Lines ir Protection), Horace Andy (visuose albumuose), Tracey Thorn (Protection ir Batman garso takelis “Hunter Gets Captured By The Game”), Nicolette (Protection), Madonna (Marvin Gaye Tribute “I Want You”), Elizabeth Fraser (Mezzanine), Sarah Jay (Mezzanine), David Bowie (Moulin Rogue garso takelis “Nature Boy”), Sinead O’Connor (100th Window), Terry Callier (Collected), Dot Allison (100th Window ture ir “Aftersun”), Stephanie Dosen (Meltdown Festivalyje, TBA), Jhelisa Anderson (TBA).

Albumai Jų nuostabūs. Tačiau baigti norėčiau tuo, kuo ir pradėjau: “Nenoriu būti Tavo sąrašo viršuje…” — “Massive attack”… Protekcijos Jums…

Rugpjūčio antrąją dieną pasirodė „youtube‘inis” trip hop‘o senbuvių Portisheadų naujojo albumo koncertinis įrašas. Stilius Jų gana varijuojantis. Jame ir jazzo ir house‘o elementai pinasi, o jų koherentiškame liūliavime atsiranda tas savotiškas duslus taktas, kuris ir identifikuoja jau pačiais pirmais akordais, kad tai Jie ir ne kas kitas. 31-na minutė nostalgijos, jau minėtų duslių garsų, savotiškai įtampa nuspalvinto atsipalaidavimo, visiško pasinėrimo į ritmą. Septynios naujo albumo dainos.

Sena mokykla Portishead‘e, projektorius ir tai, ką aš vadinu savo muzikiniu renesansu — grupė, kuri visuomet bus nr.1 mano biografijoje, tai sakau be dvejonių ir visiškai įsitikinusi, kad muzika puikiai susisiejanti su rudeniu, ne ką prastesnė už visas devintąsias simfonijas ar Valkirijų skrydžius, taip pat jos man neatstos nė vienas “Fcuk me, I‘m famous” ar open air‘as.

Taip, tai labai subjektyvu. Žvilgsnis tik iš vieno šviesos lūžio prizmėje kampo. Nepaisant to, jaučiu pareigą papasakoti Jums, apie atlikėjus, kuriuos vertinu, kaip padėką Jiems už visus metus kartu, už kokybę ir išlikimą sena gera playlist‘o dalimi ir už tai, kad jie gyvena muzika. Vis dar.

^{Pilna versija}

Portishead — grupė susikūrusi 1991-aisiais metais Bristolyje (UK). Beth Gibbons — tai moteris, kurios išgirdus pasąmoningai iškyla vaizdas — nutrinti džinsai, didesnis nei reikėtų megztukas, cigaretė, aplink orkestras, o Ji, akimis toli toli… dainuoja savąją „wondering star”, kaskart taip, tarsi paskutinį kartą. Ji atlikėja, Ji tekstų autorė, Ji — muzika. Be dalyvavimo Portishead‘ų veikloje, Beth Gibbons yra dainavusi bendruose projektuose su Paul Webb, aka Rustin’ Man. Su pastaruoju 2002-aisiais Gibbons išleido albumą “out of season”. Taip pat projekte prieš ŽIV Beth dainavo kartu su Annie Lennox ir dar dvidešimt dvejomis atlikėjomis. Visą diskografiją kartu su singlais ir remiksais galite rasti šiame tinklalapyje , o čia galite išgirsti daugelį remiksų.

Nepriklausomai nuo albumų ar singlų skaičiaus, išpopuliarėti Portishead‘ams nebuvo paprasta, mat nei vokalistė, nei gitaristas neketino įsileisti į savo gyvenimą įkyrių žurnalistų, taigi reklamos skandalų pasekoje padaryti nepavyko, nes… skandalų tiesiog nebuvo. Vis tik 1994-aisiais pasirodęs pirmasis albumas „Dummy”, dėmesio susilaukė ir tapo populiarus „pats iš savęs”. Kaip „Sofijos Pasaulyje” rašoma: “Ir vis tik iš nieko pagaliau turėjo atsirasti kažkas”.

Šiais metais balandžio dvidešimt aštuntąją dieną, po visų gandų apie grupės iširimą — sulaukėme trečiojo pilno albumo „Third”. Jis tikrai nepanašus į albumą, kurį būtų galima vadinti “the end”. Su nekantrumu laukiu Portishead‘ų Pasaulinio turo, jei jie sumanys tokį surengti. Kaip ir visuomet linkiu gero klausymosi. Ypač jei susipažinote su Portishead‘ais tik šiandien.

Johnny Hollow — pažodžiui išvertus iš anglų kalbos reiškia Tuščią Žmogų. Vis tik JH nariai tikrai nėra tušti, jie — savotiškas pasipriešinimas nekokybiškai muzikai.
Johnny Hollow — įstabus muzikinio trio pasišnibždėjimas susiliejęs į vienį susitikus Janine, Kitty ir Vincent.

Janine palaiko nuostabius neįpareigojančius santykius su kompiuteriu. Nepaisant to, kad kartais drauge ji ir jos kompiuteris išgyveną pasyvios agresijos proveržius, rėkimą ir kitus nepasitenkinimo viena kitu reiškinius, bet tokia meilė tikras paradoksas mūsų dienomis, ji gimsta vos pasigirdus nuostabios gotikinės/elektroninės muzikos garsams, kurie, beje, turi tiek gyvasties, kad grupėms su orkestrais reiktų to pavydėti.
Kitty praleidžia daugybę valandų kartu su violončele. Grupės draugų teigimu, kartais supanašėdamas su Mary Shelly Frankenshtein. Tačiau pastarosios siela Kitty netrukdo ir ji drauge su įsikūnijusia Frankenshtein dvasia toliau puikiai žaidžia violončelės klavišais.

Vincent yra atsakingas už dizainą, o taip pat stipraus vokalo puoselėjimą. Grupės balsine išraiška jis dalinasi su Janine. Stiprūs liūliuojantys balsai lydimi ramios, kiek bauginančios muzikos, neabejotinai tiktų siaubo ar psichodelinių filmų garso takeliams.
Kartu jie rašo puikius, šiurpuliukų bėgimą per odą sukeliančius tekstus. Panašu, kad juos vienija stiprus bendrumo jausmas ir bene similiarus muzikos išgyvenimas.

Iki įgavo šešėlius, kas įvyko 2001-aisiais, šios grupės nariai dirbo pavieniui. Tačiau visi nejautė tos pilnatvės, kuri aplankė susitikus ir ėmus kurti drauge.
Johnny Hollow — pasipriešinimas plastikinei pop kultūrai, sintetiniam garsui ir apsiblaususioms pastarosios muzikinės kultūros atlikėjų akims su dirbtinėmis šypsenomis. JH turi aiškią idėją ir ja gyvena, bei kviečia visus norinčius pamėginti tai pajausti gotikinės lyrinės elektroninės muzikos pagalba.

Pasigirdus pirmiems akordams gali pasirodyti, kad tokios muzikos klausymui reikia tikrai stiprių nervų. Taip, iš tiesų, norint suprasti JH kūrybą visų pirma reikia tinkamo emocinio nusiteikimo. Kaip ir būdinga gotikinės muzikos kultūrai, tai pasipriešinimas pop saldiems tekstams ir mažos raiškos garsui. Bene kiekvienoje dainoje galite išgirsti ką nors suiscidinio ar tiesiog pajusti mirties alsavimą užnugaryje, o besiklausant visu garsu gal net su savo siela susitikti pavyks ar bent kils noras patikrinti, kas po jūsų lova susisuko jaukų būstą, kieno šešėlis slepiasi už durų.

Iš tiesų, nepaisant grupės egzistavimo trukmės, man pavyko rasti tik vieną albumą ir keletą singlų bei remix‘ų, tačiau kad ir nedidelis kiekis nuostabių kūrinių, jausmas, kad jie išpildyti taip gerai, kaip tik įmanoma neapleidžia jau kelis metus ir vėl ir vėl grįžta į mano playlist‘ą.
Turbūt daugelis esate girdėję Bonney M dainą skirtą Rasputinui? Taigi, o ar esatę girdėję šios dainos JH versiją? Tai kur kas geriau atspindi Rasputino biografinius aspektus, nei linksma Bonney M ironija.
O ar dar pamenate The Doors „people are strange when you are stranger”? Taip, JH cover‘is ir vėl, bent jau mano nuomone, daug geriau išjaučia šios dainos tekstinę variaciją.
Nesusidarykite įspūdžio, kad Johnny Hollow gyva koveriais. Jų pačių dainos nuostabiai bauginančios ir itin jausmingos. Pasiklausykime?

[audio:http://www.fileden.com/files/2006/11/11/368226/14%20-%20Johnny%20Hollow%20-%20Shock%20Me%20Peter.mp3]

[audio:http://www.fileden.com/files/2006/11/11/368226/07%20-%20Johnny%20Hollow%20-%20Gone.mp3]

Taigi, nepabijokite ir išgirskite šį tą neįprasto. Tai padaryti galite JH asmeniniame tinklalapyje, kuris Vincent dėka turi tikrai puikią grafinę išraišką. Gero Jums atradimo klausantis. Silpnų nervų klausytojams patariu pradėti nuo vidutinio garsumo klausymosi, tyliai ar vienok garsiai klausomi JH gali Jus nemenkai įbauginti.

Taip pat naujausią albumą galite paklausyti per mūsų grotuvą čia.