Neįsivaizduoju, kiek siekia jūsų žinių toliai, bet man buvo netikėtas atradimas, kai beieškodama informacijos apie gatvės meną viename puslapyje užtikau, kad jo šaknys kildinamos iš piešinių ant uolų, siekiančių 20 000 metų. Aišku, nuo pirmųjų darbų ant urvo sienų iki dabar daug kas pasikeitė, bet ši sąsaja leidžia suprasti, kad gatvės menininkas nėra kažkoks mūsų amžiaus „atradimas“ ir, kad žmonės visada ieškojo būdų, kaip jų žinia galėtų pasiektų kuo didesnę auditoriją. Tik šiais laikais, kai mes, skirtingai nei laukiniai, jau esam persivalgę tiksliai užfiksuoto kasdienybės vaizdo, paveikesnis tampa pieštas fantazijų pasaulis. SAM3, neseniai mano atrastas ispanų gatvės menininkas, taip pat yra tokio pasaulio kūrėjas, tačiau jo kūriniai, manau, yra kažkiek išskirtiniai šiandienos kontekste.

Kaip ir įprasta daugeliui gatvės menininkų, savo kūrybą SAM3 pradėjo kaip graffiti kūrėjas. Nors nuo 1993 metų jo kūryba smarkiai evoliucionavo, tačiau niekur nedingo žavėjimasis galimybe savo darbus pateikti kiekvienam prieinamoje erdvėje.

SAM3 darbai žavi tuo, kad, rodos, kuriama, pasakojama ne iš naujo, o tik pratęsiama gatvėje slypinti istorija, ištraukiama iš gilumos tai, kas galėtų lindėti pastato fasade, sienos faktūroje. Atvaizduojama tai, kas galėtų nesąmoningai šmėkstelti praeivio galvoje bekeliaujant į savo „urvą“ ir tuoj būtų nuginta sąmoningo „NESAMONĖ“. Ir pats menininkas, kaip vėliau aptikau internete, kalba panašiai.

It is hard for me to paint a white canvas, it’s all white and I must recreate the whole scenario, when I am painting in the street I only need to paint the finishing touches, to position characters in our scene. / Man sunku piešti baltoje drobėje, nes viskas balta ir aš turiu sukurti visą scenarijų. Tuo tarpu kai piešiu gatvėje, man tik reikia uždėti paskutinius potėpius, sustatyti veikėjus į vietas mūsų scenoje.

Tačiau visgi menininkas prisipažįsta, kad idėjos, nukreipiančios viena ar kita linkme, pasakančios, ko būtent ieškoti ant pilkų namų sienų, ateina bemiegant.

Žiūrint į SAM3 darbus kyla ir dar daugiau minčių. Pastebi, kad personažai ne šiaip skraido erdvėje, o priešingai – dažnai remiasi į kampus, yra tarsi apgyvendinami pastato ribose, sienose, reklaminiuose stenduose, o architektūra tampa darbo dalimi, rėmais ir taip sustiprinanti keistą realistiškumo pojūtį. Menininko darbai realybėje įsitvirtina lyg koks inkliuzas, kita paraleliai egzistuojanti erdvė, atsivėrusi prieš praeivio akis ir gan tikroviška – daugelis personažų „stovi“ ant žemės ar kito žmogaus kojai palankaus pagrindo.

Vis tas dvilypiškumas. Ir štai kaip menininkas, šiaip jau nedaug kalbantis apie savo kūrybą, tai aiškina:

Our society desperately needs new ways to face the dark and difficult near future. Art is the best way to reveal the hidden realities on the today’s way of life. I have always been fascinated by the ideas of symbols, something that contains more than one meaning and that says more than only one thing. All my work is filled with this sort of dualism, like a search mirror, where I try to reach a public that is not specialised.

Mūsų visuomenei gyvybiškai reikia naujų kelių, kad galėtų sutikti nežinomybę ir sunkią ateitį. Menas yra geriausias būdas atskleisti paslėptas realybes, egzistuojančias šiandieniniame mūsų gyvenino būde. Aš visada žavėjausi simbolių idėjomis, kažkuo, kas turi daugiau nei vieną prasmę ir kas kalba daugiau nei apie vieną dalyką. Visi mano darbai yra pripildyti tokios rūšies dualizmo, tarsi paieškai skirtas veidrodėlis, su kuriuo bandai pasiekti tuos žmones, kurie tuo nesidomi.

Ir išties, menininko darbų, išsibarsčiusių daugelyje Europos valstybių, kai jie tokio dydžio, sunku nepastebėti. Manau, SAM3 bent iš dalies tikrai pavyksta pasiekti savo tikslą – šiek tiek sujaukti žmonių smegenis. Ir žaviausia, kad jis tai daro tokia iš pirmo žvilgsnio paprasta, gal net kiek primityvia piešimo maniera. Ir visgi  jaučiu – talpinančia savyje tai, kas svarbiausia.

O ką būtent? Greičiausiai kiekvieno žiūrovo radiniai bus skirtingi.

Fotografas: Tadas Černiauskas

Sveikas, Tadai, smagu galų gale tave pakalbinti plačiau. Taigi, pirmas klausimas būtų, kąveiki šiuo metu, kuo gyveni, domiesi?

Labas, man taip pat labai džiugu atsakinėti į jūsų klausimus. Paskutiniu metu pasitaikė labai įdomi proga — sukurti baro įvaizdį nuo pavadinimo iki interjero . Tad paskutinis mėnuo praleistas eskizuojant logotipus, paišant interjere ir prižiūrint visą projekto eigą. Daug naujos patirties . Džiugu išties. O šiaip dar vis mėtaus nuo užsakymo iki užsakymo, bet pamažu bręsta reikalas pastovesniam savo verslui. Taip pat domiuosi gatvės menu . O tiksliau tai didelio/ milžiniško formato piešiniais – paveikslais miesto erdvėse. Bandau išsiaiškinti kaip ir iš kur jie gauna lėšų, kaip ir kas tai organizuoja.

Paskutinį kartą daugiau bendravome, kai dar tik baiginėjai studijas, ieškojai savęs ir srities, kur geriausiai pritaikyti savo gabumus. Praėjo beveik du metai, ar gali pasakyti, kas pasikeitė? Ar pavyko atrasti tai, ko ieškojai, save realizuoti?

Sritis daugiau mane rado, nei aš ją. Labiausiai džiugina piešiniai ant sienų bei interjerų kūrimas. Yra ir daugiau norų, tik kolkas jiems kloju pamatus ir statau laiptus. Iškart į viršunę neužlipsi bet svarbu judėti. Kas pasikeite po akademijos baigimo? Na, kaip baiginėjau, buvau pilnas entuziazmo. Kūriau didžiulius piešinius ant sienų, galvojau, planavau, ko reikia žmonėms, ką menas duoda ir pan. Gyvenau giliomis ir prasmingomis idėjomis. Tačiau, po akademijos baigimo buvau įmestas į tikresnį gyvenimą. Kai tėvai jau nebeišlaiko, ir pačiam tenka stotis ant kojų. Taigi, reikėjo dirbti, ir tos visos jautrios idėjos apie meną žlugo kuriam laikui, iš meno nemokėjau pragyventi. Akademijoje mus mokė kurti menus, bet nemokė, kaip iš tų menų pragyventi realiame gyvenime. Tad nuo baigimo aš dar vis mokinuosi ir derinu darbą ir menus. Dabar esu daug ramesnis ir laimingesnis, nes, tik per asmeninę patirtį, — pradedu atrasti. Bei supratau, jog svajonės pildosi jei tik pakankamai ilgai jų nepamiršti ir vis skiri joms dėmesį, savo energiją.

Kaip tau atrodo, kuo skiriasi jauno kūrėjo darbas Rytų Europoje nuo Vakarų Europos?

Skiriasi kuo? Rytų Europos kūrėjo daugiausia bus liūdnesni kūriniai, pilkesni ir daugiau suvaržyti ir depresyvūs. Nors, kita vertus, jie gali būti ir daug ramesni, tikresni, gilesni, iš esmės prasmingesni, nei Vakarų daugybė ir paviršutiniškumas. Bendrai tokias tendencijas matau. Su begalybe išimčių ; )

Kaip manai, ar esame kažkuo išskirtiniai? Ar gal atvirkščiai, tiesiog daug kopijuojame?

Kiekvienas menininkas skiriasi, kiekvienas išskirtinis. Visi tam tikram lygmenyje kopijuojame, bet toli gražu ne visus galima pavadinti menininkais. Svarbu, kur tas kopijavimas nuveda.

Žinome, jog anksčiau tarsi laviravai ant smulkiosios grafikos, gatvės meno bei dekoravimo ribų, ar vis dar naudoji skirtingas technikas ir išraiškas, ar galima sakyti, kad pasirinkai kažkuriąvieną techniką/sritį, kuri tau artimiausia?

Vis dar laviruoju. Gyvenimui užsidirbu per sienų dekoravimą. Bet širdis linksta link gatvės meno ir didžiulių piešinių/ paveikslų mieste.

Girdėjome, jog šiuo metu tau taip pat netrūksta komercinių užsakymų — ar sunku suderinti asmeninius norus ir kūrybinius užmojus su darbu? Ar turi kokių įdomių projektų, ties kuriais paskutiniu metu dirbi?

Kaip ir pradžioje pasakojau, dirbu su baro interjeru, tad šis darbas įdomus ir turtingas. Turtingas tiek ir meno prasme, kurybos, tiek ir finansiskai nesiskundžiu. Bendrai, užsakymų visad yra, nors galėtų padėtis ir kiek stabilesnė tapti. Visgi svajoju apie vieną didžiulį kūrybinį socialinį gatvės meno projektą. Galbūt čia padėtų ir Jūsų paminėta svetainė kickstarter.com, kaip galimas paramos šaltinis. Noriu suorganizuoti didelio mąstelio piešinių ant sienos judėjimą po Lietuvos miestelius ir miestus. Realiai įgyvendinti didžiulius piešinius, net tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Bet taip pat pernešti menus ir į mažesnius miestelius. Pradėti gaivinti viešąjį meną, prieinamą visiems ir nemokamai. Ieškau bendraminčių ir galimybių tai atlikti.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kas tau daro didžiausią įtaką?

Iš kitų žmonių kūrybos ir energijos. Bet didžiausias įkvėpimas yra realizuoti save. Nes kai save realizuoji, tampi be galo laimingas ir ramus.

Daugelį kamuojame klausimu apie technologijas, norėtume jį užduoti ir tau. Kaip pakomentuotum naujųjų technologijų, interneto ir visų kitų naujų tendencijų įtaką savo kūrybai bei gyvenimui? Ar tai tau svarbu, ar galbūt nesi didelis technologijų entuziastas?

Intenetas daro didžiulę įtaką man. Jeigu jo nebūtų, nebūčiau susidomėjęs vizualiuoju menu, juk per internetą pamatęs piešinius ant sienų ir nusprendžiau stoti į akademiją. Ir dabar dažnai jis man padeda. Nors… dažnai ir stipriai trukdo. Iš ties, tai puikus įrankis, bet su juo reikia būti atsargiam. Internetas ant kiek paskatino kūrybą pradžioje, ant tiek dabar ją vis naikina. Ta prasme, kad kurdamas kažką savo tampi labai priekabus, dažnai pradedi ir kopijuoti pats to nejusdamas, o vėliau supranti, jog čia kopija, jog tai ne tavo mintis. Žodziu, reikia laikyti aiškią ribą tarp savęs ir to masinio minčių ir informacijos šaltinio. Jeigu jam pasiduodu – savo minčių nebesugaudau. Išties nesu fanas technologijų. Nors matau vis didejančią technologijų įtaką žmonėms. Painokas dalykėlis.

Dar vienas klausimas apie tarpdiscipliniškumą, kuris, panašu, tampa šių dienų kūrybinių industrijų varikliu. Kiek tau svarbus tarpdiscipliniškumas ir kiek su juo susiduri?

Žinau, kad tai svarbu, taip daug kas sako. Bet savoje kūryboje to mažai naudoju. Bet gal vertėtų… Kartais nesinori mėtytis, na suprantat, kaip liaudis sako, “devyni darbai, o dešimtas badas”. Noris būti savo srities profesionalu.

Jeigu reikėtų apibūdinti utopišką svajonę, kur norėtum save matyti po penkerių metų? Ką veiktum ir kokiomis idėjomis gyventum?

Hmm.. puikus klausimas. Bet išties to negalėčiau atsakyti. Po to ims ir išsipildys dar : ). Išties manau, kad tokie planai į priekį, jeigu tikrai tiksliai žinai ir matai ko nori ‚tai didelis džiaugsmas ir tai tikrai pildosi. Pasąmonės lygmenyje užsikoduoja. Svarbu žinoti ko norėti . Tad ta proga aš dar pamąstysiu : )

Ačiū ; )

Medicina besidomintiems skaitytojams tai tikriausia atrodys tarsi universiteto koridoriuose skambantis anekdotas, padedantis atsiminti ligų pavadinimus ir kitus spalvingus terminus. Juk Phlegmona – išplitęs pūlinis puriųjų audinių uždegimas, kurį sukelia pūliniai mikrobai, patekę pro sužeistą odą arba gleivinę. Fui… viskas skamba nelabai maloniai.

Tačiau šiandien aš kalbu apie jauną vaikinuką iš Sheffield’o, po slapyvardžiu besislepiantį įspūdingų gatvės piešinių autorių. Jis yra tarsi karikatūristas, savo nespalvotais piešiniais užkariaujantis Europą ir jos apleistus pastatus. Manyčiau, daug kas su manimi sutiks, jog griūvančių ir negyvenamų statinių gražinimas graffiti piešiniais ne tik puošia kaimynystę, bet gali paversti ją populiaria, lankytina galerija. Panašios nuostatos laikosi ir Phlegm: „Geriau jau piešiniai gatvėse, tampantys miestų architektūros dalimi ir paveikti aplinkos, o ne keistos drobės meno galerijose.“

Didelio formato, juodai balti piešiniai ir išskirtinių bruožų personažai – vizitinė Anglijos menininko kortelė. Beveik visi Phlegm vaizduojami personažai yra jo paties kuriamų karikatūrų veikėjai. Popierinis piešinių variantas išleidžiamas kas keturi mėnesiai, tačiau pastaruoju metu gatvės kultūra ir graffiti yra tiesiog užvaldę jaunąjį kūrėją. To pasekoje žurnaluose piešiamos istorijos persikelia į gatves ir į labiausiai autoriaus mėgstamus apleistus pasatus.

Kol skeptikai piktinasi ir kariauja prieš vėjo malūnus, Phlegm puošia didingus statinius savo didingais piešiniais. Taip ir toliau!

Daugiau menininko piešinių jo asmeniniame puslapyje.

Visada mėgau siurrealius dalykus, todėl prisipažįstu, išvydusi miesto su milžiniškais veidais nuotrauką, net šoktelėjau. Šis vaizdas manęs nebepaleido – būtent taip ir prasidėjo mano pažintis su prancūzų fotomenininku JR, atskleidusi, kad tas vizualinis nerealumas yra tik ledkalnio viršūnė jo kūryboje.

JR. Net ir gerai panaršius internete informacijos apie patį menininką išties beveik nerasi. Skelbiama nebent tai, kad jis prancūzas, tačiau asmenybė neidentifikuota ir toliau rašoma tik apie kūrybą. Nelabai daug smalsiai nosiai. Bet būtent toks ir yra šio menininko tikslas – kelti klausimus. Ir pirmiausia savo darbais.

JR savo internetiniame puslapyje išdidžiai teigia eksponuojantis savo darbus didžiausioje pasaulio galerijoje – gatvėje. Taigi turbūt nestebina ir tai, kad savo kaip kūrėjo karjerą jis pradėjo paišaliodamas grafičius, t.y. – kaip jis pats sako – iššaukdamas pasauliui: „Aš čia buvau“. Kiti sakytų, gal kiek ir barbariška, bet turbūt tik nepaisant taisyklių atrandama kažkas tikra. Būtent tuo laiku menininkas ir suprato gatvės jėgą.

Klijai ir popierius yra dabartiniai JR ginklai, kad ir kaip darželinukiškai tai skambėtų. Tačiau visai nevaikiškai jau nuo savo pirmojo projekto pasinaudodamas viešąja erdve JR žaidžia su žmogaus reakcijomis į vaizdą. Dažniausiai mes įpratę, kad gatvėje nuo reklamų ant įvairių pastatų į mus žvelgia maloniai nusiteikę, besišypsantys gražuoliai, tuo tarpu jaučiu, kad savo pirmuoju projektu „Portrait of Generation“ JR sutrikdė ne vieną žmogelį Paryžiaus gyvenamųjų namų kvartaluose ant sienų iškabinėdamas milžiniškas priemiesčio banditų nuotraukas bei prie jų pridėdamas informaciją su jų vardais, gyvenamąja vieta. Jau įsivaizduoju reakcijas, turbūt ne vienas praeivis netikėtai išvydęs pagalvojo: „C’est quoi ce merdier?“

Projektas buvo JR reakcija į 2005 metais emigrantų iš Afrikos sukeltus neramumus Paryžiaus gatvėse, dar kartą išryškinusius įtampą tarp turtingų didmiesčių ir skurdžių priemiesčių. Šiaip visgi turiu pripažinti, kad ir kiek gilinausi, projekto idėjos iki galo nesuvokiau – nuotraukose banditai, darantys baisias grimasas, lyg savęs karikatūras. Visgi tame yra kažkas, kas kabina, verčia mąstyti. Turbūt apie situacijos absurdą.

Dar vienas JR projektas, nors jau ir kitame kontekste, taip pat žavi. Turbūt kiekvienas yra bent kažkiek girdėjęs apie jau daugiau nei pusšimtį metų nesibaigiančius nesutarimus tarp Palestinos ir Izraelio dėl teritorijų. Taigi, JR nusprendė gal kiek ironiškai pažaisti šia tema: 8 Izraelio ir Palestinos miestuose ant juos skiriančių sienų abiejuose sienų pusėse iškabino milžiniškus izraeliečių ir palestiniečių tų pačių profesijų portretus. Jau galit įsivaizduoti kokią nesantaiką tai galėjo sukurstyti. Ir pats JR pasakojo aplink girdėjęs: tau nepavyks, būsi „supakuotas“ ir t.t. Ir visgi pavyko. Tačiau man įdomiausia šios istorijos dalis yra ši: kai aplink menininko darbais apklijuotas sienas susispietusių žmonių buvo paklausta, ar jie gali pasakyti, kuris yra kuris, daugelis negalėjo atsakyti. Čia manau ir buvo šio projekto sėkmė, galbūt kiek praplėtusi šiaip jau kovingai nusiteikusio regiono gyventojų sąmonę. Pagalvokit, jie kovoja dėl kažkokių savo tariamų idealų, žudo vieni kitus, nė nesuvokdami, kokie yra panašūs. Gal jau metas mesti atgyvenusius principus?

Nežinau kaip jūs, bet aš retai girdžiu apie vyrus, kovojančius už moterų teises. Būtent tuo ir įdomus 2008 metais JR pradėtas projektas „Women“. Savo internetiniame puslapyje JR pasakoja, kad keliaudamas po besivystančias šalis suvokė, kad nors ir moterys yra tų visuomenių ramstis, tačiau vyrai vis dar valdo gatves. Todėl savo darbais Afrikoje, Brazilijoje, Indijoje bei Kambodžoje siekė parodyti moterį.

Bent man vaizdai iš šių šalių yra patys įspūdingiausi – matai, kaip nuotraukos pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą, nepriklausomai nuo kūrėjo. O ir šiaip norisi tikėti, kad tiems vargingų šalių gyventojams, niekad turbūt taip ir neįžengsiantiems į meno galeriją, ant sienų pamatytos nuotraukos taip pat padarė ne tik stiprų vizualinį įspūdį, bet ir privertė pamąstyti.

Šio projekto įkvėptas JR sukūrė ir filmą „Woman are Herous“, jis net buvo pristatytas Kanuose. Siūlau jį pasižiūrėti, juk dažnai sulindę į savo „problemas“ pamirštam, kad ir tokie dalykai egzistuoja.

Kaip pastebėjau, naujausiuose darbuose JR kiek atitolsta nuo socialinių problemų, labiau nagrinėja vizualumą. Kuriant projektą „Unframed“ buvo paimti žymių fotografų darbai ir patalpinti netradicinėse vietose, norint sukelti netikėtų minčių. Štai kaip autorius teisinasi:

It doesn’t matter today if it’s your photo or not. The importance is what you do with the images, the statement it makes where it’s pasted. (Šiandien jau nebesvarbu, ar tai tavo nuotrauka ar ne. Svarbiausia tai, ką tu darai su tais vaizdais, kokias reikšmes jie kuria tam tikroje vietoje.)

Šveicarija. Ten buvo uždrausti statyti minaretai.

Tuo tarpu projekte „Wrinkles of the City“ ant sienų atsiduria senų žmonių atvaizdai, kurie atrodo išties labai tekstūriškai ir žaviai bei kartu ir kiek mistiškai – jau nebeaišku kas yra ko tęsinys. Gal net būtų galima sakyti, kad tie žmonės vaizdžiai įkūnija seno pastato ar net dar plevenančią senų laikų dvasią: užsimerkę, atskirti nuo pasaulio, jaučiantys, kad nebetinka šiam laikmečiui, kartu ir naivūs, iškrentantys iš šiuolaikinio pasaulio konteksto ir vizualikos. Ir pats JR sako, kad seni žmonės tarsi vaizduoja miesto atmintį ir kai jie išmirs, dings atmintis. Ar jos reikia? Čia jau kitas klausimas.

Jaučiu, kad masyvūs vaizdai netradicinėse vietose turi išties didelį poveikį. Ir to vertę ypač galima suprasti varganose šalyse, kur galbūt ant sienos pamatyti darbai kažkokiam žmogui ir tebus vienintelis santykis su menu per visą gyvenimą.

2011 metais JR tapo TED Prize laimėtoju už netradicines idėjas. Tad baigsiu su kūrėjo mintimi, išsakyta atsiimant prizą:

Art is not supposed to change the world, to chage practical things, but to change perceptions. Art can change the way we see the world. Actually the fact that art cannot change things makes it a neutral place for exchanges and discussions, and then enables you to change the world. (Menas neprivalo keisti pasaulio, praktinių dalykų, o tik keisti suvokimą. Menas gali pakeisti tai, kaip mes matome pasaulį. Žinoma, faktas, kad menas negali pakeisti kažko, padaro jį neutralia vieta apsikeitimams ir diskusijoms ir tik tada galima keisti pasaulį.)

JR projektas „Inside Out“.

Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

http://youtu.be/F1H7OkhwoHg

http://youtu.be/UZMC3evzpXk

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Šį straipsnį skiriu atpalaiduotam mąstymui. Menkam susimąstymui apie tai, ko iš tiesų nori. Tai yra apie paprastą gyvenimo pusę ir jos „ne konfliktus“. Apie vaikystę ir prisiminimus.

Kuo čia dėtas gatvės menas? Na, aš manau, jog vaikai ir gatvės atlikėjai– jie kažkuo panašūs. Gal dėl to vieni kitus ir supranta. Kada kūryba nuoširdžiausia? Kai neturi ko parduoti, kai neturi kur kristi, kai negalvoji apie milijoną kasdienių dalykų ar įsipareigojimų, kai niekur neskubi. Namelis medyje, tvirtovė iš kėdžių, mini spektakliai suaugusiems, naujų horizontų paieška, nuotykiai, fantazijos. Galima tik įsivaizduoti, jog kuri savo malonumui. Tuomet tiesiog sieki susikurti gerą nuotaiką, galbūt praskaidrinti sau gyvenimą, išsireikšti, vienaip ar kitaip atsipalaiduoti. Tuomet veiki, ką nori veikti. Kuri, bandai, mokaisi. Tobulėji. Taip, visi tie atlikėjai taip pat dėvi kaukes, tačiau jos yra labai tiesioginės ir už jų ne daug kas slepiasi. Būtent dėl to jie labiau žavi vaikus, nei mus. O gal, priešingai, kaukės padeda atsipalaiduoti, pamiršti, kas esi, pasislėpti nuo nepripažinimo gėdos tam, kad darytum, ką moki?

Prisiminkime Pixar trumpametražį, kuriame 2 muzikantai susirungia dėl monetos. Galiausiai vaikas apgudrauja juos abu:

http://fliiby.com/file/13749/3uwrw19glh.html

Įdomus dalykas, kad Lietuvoje gatvės muzikantai (o tik, beje, jie, nes kitokių “menininkų”, apart kunigaikščio ir rožytės, daugiau neturim, ir jų, deja, kūrėjais pavadinti tikrai negaliu) yra daugiau laikomi išmaldą uždirbinėjančiais personažais ar neturinčiu ką veikt jaunimu, negu gatvės atmosferą kuriančiais atlikėjais. Labiausiai „nusipelnę“ gali netgi patekti policijos akiratin kaip triukšmadariai-vandalistai. Teko stebėti, kaip tvarkos sergėtojai prisikabina prie „hang“ tipo būgneliu grojančio atlikėjo (tokio būgnelio video pavyzdys žemiau), kai jau manėm atradus kūrybinį praskaidrėjimą Pilies gatvėj. Matyt, tokia muzika viršijo leistinus decibelų kiekius, labiau nei kokios dūdelės ar gitaros … Apie Palangos Basanavičiaus gatvės pramonę taip pat nekalbu.

Tuo tarpu internete net galima rasti gatvės muzikantams skirtų blogų su naudingais patarimais ar nuorodomis inspiracijai. Palandžiojus giliau, galima atrasti net ir visas filosofijas, grindžiamas gatvės meno gyvenimo būdu. Tarp jų — vienas kitas įdomesnis video, kuriame atlikėjai kalba apie tai, kodėl jie „tai“ daro.

Kalbant apie platesnį mastelį, Kanadoj, Airijoj, Barselonoj ar netgi Ganoj vyksta dideli gatvės meno festivaliai. Tarptautinis Kanados Edmonton festivalis visai neseniai (2009 metais) atšventė 25 metų jubiliejų. 3-4ių dienų, ar net visos savaitės pasirodymams sudaryti ištisi grafikai. Dublino čempionatui reklamuoti sukurtas netgi „Wally“ personažas, skatinantis gerą nuotaiką, įvairiais mastais vyksta judėjimai, pavadinti „where‘s wally?“ Nežinau, kiek tai yra juokinga, bet gal maloniau matyti gatves plūstančių milijoną klounų, dainuojančių „always look on the bright side of life“, negu baimę keliančių prisigėrusių ir viską daužančių paauglių grupuočių.

Visi didieji festivaliai, vėlgi, net turi savo susiformavusį, juos vienijantį stilių. Kanados atlikėjai, išsivystę iš taip populiarių keliaujančių cirkų (ar tik neklysiu manydama, jog Kanada, kaip ir Rusija, yra viena iš cirko tėvynių?), į savo pasirodymus įtraukia ugnies rijikus, žonglierius, magus, lyno vaikščiotojus, katapultuotojus, komedijų trupes, mimus, oro akrobatus, gatvės teatrus ir pan. Airijos festivalis, nors ir turi daugumą tų pačių dalyvių, labiau akcentuoja šviesiąją gatvės pusę ir tai, jog atlikėjai kuria teigiamą nuotaiką, praskaidrina kasdienybę. Gotiškam Barselonos festivaly viskas vyksta daugiau gatvės maskarado pavidalu, kur didžiausią vaidmenį pasiima kaukėti demonai, didelės mitologinės būtybės paukščio galvomis ar milžiniški liūtai-drakonai.

Tuo tarpu Chale Wote festivalis James Town‘e, Ganos mieste, mane iš tiesų žavi, kadangi čia atsispindi visa nepritekliaus kultūra, spalvos, gimstančios žmonių širdyse. Ten yra kalbama: viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nors nesu tikėjimo šalininkė, tačiau noriu pacituoti mintis fotografės, dalyvavusios šiame renginyje. Manau, ji puikiai perteikia vietą:

„Už viso to triukšmo tyliai driekiasi jūra, pilna istorijos, tačiau per daug neatsiskleidžianti. Nusiraminimas yra stovėti ant fortų bei pilių ir tiesiog stebėti jūrą. Mes nesiliaujame statyti istorijos ant istorijos … ir galbūt vieną dieną mes atsidėsime laiko pažvelgti atgal į visa tai, kuo esame palaiminti kaip žmonės, visa tai, ką praėjome kaip žmonės, ir galiausiai prieisime išvados, jog: Dievas davė mums viską, ko reikia.“ (citata iš fotografės– rašytojos Ana Kofi Acquah blogo)

„Behind all the noise, the sea lay calmly, full of history but not divulging much. It was calming to stand in the forts and the castles and just watching the sea. We keep piling history on history… and may be someday, we’ll take the time and look at all we’ve been blessed with as a people, all we’ve been through as a people and come to the conclusion that: God has given us everything we need.“ — Ana Kofi Acquah.

Daugiau apie Ganos gatvės festivalį čia.

Dabar, kai pagalvoju, visi grafitti, gatvės šokiai — juk tai taip pat gatvės menas, kilęs iš pasipriešinimo, destrukcijos, protesto. Ar neatneš gatvės stilius naujų kūrybinių madų? Tai, kad japoniški „cosplay“ ar britiški „hipsteriai“ jau darosi meno kūriniais patys savaime, nėra rodiklis į kūrybiškumą, tačiau jokiu būdu nesakau, jog mada yra blogai.

Tik čia egzistuoja kitas dalykas — gatvėje gali rodyti tai, ką tikrai moki, čia ir dabar. Ir tai taip pat nėra tavo nerealūs protiniai sugebėjimai, nepaprasta iškalba ar mokėjimas dominuoti. Tokiems klounams vieta kitokiose cirko arenose. Tiesa, gatvėje gali demonstruoti savo politinius įsitikinimus, bet sunku bus įrodyti, jog tai menas, neturint specialaus tam leidimo.

Na ir pabaigai — civilizacija skatina pažangą, įtampa ir stresas neša laimėjimus, atsipalaidavimas gal ir yra tinginystė, tačiau nuoširdumas — ne; o kurti nereiškia rezultato, tai reiškia procesą. Tad nors Portugalijoj tokia pat krizė, kaip ir pas mus, Birdman kūrybai tai nėra aplinkybė ar bloga sąlyga (pirmasis video).

Labiau besidomintiems siūlau pažiūrėti dokumentiką.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

Urban Traps yra labai smagi ir šviežia dviejų pokštininkų — Jeff Greenspan ir Hunter Fine — iniciatyva. Miesto medžiotojai-gamtininkai gaudo ne šermuonėlius ar lapes, o subkultūras, siekdami “apsaugoti įvairius rajonus nuo jų paplitimo ir surinkti pavyzdžių tolesniems tyrimams”.

Spąstai — kartoniniai, jaukas juose — tikrų tikriausias ir taikliai parinktas: spalvoti wayfarer’ iai hipsteriams arba plaukų želė ir savaiminio įdegio kremas naktinių klubų faunai. Analizuoti taip išreiškiamą socialinę kritiką ir su moderniu miestu kontrastuojantį “laukinių” vartotojų primityvumą būtų galima ilgai ir gal net nuobodžiai — tačiau šyptelti ir pakrizenti kartu su autoriais užteks ir minutės.

Autorė Monika Kalinauskaitė.

Šis autorius, maištininkas ar tiesiog pokštininkas patraukė mano akį savo minimalizmu, paprastumu ir aiškumu. Vaikiną, pasivadinusį Mobstr slapyvardžiu galėtume įvardinti gatvės meno minimalistu, estetu ar gal net poetu. Gatvės menas, dažnai asocijuojantis mums su rėkiančiomis spalvomis, didelių gabaritų piešiniais ir įmantriais šriftais, šio autoriaus rankose tampa taikliu, įžūliu, būtent ant šios sienos skirtu atsirasti lengvu štrichu.

Mobstr savo mintims ir protestui reikšti renkasi stencilų technikos pagalbą. Jo darbai, nors atrodo ganėtinai paprasti, nereikalaujantys daug pasiruošimo bei įgūdžių yra  išskirtiniai savo idėja bei erdve, kurią vaikinas pasirenka jų įgyvendinimui. Kiekvienas jo stencil’as yra paliekamas tiesiogiai jam parinktoje miesto erdvėje. Būtent pasirinkta specifinė erdvė sukuria šiems atrodytų paprastiems papokštavimams papildomą idėjinę prasmę. Tarkime stebėdami projektą pateiktą šiose nuotraukose galime pastebėti kone ginčą primenantį dialogą. Pats autorius teigia, jog mūsų miestų įstatymai yra absurdiški, tarkime niekas nekreipia dėmesio į milžiniškas reklamas ant pastatų, kurios tiesiogiai stengiasi paveikti mus, tačiau visi pradeda panikuoti pamatydami piešinį ant sienos. Juokingiausia, jog kai Mobstr pasirenka vieną ar kitą sieną bei panaudoja ją savo retoriniams klausimams ar piešiniams, ši kūryba jau kitą dieną būna sunaikinta, tačiau aplinkui esančios šiukšlės, besimėtančios čia jau amžinybę taip ir lieka voliotis toliau.

Jau užsiminiau, kad Mobstr turi ganėtinai kritišką nuomonę apie reklamines kampanijas viešose erdvėse, jo manymu neteisinga, jog maišas pinigų suteikia teisę verslininkams talpinti savo reklamas ir tiesiogiai veikti miesto gyventojus kur tik nori ir kada tik nori. Tuo tarpu piešiniai, kurie neturi jokio materialinio tikslo ir visiškai nekenkia visuomenei miesto erdvėje yra netoleruojami ir tiesiog uždažomi net neįvertinus jų meninės vertės. Reklamoms skirtas vietas miesto erdvėse, Mobstr dažnai išnaudoja savo tikslams.

Jau minėjau, jog pasirenkama erdvė ir pastatai vaikinui labai svarbūs. Jis visuomet tikrina ar pastatas yra privati nuosavybė ar vieša visiems priklausanti erdvė. Būtent tokias “valstybines” erdves jis ir renkasi savo idėjų įgyvendinimui.

Mobstr manymu, mums stengiamasi įdiegti, jog gatvės menas yra blogas užsiėmimas, vien purškiamų dažų buteliukas turi visiems kelti neigiamas emocijas. Jo manymu būtent dėl tokių stereotipų daugelis žmonių praranda galimybę pamatyti, jog gatvės menas yra įdomus, provokuojantis ir pralinksminantis. Tuo tarpu tie, kas nesivadovauja stereotipais, dažnai atranda ir mėgaujasi šia meno forma. Tačiau Mobstr taip pat teigia, jog situacija labai pasikeitė po Banksy išpopuliarėjimo, gatvės menas tapo patrauklesne meno sritimi bei sulaukia daugiau teigiamų emocijų nei anksčiau.

Greta įvairių, kontraversiškas mintis sukeliančių užrašų, Mobstr naudoja ir piešinių stencil’us. Šiems piešiniams taip pat būdingas aiškumas, estetiškumas bei minimalistiškumas. Dažnai jie kuria situaciją, reprezentuojančią urbanistinio miesto peoblematiką, skatina šiek tiek pamąstyti ar tiesiog atspėti ką autorius turėjo galvoje.

Mobstr atkreipia dėmesį savo išsakoma pozicija, stencilų technika puikiai prisideda prie jo tikslo įgyvendinimo ir sukelia norą sekti, ką vaikinas sumąstys ateityje.

Šio iš New Castle kilusio ir šiuo metu Londone gyvenančio menininko galeriją rasite jo profilyje flickr svetainėje.

Prieš keleta dienų visai netikėtai akis užkliuvo už gatvės kultūros ir meno leidinio “vna”, kuris turiu pripažinti puikiai darbuojasi savo srityje. Šmaikštūs straipsniai, gyvi interviu, neformalus ir nenuobodus stilius — ko daugiau reikia leidiniui apie šiuolaikinį meną? Mano dėmesį patraukė keletas jaunų ir savo stilistika originalių gatvės menininkų, vieną iš jų ir pristatysiu. Kalbu apie Reka One iš Melburno.

Visų pirma Reka mane sudomino tuo, jog sugebėjo pasiekti visapusę harmoniją, kuri yra nemenkas uždavinys visiems kūrybinėje srityje dirbantiems žmonėms. Kalbu apie asmeninių pomėgių, kūrybiškumo, komercijos, gatvės bei formalaus meno pasaulio pusiausvyrą. Kaip tik vakar turėjau malonumo paklausyti jauno muzikanto minčių ir dvejonių apie tai ar  įmanoma vienu metu pristatyti kūrybišką bei nuoširdžią kūrybą bei gauti iš to finansinę naudą. Ar menininkas turėtų eiti šia linkme? Kartais riba tarp populiarumo, uždarbio iš kūrybos tampa labai slidi, gadina asmenybes bei jų kūrybą. Tuo tarpu Reka, pradėjęs savo ieškojimus jau nuo penkiolikos metų, atrodo rado išeitį, galbūt ne visiems, bet asmeniškai sau tikrai.

Pirmieji Reka darbai suprantama pasirodė gatvėje, Melburne, kuris daugeliui primena apie stulbinnačią šio miesto gatvės kultūrą ir nerealius piešinius ant sienų. Jo braižas keitėsi, sėmėsi įkvėpimo iš aplinkos ir kitų menininkų, anime kultūros. Pamažu pradėjo ryškėti asmeninis stilius, dinamiškumas, abstrakcijos pomėgis. Pats menininkas užsimena, jog ankstesnė jo kūryba skyrėsi nuo dabartinės. Ir vėl prisiminus paminėtą harmoniją, galima paminėti, jog Reka drąsiai gali pasigirti, jog įžengė ir meno tvirtovę — galerijos erdvę. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog Reka atsisakė gatvės galerijos. Jis teigia, jog galerijinės erdvės jam niekuomet nepakaks ir pabrėžia, jog nenori sekti tų menininkų pavyzdžiu, kurie vos pajutę komercinę naudą, atsisako ne tokios patogios ir šiltos kūrybos tiesiog gatvėje. Reka neabejodamas atsako, jog nelegali kūryba gatvėje jam yra labai svarbi ir neatsijiema jo gyvenimo bei kūrybos dalis. Visgi sprendimas rengti parodas menininkui suteikė galimybę įgauti naujos patirties bei praplėsti besidominčių jo kūryba ratą. Kalbant apie komercinę pusę, Reka taip pat galima sakyti pasisekė susigaudyti. Greta asmeninės nepriklausomos kūrybos, jis užsiima ir grafikos dizainu, dirba su žinomais brendais ir organizacijomis.

Reka pristato parodą

Kalbant apie gatvės menininkus, visuomet nevengiama pridurti, jog “perėjimas” į baltą kubą tolygus asmeninei mirčiai. Pavyzdys, kuomet pats menininkas pradeda eksponuoti savo darbus, norėdamas pasiekti platesnę auditoriją, bet tuo pačiu neatsisako gatvės taisyklių bei nuolatinės grėsmės pakliūti į nemalonumus galimybės, galėtų iliustruoti, jog panašu judame įdomesne kryptimi ir pasiektas šiek tiek liberalesnis sprendimas negu vien arba-arba. Reka apie savo asmenines patirtis ir nuotykius gatvėje nekalba labai daug, tačiau užsimena, jog į policijos rankas teko patekti tik du kartus, vienas jų — Japonijoje. Interviu paklaustas apie būdus išsisukti ir pabėgti, menininkas taip pat per daug neišsiplėčia, tiesiog pataria dirbant komandoje visuomet sprukti visiems į skirtingas puses.

Reka darbai pasižymi labai detaliu personažų išbaigtumu, kiekvienas jų turi savotišką charakterį ir nuotaiką. Pasirinktas stilius primena, jog gyvename postmoderniame amžiuje, čia galima rasti detalių iš klasikinės animacijos, japonų anime kyborgų, gyvūnų motyvų, vaikiškų iliustracijų ir dar nežinia ko. Žavus atrodo ir abstrakcijos, fantazijos bei emocijos pajautimas. Abejotina, jog Reka stilistiką supainiotumėte su kokio kito menininko, žinoma, šis stilius greitai adaptavosi naujokų erdvėje, todėl dažnai jo elementų galima atrasti dar tik pradedančių menininkų, ypač ieškančių įkvėpimo kitų darbuose, kūryboje.

Vėlgi Reka turbūt lengviausia būtų priskirti prie vizualiai estetiškų ir daugelio dėmesį patraukiančių darbų, kiti dar pridurtų iliustratyvių ar net dizaineriškų. Labai gilių konceptualių kapstymų menininkas nesistengia pateikti, nors ir kuria serijas tam tikromis tematikomis, visgi, norėdami ieškoti reikšmių tai turėsite daryti patys, akademinių išvedžiojimų pagal abėcėlę ir konceptualumo taisykles bei pritempimo prie “kažko švento” čia nėra. Kita vertus ar jų reikia?

Labiausiai džiugina tai, jog gatvės menas ir pati kultūra, kadaise pradėjusi žengti vos pirmuosius žingsnius, šiuo metu pasiekė tą lygį, kuomet galime atrasti tikrai įdomių, kokybiškai dirbančių, turinčių savo poziciją menininkų. Greta protesto ir paprasčiausio taginimo, šioje milžiniškoje galerijoje galima rasti daug daugiau idėjų, aistros bei filosofijos. Galų gale tarptautinėje scenoje pasirodė ir rytai, Rusija visai neseniai daugelį nustebino savo drąsiais galima pavadinti gatvės meno performansais, apie tai bandysiu plačiau pakalbėti ateityje.

Pabaigai norėtųsi pridurti, jog gatvės menas, nors išlaiko pagrindines tradicijas, tačiau kažkokiu būdu sugeba išlikti dinamiškas ir novatoriškas, nepasiduoda pagrindiniams aukštojo meno pasaulio kanonams bei hierarchijai. Kodėl ir kaip šiai scenai pavyksta išlikti chaotiškai lieka atviru klausimu, nors neabejotinai tai turėtų būti labai susiję su pačia gatvės kultūra ir nuolatiniu pasipriešinimu, jaunatvišku idealizmu, žargonu bei kitokiu matymo kampu, kuris dažniausiai padeda sukurti daug kūrybiškesnius rezultatus už tuos, kuriuos išprovokuoja institucijos.

Asmeninis Reka One puslapis čia.

„Išprotėjęs miestas pačia geriausia to žodžio prasme“ — tokios mintys pirmiausia šauna į galvą išvydus Katalonijos sostinę.

Visų pirma – architektūra ir visų pirma – Antonio Gaudi, legendinis secesinės krypties architektas, kurio dėka Barselona šiuo metu yra miestas nepanašus į jokį kitą pasaulyje. Apie Gaudi prišnekėta daug, galbūt netgi per daug, mat jis yra toji reprezentacinė miesto figūra, be kurios neapsieina nei vienas turistinis vadovėlis apie Barseloną. Miestas tiesiog pulsuoja eklektika ir įkvėpimu, čia dera nauja ir sena, išdekoruotas kiekvienas kampelis, nesvarbu, ar jis atvirai matomas, ar pastebimas tik atsitiktinai užvertus galvą aukštyn. Nors graffiti piešimui Barselonoje šiuo metu nėra legalių sienų (miesto valdžia visomis išgalėmis kovoja su „sienų terliotojais“), unikalaus gatvės meno čia netrūksta, jis nuostabiai susilieja su gotikine senamiesčio aplinka ir arabiška Viduramžiais gyvavusios Kordobos atmosfera, kuri yra tokia efemeriška ir neapčiuopiama, kad ją paprasčiau yra pajusti negu išvysti. Galbūt Gaudi pasakas primenanti, floristiniais ir gyvūniniais motyvais dekoruota architektūra davė postūmį Barseloną paversti vienu didžiuliu meno kūriniu, o galbūt architekto kūryba natūraliai įaugo į jau ir taip kūrybišką ir žaismingą vietinių gyventojų mentalitetą.

Barselona galėtų būti pavyzdys, rodantis, kad suteikti miestui gyvybės ir patrauklumo gali ne tik iki koktumo tobulai atnaujinti senamiesčio pastatai ar stringantys gyvenamųjų namų renovacijos projektai, bet tiesiog maži, spalvingi ir originalūs kampeliai, kurie dažnai ir esti patys įdomiausi.

Plakatai iškabinti gyvenamųjų namų balkonuose – akcijos „Už ramią kaimynystę!” dalis

Durys ar žaliuzės, slepiančios uždarytas parduotuvėles – beveik neteko matyti tokių, kurios nebūtų išpieštos, paprastai pačių savininkų užsakymu.

Barselona yra dalis smagaus projekto – „Space Invaders“, paremto populiariu praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio žaidimu. „Space Invaders“ projektą 1998 m. pradėjo prancūzų menininkas, žinomas tiesiog kaip Invader,  jis išplito daugelyje pasaulio miestų. Projekto esmė – įvairiose miesto vietose įtaisomos plytelės, vaizduojančios „pikselinius“ padarus iš klasikinio žaidimo. Barselonoje jų yra 17. Žemėlapyje pasižymėjus visų „space invaders“ buvimo taškus ir juos sujungus gaunamas vienas didelis „space invader“. Atsitiktinai klaidžiodama radau tik 2 plyteles, vėliau susivokiau, kad norint rasti visas tiesiog buvo galima pasinaudoti internetu. Visgi, kai kurie „invaders“ Barselonoj jau yra „mirę“, t.y. pašalinti pastatų savininkų.

Dar daugiau unikalių lopų gatvėse galima rasti čia.
Dėkojame už reportažą Marijai Sajekaitei.