Kalbinu grafinio dizaino specialybės studentę Eleną Jarmoškaitę, kuri jau antrus metus studijuoja Didžiojoje Britanijoje.

Kodėl pasirinkai būtent šią instituciją? Ar buvo daugiau pasirinkimo variantų? Kas nulėmė galutinį apsisprendimą?

Paraiškas pateikiau keturiems universitetams, bet stojimo proceso pabaigoje rinkausi iš dviejų. Iš pradžių NUCA užkabino labai gerai išlavinta komunikacija (su jokiu kitu universitetu nebuvo taip lengva bendrauti) ir kruopščiai atidirbtu savęs pateikimu. Gal kitose srityse tai atrodytų kaip nereikalinga veikla, pridengianti visokius institucijos trūkumus, bet jei jau renkiesi studijuoti dizainą, į tokius dalykus nori nenori atsižvelgi. Ir įsitikinau, kad šiuo klausimu nesuklydau.

Į reitingus pernelyg nežiūrėjau, nors tarp savo krypties universitetų jie yra labai geroje vietoje. Taip pat labai patogi geografinė universiteto padėtis – Norwich yra labai gražus ir gyvybingas miestas, o per porą valandų už kelis svarus galima nuvažiuoti ir iki Londono. Dėl to sulaukiam labai daug besisvečiuojančių dėstytojų ir dizainerių, o ir į kokius didesnius renginius nuvykti labai paprasta.

Galų gale, paskutinis pasirinkimą nulėmęs faktorius buvo tas, kad jie buvo labai susidomėję mano portfolio, ir vietoj Foundation (tam tikra prasme, paruošiamųjų) metų pasisiūlė priimti tiesiai į pirmus Bakalauro. Sunku buvo atsisakyti.

Ar buvo stojamieji egzaminai? Kokie buvo priėmimo reikalavimai ir kaip vyko šis procesas?

Stojamųjų egzaminų nebuvo, čia procesas šiek tiek kitaip vyko. Pirmiausia reikėjo užpildyti paraišką UCAS sistemoje (per ją vyksta beveik visi stojimai Britanijoje), į kurią įtraukti mokyklos rezultatai, pasirinkto žmogaus rekomendacija ir motyvacinis laiškas. Kai universiteto priėmimo komisiją mano paraiška sudomino, jie pasiūlė atvykti pokalbiui ir portfolio peržiūrai. Užsieniečiams tokiu atveju dažniausiai taikoma šiokia tokia nuolaida – portfolio galima atsiųsti nuorodos į interneto svetainę ar kokiu kitokiu pavidalu. Teko girdėti, kad kai kurie universitetai suorganizuoja pokalbį telefonu, bet man pavyko to išvengti – jie tiesiog pateikė prašymą parašyti rašinį jų nustatyta tema ir atsiųsti ankstesnių rašytinių pavyzdžių.

Stojimo sistema kituose universitetuose šiek tiek skiriasi, bet esmė panaši.

Bendrais bruožais papasakok apie savo studijų programą: kokias disciplinas studijuojate, koks santykis su dėstytojais, ar yra vėliau pasirenkamos kryptys ir pan.

Pats pirmas ir esminis dalykas, kurį pastebėjau pradėjusi mokytis čia yra toks – Grafinio Dizaino studijos čia ir yra Grafinio Dizaino studijos. Negaliu labai objektyviai pasakyti, ar tai labai gerai, ar labai blogai, tačiau kurso struktūra čia yra pagrįsta būtent šita esmine disciplina ir ne itin dideliu teorinių studijų moduliu. Didžioji dalis studijų susideda iš praktinio darbo. Sakykime, per vieną semestrą (kuris trunka grubiai apie 2,5 mėnesio) gauname tris projektus. Du iš jų išsiskaido į dvi (kartais daugiau) užduotis, kurioms įgyvendinti skiriama po dvi-tris savaites, o trečiasis – teorinis – vyksta visą laiką, t.y., kiekvieną savaitę gauname vienokios ar kitokios su juo susijusios veiklos (paskaitos, seminarai, prezentacijos ir t.t.).

Praktinių projektų metu gauname užduotį, ties kuria kasdien tas kelias savaites dirbame. Struktūra šiek tiek pasikeitė šiais metais, bet pernai turėdavome po du critique sessions (grupiniai aptarimai su dėstytoju) per savaitę, įvairiausius apmokymus patobulinti įgūdžiams su universiteto turima įranga ir kompiuterinėmis programomis, besisvečiuojančių dizainerių paskaitomis, asmeniniais tutorial’ais (kiekvieną semestrą turėdavome tokį privalomą asmeninį pokalbį su savo dėstytoju, nors jie ir šiaip visada kur nors netoliese ir su jais gali bendrauti kiek tik nori).

Universitete turime būti kasdien, grubiai nuo 9:00 iki 17:00. Lankomumas griežtai nekontroliuojamas to bendrojo darbo studijoje laiku (kai dėstytojai tiesiog šmėžuoja aplink ir neveda jokių mokymų/aptarimų), kadangi esam skatinami dirbti ir bibliotekoje bei kitose darbo patalpose. Kiekvienas pagal savo poreikius. Šiaip didelė dalis darbo vyksta erdvioje ir šviesioje kurso studijoje, kurioje visi dirba su savo arba universiteto parūpintais kompiuteriais (naujausios Apple įrangos kiekiai ir kokybė čia kvapą gniaužiantys, dėl to lindėt namie ir krapštytis ties savo nešiojamu kompiuteriu net ir nesinori). Mūsų kursą pernai sudarė apie 70 žmonių, bet metų pabaigoje galėjome pasirinkti savo koncentracijos sritį: pasilikti ties plačiuoju Grafiniu Dizainu ar pereiti labiau link leidybinio dizaino (Design for Publishing), kurį aš ir pasirinkau. Nuo tada dirbam perpus mažesnėse grupėse, bet didelio skirtumo tai nesudaro – beveik niekas, išskyrus didesniąsias paskaitas auditorijose, nevyksta tokiam dideliam kiekiui studentų. Apskritai čia labai didelis dėmesys skiriamas individualiam lavinimuisi ir grynai nuo tavo paties priimamų sprendimų ir pastangų priklauso tobulėjimo lygis. Dėstytojai labai vertina lindimą į akis ir pastangas būti kitokiam.

Šiaip universitetas turi visą įrangą, kokios tik gali prireikti menų ir dizaino studentams, nepritrūksta nieko. Gal išskyrus paskutinę kiekvieno semestro savaitę, kai visi pradeda susigriebti, kad pagrindiniam pristatymui nespėjo atsispausdinti milijono savo darbų.

Ar yra nors vienas minusas?

Yra. Pagrindinis, kuris retkarčiais tiesiog veda iš proto, yra tas jų kartais išlendantis poreikis visus šiek tiek „štampuoti“ pagal jų egzistuojantį supratimą apie dabartinius dizaino pasaulio poreikius. Nors jie labai skatina individualumą ir dar nematytas kūrybines idėjas, viskas vis tiek turi tilpti į tam tikrą neapčiuopiamą rėmą. Šiemet gal jau šiek tiek laisviau, bet pirmaisiais metais dėstytojai vertėsi per galvą stengdamiesi visus šiek tiek nuslopinti ir padaryti santūresnius.

Kita vertus – grafinio dizaino srityje Didžioji Britanija yra pasiutusiai pažengusi, o šito, tikriausiai, nebuvo galima pasiekti be griežtos disciplinos. O tie, kas norėjo būti nevaržomi menininkai, gal ir neturėjo lįsti į šią sritį. Esmė, kad išsilavinęs Grafikos Dizaineris yra Grafikos Dizaineris šiek tiek aplaužytais ragais.

Dar vienas neišvengiamas trūkumas yra tai, kad menų studijos yra brangus malonumas. Apie pačias studijų kainas nešneku – esu pasiėmusi paskolą, kuri buvo gerai apgalvota ir manęs nebaugina, bet išlaidos įvairioms studijų priemonėms, spausdinimui, portfolio ruošimui ir tinkamam darbų pristatymui yra labai nemažos. Ypač, kad dėstytojai, nurodydami vieną ar kitą nedidelį pakeitimą jau pabaigtame ir paruoštame darbe padaryti, niekad neapsvarsto šio faktoriaus. Universitete pirkti ir spausdinti, žinoma, pigiau nei kitur mieste, bet nepakankamai, kad po atsiskaitymų širdis nebūtų pasruvusi krauju dėl tokių pinigų. Kita vertus, į visa tai galima žiūrėti kaip į investiciją. Dar ne tokie kiekiai pinigų išeina mažiau reikalingiems dalykams.

Ačiū už atsakymus!

Kaip tik tada, kai įvairių specializacijų dizaineriai ir kiti kūrėjai sulaukė tikrai gerų sąlygų bei įrankių kūrybai, pradedama vis atidžiau žvalgytis atgal. Ieškoti tikrumo, bandant bent trumpam pabėgti nuo visa apėmusios skaitmeninės medijos, akis sekinančių monitorių ir Photoshop‘o sluoksnių su ryškiais paveiksliukais. Nežinoti, kas yra origami, jau senokai tapo netinkamai išvystyto domėjimosi ženklu. Būtent — popierius. Gali prieš jį maištauti, bet neišvengsi — sutiksi sekretorę bankę, tempiančią krūvą sąskaitų, kažkas į rankas įbruks laikraštį ar eilinę, bereikšmę skrajutę. Popierius gali netgi labai daug. Juo įmanoma susipjaustyti pirštus, išlankstyti tetraedrą arba netgi žmogaus galvą, perteikti pačias įvairiausias idėjas popieriaus kompozicijomis ir nebūti išvadintam vaiku. Akivaizdu, kad Julien Vallée tą suprato — šis dizaineris ir kūrybos vadovas iš Montréal, Kanados garsėja meistriškomis popieriaus kompozicijomis ir judančia grafika.

Julien Vallée. Knygos Tangible viršelis

Tačiau popierius nėra vienintelė jo veiklos priemonė. Julien kuria naudodamas įvairius buityje pasitaikančius daiktus, faktūras ir jų junginius, kas procese pavirsta į išbaigtus plakatus, video darbus ar knygų viršelius. Tai galima pavadinti skulptūra, tik sunkiau išliekančioje formoje ir atliekama kiek kitais tikslais. Visgi galiausiai tenka panaudoti kompiuterį, kaip gi be jo? Tam, kad tiksliau apibūdinti Julien kūrybos esmę, galima pasitelkti pagalbon vieno iš jo senesnių darbų apibrėžimų: kompiuterinių ir rankų darbo procesų sąsajos dizaine. Nuo pat pradžių jis siekė rezultato, kuris būtų vizualiai estetiškas, beveik taip, kaip atrodo kompiuteriniais vektoriais išbaigti darbai, bet tuo pačiu ir kažkas tikro, pagaminto iš realių ir pajaučiamų medžiagų. Šią stilistiką galima nesunkiai atpažinti daugelyje jo darbų — gana tvarkingai iškirptos skirtingų spalvų popieriaus formos, laisvas, bet ne per daug išdarkytas šriftas, deranti kompozicija ir vos jaučiami kompiuteriniai efektai užbaigimui. Julien paprastai padeda draugas fotografas Simon Duhamel, paversdamas popierines skulptūras ilgesnį išliekamąjį terminą turinčiais kūriniais.

„I Just think that being a graphic designer in the 21st century involves so much more than only working behind a computer …and that’s great!“ — Julien Vallée.

„Aš manau, kad būti grafikos dizaineriu 21-ajame amžiuje reiškia daug daugiau nei tik darbą prie kompiuterio …ir tai yra puiku!“

Savo karjerą Julien pradėjo dar studijuodamas grafinį dizainą Université du Québec à Montréal Kanadoje, kai gavęs stipendiją išvažiavo atlikti praktikos į Paryžių. Ten dirbo su tokiais žinomais dizaineriais kaip Stefan Sagmeister ir sėkmingai kaupė patirtį. Ilgainiui šis jaunas dizaineris pelnė nemažai apdovanojimų, tarp kurių ir ADC Young Guns 6 parodos apdovanojimas iš New York‘o arba Creative Review Award 2010. Taip sparčiai kaupėsi apdovanojimai, publikacijos įvairiuose kūrybininkams skirtuose žurnaluose ir knygose bei to pasekmė — tarptautinis pripažinimas ir stambaus kalibro klientai nuo MTV iki New York Times. Taip pat intensyviai dalyvavo parodose su savo popierinėmis instaliacijomis/skulptūromis. Neneigsiu, kad Julien nebūtų to vertas. Viskas, kas jis daro, šviečia profesionalumu ir iki galo išgryninta idėja. Nors tame galima aptikti nemažai jaunatviško entuziazmo dozės ir tai, rodos, nesiderina su pernelyg rimtais klientais, tačiau noras atrodyti jaunais ir madingais nepaleidžia netgi rimtais veidais prisidengusių vyrų kostiumuose.

Tiesa, Julien Vallée kuriama judanti grafika verta išskirtinio dėmesio šalia fotografuotų popierinių kompozicijų. Kai prieš kelis mėnesius atradau „OFFF“ festivalio rėmėjų pristatymo video, kurtą šio talentingo autoriaus, ilgokai negalėjau atitraukti žvilgsnio, norėjosi tam kartui paspaudus repeat stebėti tol, kol visiškai nusibos. Jame parodomos daiktų transformacijos ir nebūdingi poveikiai užburia netikėtumu — nuo menko kamuoliuko smūgio griūvanti spinta arba krepšinio kamuolys, pavirstantis į arbūzą. Per daug neįpareigojanti geros nuotaikos dozė. Vertinant šį kūrinį bendrame autoriaus darbų kontekste matyti, kad Julien stengiasi likti ištikimas idėjai išbandyti vis naujas kūrybos sritis ir priemones, taip skatindamas save tobulėti. Galų gale, pernelyg ilgą laiką daryti vieno tipo darbus būtų ir ne taip įdomu.

Arba interaktyvaus video projektas DanseDance atskleidžiantis kasdienių ir dažniausiai užmirštamų daiktų svarbą — klaviatūros pagalba galima valdyti atskirus objektus ir stebėti kaip jie virsta, išsilieja ar sukasi. Tereikia įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje.

Julien Vallée kūryba atspindi dizaino evoliuciją. Tokį dizainą, koks dar tik bus arba koks yra siekiamiausias dabar — įvairus, profesionalus, sujungiantis skirtingas medijas. Jis teigia, kad, ko gero, ateitis priklauso judančiai grafikai. Pasirodo, ją stengiamasi įkišti net į sportinius batus, kur jų savininkas galėtų pasirinkti, kokius vaizdus rodyti — toks buvo užsakymas iš Nike. Nors, kita vertus, tai jau neturėtų atrodyti netikėta. Tačiau kad ir kiek skaitmeninis gyvenimas veržtųsi į mūsų kasdienybes, svarbu nepamiršti pačių pagrindų — rankų darbo ir popieriaus, tokio, kurį prisimenate iš vaikystės, kai pirmą kartą pabandėte sulankstyti popierinį lėktuvėlį. Gero įkvėpimo.

Julien Vallée. Spray Can, popierinė skulptūra skirta Illustrative Zürich festivaliui, 2008

Somerset House garsėja savo „aukšto“ lygio renginiais, sakydamas tai, turiu omenyje, jog niekada nepagalvočiau, jog netoli Londono „akies“, prabanga tviskančių iškilmingų rūmų prieangį nekantriai mindžios gal kelios dešimtys eilėje besiburiuojančių „hipsterių“. Išties neįprastas vaizdelis vienoje vietoje, lyg kokiame penktadienio vakarėlyje išvysti tokią gausą spalvingų ir visokeriopai savo kūrybinį statusą bandančių pabrėžti jaunuolių ir netik. Nemeluosiu, šiek tiek džiaugiuosi tokia stereotipų laužymo praktika, tačiau vis dar stoviu triukšmingame prieangyje ir mąstau kas gi laukia manęs viduje.

Savaitės diena ketvirtadienis, vakarėliui nebūdingas laikas, tačiau būtent šiandien sąžiningai dirbantys piliečiai gali užtrukti ilgiau po darbo Pick Me Up patalpose, mat pažadėta, jog renginiu mėgautis galima bus iki pat dešimtos vakaro. Visų pirma mus pasitinka ryškiai paruošta muzikinė scena su projekcijoje, realiame laike, plušančiomis iliustratorių rankomis, kurios vieną po kitos ant popieriaus skiaučių gamina… be abejo iliustracijas. Kiekvieną jų galima įsigyti ir pagelbėti cunamio nusiaubtai Japonijai. Gražus gestas. Beje beveik viską šiame renginyje galima nusipirkti ir kas svarbiausia įpirkti, vis dėl to ne veltui pavadinimas šaukia: „Grafikos darbų mugė!“.

Kol scena tuščia, parodinės patalpos prigrūstos ryškių rėmelių akiniuočiais su lengvais alkoholiniais gėrimais rankose, nosies atstumu tyrinėjančiais 2011-ųjų grafikos šedevrus. O jų čia daugiau ir tankiau nei reklaminių banerių kuriame nors naujienų portale. Suvokiu kokiame iš tikro vizualiame amžiuje gyvename. Kol bejėgiškai stengiuosi sufokusuoti akis į kurį nors darbą, žmonių srovė nepastebimai nuneša kairėn, ten kur kiekvienas kampas paskirtas „kiečiausioms“ ir šiuolaikiškiausioms Londono spaudos studijoms. Susitempusios visą savo įrangą, stakles, interjerą bei nuotaikas, kiekviena stengiasi atkreipti į save dėmesį. Mėgėjai buriuojasi prie iliuziją„patiems pasigaminti“ antspaudą ant marškinėlių siūlančio madingai barzdoto meistro, štampuojančio jau gal kokią trisdešimtą „unikalaus“ dizaino versiją. Palieku naujokus ir nukreipiu plataus kampo žvilgsnį į išmargintas sienas, pasirinkimas milžiniškas, kainos protingos, originalumo 2%. Pastebimi populiarūs trendai, detalūs laukinės gyvūnijos motyvai, aštrios geometrinės figūros laužančios minkštas linijas MTV stiliuje, minimali neoninė spalvų gama, medkirčiai su languotais marškiniais, Edgaras, taip Alanas Po, atrodo visas internetas subėgo į vieną kriauklę.

Po truputį pradedu suvokti šio renginio tikslą, pliusus ir minusus. Palieku studijas ir popieriaus karpymo/klijavimo dirbtuves mėgėjams ir nuo kūrybiškumo bei didžėjų apsvaigusiems hipsteriams. Noriu atrasti parodą, o štai ir ji. Pagaliau unikalumo ir originalumo lygis pastebimai išauga, be jau be galo žinomų iliustratorių darbų tokių kaip McBess atradau ir perliukų, apie kuriuos pastudijavęs pakalbėsiu ateityje. Tiesą sakant buvo džiugu išvysti ir aukščiau minėto McBess didžiulius detalumu pasižyminčius darbus, priglaudžiau nosį ir aš ne prie vieno, būsiu atviras. Kai kokiai trisdešimčiai jaunuolių, jau ilgiau nei valandą stoviniuojančių eilėje buvo atsakyta, jog bilietų nebėra, po truputį pradėjau mėgautis šia spalvų, technikų ir spalvų (ar jau minėjau spalvas?) orgija.

Baltų kubų ir institucinio tariamai konceptualaus meno išvargintam dizaineriui čia puiki vieta atsipalaiduoti. Taip ir padariau paskutines penkiolika minučių, skenavau sienas žvilgsniu neieškodamas kažko ypatingo, sugėriau viską į savo pasąmonę, kad vėliau grįžęs po gan varginančios dienos susapnuočiau kokį spalvingą sapną. Sapno neprisimenu (:P), tačiau įsigytas eBoy puodelis pasaldina rytinę arbatą įkvėpimo šaukšteliu.

Renginio organizatoriai teigia, jog jų tikslas atskleisti grafikos dizainerių ir iliustratorių scenos energiją ir pašėliškumą. Pastebimai jiems tai puikiausiai pavyko, tačiau tarp viso to dar atskleista šios scenos kirpimo/klijavimo ir vienodumo kultūra, kuri galbūt yra viso to neatsiejamas bruožas. Penas pamąstymui.

Skiriu šį straipsnį visiems, kas nebijo įsivaizduoti toliau lietuviško beržo kamieno, apaugusio šimtus metų brandintu nostalgijos pelėsiu. Arba sugebantiems be didesnių kančių mintyse suprojektuoti vištos ir dulkių siurblio hibridą. O gal net surašyti išsamią naudojimo instrukciją. Truputį per daug rėksmingumo, per radikalu? Panašių išgalvotų darinių gyvastis yra bene tokia pat sena, kaip visos žmonijos kultūros ištakos — užtenka prisiminti graikų mitologiją ir įvairias žmogaus-arklio ar žmogaus-jaučio peripetijas, be jokio šypsnio veide linksniuojamas ir šių dienų sakiniuose. Tačiau vien apie hibridinius sutvėrimus čia neskaitysite. Kažkurį pusiau eilinį vakarą Bouwe van der Molen netikėtai atvėrė akis ir leido viltingai suvokti, kad egzistuoja ir kitoks požiūris. Negalėjau tylėti ir džiaugiausi kaip vaikas, gavęs proginį saldainį.

Džiugu buvo dar ir dėl to, jog atrastasis kilęs iš Olandijos. Nors koks gi skirtumas, kur autorius gyvena, daugelis pasakytų. Gal ir naivu, bet jau kurį laiką jaučiu nevalingą potraukį beveik viskam, kas kūrybiška ir kas siejasi su nevystančių tulpių žeme. Olandų dizainas man yra kaip vieninga nedidelių sensacijų visuma — bent kartą prisiartinęs negali lengvai pamiršti ir jautiesi užtikrintas, kad prireikus vėl gausi reikiamą kiekį šviežienos, net jei reguliariai žiūrėtum į vieną ir tą patį plakatą. Ta šalis šiuo atveju yra tarsi etiketė, subtiliai pagražinta pažangiausių spaudos technologijų pagalba, savaime viliojanti desperatiškai pulti domėtis. O gal pulti prie kompiuterio klaviatūros. Ar tai būtų Droog design praktiškų daiktų šedevrai ar netipinės KesselsKramer idėjos, dauguma atvejų nesunkiai atspėsi tą konstruktyvų ir šiek tiek iškrypusį braižą. Bouwe van der Molen jiems nenusileidžia, netgi atvirkčiai — lengvai pasiduodu, nes dar nebuvau sugalvojusi, kaip atrodytų voro ir elnio derinys.

Veido plaukai + Iliustracija apie tai, kaip paaugliai įsivaizduoja savo ateitį

Būdamas nepriklausomu grafikos dizaineriu, Bouwe van der Molen taip pat dalyvauja įvairiuose dizaino projektuose ir užsiima savo paties inicijuota kūrybine veikla. Vienas esminių to pavydžių — tinklaraštis Freaky fauna, kuriame talpina iliustracijas, kitus dizaino darbus ir taip pat įkvepiančius kūrinius iš interneto platybių. Dėl mano pažinties su Bouwe kūryba kaltas būtent Freaky fauna, nepagailint nuopelnų ir ganėtinai intriguojančiam pavadinimui. Tai yra reiškinys, apimantis ne tik judančią fauną iš realaus, kasdienio pasaulio — fauna čia galima laikyti elementų ir išgalvotų gyvių visumą, sujungiamą į kažką nesveiko. O gal tai neįpareigotas firminis ženklas, kuriam netgi galima išreikšti prielankumą feisbuke.

Iliustracija straipsniui apie skyrybas

Bouwe van del Molen kūryboje svarbiausias yra turinys, mažiau — pateikimas. Jis piešia tai, ką diktuoja intuicija ir, žinoma, smarkiai išlavinta vaizduotė. Juk būtų sunku dėl to ginčytis, ar ne? Autorius be galo žavisi įvairiais mechaniniais įrengimais ir anatomija, kuria daugiau ar mažiau fiktyvius gyvų padarų schematinius piešinius. Arba sujungia šiuos visus pomėgius tam, kad nupieštų katės kostiumo mechanizmą. Užuominos į dadaizmo idėjų stilistiką. Jo darbuose galima įžvelgti nemenką ironijos dozę supančiam pasauliui, taip pat aptiksime šiek tiek politikos ar socialinių temų vaikų portretuose, diplomatų profiliuose ar ekscentriškų asmenybių portretuose. Daugeliui ta ironija bus galbūt nesuprantama, piešiniai neestetiški arba net šlykštūs, tačiau tai yra Bouwe vizitinė kortelė, pakankamai ryškiai išskirianti jį būryje kitų individų. Ir ypač todėl, kad fantazija nėra taisyklių visuma, kurią galėtų primesti pikti vairavimo instruktoriai arba žmonės, galbūt nepagydomai įklimpę savo pačių ribotume. Stilistika teigia tą patį — atsainumas, nutolimas nuo tipinio grožio mene sampratos, kuri jau ir taip senokai tapo nuvertėjusia valiuta. Nemaža dalis tinklaraščio turinio — eskizai. Ryškiomis spalvomis, laisva linija ar išplaukusiais siluetais pabrėžiama idėja, nes būtent ji ir yra svarbiausia. Čia drąsiai eksperimentuojama kaitaliojama atlikimo technika, nuo išgrynintų vektorių iki tradicinės grafikos ar paprasčiausio tušinuko.

Katės kostiumas

Nors Bouwe taip pat turi turtingą portfolio su įvairioms rimtoms kompanijoms atliktais darbais, atrodo, kad tarsi specialiai ieškotų užsakymų, kurie yra įdomesni, šiek tiek kitokie ir vos ne specialiai subalansuoti jo paties stilistikai ir fantazijai. Pavyzdžiui, iliustracija žurnalui prie sraipsnio apie skyrybas, kurioje vaizduojami įvairių įprastų daiktų ir gyvūnų pjūviai, pupelės logotipas, skirtas populiarinti sodininkystę mieste. Viskas daugiau ar mažiau vientisai „nenormalu“. Ir nuojauta, kad aplinkoje toleruojami įvairūs kūrybiškumo atspalviai, uždeda dar vieną didelį pliusą Olandijai.

Mintyse nusikeliu į Amsterdamą ir svajoju apie naujo receptinio gydymo metodo atsiradimą — puslapio Freaky fauna vartymą prieš miegą ūmių sutrikimų arba lėtinės romantizmo ligos kankinamiems pacientams. Arba profilaktiškai visiems, fantazijos lygiui palaikyti ir gerinti. Belieka užsidėti įsivaizduojamą šeško kostiumą ir pasakyti virtuvinei kriauklei sarkastišką „labanakt“.

Rankų darbo spaudos ir šilkografijos entuziastai bei mėgėjai dabar turėtų pasislinkti arčiau savo „vaizduoklių“ nes Eric Nyffeler tai daro labai gerai, turiu omeny plakatus… Jau kurį laiką galime drąsiai teigti, jog gyvename „indie“ kultūros žydėjimo laikotarpyje. Nors gal iš tiesų tiksliau būtų sakyti „jie“ gyvena, nes vargu ar pas mus atsirastų daugiau už vienos rankos pirštų kiekį, tokių, „vieno žmogaus“ dirbtuvėlių kaip „Doe-eyed“.  Ne, tikrai nenagrinėsiu kodėl ir kaip, nebandysiu paaiškinti jau tūkstančius kartų apkalbėtas temas apie „problemas“, kurių nėra. Tiesiog pristatysiu aukščiau minėtos kultūros atstovą ir įvaizdintoją, gyvenantį savo svajonėmis.

Taigi „indie“ kultūra tai iš dalies „DIY“ (do-it-yourself), dar kitaip „pasidaryk pats“ kultūra, kuri kaip žinia pastaruosius dešimtmečius buvo nepagrįstai prislėgta vartotojiškumo ir žmonių tinginystės. Džiugu, jog „kažką“ pasigaminti pačiam tampa vėl madinga ir ne taip sudėtinga.

E.Nyffeler dirbtuvėlė įsikūrusi, tiksliau jis pats įsikūręs už Linkolno (JAV, Nebraskos valst.). Kaip pats atskleidžia visą savo dieną tenka paaukoti darbui didelėje korporacijoje marketingo skyriuje, tik po to tamsiais vakarais menininkas/dizaineris gali sau leisti prisiliesti prie dažų. Ši sąlyginai trumpa E.Nyffeler dienos dalis ir domina mane labiausiai. Idėja kurti plakatus „Doe-eyed“ įkūrėjui kilo neišvengiamai tuo metu kai jo grupė pradėjo koncertuoti. E.Nyffeler suprato gero plakato svarbą ir vietoj kreiva ranka užrašyto skelbimo apie grupės pasirodymus pradėjo kurti autentiškus vertę turinčius kūrinius. Čia ir paaiškėjo tikrasis jaunuolio talentas, gal grupei ir nesisekė, tačiau vienam jos nariui dabar tikrai netrūksta dėmesio.

Nors E.Nyffeler vis dar gyvena svajone, jog kada nors išgarsės kaip atlikėjas ir galės mesti „dizaineriavimo“ amatą, tikrojo pripažinimo jis sulaukia iš kitų „indie“ scenos grupių: „The Decemberists“, „Andrew Bird“, „St. Vincent“, „Yeasayer“ ir kt. „Grandžiški“ menininko antspaudai patraukė ir keleto įrašų kompanijų dėmesį.

Daugelis jau pastebėjo keistą „indie“ scenos fetišą šilkografijos spaudos būdui, kai kurios pradedančios grupės rūpinasi ne tik  savadarbiais plakatais, marškinėliais, bet netgi kompaktinių diskų antspaudais, kurie beje tikrai malonūs akiai, ko kartais gali nepasakyti apie ausis. Tokiu būdu nevisai gera grupė gali didžiuotis vertingu plakatu arba kita atributika. Tiesa kalbu profesinės ligos paveiktas, todėl prašau melomanų nepeikti už „viršelio“ garbinima.

E.Nyffeler šioje vietoje atrado  aukso viduriuką, kurdamas muziką gamina tikrai gerus plakatus kitoms geroms grupėms.

„Doe-eyed“ darbai paperka savo „retro“ atspalviais, pastelinės, purvinos spalvos primena senosios mokyklos plakatus, netgi tam tikra ornamentika pasiskolinta iš 60-ųjų ir 70-ųjų. Tiesa, jog daugelis šiuo metu naudoja panašius triukus savo darbuose, tačiau retas taip taikliai pataiko. Galbūt E.Nyffeler autentišką efektą padeda sukurti natūralus šilkografinės spaudos brokas, nes ofsetine spauda imituoti panašaus tipo plakatai atrodo mažų mažiausiai kaip nesusipratimas. Moralas gali skambėti hipokritiškai ir banaliai, bet akivaizdu, jog šilkografija autentiško grafinio dizaino sferoje visada turės pranašumą.

Atsiradus progai ir pagerėjus finansinei būklei būtinai įsigysiu bent vieną darbą ir paremsiu menininką. Rekomenduoju ir jums.

„Eric plans on continuing to screen-print posters, meeting a dog he can actually stand, and deserting graphic design completely in the off-chance his rock-n-roll dreams actually come true.“  — ištrauka iš autoriaus tinklalapio.

www.doe-eyed.com

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būdamas penkerių po tėvo mirties persikėlė gyventi į Angliją, antrojo pasaulinio karo metu mokėsi internatinėje mokykloje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokykloje, Centrinėje menų mokykloje, Karališkąjame menų koledže. Pasinaudodamas savo charizmatiška asmenybe A. Fletcheris sugebėjo gauti stipendiją studijoms Yale‘io universitete. Tad 1956 m. vedė savo mylimąją italę Paolą Biagi, susikrovė daiktus ir iškeliavo į spalvingąją svajonių šalį — Ameriką. Dar būdamas studentas gavo užsakymą sukurti viršelį tuo metu prestižiniam amerikiečių žurnalui „Fortune“.

Pavargęs nuo apniukusio, nepriteklių kamuojamo Londono Fletcheris žavėjosi JAV spalvingu ir turtingu, karo nepaliestu gyvenimu, šviesomis ir šiuolaikiniu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, prašiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi sugebėjo Milane rasti sau itin garsų klientą – „Pirelli“. Šiai kompanijai sukurta šmaikšti šlepečių reklama iki šiol yra vienas labiausiai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nematytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spalvomis užkariavo niūrų miestą.

Su dviem buvusiais bendramoksliais įkūrė firmą Fletcher/Forbes/Gill. Gan greitai jie tapo madingiausiais dizaineriais Didžiojoje Britanijoje, sugebančiais sujungti griežtus kaligrafijos rėmus su amerikietiško pop meno žavesiu. Tačiau meniška Fletcherio prigimtis jam neleido paskęsti komerciniuose vandenyse.

1963 m. jis su dar keliais bendraminčiais įkūrė „Dizaino ir meno direktorių asociaciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton viešbučio salėje asociacija surengė geriausių savo grafikos darbų parodą, kuri sulaukė netikėto, didžiulio pasisekimo, klientai ėmė rikiuotis eilėmis. Tai buvo itin svarbus žingsnis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/Forbes/Gill virto į Fletcher/Forbes/Crosby. Į klientų sąrašą įėjo tokie gigantai kaip „Shell“, žinių tarnyba „Reuters“, knygų leidėjas „Penguin“. Prie trijulės ėmė jungtis vis daugiau menininkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebegali pridėti dar daugiau pavardžių prie kompanijos pavadinimo. Taip gimė „Pentagrama“, penkių dizainerių idėjų kalvė.

Žinomiausi to meto A. Fletcherio darbai — sukurti įvaizdžiai Komerciniam Kuveito bankui, Lloyds of London, iki šiol gyvuojantis Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria & Albert Museum) logotipas, Reuters žinių tarnybos logotipas naudotas net iki 1996 m. ( jo buvo atsisakyta dėl netinkamumo kompiuterių ekranams) ir Direktorių instituto (Institute of Directors) logotipas. Visi jie pasižymi grakštumu, lakoniškumu ir įsimenančiais, iki tol nematytais sprendimais. Tai idealūs pavyzdžiai posakiui — genialumas slypi paprastume.

„Pentagrama“ vis plėtėsi, kompanijos atšakos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėkmingai veikia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiausiai – grafinių žaidimų. Tad įsirengęs studiją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malonumą. Vienas tokių – meno direktoriaus pozicija leidykloje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pilnai išlieti savo kaip menininko potencialą.

1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rinktinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. daugybę metų brandintą knygą „The art of looking sideways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol laikoma privaloma turėti knyga kiekvieno, grafika ar dizainu besidominčio, lentynoje. Knyga kupina šmaikščių citatų, anekdotų ir įvairių vizualinių įdomybių, autoriaus mėgstamų koliažų ir eskizų, netgi praktinių patarimų kaip praplėsti savo akiratį, pamatyti daugiau.

Taip jis pristatė knygą plačiajai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepaprastai smalsaus pasauliui žmogaus dvasią geriausiai apibūdina draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jo nepailstamą įkvėpimo ieškojimą kasdienybėje, jis nuolat vaikštinėjo su pieštuku ir bent skiautele popieriaus, visą pasaulį norėjo parodyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti menininko darbų retrospektyvinę parodą grafikas netikėtai mirė 2006 m. rugsėjį.

Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą grafinio dizaino koncepciją Anglijoje, bet ir daugybės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesulaukė jo darbus šlovinančio renginio skambiu pavadinimu „50 metų grafinio darbo (ir žaidimo)“, vykusio Londono Dizaino muziejuje. Tačiau nemarūs lieka jo įkvepiantys darbai ir sparnuota frazė jog „Dizainas tai nėra kažkas ką tu darai, tai gyvenimo būdas.“

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei.

Hans Christian sako, kad dažnai būtent sapnai paskatina kurti. Malonūs, siurrealistiniai ir visiškai nenuspėjami. Jis įgyvendino du projektus, paremtus sapnais, tarsi savo sapnų vizualizacijas. O Christina domisi psichoanalizės ir emocijų teorijomis ieškodama atsakymo į klausimą, ar įmanoma vien formomis bei spalvomis sukelti stebėtojui liūdesį, pyktį ar džiaugsmą. Kai nutrinama linija, skirianti paprastą grafinį vaizdą nuo ideologijos, atsiveria nauja plotmė, kurioje ir rastume „Oh Yeah“ studiją.

„Oh Yeah“ nėra tipinė dizaino studija. Jų portfolio neišvysite komercinių lankstinukų ar pakuočių. Hans Christian Oren ir Christina Magnussen vertina kūrybą „po pietų“, todėl atlikus įprastus darbus, padedančius dizaineriui išgyventi kapitalistinėje visuomenėje, pora persimeta į neribojančias „Oh Yeah“ kūrybines erdves. Studija gimė 2008 vasarį kaip jų bendros saviraiškos  įprasminimas.

Kūrėjų pažintis siekia mokymosi Westerdals School of Communication laikus. O toliau buvo keliaujama kartu tiek kūrybiniais, tiek bendro gyvenimo keliais iki Londono Central Saint Martins ir atgal į Norvegiją, kur Hans Christian įsidarbino Norwegian Ink, o Christina – Creuna agentūroje.

„Oh Yeah“ junginys dalyvavo parodose Norvegijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o vienas paskutinių jų darbų yra skirtas jau neblogai žinomam projektui „It could be me but it is actually Paul Paper“.

„Hopefully, somebody will look twice at the picture and if they think it‘s weird and wonder why, then I‘m happy.“ — Christina Magnussen
„Viliuosi, kad kažkas pažvelgs į paveikslą ir jei manys, kad jis keistas bei galvos kodėl, tada aš būsiu laiminga.“

Dueto darbai talpina savyje vektorius, tipografiją, ranka pieštus vaizdus ir fotografiją, sukurdami konstruktyvias, bet kartu ir žaismingas kompozicijas. Monochromatinių spalvų sprendimai tarsi verčia kelti egzistencinius klausimus ir pažvelgti giliau į užkoduotas formas bei siurrealistinius vaizdus. Kaip pagrindinį įkvėpėją „Oh Yeah“ įvardina XXa. norvegų dailininką ir abstrakčiosios dailės pradininką Norvegijoje Gunnar S. Gundersen, teigusį, kad mažesnis detalių skaičius kūrinyje daro kūrinį stipresnį. Abstrakcionizmo užuominų galima justi ir jų pačių darbuose, kaip ir pamatyti perpieštą paties Gundersen atvaizdą. Tiesa, „Oh Yeah“ visgi turi užsakovą – žurnalą „D2“. Tačiau argi duodantis visišką kūrybos laisvę užsakovas nėra pusiau netikras ir nerealus?

„Design is a way of living, not just ordinary salary work. That is what „Oh Yeah“ studio is all about, us collaborating and exploring new fields and visual expressions, but most of all a place to have fun.“
„Dizainas yra gyvenimo būdas, ne tik paprastas darbas už atlygį. Štai apie ką yra „Oh Yeah“ studija, sujungianti ir išbandanti naujas sritis bei vizualines išraiškas, bet labiausiai — vieta gerai praleisti laiką.“

Žinoma, kad ir kiek mus veiktų sapnai ar noras dirbti nevaržant jokiems nurodymams, tikrai ne visi gali turėti vienokią ar kitokią „popietinę studiją“, dažnai visas galimas jėgas atiduodami pagrindiniam darbui, už kurį mokamas atlyginimas. Gal tokie dalykai įmanomi tik šalyse kaip Norvegija, esančiose šimtu žingsnių toliau nuo Lietuvoje galiojančių tendencijų?  Norvegai nuo senų laikų, kai dar žemės buvo labiau nuklotos akemenimis ir reikėjo kažkaip įsitvirtinti gyvenimui nurenkant juos rankomis, yra darbui atsidavusi tauta, bet kartu sukūrusi liberalius įstatymus, numatančius kuo žmogiškesnes darbo sąlygas. Taip atsiranda vietos panašaus tipo projektams. Kai nėra stiprios profesijų diferenciacijos ir valytojas gerbiamas taip pat kaip vadybininkas, kūrėjai gauna erdvę reikštis nebijant būti apšauktais per mažai naudingais ekonomikai. Tačiau jie nepuola į viešumą, o dirba nuosekliai ir kantriai. Galbūt dėl jaučiamos tolerancijos ir kad beveik nėra prieš ką maištauti? Tada atsiranda poreikis atsižvelgti į savus sapnus bei vizijas. Arba maištas prieš gerovę, jau seniau iškilęs radikalių muzikos stilių atsiradimu.

Visgi daug kas priklauso nuo asmeninio nusiteikimo bei ryžto daryti daugiau negu būtinai reikia. Šiuo atveju „Oh Yeah“ gali būti puikus pavyzdys tiems, kurie vis dar nedrįsta peržengti minėtos ribos. Ir, aišku, įkvėpimo šaltinis rudeniui su skandinaviškos vėsumos priemaiša.

Dizainerių internetinė svetainė.

Į madą grįžta gamta ir natūralumas. Tikriausiai nieko naujo nepasakiau, tačiau tęskite skaitymą ir tikrai nenusivilsite. Kalbėsiu apie New York’o dizaino studiją šmaikščiu pavadinimu Hunter Gatherer. Kas nežinote, Hunter—Gatherer tai socialinis reiškinys, kuris jau senokai buvo išnykęs iš mūsų visuomenės, tačiau šiuo metu po truputį vėl atsigauna. Šiuo terminu apibrėžiama žmonių grupė, kuri savo išgyvenimui naudoja tik tai, ką jai duoda dirva ir medžioklė. Na, bet ką aš čia vėl… Kalba eina visiškai ne apie tai, nors gal šiek tiek.

Apskritimas Kvadratu

Iš tiesų, pavadindamas Hunter Gatherer studiją vien tik dizaino, padariau didelę klaidą, kaip matote šie žmogeliai puikiai susidoroja ir su kadrine animacija. Be to pilnas aprašymas skambėtų taip: dizaino, iliustracijos, animacijos ir produkcijos studija.

Kiekvienas šios studijos objektas yra rankų darbo. Todd St. John studijos įkūrėjas, savo aistrą medienai ir medžio dirbiniams puikiai pritaikė viename iš moderniausių miestų pasaulyje, kur dauguma žmonių seniai pamiršo tikros medinės lentelės kvapą.

Nusistovėjusi nuomonė, kad mediena yra archajiška medžiaga ir asocijuojasi tik su mediniais šaukštais ar langinėmis, po truputį blėsta mūsų visuomenėje. Pabodę suglebę plastikiniai žaislai, įrankiai ir kiti objektai puikus paskatinimas tokiems žmonėms kaip Hunter Gatherer. Lietuvoje taip pat galima pastebėti modernesnių medienos dizaino pavyzdžių. Tokio tipo minimalistiniai stilizuoti mediniai žaislai gali puikiai vystyti vaiko vaizduotę ir estetikos pojūtį.

Pamoka apie palydovus

Kaip tikri medžioklės ir žemdirbių visuomenės nariai Hunter Gatherer jau nuo pat įsikūrimo nusprendė laikytis mažoje grupelėje. Nors ir žinomi visame pasaulyje, apdovanoti beveik visais įmanomais dizaino apdovanojimais jie vistiek išlieka ištikimi savo tradicijoms ir nepasiduoda populiarumo pagundoms.

Šis paprasčiausias nusistatymas tikriausiai ir žavi didžiąją Hunter Gatherer gerbėjų dalį, pavargę nuo mašininės štampuotos produkcijos, jie su nekantrumu laukia kuo juos pamalonins jauki Todd St. John dirbtuvėlė.

Pats Todd St. John vertas atskiro straipsnio, mat be studijos taip pat, dalindamasis savo patirtimi, dalyvauja Yale School of Art’s vertinimo komisijoje, bei reguliariai eksponuoja savo nekomercinius kūrinius.

Pabaigai reikia pripažinti, kad Todd St. John ir Hunter Gatherer vėl grąžino į žmonių kasdienybę medienos kvapą, tekstūrą, faktūrą ir kitokį matymo kampą.

O, grįžtant prie Lietuvos, manau, jog šiuo metu kaip ant mielių augančios panašaus modelio dizaino parduotuvėlės, studijos ir butykai, turi puikų pavyzdį kokia tūrėtų būti tikrai patraukli ir sava jų kūryba. Kartais atrodo, jog mūsiškiai šiek tiek užsimiršta. Sukūrę porą patrauklių modelių tiesiog puola juos „prakišinėti“ už didžiausius pinigus, kurių nesinori mokėti vien dėl to, kad tai neatrodo nuoširdu.

Daugiau Hunter Gatherer darbų rasite čia.

Žiūrėdama į šias iliustracijas galvojau, kad turbūt niekada neįvyks tai, ką senokai prognozuoja skeptikai – kompiuteriai niekada iki galo neišstums tradicinės grafikos, knygų ir niekada nepritrūks tokių, kurie mėgausis karpymu, klijavimu ir gyva rapidografo linija užuot piešę vektorius kompiuteriu. Jų autorė teigia, kad būtent taip tradiciškai ji ir kuria, bet su tam tikra skaitmeninių priemonių pagalba. Tačiau ji nekenčia pikselių.

Cristiana Couceiro yra iliustratorė bei dizainerė iš Portugalijos, Lisabonos. Pastaruoju metu Portugalija savo kūrėjais ir stiliumi man ima ryškėti Europos kontekste. Žinoma, teigiama prasme. Žmonės sako, kad ten vitrinose gali pamatyti gražių iškabų su logotipais ar šiaip tipografijos net ant paprastos kepyklėlės langų. Cristiana taip pat teigia, kad Portugalijoje klesti geras dizainas, jei tokia sąvoka apskritai yra pagrįsta.

Kūrėja studijavo mediją ir komunikaciją, tik po kurio laiko atrado dizainerės perspektyvą. Šiuo metu ji dirba mažoje dizaino agentūroje kūrybos direktore ir laisvu laiku iliustruoja. Jos vaizdus spausdino New York Magazine, Pilot Magazine Naujojoje Zelandijoje ir keletas kitų ne mažiau girdėtų. Taip pat Cristiana darbą galite sutikti ir Paul Paper, apie kurį jau rašėme, projekte „Could be me“.

Cristiana Couceiro koliažai primena modernizmo pradžią, vintage, truputį abstraktumo ir tikslumo. Senovinių fotografijų iškarpos derinamos su matematinėmis formulėmis, skaičiais ir diagramų liekanas primenančiomis linijomis pagal pačios autorės susikurtą sistemą. Senų nuotraukų herojai jos vaizduotėje atgyja naujoje, šiuolaikiškumu dvelkiančių detalių ir akcentų aplinkoje. O Polaroid fotoaparatų pomėgis pasireiškia kai kuriose iliustracijoje figūruojančiu Polaroid logotipu bei išplaukusių nuotraukų galerija.

“The light in Lisbon is always inspiring. And the contrasts. Lisbon is deliciously decadent, ripped in time, full of vintage elements. And I let myself get lost in those little details.”

(Šviesa Lisabonoje yra visada įkvepianti. Ir kontrastai. Lisabona yra skaniai sunykusi, suplėšyta laiko, pilna vintage elementų. Ir aš leidžiu sau pasiklysti tose mažose detalėse.)

”I wanna be like Greta Garbo. Or a Blue Angel, Marlene, Louise Brooks. Amalia, the fado singer. A retro look and a digital collage. On Saturdays I like to go through flea market collecting memories. <…> Collecting other people’s memory to build a new one.”

(Aš noriu būti kaip Greta Garbo. Arba Blue Angel, Marlene, Louise Brooks. Amalia, fado dainininkė. Retro išvaizda ir skaitmeninis koliažas. Šeštadieniais aš mėgstu vaikštinėti po blusų turgų renkant prisiminimus. Renkant kitų žmonių prisiminimus, kad sukurti naują.)

Taip kuria Cristiana Couceiro. O aš vis žiūriu į persišviečiančius raudonus bei mėlynus apskritimus, užgožiančius dieduką su ūsais ir paltu tarsi iš Caro laikų. Šiuolaikinio minimalizmo bei senovės vaizdinis suderinimas veikia tarsi lengvas persidirbimas ar euforija ir imi nebejausti tas dvi priešybes skiriančios ar jungiančios ribos. Prisijaukinti portugališkus prisiminimus.

Daugiau portugališkų prisiminimų galima pamatyti čia.

foto: Martynas Rudzinskas

Su kuo jums asocijuojasi Lietuva? O su kuo ji asocijuojasi atvykusiam į ją užsieniečiui? Kas yra suvenyras? Kokia jo paskirtis? Šiuos ir dar daugiau klausimų aptarinėjome su dizaineriu iš Vilniaus Edvardu Kavarsku. Keista, kad iki šiol praeidamas ir ignoruodamas senamiesčio gatvelėse įsikūrusių suvenyrų parduotuvėlių prekystalius nesusimąstydavau apie tai. O gal ir susimastydavau, bet greitai numodavau ranka: “visa tai turistams…”.

Taigi Lietuva, mes čia gyvename, važiuojame į svetimus kraštus atostogauti. Kiekvieną vasarą jei ne patys parsivežame tai vistiek gauname dovanų bent miniatiūrinę piramidę, Eifelio bokštelį, kokį magnetuką ar raktų pakabuką, kurį tikriausiai paslepiame į kokią tamsią dėžę spintoje, prie kitų mums nieko nesakančių menkniekių. Manote svetimšalis atvykęs į Lietuvą nesijaučia taip pat? Alaus bokalai, gintaru išmarginti paveikslėliai, moliniai varpeliai, puodukai, banalios nešvankios figūrėlės ir begalė kitų “prikeptų” lyg blynai suvenyrų, paruošti eksportui į viso pasaulio tamsiąsias dėžes. Tenka pamatyti ir visai su Lietuva nesusijusius suvenyrus, tokius kaip matrioškos, ramiai stovinčius ant prekystalių. Kokią žinią turėtų nešti visi šie daiktai, ar tai tiesiog pinigais verčiamas molis, medis ir gintaras?

foto: Martynas Rudzinskas

E. Kavarskas pasitelkęs nenaują, tačiau Lietuvoje dar neišvystytą, dizainerišką požiūrį pabandė sukurti kitokį suvenyrą. Dauguma suvenyrų, tokių kaip šaukštai, švilpynės, marškinėliai, kepuraitės atlieka tiesioginę savo funkciją, tačiau visiškai nekalba apie vietą iš kurios jie yra. Atvažiavęs svetimšalis dažniausiai vangiai, įsipareigojimų spaudžiamas, išleis keliasdešimt eurų dešimtajai peleninei savo namuose, bet per ją visiškai neįsigilins į grindinį ant kurio stovi, peizažą ar architektūrą kuriuos mato, kalbą kurią girdi aplink.

Pagal E. Kavarską pagrindinė jo suvenyrų idėja edukuoti keliautoją, atskleisti jam pačias pagrindines vertybes, kurias turime ir parodyti jų trapumą. Tuo pačiu nusimesti žemdirbių, girtuoklių ir post sovietinio krašto etiketes, subtiliai ir filosofiškai pateikiant savo šalį. Konceptualumas ryškiausia šių suvenyrų, paprastu ir aiškiu pavadinimu “From LT”, dalis.

Suvenyras: Legenda / foto: Martynas Rudzinskas

Pirmoji “From LT” suvenyrų serija buvo orientuota į akivaizdžius mūsų krašto, gamtinius ir kultūrinius paveldus: legendas, tradicijas, gamtos atributus, raštus, kalbą.

Kaip padovanoti žmogui iš svečios šalies pasaką girdėtą vaikystėje, kaip pristatyti gintarą tik tokį koks jis yra Lietuvoje, o ne visame Pabaltyje? Vienas iš pirmosios “From LT” serijos egzempliorių trumpai pristato Lietuviškąją gintaro “atsiradimo” versiją, pasitelkiant “Jūratės ir Kastyčio” dramą. Mėgintuvėlyje, lyg didžiausios mitologinės pilies šukė, patalpintas mažas gintarą primenantis akmenėlis įgauną žymiai didesnį kultūrinį krūvį nei A4 formato paveikslas išdabintas tikrais gintarais. Palyginti nykštukinė mūsų jūros pakrantė tikrai nėra skirta masiniam gintaro eksportui ir perdirbimui, tačiau būtent tame trapume ir slypi tikrasis žavesys.

Suvenyras: Žemė / foto: Martynas Rudzinskas

Pristatyti galima viską, bet dažniausiai mieliausi yra konceptualūs ir nepastebimi dalykai. Žemė, visur jos pilna, tačiau Lietuvoje nuo seniausių laikų jai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. E. Kavarskas žemės žiupsneliu susiejo giliausias tautos tradicijas per senovės Lietuvos deivę Žemyną. Viename atviruke supažindinama su krašto mitologija, papročiais ir liaudies menu. Ar ne to mums ir trūkstą reprezentuojant Lietuvą kaip kultūros sostinę? Trumpai, aiškiai, bet tiesiai į taikinį.

Suvenyras: Ornamentai / foto: Martynas Rudzinskas

Pristatomi ir tokie abstraktūs, sunkiau apčiuopiami dalykai kaip raštai, tautinės grafinės išraiškos. Nekiekvienas iš mūsų žino kokia raštų įvairovė paplitusi Lietuvoje, kuo skiriasi margulių motyvai nuo obuolinių ir agurkinių ir kuriam kraštui jie yra būdingi.

Manau, šios trumpos neapkraunančios sudėtingumu dovanėlės puikus įvadas į gilesnį Lietuvos krašto suvokimą, o gal net ir pastudijavimą.

Suvenyras: Kernavės archeologinė vietovė / foto: Martynas Rudzinskas

Įgyvendinant projektą „World Heritage FROM LT” buvo siekiama plačiajai visuomenei pristatyti keturis Lietuvos kultūros paveldo objektus, įrašytus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą: Vilniaus istorinį centrą, Kuršių Neriją, Kernavės kultūrinį rezervatą, Struvės geodezinį lanką. Manyčiau, jog ši serija nukreipta į siauresnę auditoriją. Tokie suvenyrai, lyg trumpos iškarpos iš enciklopedijos ar Wikipedijos, kurios gali būti ir nereikalingos, tačiau visada įdomu papildyti savo žinių bagažą, ypač kai svečiuojiesi nekurortiniame visiems nuo A iki Ž žinomame krašte. Reikia manyti, jog į Lietuvą keliauja žmonės ne paplūdimiuose degintis ar lankyti visiems žinomus pasaulio stebuklus, o pažinti subtilesnę neišpopuliarintą kultūrą ir jos paminklus. Šioje serijoje dar ryškiau atkreipiamas dėmesys į minimų vietovių laikinumą ir trapumą, pabrėžiant, jog tai ką jūs laikote rankose nėra tikrasis smėlis iš Kuršių Nerijos ar akmuo iš Vilniaus senamiesčio grindinio, tai ką jūs laikote yra istorija, žinios, mintis pamąstymui.

Suvenyras: Vilniaus istorinis centras / foto: Martynas Rudzinskas

Džiugu, jog vis dažniau susimąstome ne tik apie materialius dalykus, ne tik apie daiktelį, kurį galime atiduoti, bet ir viso to tikrąją prasmę. Suvenyrai tai tik maža dalis to ką mes galime pristatyti kitaip, novatoriškai ir įsimintinai, juk vis dėlto, grįžęs iš tokio mažo krašto žmogus greičiau prisimins kažką mažą, bet svarų, nei tai ko mes neturime, bet bandome parodyti.

E. Kavarskas pasakojo ir daugiau savo idėjų, kurios tikrai galėtų pagelbėti Lietuvai, linkime jam sėkmės.

P.S.: Mielai pasidalinsime šiais daikčiukais su keletu iš jūsų. Norintys gauti juos palikite porą žodžių komentarų skiltyje, kad galėtumėme susisiekti.

Suvenyras: Kuršių Nerijos nacionalinis parkas / foto: Martynas Rudzinskas

Suvenyras: Struvės geodezinis lankas / foto: Martynas Rudzinskas

foto: Martynas Rudzinskas

Žemėlapis nurodantis “Stebuklo” plytelę Vilniuje / foto: Martynas Rudzinskas

Lietuvių kalbos pagrindai / foto: Martynas Rudzinskas