Medicina besidomintiems skaitytojams tai tikriausia atrodys tarsi universiteto koridoriuose skambantis anekdotas, padedantis atsiminti ligų pavadinimus ir kitus spalvingus terminus. Juk Phlegmona – išplitęs pūlinis puriųjų audinių uždegimas, kurį sukelia pūliniai mikrobai, patekę pro sužeistą odą arba gleivinę. Fui… viskas skamba nelabai maloniai.

Tačiau šiandien aš kalbu apie jauną vaikinuką iš Sheffield’o, po slapyvardžiu besislepiantį įspūdingų gatvės piešinių autorių. Jis yra tarsi karikatūristas, savo nespalvotais piešiniais užkariaujantis Europą ir jos apleistus pastatus. Manyčiau, daug kas su manimi sutiks, jog griūvančių ir negyvenamų statinių gražinimas graffiti piešiniais ne tik puošia kaimynystę, bet gali paversti ją populiaria, lankytina galerija. Panašios nuostatos laikosi ir Phlegm: „Geriau jau piešiniai gatvėse, tampantys miestų architektūros dalimi ir paveikti aplinkos, o ne keistos drobės meno galerijose.“

Didelio formato, juodai balti piešiniai ir išskirtinių bruožų personažai – vizitinė Anglijos menininko kortelė. Beveik visi Phlegm vaizduojami personažai yra jo paties kuriamų karikatūrų veikėjai. Popierinis piešinių variantas išleidžiamas kas keturi mėnesiai, tačiau pastaruoju metu gatvės kultūra ir graffiti yra tiesiog užvaldę jaunąjį kūrėją. To pasekoje žurnaluose piešiamos istorijos persikelia į gatves ir į labiausiai autoriaus mėgstamus apleistus pasatus.

Kol skeptikai piktinasi ir kariauja prieš vėjo malūnus, Phlegm puošia didingus statinius savo didingais piešiniais. Taip ir toliau!

Daugiau menininko piešinių jo asmeniniame puslapyje.

Visada mėgau siurrealius dalykus, todėl prisipažįstu, išvydusi miesto su milžiniškais veidais nuotrauką, net šoktelėjau. Šis vaizdas manęs nebepaleido – būtent taip ir prasidėjo mano pažintis su prancūzų fotomenininku JR, atskleidusi, kad tas vizualinis nerealumas yra tik ledkalnio viršūnė jo kūryboje.

JR. Net ir gerai panaršius internete informacijos apie patį menininką išties beveik nerasi. Skelbiama nebent tai, kad jis prancūzas, tačiau asmenybė neidentifikuota ir toliau rašoma tik apie kūrybą. Nelabai daug smalsiai nosiai. Bet būtent toks ir yra šio menininko tikslas – kelti klausimus. Ir pirmiausia savo darbais.

JR savo internetiniame puslapyje išdidžiai teigia eksponuojantis savo darbus didžiausioje pasaulio galerijoje – gatvėje. Taigi turbūt nestebina ir tai, kad savo kaip kūrėjo karjerą jis pradėjo paišaliodamas grafičius, t.y. – kaip jis pats sako – iššaukdamas pasauliui: „Aš čia buvau“. Kiti sakytų, gal kiek ir barbariška, bet turbūt tik nepaisant taisyklių atrandama kažkas tikra. Būtent tuo laiku menininkas ir suprato gatvės jėgą.

Klijai ir popierius yra dabartiniai JR ginklai, kad ir kaip darželinukiškai tai skambėtų. Tačiau visai nevaikiškai jau nuo savo pirmojo projekto pasinaudodamas viešąja erdve JR žaidžia su žmogaus reakcijomis į vaizdą. Dažniausiai mes įpratę, kad gatvėje nuo reklamų ant įvairių pastatų į mus žvelgia maloniai nusiteikę, besišypsantys gražuoliai, tuo tarpu jaučiu, kad savo pirmuoju projektu „Portrait of Generation“ JR sutrikdė ne vieną žmogelį Paryžiaus gyvenamųjų namų kvartaluose ant sienų iškabinėdamas milžiniškas priemiesčio banditų nuotraukas bei prie jų pridėdamas informaciją su jų vardais, gyvenamąja vieta. Jau įsivaizduoju reakcijas, turbūt ne vienas praeivis netikėtai išvydęs pagalvojo: „C’est quoi ce merdier?“

Projektas buvo JR reakcija į 2005 metais emigrantų iš Afrikos sukeltus neramumus Paryžiaus gatvėse, dar kartą išryškinusius įtampą tarp turtingų didmiesčių ir skurdžių priemiesčių. Šiaip visgi turiu pripažinti, kad ir kiek gilinausi, projekto idėjos iki galo nesuvokiau – nuotraukose banditai, darantys baisias grimasas, lyg savęs karikatūras. Visgi tame yra kažkas, kas kabina, verčia mąstyti. Turbūt apie situacijos absurdą.

Dar vienas JR projektas, nors jau ir kitame kontekste, taip pat žavi. Turbūt kiekvienas yra bent kažkiek girdėjęs apie jau daugiau nei pusšimtį metų nesibaigiančius nesutarimus tarp Palestinos ir Izraelio dėl teritorijų. Taigi, JR nusprendė gal kiek ironiškai pažaisti šia tema: 8 Izraelio ir Palestinos miestuose ant juos skiriančių sienų abiejuose sienų pusėse iškabino milžiniškus izraeliečių ir palestiniečių tų pačių profesijų portretus. Jau galit įsivaizduoti kokią nesantaiką tai galėjo sukurstyti. Ir pats JR pasakojo aplink girdėjęs: tau nepavyks, būsi „supakuotas“ ir t.t. Ir visgi pavyko. Tačiau man įdomiausia šios istorijos dalis yra ši: kai aplink menininko darbais apklijuotas sienas susispietusių žmonių buvo paklausta, ar jie gali pasakyti, kuris yra kuris, daugelis negalėjo atsakyti. Čia manau ir buvo šio projekto sėkmė, galbūt kiek praplėtusi šiaip jau kovingai nusiteikusio regiono gyventojų sąmonę. Pagalvokit, jie kovoja dėl kažkokių savo tariamų idealų, žudo vieni kitus, nė nesuvokdami, kokie yra panašūs. Gal jau metas mesti atgyvenusius principus?

Nežinau kaip jūs, bet aš retai girdžiu apie vyrus, kovojančius už moterų teises. Būtent tuo ir įdomus 2008 metais JR pradėtas projektas „Women“. Savo internetiniame puslapyje JR pasakoja, kad keliaudamas po besivystančias šalis suvokė, kad nors ir moterys yra tų visuomenių ramstis, tačiau vyrai vis dar valdo gatves. Todėl savo darbais Afrikoje, Brazilijoje, Indijoje bei Kambodžoje siekė parodyti moterį.

Bent man vaizdai iš šių šalių yra patys įspūdingiausi – matai, kaip nuotraukos pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą, nepriklausomai nuo kūrėjo. O ir šiaip norisi tikėti, kad tiems vargingų šalių gyventojams, niekad turbūt taip ir neįžengsiantiems į meno galeriją, ant sienų pamatytos nuotraukos taip pat padarė ne tik stiprų vizualinį įspūdį, bet ir privertė pamąstyti.

Šio projekto įkvėptas JR sukūrė ir filmą „Woman are Herous“, jis net buvo pristatytas Kanuose. Siūlau jį pasižiūrėti, juk dažnai sulindę į savo „problemas“ pamirštam, kad ir tokie dalykai egzistuoja.

Kaip pastebėjau, naujausiuose darbuose JR kiek atitolsta nuo socialinių problemų, labiau nagrinėja vizualumą. Kuriant projektą „Unframed“ buvo paimti žymių fotografų darbai ir patalpinti netradicinėse vietose, norint sukelti netikėtų minčių. Štai kaip autorius teisinasi:

It doesn’t matter today if it’s your photo or not. The importance is what you do with the images, the statement it makes where it’s pasted. (Šiandien jau nebesvarbu, ar tai tavo nuotrauka ar ne. Svarbiausia tai, ką tu darai su tais vaizdais, kokias reikšmes jie kuria tam tikroje vietoje.)

Šveicarija. Ten buvo uždrausti statyti minaretai.

Tuo tarpu projekte „Wrinkles of the City“ ant sienų atsiduria senų žmonių atvaizdai, kurie atrodo išties labai tekstūriškai ir žaviai bei kartu ir kiek mistiškai – jau nebeaišku kas yra ko tęsinys. Gal net būtų galima sakyti, kad tie žmonės vaizdžiai įkūnija seno pastato ar net dar plevenančią senų laikų dvasią: užsimerkę, atskirti nuo pasaulio, jaučiantys, kad nebetinka šiam laikmečiui, kartu ir naivūs, iškrentantys iš šiuolaikinio pasaulio konteksto ir vizualikos. Ir pats JR sako, kad seni žmonės tarsi vaizduoja miesto atmintį ir kai jie išmirs, dings atmintis. Ar jos reikia? Čia jau kitas klausimas.

Jaučiu, kad masyvūs vaizdai netradicinėse vietose turi išties didelį poveikį. Ir to vertę ypač galima suprasti varganose šalyse, kur galbūt ant sienos pamatyti darbai kažkokiam žmogui ir tebus vienintelis santykis su menu per visą gyvenimą.

2011 metais JR tapo TED Prize laimėtoju už netradicines idėjas. Tad baigsiu su kūrėjo mintimi, išsakyta atsiimant prizą:

Art is not supposed to change the world, to chage practical things, but to change perceptions. Art can change the way we see the world. Actually the fact that art cannot change things makes it a neutral place for exchanges and discussions, and then enables you to change the world. (Menas neprivalo keisti pasaulio, praktinių dalykų, o tik keisti suvokimą. Menas gali pakeisti tai, kaip mes matome pasaulį. Žinoma, faktas, kad menas negali pakeisti kažko, padaro jį neutralia vieta apsikeitimams ir diskusijoms ir tik tada galima keisti pasaulį.)

JR projektas „Inside Out“.

Šis autorius, maištininkas ar tiesiog pokštininkas patraukė mano akį savo minimalizmu, paprastumu ir aiškumu. Vaikiną, pasivadinusį Mobstr slapyvardžiu galėtume įvardinti gatvės meno minimalistu, estetu ar gal net poetu. Gatvės menas, dažnai asocijuojantis mums su rėkiančiomis spalvomis, didelių gabaritų piešiniais ir įmantriais šriftais, šio autoriaus rankose tampa taikliu, įžūliu, būtent ant šios sienos skirtu atsirasti lengvu štrichu.

Mobstr savo mintims ir protestui reikšti renkasi stencilų technikos pagalbą. Jo darbai, nors atrodo ganėtinai paprasti, nereikalaujantys daug pasiruošimo bei įgūdžių yra  išskirtiniai savo idėja bei erdve, kurią vaikinas pasirenka jų įgyvendinimui. Kiekvienas jo stencil’as yra paliekamas tiesiogiai jam parinktoje miesto erdvėje. Būtent pasirinkta specifinė erdvė sukuria šiems atrodytų paprastiems papokštavimams papildomą idėjinę prasmę. Tarkime stebėdami projektą pateiktą šiose nuotraukose galime pastebėti kone ginčą primenantį dialogą. Pats autorius teigia, jog mūsų miestų įstatymai yra absurdiški, tarkime niekas nekreipia dėmesio į milžiniškas reklamas ant pastatų, kurios tiesiogiai stengiasi paveikti mus, tačiau visi pradeda panikuoti pamatydami piešinį ant sienos. Juokingiausia, jog kai Mobstr pasirenka vieną ar kitą sieną bei panaudoja ją savo retoriniams klausimams ar piešiniams, ši kūryba jau kitą dieną būna sunaikinta, tačiau aplinkui esančios šiukšlės, besimėtančios čia jau amžinybę taip ir lieka voliotis toliau.

Jau užsiminiau, kad Mobstr turi ganėtinai kritišką nuomonę apie reklamines kampanijas viešose erdvėse, jo manymu neteisinga, jog maišas pinigų suteikia teisę verslininkams talpinti savo reklamas ir tiesiogiai veikti miesto gyventojus kur tik nori ir kada tik nori. Tuo tarpu piešiniai, kurie neturi jokio materialinio tikslo ir visiškai nekenkia visuomenei miesto erdvėje yra netoleruojami ir tiesiog uždažomi net neįvertinus jų meninės vertės. Reklamoms skirtas vietas miesto erdvėse, Mobstr dažnai išnaudoja savo tikslams.

Jau minėjau, jog pasirenkama erdvė ir pastatai vaikinui labai svarbūs. Jis visuomet tikrina ar pastatas yra privati nuosavybė ar vieša visiems priklausanti erdvė. Būtent tokias “valstybines” erdves jis ir renkasi savo idėjų įgyvendinimui.

Mobstr manymu, mums stengiamasi įdiegti, jog gatvės menas yra blogas užsiėmimas, vien purškiamų dažų buteliukas turi visiems kelti neigiamas emocijas. Jo manymu būtent dėl tokių stereotipų daugelis žmonių praranda galimybę pamatyti, jog gatvės menas yra įdomus, provokuojantis ir pralinksminantis. Tuo tarpu tie, kas nesivadovauja stereotipais, dažnai atranda ir mėgaujasi šia meno forma. Tačiau Mobstr taip pat teigia, jog situacija labai pasikeitė po Banksy išpopuliarėjimo, gatvės menas tapo patrauklesne meno sritimi bei sulaukia daugiau teigiamų emocijų nei anksčiau.

Greta įvairių, kontraversiškas mintis sukeliančių užrašų, Mobstr naudoja ir piešinių stencil’us. Šiems piešiniams taip pat būdingas aiškumas, estetiškumas bei minimalistiškumas. Dažnai jie kuria situaciją, reprezentuojančią urbanistinio miesto peoblematiką, skatina šiek tiek pamąstyti ar tiesiog atspėti ką autorius turėjo galvoje.

Mobstr atkreipia dėmesį savo išsakoma pozicija, stencilų technika puikiai prisideda prie jo tikslo įgyvendinimo ir sukelia norą sekti, ką vaikinas sumąstys ateityje.

Šio iš New Castle kilusio ir šiuo metu Londone gyvenančio menininko galeriją rasite jo profilyje flickr svetainėje.

Prieš keleta dienų visai netikėtai akis užkliuvo už gatvės kultūros ir meno leidinio “vna”, kuris turiu pripažinti puikiai darbuojasi savo srityje. Šmaikštūs straipsniai, gyvi interviu, neformalus ir nenuobodus stilius — ko daugiau reikia leidiniui apie šiuolaikinį meną? Mano dėmesį patraukė keletas jaunų ir savo stilistika originalių gatvės menininkų, vieną iš jų ir pristatysiu. Kalbu apie Reka One iš Melburno.

Visų pirma Reka mane sudomino tuo, jog sugebėjo pasiekti visapusę harmoniją, kuri yra nemenkas uždavinys visiems kūrybinėje srityje dirbantiems žmonėms. Kalbu apie asmeninių pomėgių, kūrybiškumo, komercijos, gatvės bei formalaus meno pasaulio pusiausvyrą. Kaip tik vakar turėjau malonumo paklausyti jauno muzikanto minčių ir dvejonių apie tai ar  įmanoma vienu metu pristatyti kūrybišką bei nuoširdžią kūrybą bei gauti iš to finansinę naudą. Ar menininkas turėtų eiti šia linkme? Kartais riba tarp populiarumo, uždarbio iš kūrybos tampa labai slidi, gadina asmenybes bei jų kūrybą. Tuo tarpu Reka, pradėjęs savo ieškojimus jau nuo penkiolikos metų, atrodo rado išeitį, galbūt ne visiems, bet asmeniškai sau tikrai.

Pirmieji Reka darbai suprantama pasirodė gatvėje, Melburne, kuris daugeliui primena apie stulbinnačią šio miesto gatvės kultūrą ir nerealius piešinius ant sienų. Jo braižas keitėsi, sėmėsi įkvėpimo iš aplinkos ir kitų menininkų, anime kultūros. Pamažu pradėjo ryškėti asmeninis stilius, dinamiškumas, abstrakcijos pomėgis. Pats menininkas užsimena, jog ankstesnė jo kūryba skyrėsi nuo dabartinės. Ir vėl prisiminus paminėtą harmoniją, galima paminėti, jog Reka drąsiai gali pasigirti, jog įžengė ir meno tvirtovę — galerijos erdvę. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog Reka atsisakė gatvės galerijos. Jis teigia, jog galerijinės erdvės jam niekuomet nepakaks ir pabrėžia, jog nenori sekti tų menininkų pavyzdžiu, kurie vos pajutę komercinę naudą, atsisako ne tokios patogios ir šiltos kūrybos tiesiog gatvėje. Reka neabejodamas atsako, jog nelegali kūryba gatvėje jam yra labai svarbi ir neatsijiema jo gyvenimo bei kūrybos dalis. Visgi sprendimas rengti parodas menininkui suteikė galimybę įgauti naujos patirties bei praplėsti besidominčių jo kūryba ratą. Kalbant apie komercinę pusę, Reka taip pat galima sakyti pasisekė susigaudyti. Greta asmeninės nepriklausomos kūrybos, jis užsiima ir grafikos dizainu, dirba su žinomais brendais ir organizacijomis.

Reka pristato parodą

Kalbant apie gatvės menininkus, visuomet nevengiama pridurti, jog “perėjimas” į baltą kubą tolygus asmeninei mirčiai. Pavyzdys, kuomet pats menininkas pradeda eksponuoti savo darbus, norėdamas pasiekti platesnę auditoriją, bet tuo pačiu neatsisako gatvės taisyklių bei nuolatinės grėsmės pakliūti į nemalonumus galimybės, galėtų iliustruoti, jog panašu judame įdomesne kryptimi ir pasiektas šiek tiek liberalesnis sprendimas negu vien arba-arba. Reka apie savo asmenines patirtis ir nuotykius gatvėje nekalba labai daug, tačiau užsimena, jog į policijos rankas teko patekti tik du kartus, vienas jų — Japonijoje. Interviu paklaustas apie būdus išsisukti ir pabėgti, menininkas taip pat per daug neišsiplėčia, tiesiog pataria dirbant komandoje visuomet sprukti visiems į skirtingas puses.

Reka darbai pasižymi labai detaliu personažų išbaigtumu, kiekvienas jų turi savotišką charakterį ir nuotaiką. Pasirinktas stilius primena, jog gyvename postmoderniame amžiuje, čia galima rasti detalių iš klasikinės animacijos, japonų anime kyborgų, gyvūnų motyvų, vaikiškų iliustracijų ir dar nežinia ko. Žavus atrodo ir abstrakcijos, fantazijos bei emocijos pajautimas. Abejotina, jog Reka stilistiką supainiotumėte su kokio kito menininko, žinoma, šis stilius greitai adaptavosi naujokų erdvėje, todėl dažnai jo elementų galima atrasti dar tik pradedančių menininkų, ypač ieškančių įkvėpimo kitų darbuose, kūryboje.

Vėlgi Reka turbūt lengviausia būtų priskirti prie vizualiai estetiškų ir daugelio dėmesį patraukiančių darbų, kiti dar pridurtų iliustratyvių ar net dizaineriškų. Labai gilių konceptualių kapstymų menininkas nesistengia pateikti, nors ir kuria serijas tam tikromis tematikomis, visgi, norėdami ieškoti reikšmių tai turėsite daryti patys, akademinių išvedžiojimų pagal abėcėlę ir konceptualumo taisykles bei pritempimo prie “kažko švento” čia nėra. Kita vertus ar jų reikia?

Labiausiai džiugina tai, jog gatvės menas ir pati kultūra, kadaise pradėjusi žengti vos pirmuosius žingsnius, šiuo metu pasiekė tą lygį, kuomet galime atrasti tikrai įdomių, kokybiškai dirbančių, turinčių savo poziciją menininkų. Greta protesto ir paprasčiausio taginimo, šioje milžiniškoje galerijoje galima rasti daug daugiau idėjų, aistros bei filosofijos. Galų gale tarptautinėje scenoje pasirodė ir rytai, Rusija visai neseniai daugelį nustebino savo drąsiais galima pavadinti gatvės meno performansais, apie tai bandysiu plačiau pakalbėti ateityje.

Pabaigai norėtųsi pridurti, jog gatvės menas, nors išlaiko pagrindines tradicijas, tačiau kažkokiu būdu sugeba išlikti dinamiškas ir novatoriškas, nepasiduoda pagrindiniams aukštojo meno pasaulio kanonams bei hierarchijai. Kodėl ir kaip šiai scenai pavyksta išlikti chaotiškai lieka atviru klausimu, nors neabejotinai tai turėtų būti labai susiję su pačia gatvės kultūra ir nuolatiniu pasipriešinimu, jaunatvišku idealizmu, žargonu bei kitokiu matymo kampu, kuris dažniausiai padeda sukurti daug kūrybiškesnius rezultatus už tuos, kuriuos išprovokuoja institucijos.

Asmeninis Reka One puslapis čia.

„Išprotėjęs miestas pačia geriausia to žodžio prasme“ — tokios mintys pirmiausia šauna į galvą išvydus Katalonijos sostinę.

Visų pirma – architektūra ir visų pirma – Antonio Gaudi, legendinis secesinės krypties architektas, kurio dėka Barselona šiuo metu yra miestas nepanašus į jokį kitą pasaulyje. Apie Gaudi prišnekėta daug, galbūt netgi per daug, mat jis yra toji reprezentacinė miesto figūra, be kurios neapsieina nei vienas turistinis vadovėlis apie Barseloną. Miestas tiesiog pulsuoja eklektika ir įkvėpimu, čia dera nauja ir sena, išdekoruotas kiekvienas kampelis, nesvarbu, ar jis atvirai matomas, ar pastebimas tik atsitiktinai užvertus galvą aukštyn. Nors graffiti piešimui Barselonoje šiuo metu nėra legalių sienų (miesto valdžia visomis išgalėmis kovoja su „sienų terliotojais“), unikalaus gatvės meno čia netrūksta, jis nuostabiai susilieja su gotikine senamiesčio aplinka ir arabiška Viduramžiais gyvavusios Kordobos atmosfera, kuri yra tokia efemeriška ir neapčiuopiama, kad ją paprasčiau yra pajusti negu išvysti. Galbūt Gaudi pasakas primenanti, floristiniais ir gyvūniniais motyvais dekoruota architektūra davė postūmį Barseloną paversti vienu didžiuliu meno kūriniu, o galbūt architekto kūryba natūraliai įaugo į jau ir taip kūrybišką ir žaismingą vietinių gyventojų mentalitetą.

Barselona galėtų būti pavyzdys, rodantis, kad suteikti miestui gyvybės ir patrauklumo gali ne tik iki koktumo tobulai atnaujinti senamiesčio pastatai ar stringantys gyvenamųjų namų renovacijos projektai, bet tiesiog maži, spalvingi ir originalūs kampeliai, kurie dažnai ir esti patys įdomiausi.

Plakatai iškabinti gyvenamųjų namų balkonuose – akcijos „Už ramią kaimynystę!” dalis

Durys ar žaliuzės, slepiančios uždarytas parduotuvėles – beveik neteko matyti tokių, kurios nebūtų išpieštos, paprastai pačių savininkų užsakymu.

Barselona yra dalis smagaus projekto – „Space Invaders“, paremto populiariu praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio žaidimu. „Space Invaders“ projektą 1998 m. pradėjo prancūzų menininkas, žinomas tiesiog kaip Invader,  jis išplito daugelyje pasaulio miestų. Projekto esmė – įvairiose miesto vietose įtaisomos plytelės, vaizduojančios „pikselinius“ padarus iš klasikinio žaidimo. Barselonoje jų yra 17. Žemėlapyje pasižymėjus visų „space invaders“ buvimo taškus ir juos sujungus gaunamas vienas didelis „space invader“. Atsitiktinai klaidžiodama radau tik 2 plyteles, vėliau susivokiau, kad norint rasti visas tiesiog buvo galima pasinaudoti internetu. Visgi, kai kurie „invaders“ Barselonoj jau yra „mirę“, t.y. pašalinti pastatų savininkų.

Dar daugiau unikalių lopų gatvėse galima rasti čia.
Dėkojame už reportažą Marijai Sajekaitei.

Šis gan keistas ir maištingas iliustratorius niekada negalvojo, kad ateityje organizuos asmenines parodas, jog žmonės plūs į jas kaip į didžiausią įvykį. Jam piešimas nuo vaikystės atrodė tik nekaltas žaidimas, žaidimas, kuris vėliau peraugo į neišgydomą ligą. Richard’ą Colman’ą galima pavadinti neformaliu iliustratoriumi: tatuiruotėmis išmargintas kūnas, agresyvi eisena ir iššaukianti apranga, darbai sukurti Burzum sukeltame tranze.

Iš tiesų retai kada tarp šiuolaikinių jaunųjų iliustratorių galima rasti radikalesnį gyvenimo stilių pasirinkusį, pasisekusį, įdomiai savo darbus atliekantį piešėją. Žvelgiant R.Colman darbus nereikia įgudusios akies ar menotyrinio įžvalgumo tam, kad pajustum chaotišką autoriaus asmenybę ir pamatytum šiuolaikiniams iliustratoriams būdingą estetiškumą ir švelnumą supainiotą su atviru, iškrypusiu žiaurumu. Šis bruožas ir suteikė R.Colman unikalią vietelę tarp tokios begalės iliustratorių šiame pasaulyje. Galima drąsiai teigti, jog nedažnas turi drąsos bent šiek tiek nukrypti nuo šių dienų nutylimų vaizdavimo kanonų, bet tuo pačiu išlikti, nepabijokime to žodžio, rinkoje.

Gimęs ir užaugęs ramioje Vašingtono suburbijoje jaunasis R.Colman dažnai ištrūkdavo į sostinę išlieti savo verdančio maištingo būdo ant sienų ir sunkiosios muzikos koncertuose. Jam patiko kunkuliojanti miesto masė, jo civilizuotumas persotintas užslėpta, kartais ištrykštančia agresija.

Tą pačią dieną iliustratorius galėdavo lankytis nemokamuose muziejuose ir parodose, mėgautis tauriomis skulptūromis ir paveikslais, o vėliau išnykti kokiame turistų nepasiekiamame miesto užkampyje tam, kad įgyvendintų savo vaizduotėje atsiradusius vaizdinius ant neprižiūrimų, žaizduotų miesto sienų.

Besikartojantys personažai bei ornamentai autoriaus darbuose dėliojami imituojant hieroglifus ir Bizantiškus paveikslus.

R.Colman prisipažįsta pasijutęs labai keistai nepastebėjęs to laikotarpio, kai trumpaamžiai jo grafiti darbai po truputį persikėlė į rėmintą popierių ir galerijas. Gyvename tokiame amžiuje, kai netgi anksčiau naktimis besislapstančių „vandalų“ nusikaltimai tampa galerijų puošmenomis. Savotiškas paradoksas, savęs neigimas, tačiau tai jau kita istorija ir diskusija.

Šiuo metu, po audringų ir nepavyzdingų meno studijų Bostone ir darbo New Yorke, R.Colman ramiai gyvena įsikūręs studiją Holivude, jo parodos visada susilaukia didelio susidomėjimo ir gerų atsiliepimų. Niekada rimtai apie savo liguistą norą piešti negalvojęs iliustratorius dabar būtent iš to ir gyvena. Daugiau autoriaus darbų galite rasti čia.

Pamaniau, kad jau senokai kalbėjome apie dabar visame pasaulyje „ant bangos” esantį gatvės meną. Na, o ne tik manyti, bet ir parašyti apie Alexandros Vasmoulakis mane privertė pats faktas, jog kūrėjas kilęs iš Graikijos. Gerą pusmetį man teko gyventi nedidelėje, pop turizmu pagarsėjusioje Graikijos saloje pavadinimu Kreta. Atsimenu, kaip vargau bandydama ten rasti bent kažką šiuolaikiškesnio nei dviejų tūkstančių metų senumo meno kūriniai ir istorija. Turbūt buvau prasta ieškotoja, o gal man nesisekė — galiu pridurti tik tiek, jog Graikija mano galvoje užstrigo kaip labai tradiciška, nuobodi ir vis dar Aristotelio laikais gyvenanti valstybė. Praėjo jau metai ir tik dabar, atradusi šiuolaikinius menininkus iš Graikijos (beveik visada iš Atėnų), pradedu vėl susidomėti šiomis žemėmis ir įsitikinu, jog gyvenimas saloje niekuomet neatstos gyvenimo žemyne, o salos sindromas labai realus negalavimas.

Alexandros Vasmoulakis visų pirma pasižymi savo išskirtiniu stiliumi, kurį jau jeigu įsidėmėsite, tai su niekuo kitu nesupainiosite. Daugiausiai reakcijos ir ovacijų sukelia jo grandioziški piešiniai ant apgriuvusių ir neapgriuvusių namų sienų. Galbūt jums pasirodys, jog menininko sukurti herojai per daug vienodi, neišreiškia konkrečios idėjos ir tėra tik gražūs piešinukai iš eilinės spalvinimo knygelės. Tačiau, jei kalbėtume apie miestus ir jų gyventojus, turbūt pastebėtume, jog kiekvienas iš jų turi savo ypatumus, savo charakterį, simboliką ir išraiškas.  Šie spalvoti personažai taip pat yra miesto gyventojai, galima sakyti eidami per gatves ir ieškodami kur pasislėpęs vienas ar kitas personažas, atseksite siužetą, jų pokalbius ir intrigas. Kaip ir realiame pasaulyje šie herojai gyvena ant juodesnių — labiau apleistų bei baltesnių — pablizgintų sienų. Labai norėdami galėsite atspėti jų nuotaikas, kastas ir net stereotipus.

Turbūt pastebėjote, jog mūsų krašte tokių grafiti piešinių dažnai, o gal ir visai nesutiksime. Ryškios spalvos, išraiškingos linijos ir siužetai — teks pripažinti labiau būdingi šiltų kraštų gyventojams. Atrodo, mene tai atsiskleidža ryškiausiai. Jei paimtume lietuvių grafiti ir sulygintume su šiltųjų kraštų, galėtume surasti daug skirtumų tiek pačioje piešimo manieroje, tiek siužetuose — pas mus dažniau vyrauja niūresnės, ne tokios sodrios spalvos, motyvai ir siužetas ne tokie išraiškingi ir atkreipiantys dėmesį, paprastesnis atlikimas. Beje, garsieji Brazilai, praeitais metais lankęsi Kaune ir papuošę gatves, kaip ne keista taip pat pasižymėjo ryškiu koloritu bei išraiškingumu. Nesu grafiti ekspertė, tačiau drįsčiau teigti, jog šių piešinių nepriskirsime prie tradicinio grafiti stiliaus, čia jaučiamas ir atitolimas nuo vandalizmo, ir ypatingas priartėjimas prie estetikos. Įdomu ar kiti, save vadinantys „tikraisiais“ grafiti meistrais, priskirtų tokią kūrybą prie tradicinio gatvės grafiti?

O koks gi šių personažų autorius? Žmogus jis paprastas, dar jaunas, ne tiek daug matęs gyvenime. Jis džiaugiasi, jog jo menas sukelia emocijas, teigia, jog tai pagrindinis jo tikslas — „nesvarbu teigiamos tai emocijos ar neigiamos, kai tavo kūryba sukelia labai daug skirtingų reakcijų, tuomet gali būti tikrai laimingas“ — teigia gatve ir jos atvirumu besimėgaujantis vaikinas.

Įkvėpimą jis randa labai originaliai ir… paprastai. Teigia, jog geriausi įkvėpimo šaltiniai yra seksas ir geras miegas. Na, ką gi kaip sakoma tobulumas paprastume.

Nors Alexandros gatvėje išsikovojo pripažinimą ir šiuo metu įgyvendina nemažai komercinių užsakymų, pats teigia, jog mėgiamiausios jo vietos mieste yra kuo purvinesni, labiau apleisti ir neprižiūrimi taškai. Tokiose vietose jauti ypatingą norą ar netgi pareigą padaryti kažką gero.

Turbūt daugeliui kyla klausimas kiek laiko užtrunka išpiešti tokius milžinus, viename iš interviu vaikinas pasakoja, jog dažniausiai užtrunka iki trijų savaičių, žinoma, oro sąlygos ir asmeninė nuotaika taip pat labai svarbūs.

Na, o mane šis kūrėjas maloniai nuteikė tuo, jog neapsiriboja vien grafiti, jis kuria ir instaliacijas, piešia, ieško įvairių formų ir išraiškos būdų. Manau, neužsiciklinti ir visuomet ieškoti kažko naujo, dar neišbandyto ir kitokio — yra patys svarbiausi ir dažnai sudėtingiausi uždaviniai jaunam žmogui. Lauksime ir daugiau graikiškos kūrybos, na o jums siūlau užsukti į asmeninę menininko svetainę ir įvertinti kitokių technikų, tačiau ne mažiau įdomius jo darbus.

Ketvirtadienis. Kovo 19.  Berlynas. 10val. ryto. Pasaulio kultūrų rūmai (Haus Der Kulturen Der Welt). Išsvajotoji „3’rd PICTOPLASMA CONFERENCE”. Keliaujant į Berlyną automobiliu naktį pustant sniegui siaurais Lenkijos keliukais jau sukosi visokios mintys, o mūsų GPS’as, vardu Laimutė, žinojo visus įmanomus šunkelius. Tačiau seniai suplanuota kelionė (bilietus dar prieš Naujus Metus užsisakėme internetu) baigėsi. Buvo galima pamiršti problemas ir trims dienoms pasinerti į fantastinių būtybių ir spalvų pasaulį.

Prieš išvykstant iš vieno asmens teko išgirsti tokį komentarą: „Kokie dar charakteriai? Personažai? Kaip suprasti? Tai čia paroda vaikams? Kurių galų trenktis į Berlyną žiūrėti vaikiškų multikų už 500 litų?” Nieko keisto, pagalvojau, ir beveik nesupykau — juk Lietuvoje apskritai toks reiškinys ar sąvoka kaip “character design” („personažo dizainas”) daug kam negirdėtas.

Renginyje dalyvavo garsūs kūrėjai Klaus Haapaniemi, James Jarvis, w+k tokyo lab, Boris Hopek ir (džiugu) mūsiškiai PetPunk su Vilnių reprezentuojančiu filmuku bei MOYTOY. Konferencijos, simpoziumai ir kūrėjų prisistatymai, performansai, “workshop’ai”, begalybė informacijos, skirtingų pasaulėžiūrų, juoko ir  laisvo, betarpiško bendravimo su dalyviais buvo sutalpinta renginio dienotvarkėje taip, kad norint visur suspėti, daugių daugiausia galėjai ištrūkti pusvalandžiui. Ką jau bekalbėti apie  dar 30 mieste vykstančių parodų, kurias “šturmavo” “PICTOPLASMA” personažai. Prezentacijos ir simpoziumai vyko didžiulėje salėje, primenančioje kino teatrą.

PetPunk filmukas

Labiausiai pralinksmino žmogus raudonomis kelnėmis ir kažkokiu keistu daiktu ant galvos. Prezentacijos pabaigoje, paklaustas, kas tai, susiėmė už galvos ir pradėjo dejuoti: „Ooo.. Kas dabar bus.. Manyje apsigyveno kiniška katė, o nee, ji auga iš mano galvos..” Vėliau paaiškėjo, kad tai Gaston Caba, argentinietis iliustratorius, dalyvaujantis pasaulinėse parodose, bet ypatingai populiarus Azijoje. Neseniai pristatęs apatinių mergaitėms kolekciją Hong Kong’e. Savo pasirodymo metu charizmatiškasis argentinietis pasakojo apie savo piešinių personažus panašiai tokiu stiliumi: „Žiūrėkit, o, kur jis bėga? Na ir kas čia bus toliau? O nee .. Kažkas tave bando pagauti Bėk, bėėk sakau… Ei, o kas tau atsitiko?” (Žiūri į ekraną, kur rodomas jo darbas — pavaizduota lėkštė arbūzo žievelių ‚o ant jų viršaus bejėgiškai guli susprogęs balionas baisiai dramatišku veidu). “Sakiau nevalgyti tiek daug arbūzo.. Vargšelis..” Vieną iš savo piešinių Gaston pakomentavo: „ Lygiai taip, kaip debesėliai žiūri į tai, kas čia vyksta, ir jūs visi taip pat esate ten, piešinyje. Čia vyksta kažkas magiško, ar ne?” Gaston vėliau priklaupęs užtraukė už širdies griebiančią dainą ir pagrojo gitara.

Keistuolis Gaston Caba

Pirmąjį konferencijos vakarą vyko pagrindinės festivalio parodos atidarymas. Sienos prie įėjimo buvo gausiai išmargintos identiškais mažais gyvūnėliais (jų autorius Akinori Oishi savo prisistatymo metu vadindamas save „drawaholic”, prisipažino, jog labai mėgsta mažus daiktus, pavyzdžiui, ryžius ir mėgsta piešti daug vienodų mažų paveiksliukų).

Akinori Oishi

Labiausiai įsiminė vienas nedidelis kambariukas. Viskas aplink — veidrodžiai. Grindys, lubos, sienos. Viduryje, vos leisdama slinkti, prisišliejus prie sienos (nes labai ankšta) lėėėtai sukasi milžiniška koalos galva (su ant jos išaugusia tokia pačia, tik mažesne galva) ir ausis pasiekia kažkokia  keista tyli muzikytė. Nežinau, kuo man taip įstrigo ta koala, bet ją neįmanomai juokinga prisiminti. Štai Ji. KOALA (Autorius — Doudouboy).

Doudouboy Koala

Airių kilmės jaunas animatorius David OReilly kūrė animaciją festivalio atidarymui. Entuziastingai vaikščiodamas iš vieno salės galo į kitą, jis dar pristatė pieštą filmuką apie Octocat, raudoną katę aštuoniomis ilgomis kojomis, ieškančią savo tėvų. Paaiškėjo, jog autorius iš pradžių buvo filmuką patalpinęs „Youtube” neegzistuojančio devynmečio berniuko iš Čikagos RANDYPETERS1 vardu, po to prisipažino, kad tai jo paties kūryba. David tuo norėjo pačiam sau ir kitiems įrodyti, jog “Grubi pieštinė ir nenusaldinta animacija gali kelti lygiai tokias pat ar net dar didesnes emocijas, kaip 3-d animacija” Jei norite pasigerinti nuotaiką, rekomenduoju būtinai pažiūrėti „Octocat Adventure”.

Octocat Adventure

Dar vienas David darbas, kuriame autorius aprašo netradicinį savo požiūrį į animaciją

Užsimaniusiems vykti į festivalį kitais metais, patarčiau: būtinai pasiimti užrašų knygutę ar eskizų sąsiuvinį; geresnį fotoaparatą, nei mano; iš anksto pasirūpinti maistu (arba stora pinigine, jei ruošiatės tris dienas maitintis renginio pastate esančiame bare) ir šiek tiek eurų pamaloninti save “PICTOPLASMA” atributika bei vertingomis knygomis.

Vieną kartą, kai įžengi į fantastinį  personažų pasaulį, supranti, kad tai užkrečiama ir be proto linksma. Ir rimta. Dar ir kaip rimta — kai kuriais personažais, įstrigusiais galvoje, nebeišeina atsikratyti. Na, po trijų festivalio dienų tikėkitės padažnėjusių atvejų, kai kėdė gali pasirodyti su dantimis arba stalas — su ausimis. Kalbant apie realybę, kasmet vykstantis „PICTOPLASMA” festivalis — tarsi elektrošokas, norint pabusti ir atsigauti nuo kasdienybės, pasigaudyti įkvėpimo ar paprasčiausiai pralinksmėti ir galimybė pabendrauti su garsiausiais skirtingų tautybių dizaineriais, filmų kūrėjais, mokslininkais. Klaus Haapaniemi, James Jarvis, w+k tokyo lab…Platesnė informacija apie renginį ir kūrėjus (visi renginyje rodyti filmukai bei nuotraukos iš parodų taip pat patalpinti internete).

Rašė Duobės viešnia: Julija Griežytė.

Vartydama Taschen išleistą “Illiustration Now” (Iliustracija Dabar) knygą, visai netyčia užkliuvau už linksmo brazilės Elisa Sassi pristatymo. Iliustratorė kuria dabar mėgstamus japoniško prieskonio turinčius charakterius, grafiti, trafaretus, lipdukus, žaislus ir daugybę kitokių grožybių.

Elisa kūrybos stilius svyruoja nuo mielai vaikiško iki gatvinio. Ji užbaigė marketingo studijas, tačiau tai buvo tikras atsitiktinumas. Jos draugai teigia, jog ji niekuomet nežinojo ko tiksliai nori ir didžiausią laiko dalį praleisdavo laikydama rankoje pieštuką. Galiausiai, kai suprato, jog nori piešti ir nieko daugiau, atėjo sunkus laikmetis — baigtos ne tos studijos, sunkumai įsidarbinti.

4 metus ji vargo dirbdama reklamos agentūroje ir bandydama gauti pripažinimą. Galiausiai jai pavyko, dabar ji užima meno vadovės/iliustratorės pareigas, o priedo kuria žaislus, apipavidalina rūbus ir įvairius objektus.

“Nemąstau apie savo kūrybą. Tai mano gyvenimas. Labai džiaugiuosi, kai mano vidinio pasaulio sukurti vaizdai paveikia ir kitus žmones — tai priverčia žengti pirmyn.” — džiaugiasi Elisa Sassi.

Autorė teigia, jog dažniausiai naudoja paprastus įrankius: tušinukus, pieštukus, akrilą, purškiamus dažus, kartoną, drobę. Ir kompiuterines programas Adobe Illustrator bei Adobe Photoshop.

Iliustratorės talentu jau pasinaudojo “Nike” kompanija, paprašiusi apipavidalinti riedlentininkų amuniciją ir Japonų restoranas “Japeng”, kuris norėjo komiksų herojus panaudoti savo reklaminei kampanijai. Taip pat jos paslaugomis karts nuo karto pasinaudoja “Aiwa”, “O Baticario”, “Electrolux”, “Computer Arts magazine”, “Polenghi” ir “Nova Schin” kompanijos. Lauksime tolesnių naujienų, o dabar daugiau autorės darbų, kurie, manau, kalba patys už save.

Dar daugiau kūrybos čia.