Žymės: iliustratorius

Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapy­to­jas, iliust­ra­to­rius, dai­lės peda­go­gas Pranas Lapė. Skaitytojams siū­lau inter­viu, kurį pada­riau visai nese­niai, meni­ninko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo ker­ti­nio klau­simo. „Meno“ sąvoka yra plati ir dis­ku­tuo­tina. Turbūt tai yra vie­nas iš tų ter­minų, dėl kurių galima gin­čy­tis iki užki­mimo ir vis tiek pasi­likti su savo asme­ni­niu ir kitų nepa­keistu požiū­riu. Klausimas „kas yra menas?“ gal­būt skamba netgi pre­ten­zin­gai ir be galo įparei­go­jan­čiai. Tad visgi, Jūsų nuo­mone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tik­rųjų. Apie meną galima kal­bėti filo­so­fiš­kai ir isto­riš­kai. Filosofijoje nenu­sa­komi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sun­kiai nusa­komų ar net nenu­sa­komų sąvokų. Svarbiausia, kad įvai­riais lai­kais, šis reiš­ki­nys yra suvo­kia­mas skir­tin­gai. Kai pats susi­do­mė­jau meno prob­lema, pra­dė­jau tyri­nėti — kaip susi­for­mavo ter­mi­nas. Jau žino­jau, kad loty­niš­kai ars reiš­kia gebė­jimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukš­ti­nėti. Baisiai sunku. Niekas nega­lėjo atsa­kyti — kiek su kokiais filo­so­fais iš įvai­riau­sių uni­ver­si­tetų kal­bė­jau. Kiekvienas reikš­davo skir­tin­gas nuo­mo­nes. Bet nie­kas taip ir neat­sakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, pra­si­dėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meni­nis išsi­ver­ži­mas. Jau tada ką nors pada­ręs žmogus tapo kūrėju. Reikia paste­bėti, kad nuo akmens amžiaus pie­ši­nių nie­kur toliau nenu­eita, nes pro­g­reso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kito­kiu rūbu.

Tačiau kūry­bos kaip tokios suvo­ki­mas atsi­rado tik Renesanse. Iki tol nieko pana­šaus nebuvo. Nes juk iš tik­rųjų — ne vis­kas, kas yra suku­riama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kal­bė­dami apie kūrybą, tuo­jau pat gal­vo­jame apie meną. Įdomu, kad šiais lai­kais meno sam­prata yra atmesta ir visi pasi­darė kūrė­jais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pra­deda savo naują kūry­bos etapą, kuria naują ciklą — mezga koji­nes Kaziuko mugei. Ir negali prie­šin­tis, kad toks žmogus nėra kūrė­jas. Bet ne apie tokią kūrybą kal­bėjo neo­pla­to­ni­kai, iš Platono pasi­sko­linę geni­jaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degi­mas die­viš­kąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiks­mas. Posakis „dirba su užsi­de­gimu“ yra atėjęs iš neo­pla­to­niš­kos sampratos.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu, Vaizdas | 9Komentarai

Louis Reith. Žiemiška geometrija

Olandų dizai­nas arba dutch design. Kažin, ar iš bent mini­ma­liai besi­do­min­čiųjų gra­fi­niu dizainu rato atsi­rastų asmuo, kuris nėra gir­dė­jęs šio žodžių jun­gi­nio? Drįsčiau abe­joti. Olandų menų aka­de­mi­jos iki šiol gar­sėja kaip vie­nos geriau­sių būsi­mųjų dizai­ne­rių kal­vių, trau­kian­čios minias inte­re­santų, o konst­ruk­ty­vu­sis dizaino sti­lius tapo Olandijos ski­ria­muoju ženklu. Vienu ar kitu būdu tenka nuo­lat susi­durti su dizainu iš šios šalies. Ir kas­kart malo­niai nustebti. Atrodo, kad olan­dai neke­tina leisti šiam pel­ny­tam koky­bės sta­tu­sui apdul­kėti. Tačiau šį kartą siū­lau pažvelgti į vieno iš gal­būt mažiau žinomų šiuo­lai­ki­nių šalies pio­nie­rių Louis Reith dar­bus ir suteikti sau por­ciją konst­ruk­ty­vios gra­fi­kos vaizdų.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 3Komentarai

Sam Weber, „Musių valdovas“ ir literatūriniai nukrypimai

Musių val­do­vas“

Nepeikite jeigu šį kartą jūsų teis­mui pri­sta­ty­siu jau matytą ir gerai žinomą iliust­ra­to­rių iš New York’o Sam Weber’į. Tiesa, jog šio auto­riaus dar­bai pui­kuo­jasi dau­ge­lyje inter­ne­ti­nių tink­la­la­pių ir jau spėjo šiek tiek įgri­sti dėl per dide­lio dėme­sio. Tačiau pami­nėti dar ganė­ti­nai jauną meni­ninką nuspren­džiau susi­dū­ręs su vienu iš nau­jau­sių jo pro­jektų, kuriame atsi­sklei­džia bran­des­nis Sam Weber’is.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 1 Comment

Senoji vaikiškų knygelių iliustracija

Nuostabaus gro­žio ir lengvo pri­si­lie­timo prie iliust­ra­ci­jos knyga „Bambi — gyve­ni­mas miš­kuose“ (1971). Istorijos auto­rius čekų rašy­to­jas Felix Stalten, iliust­ra­cijų — Mirko Hanák. Mėgaukitės.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 1 Comment

Fotoreporteris be fotoaparato, Jean Philippe Delhomme

Vladimir Kagan“

Pavargęs nuo masi­nės pop iliust­ra­ci­jos ban­gos vis dau­giau laiko pra­lei­džiu ieš­ko­da­mas kažko bran­des­nio, uni­ka­laus. Gal ir per rim­tas žodis šiai pavir­šu­ti­niš­kai ir gan komer­ciš­kai gra­fi­kos šakai, tačiau nesu­reikš­mi­nant ir čia yra kuo pra­tur­tinti save. Šian­die­nos nuo­taika pas­ka­tino atsi­ri­boti nuo kom­piu­te­ri­nės gra­fi­kos, sal­džių pop siur­rea­lizmo spalvų bei japonų viru­si­nių „kidult’inių“ linijų minkš­tumo ir neprie­kaiš­tin­gumo, kurių bega­linį asor­ti­mentą mums bruka laik­me­čio veid­ro­dis inter­ne­tas. Norėjosi kažko žais­min­gai paprasto, natū­ra­laus ir tada pri­si­mi­niau aukš­čiau pavaiz­duotą iliust­ra­ciją, kurios auto­rius jau beveik 30 metų (jeigu nedau­giau) pieš­tuku ir tep­tuku lengva ranka pasa­koja žmonių (daž­niau­siai žymių) iro­niš­kus gyvenimus.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 2Komentarai