Žymės: minimalizmas

Įkėlė: Duobes Svecias | Įkelta: gruodžio 7, 2011

Bas Jan Ader, išmokyk mane nukristi

Prieš porą savai­čių ant devy­naukš­čio stogo kaž­ku­riame iš Kauno mie­ga­mųjų rajonų su atsi­tik­ti­niais drau­gais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alko­ho­liu mano krau­jyje tekėjo sal­dus lais­vės pojū­tis, kurio man, kaip ne vie­nam die­nas nak­tis lei­džian­čiam siau­rose Vilniaus sena­mies­čio gat­vėse, taip trūko. Pamenu, kai, tur­būt, to vidi­nio jutimo pas­ka­tin­tas, atsi­sto­jau ant briau­nos, norė­da­mas pažvelgti žemyn.

Aš nebi­jau aukš­čio, tačiau tąkart išsi­gan­dau kai ko kito – gali­my­bės atsi­spirti nuo stogą juo­sian­čios skar­dos ir nugar­mėti žemyn devy­nis paprasto gyve­nimo aukš­tus, tos žemiš­ko­sios kome­di­jos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijun­giau į užnu­ga­rėje vyks­tantį vaka­rėlį, tačiau šis jaus­mas manęs nebe­a­p­leido. Negalėjau suprasti, ar baisu kri­sti ar pasiekti žemės pavir­šių, ar kri­ti­mas pasi­ren­ka­mas ar pasi­renka tave. Galų gale tai, kad pasi­trau­kiau dėl gali­my­bės, reiš­kia, jog to norė­jau, tik sau nelei­dau. Ką apie tai pasa­kytų Bas Jan Ader?

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 3Komentarai
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: sausio 5, 2011

Zaha Hadid ir architektūros problematika

Turint aistrą įdomioms erd­vėms, mūsų akys daž­niau­siai krypsta į dviejų tipų archi­tek­tū­ri­nius pasta­tus — visai nau­jai iškep­tus, švarius, dar nema­ty­tus, ori­gi­na­lius arba į senus, maty­tus, bet šiuo­lai­ki­nės min­ties ir ran­kos trans­for­muo­tus. Kalbant tiek apie inte­rjerą, tiek apie eks­te­rjerą pasi­taiko sudo­mi­nan­čių naujų pro­jektų, pasi­taiko akį trau­kian­čių senų, tačiau nau­jam gyve­ni­mui pri­keltų. Rodos dau­giau lais­vės ir kūry­biš­kumo archi­tek­tui sutei­kia nau­jas bal­tas popie­riaus lapas, kuo­met gili­nan­tis į vie­to­vės ir gyven­tojų porei­kių spe­ci­fiką kuria­mas visai nau­jas objek­tas. Tokiu atveju senes­nių erd­vių trans­for­ma­ci­jos ir meta­mor­fo­zės lyg ir nėra patys įdomiausi ir kūry­biš­kiausi užsakymai.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 7Komentarai
Įkėlė: Kristina Alijošiūtė | Įkelta: gruodžio 29, 2009

Louis Reith. Žiemiška geometrija

Olandų dizai­nas arba dutch design. Kažin, ar iš bent mini­ma­liai besi­do­min­čiųjų gra­fi­niu dizainu rato atsi­rastų asmuo, kuris nėra gir­dė­jęs šio žodžių jun­gi­nio? Drįsčiau abe­joti. Olandų menų aka­de­mi­jos iki šiol gar­sėja kaip vie­nos geriau­sių būsi­mųjų dizai­ne­rių kal­vių, trau­kian­čios minias inte­re­santų, o konst­ruk­ty­vu­sis dizaino sti­lius tapo Olandijos ski­ria­muoju ženklu. Vienu ar kitu būdu tenka nuo­lat susi­durti su dizainu iš šios šalies. Ir kas­kart malo­niai nustebti. Atrodo, kad olan­dai neke­tina leisti šiam pel­ny­tam koky­bės sta­tu­sui apdul­kėti. Tačiau šį kartą siū­lau pažvelgti į vieno iš gal­būt mažiau žinomų šiuo­lai­ki­nių šalies pio­nie­rių Louis Reith dar­bus ir suteikti sau por­ciją konst­ruk­ty­vios gra­fi­kos vaizdų.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 3Komentarai
Įkėlė: Kristina Alijošiūtė | Įkelta: rugsėjo 25, 2009

„Oh Yeah“ — kūryba po pietų

Oh yeah studio

Hans Christian sako, kad daž­nai būtent sap­nai pas­ka­tina kurti. Malonūs, siur­rea­lis­ti­niai ir visiš­kai nenu­spė­jami. Jis įgyven­dino du pro­jek­tus, parem­tus sap­nais, tarsi savo sapnų vizu­a­li­za­ci­jas. O Christina domisi psi­cho­a­na­li­zės ir emo­cijų teo­ri­jo­mis ieš­ko­dama atsa­kymo į klau­simą, ar įmanoma vien for­mo­mis bei spal­vo­mis sukelti ste­bė­to­jui liū­desį, pyktį ar džiaugsmą. Kai nutri­nama linija, ski­rianti paprastą gra­finį vaizdą nuo ideo­lo­gi­jos, atsi­ve­ria nauja plotmė, kurioje ir ras­tume „Oh Yeah“ studiją.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | komentuok
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: rugpjūčio 4, 2009

Lotynų Amerika ir emocingai preciziška architektūra

Quito house

Ekvadoras – tai visai nedi­delė vals­tybė išsi­dės­čiusi Lotynų Amerikoje. Jo sos­tinė Quito ypa­tinga ne tik savo archa­jiš­kumu, bet ir tuo, jog tai vie­nin­telė sos­tinė pasau­lyje, esanti taip arti vei­kian­čio ugni­kal­nio. Keturių asmenų šeima, nusi­pir­kusi žemės sklypą šiame mieste, buvo suža­vėta atsi­ve­rian­čiu nuo skar­džio hori­zontu – nuo­stabi gamta, lyg ant delno esan­tis sena­mies­tis ir kom­po­zi­ciją užpil­dan­tis ugni­kal­nio vaiz­das – ko dar rei­kia po darbų pail­sėti trokš­tan­čiam žmogui? Nauja gyve­na­moji vieta buvo išrinkta, užsi­sva­jo­ju­siems šeimi­nin­kams beliko tik surasti archi­tektą ir sukurti pro­jektą. Čia ir buvo susi­durta su didžiau­sio­mis prob­le­mo­mis – visi Quito archi­tek­tai labiau pri­si­rišę prie žemės, o ne dan­gaus (mies­tas išsi­dės­tęs ant kalnų apsup­tos plokš­tu­mos), todėl sta­tyti namą ant virš miesto esan­čio skar­džio jiems neat­rodė gera idėja, grei­čiau rizi­kos ir pavo­jaus ženklas. Visai per atsi­tik­ti­numą būsi­mieji šeimi­nin­kai susi­dūrė su Bostono archi­tektu Carlos Zapata, kuris ne tik palaikė gyve­namo namo „iš paukš­čio skry­džio“ idėją, bet ir pasiūlė kaip ją įgyvendinti.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | komentuok
12345

  • Trumpas Metras