Žymės: retro

Be galo sąly­giška ir naivu ką nors šiame žemiš­kame, o ypač meno, pasau­lyje vadinti „die­višku“, „genia­liu“ ar „žvaigž­dišku“. Kiekvienas, bent kiek susi­dū­ręs su dai­lės isto­rija, meno pro­cesų raida, nutuo­kia, kad šioje sfe­roje, kaip nie­kur kitur, ypač daug lemia ne įgimti nuo­pel­nai, o įvai­rios kon­ven­ci­jos bei susi­ta­ri­mai. Viešoji bei kri­tikų nuo­monė vie­nus geba labai stai­giai pakelti į viršų, kitus, savo ruožtu, nugramz­dinti į užmarš­ties dumblynes.

Taip yra ir su opmenu. Prieš kelis dešimt­me­čius tapęs ir buvęs labai madingu meni­niu judė­jimu, šiais lai­kais jis pri­si­me­na­mas siau­ruose spe­cia­listų (meno­ty­ri­ninkų, kolek­cio­nie­rių, žingei­des­nių meno var­to­tojų) ratuose. Žinoma, gal­būt nerei­kia taip jau dra­ma­ti­zuoti — atski­rais frag­men­tais ir nuo­tru­po­mis opme­nas funk­cio­nuoja ir mūsiš­kėje kas­die­ny­bėje. Madų pasau­lyje epi­zo­diš­kai pri­si­me­nant kas būta „ant ban­gos“ seniau, panau­do­ja­mos opti­nė­mis iliu­zi­jo­mis paremtų raštų kom­bi­na­ci­jos, savo išma­nymą demonst­ruo­jan­tys archi­tek­tai ir inte­rjero dizai­ne­riai vieną kitą opmeno detalę panau­doja namų apsta­tyme. O ir mene (ypač pri­si­me­nant britų tapybą — Garry Hume‘ą, Liamą Gillicką, Sarah Morris) opti­nis pali­ki­mas neat­rodo toks jau ir pamirštas.

Skaityti toliau