Pavasarinės naujovių, netikėtumų ir eksperimentų paieškos labai gražiai sutapo su visą praeitą savaitgalį vykusiu festivaliu “Jauna muzika”. Sunku patikėti, bet šis festivalis (žinoma, kintančia forma) rengiamas net nuo 1992 metų. Tai skatina galvoti apie egzistuojančią (bet neužfiksuotą?) dvidešimties metų garsinio eksperimento istoriją. Garsų, šviesų, projekcijų užpildyta ŠMC erdvė šį kartą puikiai tiko tolimesniam minčių apie garso materialumą, garso-vaizdo ryšį vystymui…

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kai, kad ir kaip stengiuosi išgryninti po jo likusias emocijas, potyrius ar pojūčius, prisimenu tik viena – sąmonėje įsikerojusį nuobodulį.

Ir tas šiųmetis nuobodulys mane be galo išgąsdino, nes visi, kuriuos prisimenu, „Gaidos“ festivaliai mano sąmonėje vis dar žaižaruoja pačiomis šviesiausiomis emocijų spektro spalvomis: nuo lengvos euforijos iki begalinės nuostabos.

O čia nuobodulys ir (tarpais net nepadorus) žiovulys, ir baisus asmeninis nenoras blogai rašyti apie šitą festivalį.

Todėl pabandžiau prisiminti kas metai iš metų traukė mane „Gaidon“.

Ir šį bei tą prisiminiau. Tai vienintelis man žinomas muzikinis festivalis Lietuvoje, kuriame muzikos pateikimas ir atlikimas peržengia įprastas ribas. Tai vienas vizualiausių muzikinių renginių, kuriame deramą dalį programos užima muzikiniai performansai ir gana audiovizualūs projektai. O mane tai be galo vilioja, mat esu iš tų žemiausių muzikos klausytojų kastos, kuriems garsas automatiškai smegeninėje (ypač po užmerktais vokais) susisaisto su vaizdu…

Šiųmetėjė „Gaidoje“ mano akiratin pateko du vizualūs projektai.

Pirmasis buvo audiovizualinis elektroakustinis performansas pavadinimu „Elektros lempučių muzika“.

Prisipažinsiu, jog man jis ištraukė tik iki elektroakustinio projekto, o audiovizualinio performanso pasigedau. Virš preciziškai sukomponuoto lempučių stalo pakibęs vokietis labiau priminė bandymus atliekantį mokslininką, nei eksperimentuojantį muziką. Jo bandymus su šviesa išgauti ir garsą įdomu buvo stebėti pirmas dešimt minučių, po to norint išlaikyti įdomumą tekdavo vis užsimerkti, nes garsas vaizduotę dirgino labiau nei vaizdas. Bet tikriausiai tam ir reikalingi muzikiniai festivaliai.

Antras ir paskutinis mano patirtas „Gaidos“ projektas susėmė į vieną gražią puokštę lietuviško jaunimo, kuris bazavosi po reMIX | reMAX vėliava. Ten sutilpo video, elektroninė muzika, kamerinis styginių orkestras ir net DJ’ai. Ir tai ikrai buvo verta pamatyti. Nes tai dar vienas dalykas, už kurį be galo myliu ir vertinu „Gaidą“ – lietuviškos premjeros. Kūriniai, kurių šiaip (specialiai nesidomėdama) ko gero niekada neišgirsčiau ir nepamatyčiau.

Jauni, šviežūs kompozitoriai ir atlikėjai (nebūtinai jauni, bet progresyviai mąstantys), kurių tikrai negirdėjau nei „Filharmonijoj“, nei „Kongresų rūmuose“, nei operhause, bet vis išgirstu „Gaidoje“, ŠMC erdvėje (čia gal bene vienintelis įvykis, kuomet ŠMC tikrai atlieka savo funkciją ir atveria publikai šiuolaikinio meno gelmes).

O man liko dar du „Gaidoje“ išgirsti koncertai. Du sunkiausiai aprašymui ir apmąstymui pasidavę muzikiniai įvykiai, įvarę mane į pilkąją nuobodulio zoną.

„Kammerensemble Neue Musik Berlin” ansamblio muzikantai

Tradiciškai juodai apsirengę muzikantai, kuriuos oficialių renginių ir iškilmių nuzulintu balsu pristatė ilgu sijonu apsiginklavusi muzikos žinovė.

Du pasaulyje pripažinti kolektyvai: „KAMMERENSEMBLE NEUE MUSIK BERLIN“ ir „ENSEMBLE 2e2m“. Iki nuobodulio nepriekaištingai (bent jau mano neištobulintai ausiai) atliko avangardinę muzikos programą.

Atliko taip rimtai, kad net grojimas buteliais, švilpynėmis, folija ir ryškiai raudonu balionėliu neteko žaismės. Todėl buvo daug įdomiau stebėti ant sienos siaučiančius jų šešėlius nei ganyti rimtumu persisunkusius muzikos garsus.

Tai ką gi tokia prėska teksto pabaiga galėčiau pasakyti apie „Gaidą“? Nebent tai, jog jau laukiu kitų metų. Noriu įgyvendinti eksperimentą – selektyvų vaikščiojimą į kai kuriuos koncertus pakeisti ėjimu į visus be išimties.

Paklausite – kodėl? Tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra tas kiekvienais metais neįprastomis gaidomis atgimstantis feniksas. Ar galimybė išgirsti tai, kas šiuo metu labiausiai vertinama šiuolaikinės rimtosios muzikos gerbėjų ir profesionalų, ar galimybė sužinoti, kas naujo vis užgimsta šitame rimtame muzikos pasauly?

Video ir foto: Paulius Karpas

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Beieškant koncertų vietos, visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį („jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten”), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad festivalis vyks tame name, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam į šoną ir matom festivalio vietą – gražiai apšviestas kiemas, tinklinė tvora, dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug pagyvenusių undergroundinių vyrų. Apskritai festivalis išsiskyrė savo tarptautiniu skoniu – nesutikau nei vieno vietinio esto, visi iš kažkur kitur, čia tik studijuoja, gyvena ar keliauja.

Pirmas vaizdas

Įėjimas į pagrindinę patalpą

Renginio vieta – senas, apleistas industrinis pastatas, koncertai vyksta dviejose salėse, viena didesnė su baru ir kalnu viduryje, čia dvi scenos, padalinančių erdvę į kelias dalis. Daug sofučių, staliukų ir foteliukų, nesinori kartotis, bet vaizduotės darbui palengvinti – „XI20 meets Loft” stiliukas. Antra salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, joje nėra vietos chillui, mažokai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

Kalnas didžiojoje salėje

Penktadienis

OLIMPIA SPLENDID. Kolonėlės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, bosinės gitaros linija lyg pro surfą, malonūs, nesuvokiami tekstai.

Olimpia Splendid

Postinstrumentum

Love cult

LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę „Iš ilgesio visa tai”, o „Love cult” savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrack’us. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą. Tikrai gražus pasirodymas, pozityvus, vietomis melancholiškas, bet su aštresniais droniniais kampais.

Love Cult

SAND CIRCLES. Vienas vaikinas su F16 marškinėliais, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai – Laima sako, kad tropical club techno, aš noriu basomis stovėdama Karibų smėlyje klubais raityti aštuoniukes.

Sand Circles

Kylie Minoise

KYLIE MINOISE. Siūlau nesumaišyti su Kylie Minogue – šiame festivalyje vieną ikoną keičia kita. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią KM paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik energija, besitaškančio pasirodymo papildinys. Atrodo, kad viskas vyksta per trumpai, iš pradžių ant stalo stovėjęs KM imasi kirmėliškai raitytis ant žemės, dūžta buteliai, kažkas išspardo šukes, matyt, rūpinasi jo ryškiomis šonkaulių linijomis.

Šeštadienis

MORGUE’S LAST CHOICE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Nekanoninė struktūra ir nėra įvado/kilimo/kulminacijos/pabaigos, kurie dažniausiai būdingi tokiai muzikai, tai lyg jau ruošiausi burnoti, bet MLC pakilimai ir nuolaidos sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui – gabalėlis iš klasika dvelkiančio filmo.

Morgue’s Last Choice

Morgue’s Last Choice

SAVIDIVAS. Šiek tiek Kraftwerk-ish garsas, bet visiškai neįtraukė. Du vaikinukai prilaižytais plaukais sustoję prie pulto maigo savo aparatus ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

Savidivas

LR. Žudanti galia – tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, dalis jų iš karto ir išėjo, triukšmas kala per ausų būgnelius taip aukštais dažniais, kad norisi raitytis, geriausias mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Pagal harsh noise hierarchiją BU buvo festivalio headlaineriai, net keista, kaip sugebėta prisikviesti tokį žinomą vardą. Bet pasirodymas man pasirodė daugiau pliusiuko sąraše legendų, kurias klausei gyvai, užsidėjimas. Garsas tikrai kokybiškas, įtraukiantis ir stebinantis, tačiau pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas – žinoma, kad ji yra sadistiška dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet viskas jau matyta. Geriau tiesiog stovėti atokiau ir mėgautis garsu.

Bizzare Uproar

Bizzare Uproar

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta paklausymo grupė, sumaišanti triukšmą ir diskoteką, vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, klausantis norisi judėti, piktas piktas vokalistas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika lingavo pasimetus ir nelabai žinodama, šokti čia reikia ar moshinti.

Massive Ejaculation [nuo trečios minutės]

MASSIVE EJACULATION. Kiekvienas jo pasirodymas yra neišvengiamos linksmybės – 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų „THANK YOU”, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (balaklava ir tigro rašto kelnaitės iškirptu priekiu. Kažkas po pasirodymo pyko, kad kaip čia nutiko, jog jam nestovėjo. Įtariu, kad projekto pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma ME niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo popierinis apskritimas su kažkokiais priklijuotais papuošimais.

Sekmadienis

Pirmos dvi sekmadienio grupės – konceptuali drama, tingisi gilintis, tačiau vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

C. n. O. P. T. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas vaikinukas, po jo kėdute anglys, iš vieno šono kečupo butelis, iš kito pienas, priešais ženklas „Pagrindinis kelias”. Jis valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia. Vėliau prasideda atvirkštinis striptizas, iš pakampių susirinkęs drabužius jis susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C. n. O. P. T.

Timo Viialainen

TIMO VIIALAINEN. Tikrai įdomus veiksmas filmuojant realiu laiku. Pradžioje tamsoje filmuodamas save su kokteiliniais skėtukais burnoje, atlikėjas pereina į didesnį interaktyvą ir vaikščiodamas po salę į video įlieja žmones – iš arti filmuojami veidai, dalinamasi minėtais kokteiliniais skėtukais, atsiranda” Blair witch mockumentary” dvasia. Video medžiaga iš karto maišoma su iškarpomis iš filmų, nuotraukomis — visą procesą tobulai įrėmina ambientinė muzika. Labai galingas ir pilnas paslapties pasirodymas. (Aukščiau esančiame video galima iš dalies pagauti performanso dvasią).

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Festivalio organizavimas pasirodė puikus, viskas vyko laiku – net keista, juk dažniausiai koncertai be pusvalandžio vėlavimo neprasideda. Pasirodymai sudėlioti atitinkamai iš lengvesnės muzikos į didelį tūrį turintį garsą, sekmadienis ramesnis ir su daugiau performansų, daugelio projektų atrodė norėjosi klausytis gerokai ilgiau. Festivalio organizatoriui Elijah, kuris ir pakvietė sudalyvauti Servataguse Muusika’oje, pavyko sukurti fenomenalaus dydžio ir kokybės renginį, kuris be abejonės būtų įvertintas ir didesnėse šalyse.

Taigi, važiavom į avantiūrą, o patekom į laiko duobę, kurioje susiradom begalę žmonių; su jais laimėjom tą miestą. Tyrinėjant Taliną kas nors vis stabteldavo su kokia nors gera idėja — einam į dramenbeiso tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į šitą prašmatnią vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo grabalioja savo damas. Užsukus į kažkokį white trash barą atominių bandymų tema, sukasi šotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai “I’m a scientist” ar “Acid reflux”, daug statinių su TOXIC ženklais. Sekdami legendomis suradom Depeche Mode barą, kuris, anot žmonių, yra pinigų plovykla. O anksčiau Taline Depeche Mode barų buvo du! Dalį nuotykių ir abejotinų papokštavimų tenka praleisti, bet susumuojant viską – vertas aplankyti festivalis, įdomūs kūrėjai ir neįtikėtini eksperimentai.

Festivalio svetainė čia.

Nuotraukų autorė Laima Stasiulionytė.

]]> http://www.menoduobe.com/2011/11/%e2%80%9eservataguse-muusika-festivalis-taline-kreiva-idomu-ir-tikra/feed/ 4 http://www.menoduobe.com/2011/08/dj-derek-is-bristolio-bei-jo-laikmecio-skambesys/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=dj-derek-is-bristolio-bei-jo-laikmecio-skambesys http://www.menoduobe.com/2011/08/dj-derek-is-bristolio-bei-jo-laikmecio-skambesys/#comments Sun, 28 Aug 2011 21:13:38 +0000 Gintarė Žitkevičiūtė http://menoduobe.com/?p=4470

Kiekvienas mūsų kažkuo gyvena, kažko laukia ar siekia. Žmonėms, užsiimantiems kūryba, tai ypač svarbu — skirtingos idėjos, projektai, jų sėkmės ir nesekmės, nenumatytos akimirkos, staigmenos. Visuomet su nuostaba pagalvoju apie žmogaus gyvenimo etapą, kuomet patirtis kalba pati už save ir amžius tarsi savaime suteikia vertę, priverčia tuos pačius dalykus atrodyti kitaip. Žmonės kitaip dar vadinami legendomis traukia daugelį, mėgstama apie juos rašyti, kurti filmus, kartoti jų išsireiškimus ar skaityti interviu, tarsi tai būtų vertinga mokomoji medžiaga ar įkvėpimo šaltinis.

Atsakyti į klausimą, kodėl tokios asmenybės susilaukia tiek dėmesio, nėra labai sudėtinga. Dėja, tik nedaugelis mūsų sugeba gyventi taip kaip jiems patinka, suprasti, kuo nori gyventi ir tuo užsiimti ir galų gale perkopus šešiasdešimtmetį teigti, jog dar jaučia aplinkos pulsą, trendus ar tuo labiau yra viso to dalis. DJ Derek yra būtent tokia asmenybė — vis dar aktyvus ir laukiamas muzikos scenoje, nuolatos supamas jaunimo bei dirbdamas išsvajotomis darbo valandomis — nuo 9 vakaro iki 5 ryto.

The book club, Shoreditch

The book club, Shoreditch

Su šiuo didžėjumi bei jo charizma turbūt nebūčiau susidūrusi, jeigu ne neplanuotas apsilankymas ganėtinai įdomioje ir savotiškoje erdvėje “Tho Book Club”. Londono rajonas Shoreditch, kažkada garsėjęs nedidelėmis nuomos kainomis bei originalių menininkų studijomis ir vis dar įdomus mėgstamiems gatvės meną ir renginius, šiuo metu tapo tarsi dideliu naktiniu klubu bei madingo jaunimo pasilinksminimo vieta. Negaliu pasakyti, jog tai neįdomi miesto dalis, tačiau panašu, jog ankstesnę, daugiau neformalią ir aptrintą miesto dalį pakeitė daugiau komercinė bei taip vadinama “hip” aplinka. Bet kokiu atveju, likau patenkinta “The Book Club” vykusiais koncertais bei galimybe pasimėgauti DJ Derek laikų muzika.

Grįžtant prie šios asmenybės norėtųsi paminėti, jog savo karjerą jis pradėjo dar 1960-aisiais, kuomet po Antrojo Pasaulinio karo į Didžiają Britaniją pradėjo plūsti imigrantai iš Jamaikos. Išgirdęs šios kultūros ritmus bei sekdamas muzikos vystymąsi, Derek’as pamažu pradėjo su šiais garsias žaisti pats. Iš pradžių jam buvo sunku įsilieti į juodaodžių bendruomenę, tačiau jo balso tembras bei nuolatinis domėjimasis, bendravimas, lankymasis įvairiausiose erdvėse, padėjo galiausiai būti pripažintam tiek baltaodžių, tiek juodaodžių ratuose.

Dokumentika, pirma dalis

Dokumentika, antra dalis

Susipažinti su daugeliu įdomių šios asmenybės gyvenimo faktų galima peržvelgus dokumentiką, na o man belieka užbaigti savo trumpą pristatymą ir įspūdį iš apsilankymo atsiliepimu koks šis žmogus yra pačioje taip vadinamoje muzikos scenoje.

Ką gi, mane sužavėjo DJ Derek charizma, didžėjų kultūroje būtent charizma ir asmenybė atlieką vieną pagrindinių vaidmenų. Jo ganėtinai nesudėtingą atlikimą ir pasirodymą labai papildo balsas, vis atsirandantys intarpai, pajuokavimai, pastebėjimai. Galiu patvirtinti, jog jaunimas juo domisi ir žavisi, prieina bendrauti, fotografuojasi. Na ir galiausiai jo pasirinkta muzika, dažnai primenanti tėvų ar net senelių laikus, žongliruojama jo rankomis iš tiesų įgauna tarsi kitą vertę. Stebint patį atlikėją tarsi nenoromis pradedi įsijausti bei įsivaizduoti išgyventą laikmetį ir tuo metu vyravusį skambesį bei kultūrą.

Susipažinimas su tokiomis asmenybėmis bei jų stebėjimas nuteikia labai teigiamai, tai puikus įkvėpimo šaltinis, tad tikiuosi DJ Derek istorija kažkiek įkvėps ir jus :]

„Esu Nick Bertke, labiau žinomas kaip POGO. Aš tas vaikinas, kurio vardas glaudžiasi po Alice, Upular, Skynet Symphonic ir panašiais remiksais. Gyvenime praleidau labai daug laiko kurdamas muziką. Ji šiuo metu yra viskas, ką aš darau. Dirbau Disney, Pixar, Showtime studijose, esu radęs save „Wall Street“ žurnale. Atlikau „YouTube“ organizuotą pasirodymą Guggenheim‘o muziejuje. YouTube pagalba man pavyko pasidalinti savo muzika su daugiau nei 12 milijonų žmonių. Jiems esu skolingas visą save už nesuskaičiuojamą meilę ir paramą. Šiuo metu mano galutinis tikslas yra pasidalinti savo kuriama muzika su pasauliu, ir esu amžinai dėkingas visiems, kurie padėjo man tai realizuoti.“

“My name is Nick Bertke, better known as Pogo. I’m the chap behind such movie remixes as Alice, Upular and Skynet Symphonic, and I’ve spent so much time making music that it’s now all I do with my life. I have worked for studios including Disney Pixar and Showtime, found myself in the Wall Street Journal, performed for YouTube Play at the Guggenheim Museum, and have managed to share my music with over 12 million people on YouTube to whom I owe everything for their overwhelming love and support. It’s my ultimate goal to share my music with the world, and I’m eternally grateful to everyone who has helped me to make this happen.”

Taip skamba trumpas aprašymas, kurį Pogo deda į savo tinklalapį. Iš tikro šis australas yra pasiekęs žymiai daugiau, nei slepiasi po šiais paprastais žodžiais. Ir nors po Pogo slapyvardžiu glūdi galybė kitų reikšmių, Google sąraše jis iškrenta ketvirtu numeriu (aukščiau nei vyriausybinė organizacija, iPhone rašamoji lazdelė tuo pačiu pavadinimu ar šokio rūšis). Tai yra asmuo, kurį išpopuliarino jo laisvalaikis. Žmogus, pramušęs naujus takus į vartotojų teises muzikos pasaulyje. Muzikantas, davęs pradžią unikaliam remikso tipui. Dizaineris, nutiesęs kelią naujam kūrybiškumui. Taip pat šių laikų personažas, gyvenantis savo svajone. Į tokius paprastai žiūrima su pavydu ir sakoma: „jis nesugadintas“. Aš jį tiesiog apibūdinčiau: „happy kid“. Juk dažnai norime laisvės, laimės, galimybių, įdomumo gyvent. Panašu, kad visa tai Pogo susikūrė. Raktažodžiai: pomėgis, nuoširdumas, kūryba, atsipalaidavimas, svajonė.

Tačiau apie viską nuo pradžių.

„Dar būdamas dvylikos metų spaudydavau sekas Playstation žaidime „Music 2000”. Visuomet aistringai troškau laisvės kurti muziką pats. Muzika, kurią sukūriau tomis dienomis, buvo daugiau mažiau „Happy House“, kažkas tarp Todd Edwards bei DJ Tonka. Kai sukako 13/14, susižavėjau atskirų garsų jungimu į vieną, tarsi puzzle. Visuomet išgirsdavau nereikšmingus garsus, akordus bei vokalinius vingrius filmuose, kurie man patikdavo, todėl pagalvojau, jog jei aš mėgstu šiuos atskirus garsus, kodėl nepabandžius jų sujungti? Spėju, tai yra ta dalis, nuo kurios bet kuris kūrėjas pradeda. Aš skiriuosi tik tuo, jog daugiausiai koncentruojuosi ieškodamas tonų kalbančiame balse ir dėdamas juos kartu be jokios intencijos jungti į sakinius ar norint sukurti kažkokią reikšmę.“

“When I was around twelve, I’d punch sequences into a Playstation game called Music 2000. I had always longed for the freedom to make music on my own. The music I made in those days was very much Happy House, kind of like Todd Edwards and DJ Tonka. When I hit thirteen/fourteen, I became fascinated with piecing sounds together like a jigsaw puzzle. I’ve always heard small sounds, chords and vocal slithers in movies that stand out to me, so I thought “Hey, if I love all of these sounds individually, why not put them together?” I guess it’s where any sample artist begins. Where my work differs is that I concentrate largely on finding notes in the spoken voice and piecing them together without any intention of forming sentences or making sense.”

Tikrąją kūrybinę „multiplikacinių miksų“ veiklą pradėjo būdamas 16-os iš vaikystėje žiūrėtų animacinių filmų, kurie jį žavėjo. Tai buvo Mary Poppins, Hook, Wizard of Oz. Jo kurti „gabalai“ puikiai perteikė viso filmo atmosferą, spinduliavo animacijos nuoširdumu, naiviomis vaikystės svajonėmis. Mane pirmiausia užkabino faktas, jog tai buvo kažkas tikrai originalaus ir tikro. Atskiri garsai kėlė įvairias interpretacijas galvoje, tuo pačiu puikiai sukosi vienoje ir toje pačioje temoje. Panašu, kad patiko ne man vienai. YouTube klausytojų ratas vis plėtėsi, susižavėjimo kupini pagiriamųjų odžių tipo komentarai taip pat žadėjo kažką gero. Ilgainiui atsirado Alice, kuris greitai pasiekė 2 milijonų peržiūrų ribą (šiuo metu jis jau lenkia 6mln) bei Bangarang, dėl kurio Pogo teko gerokai pakovoti.

Šioje vietoje norėčiau gerokai prasiplėsti:

2009 metų rugsėjo 10-tą dieną Sony Pictures Entertainment pareiškė, jog video įrašas „Bangarang“ yra autorių teisių pažeidimas, todėl šis video iš YouTube buvo išimtas. Pogo, susilaukęs milžiniško vartotojų palaikymo ir gausybės papiktintų jų komentarų Sony link, parašė ilgą laišką YouTube direkcijai, kodėl, jo manymu, jis nepadarė nieko „nelegalaus“, ir kodėl Bangarang video turėtų būti leistas rodyti viešajai publikai. Argumentai buvo šie:

1. Jo muzikiniai takeliai visiškai nesiekia jokio pelno, tačiau tokio jis niekuomet ir negalėtų susikurti, kol jo visa muzika yra ištrinta.
2. Jis niekuomet nesiekė išstumti originaliųjų darbų savaisiais. Atvirkščiai — jo pavyzdžiai reklamuoja filmus, iš kurių yra padaryti, tiek komerciškai, tiek kultūrine prasme.
3. Jo muzikiniai takeliai papildo autorių teisių pažeidimo įstatymą, stimuliuodami viešosios publikos kūrybiškumą.
4. Jo muzika nekelia absoliučiai jokios grėsmės filmų, iš kurių padaryti pavyzdžiai, rinkai. Priešingai, jie veikia kaip stimulas šioms rinkoms, kadangi daugelis klausytojų pareiškė norą pažiūrėti originalius kūrinius po to, kai pamatė šiuos įrašus.
5. Jo darbai tarnauja kaip nemokamos virusinės reklamos organizacijoms, kurioms priklauso filmai, iš kurių jis daro savo muzikinius pavyzdžius.
6. Jau kuris laikas, kaip muzikos industrija kelia savo galvą aukštyn ir yra savaime suprantama, jog šių dienų remiksų kultūra yra vertybė, o ne atsakomybė. Uždaryti potencialą šioje vietoje būtų absoliučiai nelogiška.

Video buvo grąžintas atgal, tuo tarpu Pogo 2010 metais buvo pakviestas kaip kalbėtojas apie vartotojų teises į New York‘e organizuotą konferenciją (plačiau čia). Be savo įrašų, susirinkusiems dalyviams jis taip pat pademonstravo porą kitų, gimusių jo kūrybos pasekoje. Vienas iš jų — gyvais instrumentais sugrota Pogo remikso versija. Ši roko muzikos grupė, pasivadinusi „7 Blue Skies“ koncertuoja gyvai įvairiuose klubuose bei kitose vietose, yra pasišventę naujų garsų paieškoms. Kadangi jie nėra tik mėgėjai ir stipriai dirba savo galimybių link, Pogo puikiai pademonstravo, jog jo įtakos reikšmė muzikai čia smarkiai didelė.

Grįžtant prie pačios konferencijos — kadangi nei vienas iš rodytų šalutinių pavyzdžių nebuvo tiesiogiai susijęs su įvairių filmų vaizdais, buvo puikiai matyti, jog tai, ką daro Pogo, nėra vien tik pramoga. Autoritetingiems žmonėms, susirinkusiems salėje, kurie patys inspiracijos neieško, tai taip pat buvo įrodymas, jog už viso šito slypi inovacijos ir galimybės. Kaip teigia pats Pogo, jis laimingas stebėjo diskusijas, kurios galiausiai perėjo iš kalbų apie legalumą į kalbas apie tiesiog etiką.

Žavu yra tai, jog Nick Bertke pats skatina kurti tokio pobūdžio video mišraines. Jis net „patweetina“ naują tokį kūrėją ar jo darbą savo informacijos sraute. Tai parodo jo atvirą susidomėjimą naujomis interpretacijos formomis ir laisva kūrybos išraiška bei jos galia. Per „Saturday Breakfast“ radijo laidą, kur James Lush‘o jis buvo pristatytas kaip jaunasis talentas, Pogo teigė: „Kiekvienas, kuris turi kompiuterį, gali tai daryti“. Pačiai man ką tik gimė mintis, jog realiai nuo kopijų niekas nėra apsaugotas, ypač, kol yra sparti interneto plėtra. Ir kad tie, kurie bando nuo jų apsisaugoti, galėtų laimėti žymiai daugiau kreipdami pastangas savo originalumo skatinimui. O konkurencijos didinimas kartais gali tapti didele pagalba akcentuojant save kaip visa ko pradininką.

ABC PERTH interview su Pogo čia.

Užtvirtinant savo mintis, norėčiau pristatyti jums vieną kūrėją, kuris, atrodytų, dėlioja identiškus Pogo remiksus (video žemiau). Kita vertus, jis neapsiriboja vien šio tipo kūryba ir sugeba pateikti kažką labiau savito. Norėčiau pabrėžti, jog vieno ar kito pobūdžio kopijos kai kuriems suteikia galimybę atsispirti savo originalumo paieškų link. Nuoroda į kitas apraiškas — bendras jo, Jeesh bei P SUS albumas „3 Flavours of 8 bits“.

Kiti „klausau karpau-imu-perdirbu-improvizuoju-kuriu“ kūriniai, atsiradę YouTube po Pogo vajaus banga: Alvin Pingol tikrais instrumentais perdirbtas Pogo „Wishery“ remiksas. Taip, kaip 7 Blue Skies melodijoje varijuoja būgnai, pagrindinei melodijai perteikti šis atlikėjas naudoja elektrinę gitarą, vokalinius garsus taip pat perteikdamas tam tikrais jos išgaunamais garsais bei efektais. Pagrindiniai akordai yra pateikiami akustine gitara bei pianinu, įvairius krebždėjimus ir papildomus užtvirtinamus garsus sukuria būgnai bei sintezatorius.

Tačiau internete vyksta ne tik muzikinė, tačiau ir vaizdinė improvizacija. Žemiau pateikiu Andrei Feheregyhazi video, kuris buvo sukurtas specialiai Pogo kūriniui „One mushroom too many“.

Tai, kad Nick Bertke skatina kūrybiškumą ir nori įvesti naujo pobūdžio muziką į rinką rodo dar ir tai, jog jis internete moko visus, kurie nori tai daryti. Jo video apmokymų galima rasti čia. Dirbti mokoma su FL Studio programa (demo versiją galima atsisiųsti nemokamai). Vaizdams miksuoti Pogo anksčiau naudojo Sony Vegas, tačiau vėliau perėjo prie Final Cut Pro programos. Vaizdams sujungti su muzika jokio specialaus triuko, kaip pats sako, nėra — ištraukos iš filmų yra paprasčiausiai karpomos ant jau sukurtos muzikos. Tai reiškia, jog reikia dar ir dar kartą grįžti prie garsų ir vokalų filme tam, kad išrinktum derantį video.

Grįžtant prie Pogo šlovės, jis dar didesnio dėmesio susilaukė, kai grįžęs iš New York‘o sumiksavo dainą savo mamai gimtadienio proga. Pogo vieną dieną išsivedė ją į kiemą ir paprašė josios papasakoti apie savo aistrą sodui. Iš gautų įrašų ir natūralių gamtos garsų jis padarė tą patį, ką darydavo su filmais. Skirtumas nuo senesnių miksų buvo tas, kad jis tai padarė su gyvos realybės vaizdais bei garsais. Kaip pats Pogo teigia, jis baisiai jaudinosi paleisti šį kūrinį į viešą erdvę, kadangi nežinojo, kaip sureaguos jo „filmmikserio“ titulą susikūrę gerbėjai. Tačiau jau per motinos dieną filmukas pasiekė 100.000 žiūrovų skaičių.

Šlovė ilgai netruko — ją lenkė dar didesnė — iš daugiau nei 23.000 YouTube esančių video Gardyn pateko į 25uką, o Pogo buvo pakviestas eksponuoti video Guggenheim muziejuje. Video buvo rodomas milžiniškoje salėje ant 360 laipsnių esančių projekcijų.

Kalbant apie komercinę pusę, Pogo nebuvo nepastebėtas. Po to, kai Alice vaizdo miksas per tik 6-ių mėnesių laikotarpį pasiekė 2 milijonus peržiūrų, Pogo į pajėgas pajungė Bryant Randall, DJ, kuris tuo metu išreiškė susidomėjimą Pogo darbais ir norėjo padėti jam prasimušt į verslo struktūras. Pats Pogo teigia, jog jis niekuomet nebuvo susigaudantis versle, piniguose ar teisėje, todėl nusprendė, jog yra verta pamėginti. Ne be reikalo — Bryant padėjo nutiesti ryšius iki Disney, Pixar bei Showtime studijų. Taip pat, Pogo muzika šiuo metu online perkama gana neblogai — užtektinai, kad paremtų tolimesnes jo aistras.

Kitos komercijos apraiškos — grojimas klubuose ir koncertavimas gyvai, apkeliauti daugybė JAV naktinių vietų. Daugeliui kyla klausimas, kokiais būdais Pogo tai daro ir ar miksuoja vaizdus gyvai. Bei, žinoma, kokios technologijos tam yra pasitelkiamos. Taigi, savo Macbook Pro kompiuteryje jis naudoja Ableton Live bei Resolume programas. Garsui naudojamas Native Instruments Audio Kontrol. Jazzmutant Lemur jungiamas dėl galimybės valdyti Ableton setus. Šis įrankis kažkuom panašus į iPad, tik didesnis ir labiau pritaikytas gyviems pasirodymams. Vietoj Roland PCR –300 naudojamas iPad Wi-Fi, kuris ekrane rodo tą patį Ableton setą, tik per touchAble iPad app. Tokiu būdu galima miksuoti muziką viena ranka ir sukti klipus su kita ant Lemur. Visa tai leidžia miksuoti atskirą „gabalo“ layerį, pratęsti ar sumaišyti sekcijas, sudurti skirtingus takelius į vieną, taip pat sugroti vokalus gyvai naudojant individualius pavyzdžius. Šiuo būdu video „grojamas“ automatiškai, tačiau yra įmanoma įsiterpti į jį bet kuriame taške. Plačiau su vaizdine medžiaga čia.

Be viso šito, Nick Bertke dar yra sukūręs klipą Oregon Loterry kompanijai iš bebrų užtvankos vaizdų bei garsų. Klipas buvo skirtas reklaminei kompanijai apie natūralius Oregono rezervuarus. Jis buvo rodomas nacionalinėje JAV televizijoje. Taip pat buvo sukurtas interaktyvus tinklalapis, kuriame kiekvienas norintis gali susikurti savo įrašą iš natūralių bebrų užtvankos garsų (daugiau info čia).

Pogo apie savo populiarumą:

„atrodo, tarsi gausybė žmonių klausosi mano muzikos. Aš investuoju labai daug emocijų į savo darbą, ir žmonės tai gauna, tarsi atidarydami kokį siuntinį. Džiaugiuosi, galėdamas emociškai komunikuoti su tokia gausybe žmonių, tačiau kartais mintys apie triukšmingą reklamavimąsi bei žinomumą pradeda lįsti man į galvą. Manau, svarbu yra mokėti balansuoti tarp garbės prisiėmimo už savo darbą bei mokėjimo nelinkt į ją tam, kad pripažintum savo egzistenciją ir vertę kaip žmogiškos prigimties būtybė.“

“Dunno, it just feels like a lot of people listen to my music. I invest emotions into my work, and people receive them as though opening a parcel. It’s great being able to emotionally communicate with so many people, but sometimes, the hype and recognition tends to go to my head. I think it’s a balance between taking pride in your work and not leaning on it to validate your existence and worth as a human being.”

Pradėjęs dirbti kompanijoms jis greit suprato, kad nebekuria nieko dėl savęs, tačiau turi taikytis prie atsiradusių normatyvų ir taisyklių:

„Hmm, svarstau, ar mano muzika tikrai turėtų patapti karjera. Iš pradžių visa tai atrodė esant genialia idėja, tačiau ilgainiui pastebėjau ir neigiamą šios dalies pusę. Nuo tada, kai pradėjau dirbti dėl pinigų, pajutau, jog pradėjau mažiau susidomėjimo rodyti muzikai, kurią darydavau dėl savęs. Kadangi poreikiai vis kilo ir klientai tapšnojo mane su keisčiausiais deadline‘ais, savo kūrybą pradėjau traktuoti daugiau kaip robotiką, negu hobį. <…>

Žinau, ką galvojate: „tu uždirbi iš savo muzikos, turėtum tuo didžiuotis!”. Dalykas yra tas, kad kai tik pradedi dirbti kažkam kitam, tu darai būtent tai. Man yra duodamas filmas, kurį turiu apdirbti per specifinį terminą (dažniausiai labai trumpo laiko). Nesvarbu, jei tas filmas užknisa. Man moka, todėl aš turiu padaryti darbą. Tai yra kritinis taškas, kur bet kokia aistra, kurią kažkuomet turėjau, yra nuleidžiama tiesiai į klozetą.

Tokia yra verslo ir meno komunikacija. Aš nebesu tikras, ar turėčiau juos laikyti vienoje krūvoje. Tai yra dvi skirtingos gamtos jėgos. Juk aš neatsikeliu vieną dieną ir negalvoju: „Taaaaip, dabar aš padarysiu gabalą, pavadinimu Alisa, kuris man sumuš kelis milijonus peržiūrų visame internete.“ Aš sėdžiu sau patogiu laiku su natūraliu entuziazmu. Taip pat tai atsitinka reikiamoj vietoj reikiamu laiku.

Daryti „žvaigždę“ iš muzikos tai tarsi kalbėtis su nepažįstamuoju– kartais viskas nerūpestingai teka sava vaga, kitais kartais tai tampa tarsi kvadratinio rato stūmimu į kalną. Natūraliai, kai aš darau muziką be jokios aistros ir esu išsisunkęs, tiesiog su ja atsisveikinu ir susigaunu kitai dienai. Tačiau kai gaunu deadline‘ą kitam pirmadieniui ir milžinišką investuotoją, besitikintį aukso, privalau ardytis. Ar kada nors bandėte tęsti mirusį pokalbį su nepažįstamuoju? Tikra tiesa-toks pokalbis negerėja.

Todėl dar kartą sakau– hmm! Nesu tikras, kur reikalai krypsta šiuo metu. Aš baiminuosi, jog vieną dieną turėsiu pasirinkti. Ar parduoti savo aistrą dėl pinigų? Ar pasilikti namie kalti aukso? Laikas parodys…“ (citata anglų kalba čia)

Galiausiai… tolimesnėms savo svajonėms įgyvendinti Pogo atsisakė finansavimo iš didelių korporacijų ir nusprendė, jog ir toliau kurs žmonėms. Jo noras toliau dirbti su gyvo pasaulio garsais ir pirma sėkminga pradžia Afrikoje nunešė jį iki minties išvažiuoti į Tibetą. Patalpinęs savo idėjas „Kickstarter“ duonbazėje, susilaukė gerokai didesnio finansavimo, negu užsiprašė. Beje, rekomenduoju šią internetinę paramos platformą visiems, kurie turi didelių idėjų bet neturi galimybių jų įgyvendint. Turint stiprią motyvaciją ir gerą aprašą įmanoma pilnai finansuoti jos realizaciją.

Pogo plačiau apie savo projektą.

Apie svajonę:

„World Remix yra mano naujo albumo idėja, kuri tęsia gyvų garsų remiksavimo konceptą, pirmiausia parodytą muzikiniame bei video takelyje Gardyn. Pagrindinė idėja– keliauti aplink pasaulį, įrašinėjant reginius, balsus bei akordus. Naudoti juos sudarant muzikinius/video takelius iš kiekvienos pagrindinės pasaulio kultūros. Visa tai bus finansuojama tiktai Jūsų, klausytojų, ir planuojama išleisti pasauliniu mastu CD bei DVD pavidalais, taip pat paskelbta mano tinklalapyje PogoMix.net. Inspiracijos semiuosi iš filmų Baraka bei Koyaanisqatsi, projekto metu tikiuosi produkuoti geriausią kinematografijos bei muzikos kūrinį, kokį tik galiu žmogiškai sukurti.“

“World Remix is my idea for an upcoming album which would expand upon my live-action remixing concept, first displayed to much fanfare in my track and video Gardyn. The goal of my project is to travel the world capturing sights, sounds, voices and chords, and use them to compose and shoot a track and video for each major culture of the world. It will be funded solely by you the listener, and will be released worldwide on CD, DVD, and on my website PogoMix.net. I am deeply inspired by the films Baraka and Koyaanisqatsi, and hope to produce the best cinematography and music I humanely can throughout each project.”

Ką gi, belieka tik su pavydu pasidžiaugti sėkminga iniciatyva.

<…>„It‘s about being able to love each and every sound on it‘s own“<…>(visa tai apie sugebėjimą mylėti kiekvieną ir atskirą garsą nepriklausomai)

O pabaigai lieka vienas atviras klausimas: ar verslas dažnai nesmukdo kūrybiškumo?

Susidomėjusiems POGO veikla daugiau info čia, čia, čia ir čia.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

Kai baigiasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjungiamas youtube.com (pažįstamas jausmas?). Tačiau jei nežinai, kas visada leidžia „gerą“ muziką, tada ši, populiarumo spinduliuose besimaudanti, programa gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikėtis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.

Aš visada apkeliauju Portishead, Lamb, Moloko, Torri Amos, etc.… Paauglystės klasika. Tada prie pavadinimo „priklijuoju“ mix, live, cover, accoustic ir galiausiai lieku su kokiu (atsiprašau už žodyną) nuvalkiotu ir į kraują įsigėrusiu kūriniu, kurį moku mintinai nuo pirmo iki paskutinio atokvėpio. Tada sau primenu filmo „Bridžitos Džouns dienoraštis“ pirmąsias keliolika minučių ir tai nei gilu, nei kam įdomu, veikiau savalaikiškai depresyvu. Paistalai.

Antras kelias. Tu žinai, kas leidžia „gerą“ muziką. Tam, kad tinkamai naudotis youtube.com, kai „baigiasi“ muzika, visada reikia turėti gerą rezervą leidybinių grupių/studijų. Ne tokių, kurios ant bankroto ribos, bet ir ne tokių, kurios jau skendi pinigų maišų siuvimo stadijoje. Ieškosime viduriuko, bet ne vidutinybių.

Šiandien tokia leidybinė studija „!K7“.

Šiek tiek nenuobodžios istorijos iki pereisime prie po leidybine etikete pesislepiančių atlikėjų. „!K7“ nebenaujokai (aršiai savo etiketėmis „apklijuoja“ neatrastus talentus jau nuo 1996-ųjų). Tai užtikrina kokybę.

Pavadinimo kilmė. K7 – leidybinės studijos pirmosios studijos adreso Vokietijoje trumpinys — Kaiserdamm 7. Dabar studija išsiplėtė ir turi padalinį net Niujorke.

Visas leidybinės studijos žavesys tas, kad nuo pat įsikūrimo iki dabar – dirbama su savalaikiu „nestandartu“. Po „!K7“ etikete slepiasi nemažas kiekis elektroninės muzikos atstovų, net ir tokių, kurie šiuo metu jau yra pakankamai žinomi: A Guy Called Gerald, Circlesquare, The Glimmers, Milosh, Henrik Schwarz, Stateless, Stereotyp, Terranova, Tosca ir daugybė kitų.

Taip pat „!K7“ visada rūpinasi, kad dainų ar takelių vizualizacijos išsiskirtų iš bendro muzikinio pasaulio konteksto. Taigi, apsilankius „!K7“ akys tikrai nenukentės nuo eilinės muzikinės „pornografijos“.

Apie muziką negalima tik kalbėti, nes tai ne numizmatika. Muziką reikia išgirsti patiems. Juk visada atradę muzikinį šedevrą sakom „žinai, tokia ir tokia daina ar grupė – tikrai verta dėmesio –PAKLAUSYK!“.

Daugiau į istoricizmą nebelysim. Klausysim naujausių „!K7“ atradimų. Pradedam?

Naujausias „!K7“ leidinys – lengva elektronika, pilna pavasariškos gaivos ir „tikrų“ instrumentų, bei plunksnos verto vokalo — When Saints Go Machine. Grupė sandara: Simon Muschinsky, Nikolaj Manuel Vonsild, Jonas Kenton and Silas Moldenhawer. Kilmės šalis – Kopenhaga. Netrukus turėtų pasirodyti naujas apkalbėtosios grupės albumas „Konkylie“, čia galite išgirsti pirmąjį būsimo albumo kūrinį „Add Ends“. Siurrealu.

Mėnesio senumo „!K7“ naujiena – Wolf + Lamb vs. Soul clap (DJ kicks). Paklausyti verta, verta ir pažiūrėti. Mano besivaduojantys nuo melomanijos draugai šį takelį vadina džeržgiančia elektronika. Na, iš tiesų, kiek džeržgia, bet kodėl gi ne? Beje, pastebėjimas, „!K7“ proteguojamų grupių ar atlikėjų darbai neretai pasižymi vokaliniu arba muzikiniu, momentiniu džeržgėjimu.

http://youtu.be/xTT1R6BBDeI

Taip pat „!K7“ dirba ir su Brandt Brauer Frick. Prieš kiek daugiau nei mėnesį būtent „!K7“ leidybinė grupė išleido naują Brandt Brauer Frick albumą pavadinimu Caffeinen. Šį takelį vizualizavo — Danae Diaz (daugiau darbų galite pamatyti čia ir čia. Visas vaizdas „pagamintas“ piešiant pieštuku ant popieriaus. Tai gana neįprasta, mat daugelis vizualizacijų meistrų video kūrimui naudoja kompiuterines programas.

Nebenaujas, tačiau vienas įdomesnių „!K7“ globotinių – Bomb the bass. Elementariai žavus ir nepamirštamas Bomb the bass takelis Butterfingers iš albumo „Future Chaos“. Mažos dainuojančios „knopkytės“, kas gali būti smagiau?

Tiesa, kiti Bomb the bass kūriniai visai nepanašūs į Butterfingers, o ir albumai tarpusavyje ne itin panašūs. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet įvairovės dėlei, tokį atlikėją turėti grojaraštyje tikrai nebus klaida.

Kaip sakiau pradžioje, svarbu, kad leidybinė grupė, nebūtų išpuikusi. Tai, jog „!K7“ dar nėra viena tų, nepasiekiamų „etikečių“, mano nuomone, puikiausiai įrodo Princess Superstar. Šis muzikinis kičas taip pat proteguojamas mūsų apkalbamos leidybinės grupės. Baisingai tinka rytinei mankštai, bet vargu ar kam daugiau…

Būtų negražu palikti Jus bežiūrint „Tobulą“ Princess Superstar klipą, mat, „!K7“ nėra kičas, tai etiketė, kuri prieš daugiau nei dešimtmetį tebuvo mažulytis popierėlis, o dabar – didelis popieriaus lapas, prekės ženklas, kuris, jei pirktumėte kompaktus, ko gero, jau būtų pasiekęs ir Jūsų namus.

Taigi, kad susiformuotų teigiami prisiminimai, palieku Jus su palengva išgarsėjimo link tipenančiais Stateless. Šiek tiek populiariosos istorijos — pastarųjų daina Bloodstream jau tapo vieno populiariausių šių dienų serialų „Vampire diaries“ garso takeliu. Vis tik siūlau — Prism.

Į senesnias „!K7“ naujienas norintiems „įkristi“ ir muzikos savo ausim pasieškoti — rekomenduoju dažniau apsilankyti „!K7“ puslapyje . Kai muzika „baigsis“ – ją rasite čia.

Tikiuosi neįkyrėjau. Gero atradimo džiaugsmo!!!

Straipsnio autorė Jurga Bašinskaitė.

Šokiruoti, klykti garsiau už visus, nesekti paskui nusistovėjusius standartus — tai yra daugumos jaunesnių grupių filosofija, tampanti būtinybe šiandieninės muzikos industrijos pinklėse. Net jei teigiama, kad grupė nesiekia būti populiaria, galima puikiai atpažinti desperatiškus bandymus atkreipti dėmesį. Kartais sunku pasakyti, ar tam tikras elgesys yra agresyvaus charakterio pasekmė, ar eilinis dėmesio nevertas ir surežisuotas spektaklis. Nors šiuo atveju pirmiausia išgirdau muziką.

Šalta, spiegianti elektronika iš karto leido suprasti, kad patekau į nelabai svetingus namus. Čia gauni tik tiek, kiek esi nusipelnęs savo požiūriu — puodelį atšalusios arbatos, šiek tiek netikro, sintetinio pyrago. Tik tol, kol išmoksi prisitaikyti ir palaikyti pokalbį pagal savininkų taisykles.

Kanadiečiai Crystal Castles yra skandalistai. Duetas, susidedantis iš vokalistės Alice Glass ir prodiuserio Ethan Kath, jau spėjo pagarsėti įsimintinais gyvo garso koncertais, kuriuose Alice demonstruoja savo judrumą ir agresiją nardydama po sceną ir tarp žiūrovų, šokinėdama ant būgnų bei kitaip įprasmindama dueto muziką. Yra buvę atvejų, kai ji mikrofonu užpuola vieną iš gerbėjų minioje be jokios priežasties. Stebint jos nenuspėjamą elgesį galima pamanyti, kad tai yra drastiško muzikinio performanso dalis arba dar nenustatytos ligos forma, tačiau tai neatbaido fanatiškų minių, trokštančių bet kokia kaina patekti į dar vieną jų pasirodymą. Ji yra dueto charizma. Galbūt kiek pamišę gerbėjai internete aprašinėja jos fatališką žvilgsnį ir grožį, pasakoja nenusakomai laimingas akimirkas, kai koncerto metu galėjo nors kiek priartėti prie Alice. Jaunatviška energija ir drąsa traukia kaip masalas.

Tuo tarpu Ethan dažniausiai stovi užsimaukšlinęs kapišoną, atsiribodamas nuo vykstančio chaoso, pasinėręs į jam vienam pavestą darbą. Chaosas ir stabilumas. Tačiau rašoma, kad gyvenime ir pats Ethan nepasižymi taikumu. Taip, kaip ir Crystal Castles ritmai.

Oficiali grupės istorija prasidėjo 2004-aisiais metais, kai Ethant Kath sutiko dar tik penkiolikmetę Alice Glass viename koncerte, kur ji dainavo su pankroko grupe Fetus Fatale ir paprašė sudainuoti vokalo partijas keliems savo įrašams. Patalpinus įrašus internete, jie vis populiarėjo, o daina „Alice practice“ vėliau tapo pirmuoju Crystal Castles singlu ir buvo išleista vinilinės plokštelės pavidalu. Grupės populiarumas augo bene valandomis — su pirmuoju albumu „Crystal castles“ duetas ėmė koncertuoti garsiuose festivaliuose už Kanados ribų ir semti saujomis vis didėjantį fanų palaikymą bei šlovę. Tačiau grupės muzikinis stilius nėra lengvai apibūdinamas vienu žodžiu. Iš esmės tai yra indie elektronika, sumaišyta su 8 bitų žaidimų tipo garsų estetika, Alice vokalo variacijomis nuo švelnaus balselio iki spiegimo ir šiuolaikinio popso bei šokių aikštelių garso prieskoniu. Visa tai susijungia į rupių grūdų košę, menančią šį bei tą nostalgiško ir tuo pačiu kertančią per skonio receptorius lyg tai būtų kažkas energizuojančio, bet neitin skanaus ir nelengvai virškinamo.

Tiesa, su antruoju albumu, išleistu 2010-aisiais ir turinčiu tą patį pavadinimą, tik dar su priedėliu „II“, grupė kiek sušvelnino savo skambesį — čia jau nerasime tiek šimtaprocentinės agresijos ir alternatyvumo arba bent jau daug mažiau lo-fi garsų ir nostalgijos. Tą puikiai išreiškia kūrinys „Celestica“ —kitokia nuotaika, draugiškesnis masėms skambesys ir videoklipe ramiai vaikštinėjanti Alice, suvaržyta tvarkingos, juodos suknelės. Sunkiai įmanoma lyginti su tokiom kompozicijom kaip „Xxzxcuzx Me“ iš pirmojo albumo. Kristalo pilys iš dalies pametė susikurtą destruktyvumo šleifą? Net jei taip ištiesų atrado save, dedikuodami sielą šokių aikštelėms, kuriose patys nesilanko ir nemėgsta lankytis. Šokių muzikos jie netgi neklauso. Vietoj to — Joy Division ir black metal.

„We both hate video games. We were just breaking apart electronics and toys to get annoying sounds.“

„Mes abu nekenčiame video žaidimų. Mes tik laužėme elektroniką ir žaislus tam, kad išgauti erzinančius garsus.“

Tačiau net pagražinę skambesį, Crystal Castles nestokoja idėjų. Antrajame albume skambančioje „Year of silence“ galima nesunkiai atpažinti grupės Sigur Rós vokalisto balsą, kuris čia ištrauktas iš dainos „Inní Mér Syngur Vitleysingur“ ir panaudotas tarsi muzikinis instrumentas. O Alice skamba tyliau, ne taip aštriai, rodos, nebe tokia nepakeičiama. „Not in love“ versija su The Cure vokalistu Robert Smith susilaukė net didesnio susidomėjimo nei originalas.

Crystal Castles nevengia piktesnio žaidimo ne tik muzikoje. Jie skolinasi Chanel mados namų logotipą paversdami jį pokštu, skolinosi Trevor Brown sukurtą Madonnos piešinį ir be jokio leidimo spausdino ant marškinėlių su Crystal Castles pavadinimu, pardavinėjo koncertų metu… Jie renkasi maištą. Prieš ką? Prieš tuščią populiariąją kultūrą, prieš blizgančias fotosesijas, suvaidintą muziką. Šiandienos elektroniniai pankai. Specialiai kuriantys smegenis tarkuojančias dainas, besislepiantys po juodais kapišonais ar akių dažais. Daugelio nekenčiami, bet jie čia tikrai ne tam, kad būtų mėgiami.

Na štai ateina laikas kuomet kažkada mūsų apkalbėti dar pavadinkime žali meninkai pradeda pristatyti brandesnius savo kūrybos vaisius. Šį kartą kalbu apie jau prieš keleta metų meno duobėje pristatytą grupę “The Dø”, kuri kovo pradžioje Prancūzijoje išleido savo šviežią albumą “Both Ways Open Jaws”.

Šį kartą grupės fanus nudžiugino ne tik naujo albumo pasirodymas, bet ir prieš jo pasirodymą pristatyti trumpi “teaser’iai”, pasižymintys nuotaikingumu, patraukiančia akį istorija bei paslaptinga atmosfera. Mane asmeniškai labai patraukė kai kurių “teaser’ių” filmavimo maniera, sugalvota stilistika, pačių muzikantų įsijautimas ir charakterių kūrimas. Sakyčiau, tokie priedai labai pagyvina naujo albumo pasirodymą bei priverčia jį įsiminti, ne šiaip probėgom paklausyti vienos kitos dainos ir atidėti perklausą kitam kartui.

Įdomu stebėti kaip grupė patobulėjo ir pasikeitė nuo savo ankstesnės kūrybos laikų. Naujasis albumas turtingas naudojamų instrumentų gausa, muzikos tekstūra ir daugiasluoksniu garsų persiliejimu. Jaučiamas vokalistės Olivia Merilahti patobulėjimas, galima sakyti šioks toks subrendimas. Anksčiau pasirinktas vėjavaikiškas įvaizdis keičiasi į paslaptingesnį, ne tokį akivaizdų ir tiesmuką. Džiugu, jog grupė nors ir patobulėjo pačioje garso kūrybos technikoje, tačiau nepakeitė savo stilistikos iš esmės, o klausant naująjį albumą galima pastebėti bei išgirsti derinius jau pažįstamus iš ankstesnių laikų.

Grupės sudėtis išliko ta pati, ją tesudaro kaip ir anksčiau pora, du muzikantai — vokalistė Olivia Merilahti ir multiinstrumentalistas Dan Levy. Smagu, jog pristatyti “teaser’iai” nutolsta nuo oficialių grupėms kuriamų video klipų. Šiose trumpose ištraukose galima pastebėti akimirkų iš grupės kasdieninės aplinkos, darbo užkulisių, supančios atmosferos. Toks pateikimas naudingas ir klausytojui, kadangi pasidaro šiek tiek lengviau apsispręsti ar pirkti albumą, nors dainos nėra pilnos tačiau susidaryti bendrą įspūdį tikrai įmanoma. Būtų smagu, jog daugiau grupių pradėtų pristatinėti savo naujuosius albumus kurdami panašaus pobūdžio, neformalias istorijas, atspindinčias tiek patį kūrybos procesą, tiek naujo albumo nuotaiką.

Džiugu, jog dar neseniai vos pirmuosiuos albumus pristačiusios grupės ir toliau entuziastingai kuria bei pristato naujus kūrinius, kurie nenuvilia, bet priverčia ir toliau entuziastingai stebėti muzikantų kūrybos raidą. Panašu, jog virtuali erdvė kuo toliau tuo labiau įsilieja į daugelį kūrybinių industrijų sričių, suteikdama galimybę kūrybingiems žmonėms lengviau dalintis savo kūryba bei burti kūrybingas bendruomenes. Tikiuosi, jog albumas patiks ir jums, na o sumąsčiusiems apsilankyti grupės koncertuose, informacija čia.

Kai kurios erdvės kuria savo vertę per estetiką ir vizualumą, patraukdamos žiūrovą įdomiu interjeru ir sukurta atmosfera. Tačiau turbūt visi pritartumėte, jog tai ne vienintelis elementas verčiantis mus lankytis ir užsukti į kai kurias vietas nuolatos, susitikti čia su savo draugais ir naujais žmonėmis, bendrauti ar užsiimti kokia mėgiama veikla. Sakyčiau, erdvių skirstymas į formalias ir neformalias yra labai taiklus ir jaučiamas. Neformalios erdvės dažnai būna pačios mieliausios jaunam žmogui — čia nereikia rūpintis kad susikūprinęs ir netvarkingai sukryžiavęs kojas sėdi ant žemės, kad foteliai ir sofos labai nudrengti ir dulkini, kad visi rūko viduje ar kad kas tave nužvelgs įtartinu žvilgsniu, jeigu prieisi tiesiog pasilabinti su pirmą kartą matomu žmogumi.

Deja tokių erdvių yra mažai, jos neturi formalių dokumentų, kavinių ar meno centrų statusų, veikia tiesiog entuziastų dėka, kurie gyvena tuo ką daro ir daro tai dėl ko gyvena. Jeigu suregztumėte idėją atidaryti nišinę, neformalią erdvę, turbūt šiuo metu tam pati tinkamiausia vieta būtų Berlynas, kur nekilnojamo turto kainos ir įstatyminė bazė leidžia mieste atsidurti skirtingiausiems inkliuzams. Tuo tarpu Londonas stengiasi ir kapanojasi, tačiau tenka ir pakovoti. Šį kartą pristatau “The George”, jį galima būtų pavadinti tiesiog bendruomenės/meno/kūrybingumo erdve, kurioje renkasi jaunimas arba vyresni atviro mąstymo žmonės ir įvairiausių menų entuziastai, o aktyviausiai bene reiškiasi muzikantai.

Mūsų apsilankymas “The George”, pirma diena Londone

“The George” kadaise buvo veikiantis aktyvus pub’as Hackney rajone Londone, vėliau ši vietovė, nors ir įsikūrusi antroje zonoje, kuri yra labai arti miesto centro, buvo tarsi pamiršta, apleista, mažai apgyvendinta. Čia pradėjo kurtis įvairios mažumos, buvo apgyvendinami Viktorinio laikmečio namai. Apibendrinus galima būtų teigti, jog kažkuomet buvusi aktyvi gyvenvietė, pavirto paprasčiausiu, stiprių kaiminystės ryšių neturinčiu miegamuoju rajonu. Kadangi Hackney yra rytų Londone, nuomos kainos čia šiek tiek mažesnės, būtent jos pastumėjo jaunimą pradėti kurtis šiose apylinkėse ir sukelti bruzdesį miegančiose gatvėse. Šiuo metu Hackney tapo labai aktyviu, čia gyvena apie 3 milijonai žmonių, vietovė turi savo laikraštį, čia įsikūrė daug smulkaus verslo parduotuvėlių, kurios džiugina originalumu ir spalvingumu. Teigiama, jog Hackney šiuo metu susibūrusi didžioji dalis underground’o, nekomercinių menininkų ir naujų idėjų. Anksčiau meno rajono vardas buvo skiriamas Shoreditch vietovei, kuri šiuo metu gausiai apgyvendinta įvairių galerijų, madingai apsirėdžiusio jaunimo, nišinių kūrybinių prekių parduotuvėlių ir grafiti piešiniais pastebimais kiekviename žingsnyje.

“The George” buvo paprasčiausiai išnuomotas 7 draugų, kurie nusprendė čia gyventi. Pati erdvė viduje išlaikė pub’o išplanavimą, turi senovišką barą ir keleta lempų, tačiau viskas aptrupėję, apleista ir yra būtent tokioje būklėje, kuri kuria puikią atmosferą bei leidžia interpretuoti išnaudojant patį pastatą. Čia susipina istorija, britų tradicija leisti laiką pub’uose ir kūrybiškas šiuolaikinio jaunimo štrichas. Taigi, draugai čia įsikūrė, pradėjo gyventi, išnaudoti ganėtinai erdvų plotą kaip studijas, rengti vakarėlius, o galiausiai apie šią erdvę sužinojo tiek žmonių, jog ji tapo bene vieša.

Per daug nepergyvendami dėl savo namų viešumo, šeimininkai čia pradėjo rengti koncertus, workshop’us, susibūrimus, paskaitas, teatro repeticijas, jogos užsiėmimus ir t.t. Šia erdve susidomėjo ir daugiau žmonių, tad nuolatos tai vienas tai kitas atvykdavo čia su savo idėja kažką surengti ir pakviesti dalyvauti Hackney gyventojus. Taip pamažu ši erdvė įgavo bendruomenės centro statusą. Tik čia pirmadieniais ir antradieniais jaunimas iš aplinkinių namų su vyno taurėmis ir pintomis alaus rinkdavosi klausyti jazz’o, tik čia visuomet galėdavai likti nustebintas, kuomet iš tamsaus kampo prie pianino prisėsdavo senjoras virtuozas, o mikrofoną perimdavo ausį užburiantis dar negirdėtas balsas. Visi šioje erdvėje įsitaisydavo labai dinamiškai — kas su kaldra ant žemės, kas prie staliuko, kas trypčiodavo šokio žingsnius prie scenos, kuri beje buvo tame pačiame lygyje su žiūrovais. Nors patys gyventojai ir yra muzikantai, kurie rengdavo čia koncertus, tačiau prisijungti galėdavo kiekvienas, tad skirtingų instrumentų garsų čia tikrai netrūko.

Apleistas “The George” pub’as tapo ta erdve, kuri mano manymu yra pati tikriausia ir gyvybingiausia, neapribota jokių tinklelių, deadlinų ar darbo valandų — chaotiška, dinamiška ir svarbiausia nuoširdi. Tokios erdvės yra be galo svarbios bendruomenei, jos kūrybiškumui, šiltumui bei tarpusavio idėjų pasidalinimui.

Tačiau, kaip jau minėjau Londonas tai ne Berlynas, todėl anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti vienokių ar kitokių kliūčių. O pagrindine kliūtimi toliau veikti ir tobulėti tapo šios erdvės šeimininkas, kuris nusprendė, jog išgriaus šį autentišką pub’ą ir įkurs čia 9 butus, kurie vėliau bus išnuomoti. Žinoma, toks jo sprendimas finansiškai yra daug naudingesnis nei tiesiog iš jaunimo gaunama nuomos suma už apleistą erdvę. Šis taškas lyg ir turėjo tapti šios puikios erdvės uždarymo, persikėlimo ar išnykimo priežastimi. Tačiau kol kas taip dar neįvyko, kadangi ši bendruomenė tapo tokia stipri, jog nusprendė susivienyti ir panaudoti visus argumentus, kurie tik yra įmanomi, pradedant tuo, jog šis pub’as yra labai svarbus Hackney bendruomenei baigiant, jog greta esančių namų gyventojai (kurie ir patys yra nuolatiniai “The George” lankytojai) užprotestavo, jog nenori triukšmo statybų metu.

Taip prasidėjo grandininė reakcija, buvo pradėta peticija, atidarytas internetinis puslapis, kreiptasi į vietinę valdžią ir ieškota visų įmanomų išeičių.

Kas atsitiks “The George” kol kas neaišku, tačiau akivaizdu, jog ši erdvė vietinei benruomenei tapo labai svarbi, kelia daug sentimentų, emocijų ir pasipriešinimo idėjai kurti čia butus. Smagu, jog kova prasidėjo ir vyksta, o žmonės, branginantys savo erdvę daro viską, jog ją išsaugotų. Palinkėkime sėkmės idealistiškoms ir nuoširdžioms idėjoms ir lūžio materialistui sąvininkui.