Žymės: šiuolaikinė muzika

Įkėlė: Simona Račaitė | Įkelta: birželio 8, 2011

POGO. Svajonės vs verslo variklis

„Esu Nick Bertke, labiau žino­mas kaip POGO. Aš tas vai­ki­nas, kurio var­das glau­džiasi po Alice, Upular, Skynet Symphonic ir pana­šiais remik­sais. Gyvenime pra­lei­dau labai daug laiko kur­da­mas muziką. Ji šiuo metu yra vis­kas, ką aš darau. Dirbau Disney, Pixar, Showtime stu­di­jose, esu radęs save „Wall Street“ žurnale. Atlikau „YouTube“ orga­ni­zuotą pasi­ro­dymą Guggenheim‘o muzie­juje. YouTube pagalba man pavyko pasi­da­linti savo muzika su dau­giau nei 12 mili­jonų žmonių. Jiems esu sko­lin­gas visą save už nesu­skai­čiuo­jamą meilę ir paramą. Šiuo metu mano galu­ti­nis tiks­las yra pasi­da­linti savo kuriama muzika su pasau­liu, ir esu amži­nai dėkin­gas visiems, kurie padėjo man tai realizuoti.“

“My name is Nick Bertke, better known as Pogo. I’m the chap behind such movie remixes as Alice, Upular and Skynet Symphonic, and I’ve spent so much time making music that it’s now all I do with my life. I have wor­ked for stu­dios inc­lu­ding Disney Pixar and Showtime, found myself in the Wall Street Journal, per­for­med for YouTube Play at the Guggenheim Museum, and have mana­ged to share my music with over 12 mil­lion peo­ple on YouTube to whom I owe eve­ryt­hing for their overw­hel­ming love and sup­port. It’s my ulti­mate goal to share my music with the world, and I’m eter­nally gra­te­ful to eve­ry­one who has hel­ped me to make this happen.”

Skaityti toliau

Kategorija: Garsas, Vaizdas | 2Komentarai
Įkėlė: Duobes Svecias | Įkelta: gegužės 24, 2011

„!K7“ – kai muzika baigiasi

Kai bai­giasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjun­gia­mas you​tube​.com (pažįs­ta­mas jaus­mas?). Tačiau jei neži­nai, kas visada lei­džia „gerą“ muziką, tada ši, popu­lia­rumo spin­du­liuose besi­mau­danti, prog­rama gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikė­tis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.

Skaityti toliau

Kategorija: Garsas | 4Komentarai
Įkėlė: Kristina Alijošiūtė | Įkelta: gegužės 13, 2011

Crystal Castles — we are not for you

Šoki­ruoti, klykti gar­siau už visus, nesekti pas­kui nusi­sto­vė­ju­sius stan­dar­tus — tai yra dau­gu­mos jau­nes­nių gru­pių filo­so­fija, tam­panti būti­nybe šian­die­ni­nės muzi­kos indust­ri­jos pink­lėse. Net jei tei­giama, kad grupė nesie­kia būti popu­lia­ria, galima pui­kiai atpa­žinti des­pe­ra­tiš­kus ban­dy­mus atkreipti dėmesį. Kartais sunku pasa­kyti, ar tam tik­ras elge­sys yra agre­sy­vaus cha­rak­te­rio pasekmė, ar eili­nis dėme­sio never­tas ir sure­ži­suo­tas spek­taklis. Nors šiuo atveju pir­miau­sia išgir­dau muziką.

Šalta, spie­gianti elekt­ro­nika iš karto leido suprasti, kad pate­kau į nela­bai sve­tin­gus namus. Čia gauni tik tiek, kiek esi nusi­pel­nęs savo požiū­riu — puo­delį atša­lu­sios arba­tos, šiek tiek netikro, sin­te­ti­nio pyrago. Tik tol, kol išmoksi pri­si­tai­kyti ir palai­kyti pokalbį pagal savi­ninkų taisykles.

Skaityti toliau

Kategorija: Garsas | komentuok
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: balandžio 29, 2011

The Dø pristato “Both Ways Open Jaws”

Na štai ateina lai­kas kuo­met kaž­kada mūsų apkal­bėti dar pava­din­kime žali menin­kai pra­deda pri­sta­tyti bran­des­nius savo kūry­bos vai­sius. Šį kartą kalbu apie jau prieš keleta metų meno duo­bėje pri­sta­tytą grupę “The Dø”, kuri kovo pra­džioje Prancūzijoje išleido savo švie­žią albumą “Both Ways Open Jaws”.

Skaityti toliau

Kategorija: Garsas | 1 Comment
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: kovo 16, 2011

Socialiai praturtinta erdvė ir bendruomenės sukurtas “The George”

Kai kurios erd­vės kuria savo vertę per este­tiką ir vizu­alumą, patrauk­da­mos žiūrovą įdomiu inte­rjeru ir sukurta atmos­fera. Tačiau tur­būt visi pri­tar­tu­mėte, jog tai ne vie­nin­te­lis ele­men­tas ver­čian­tis mus lan­ky­tis ir užsukti į kai kurias vie­tas nuo­la­tos, susi­tikti čia su savo drau­gais ir nau­jais žmonė­mis, bend­rauti ar užsi­imti kokia mėgiama veikla. Sakyčiau, erd­vių skirs­ty­mas į for­ma­lias ir nefor­ma­lias yra labai taik­lus ir jau­čia­mas. Neformalios erd­vės daž­nai būna pačios mie­liau­sios jau­nam žmogui — čia nerei­kia rūpin­tis kad susi­kūp­ri­nęs ir netvar­kin­gai sukry­žia­vęs kojas sėdi ant žemės, kad fote­liai ir sofos labai nud­rengti ir dul­kini, kad visi rūko viduje ar kad kas tave nuž­velgs įtar­tinu žvilgs­niu, jeigu pri­eisi tie­siog pasi­la­binti su pirmą kartą matomu žmogumi.

Deja tokių erd­vių yra mažai, jos neturi for­ma­lių doku­mentų, kavi­nių ar meno centrų sta­tusų, vei­kia tie­siog entu­ziastų dėka, kurie gyvena tuo ką daro ir daro tai dėl ko gyvena. Jeigu suregz­tu­mėte idėją ati­da­ryti nišinę, nefor­ma­lią erdvę, tur­būt šiuo metu tam pati tin­ka­miau­sia vieta būtų Berlynas, kur nekil­no­jamo turto kai­nos ir įsta­ty­minė bazė lei­džia mieste atsi­durti skir­tin­giau­siems ink­liu­zams. Tuo tarpu Londonas sten­giasi ir kapa­no­jasi, tačiau tenka ir pako­voti. Šį kartą pri­sta­tau “The George”, jį galima būtų pava­dinti tie­siog bendruomenės/​meno/​kūrybingumo erdve, kurioje ren­kasi jau­ni­mas arba vyresni atviro mąs­tymo žmonės ir įvai­riau­sių menų entu­zias­tai, o akty­viau­siai bene reiš­kiasi muzikantai.

Skaityti toliau

Kategorija: Garsas, Tekstas, Vietos | komentuok
12345

  • Trumpas Metras