No Globes, sukurtas bendradarbiaujant su Ctrl.Alt.Shift Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos Kopenhagoje 2009 m. proga

Kartais, kai pūsteli palankus vėjas ir norisi pasimėtyti skambiom frazėm, sakau: kokybiškas dizainas gali Išgelbėti Pasaulį. Na, nuo AIDS, cunamių ir teroristinių išpuolių gal nelabai, bet nuo ekologinių nelaimių, kultūros virtimo chaltūra ar visuotinio persivartojimo — tikrai. Dorothy — menininkų bei dizainerių kolektyvą iš Mančesterio — gaubia šioks toks paslapties rūkas. Nežinau, kiek jų ir kas jie tokie, bet peržvelgusi akimis jų projektus leidžiu sau manyti, kad mes turime kažką bendro.

Vienas iš Yankee Doodle Dollar serijos plakatų — “Whilst the rich get richer, the poor get screwed” (“Kol turtingieji turėtja, vargšai išgręžiami”)

Patys Dorothy save lakoniškai apibūdina kaip “panašiai mąstančių žmonių, išmąstančių nepanašias idėjas, kolektyvą” (“a collective of like-minded people working on unlike-minded ideas”). Iš tikrųjų, visa jų kūryba labai kryptinga ir aiški — tiek stilistiškai, tiek idėjiškai — ir dažniausiai smaili kaip yla, lendanti iš maišo. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia Dorothy vėl ir vėl ir vėl kartoja tai, kas jau nesuskaičiuojamai girdėta, suvokta, bet kažkodėl niekaip neprigyja — karas yra blogai. Jei jame nežūva žmonės, žūva jų dvasia, ateitis ir/arba tikėjimas. Kartu su atvirai deklaruojama simpatija John’ui Lennon’ui ši mintis padvelkia naiviu ir nostalgišku kvapu — prieš akis kyla minios jaunuolių su gėlėmis plaukuose, raginančių vietoj kalašnikovo užgulti mylimąją. Dorothy nėra tokie romantiški — jie mieliau pasiūlys pačiam ant kalėdinės eglutės užkabinti granatą ir pagalvoti, ar tai taip jau labai gražu.

Nuorodoje — Bed Peace instaliacijos/hepeningo, skirto John’o Lennon’o septyniasdešimtmečiui ir trisdešimtosioms mirties metinėms, užkulisiai

Xmas declarations — kalėdiniai papuošimai

Plėtojant šią temą, atskiro paminėjimo neabejotinai nusipelnė ne vieno dizaino tinklaraščio jau linksniuota ir liaupsinta Casualties of War (“Karo aukų”) serija, nukreipianti prožektorių šviesą į jos nusipelniusius, bet paprastai menkai tesulaukiančius nukentėjusiuosius — veteranus ir suluošintus kareivius, namo grįžusius ne į amžiną šlovę, o gyvenimą skurde, negalioje arba praeities šešėliuose. Joks vaikas su tokiais kareivukais nežais (jie, beje, ir neparduodami), bet to Dorothy ir siekia — karo siaubas nėra mūsų vaikų žaidimai. Šokiruojančia statistika paremta serija iš tikrųjų yra labai efektyvi, skaudžią žinutę aprengianti nekalta vaikiška forma ir taip smogianti stipriai ir netikėtai.

Casualties of War serija

Dorothy taikiklyje atsiduria ne tik karas, konfliktai ir sprogmenys. Jie apskritai nėra labai atlaidūs visuomenės ydoms ir to neslepia. Ką jau ten — jie visas jas šaltakraujiškai surikiuoja į periodinę smerktiniausių pasaulio elementų lentelę. Galima nusipirkti ją visą ir žymėtis, kurie tinka, o galima įsigyti ir ant sienos kabinti tik vieną iš aktualiausių. Arba, jeigu norite dar tiesmukesnio sprendimo, Dorothy turi ir seriją The Big Society (“Didžiosios visuomenės”) plakatų, kuriuose visi tušti ir nešvarūs didžiosios visuomenės darbeliai išsakomi vienu atsikvėpimu, be tarpų, taškų ir kablelių — tokiu tempu, kokiu paprastai nesidairydami pralekiame pro savo dieną.

Plakatas — periodinė ydingiausių žmonijos elementų lentelė ( “A tabular display of the worst elements of humankind”)

Vienas iš periodinės socialinių problemų lentelės elementų — godumas

Vienas iš The Big Society serijos plakatų — ką žmonės veikia visą dieną?

Įdomu, kai dizaineriai, t.y. kūrėjai, bene labiausiai suinteresuoti savo kūrinių perkamumu, populiarumu ir funkcionalumu, ryžtasi būti tokie pikti ir tiesmuki. Taip, šiuolaikinis dizainas neretai yra idėjiškas, kartais net kone konceptualus, ir nebijantis liesti aitresnes temas. Tačiau pikta Dorohty pašaipa — ypatingai koncentruota ir nuolat kartojama, kone iki įkyrumo. Dorothy visiškai nesismulkina, siūlydami gangrenos arba raudonųjų žibintų kvartalo spalvos dažus kartu su lėkšte, ant kurios parašyta, kad esate storas. Galima sakyti, jie pardavinėja fanarus pirkėjams po akimis — ir kažkaip, kažkodėl parduoda, netgi sulaukdami už tai liaupsių.

Kūriniai iš Home Shit Home serijos

Dorothy kalba turi ir vietinio pašaipūno staigaus akiplėšiškumo, ir ilgai brandinto kandaus atkirčio subtilumo. Ypatingai originalios estetikos jų kūriniuose nėra, viskas jau truputį matyta — tačiau randama idėjai puikiai tinkanti forma, kuri ir leidžia pardavinėti fanarus pačiam negaunant į akį. Kartais ji net per daug paprasta, kartais beveik krypstanti į kičo teritoriją, tačiau visada veiksminga. Lakoniškas, racionalus ir lengvai atpažįstamas pavidalas leidžia Dorothy strategijai išvengti vaitojimo bei varginančio sentimentalumo ir vietoj to sužaisti karčiu juodu humoru ir kandaus komentaro jėga.

Teisybės vardan reikėtų paminėti, kad ne viskas, ką Dorothy veikia, yra kilnių ir gilių užmojų pilni idėjiški projektai. Jie taip pat kartais aptyla ir tiesiog žaidžia poparto stilistika, kurdami labai linksmus toršerus-čiulpinukus, o savo meilę minimalistiškai formai išreiškia gamindami spalvotas akrilo trinkeles pretenzingais pavadinimais. Naujausias Dorothy projektas taip pat labiausiai domisi forma — rėkdami You Took My Name (“Tu atėmei mano vardą”) jie nutrina nuo žymių prekių ženklų raides ir pavadinimus, atidengdami paprastai jų užgožiamus piešinius.

Šviestuvai norintiems ne tik prisiminti, bet gal ir naujai išgyventi vaikystę

It All Comes To This, akrilinė skulptūra

Vienas iš You Took My Name serijos plakatų

Gal ir būtų galima papurkštauti, kad Dorothy tikriausiai tėra šutvė senstelėjusių hipių (ar kaip tik priešingai — geltonsnapių idealistų). Galbūt taip ir yra, galbūt ne. Negalime paneigti, kad jie — profesionalai, mokantys kalbėti trumpai ir kietai. Suteikdami modernią formą jau seniai kartojamoms idėjoms, Dorothy primena, kokios jos buvo, yra ir tikriausiai bus aktualios. Kūrėjai puikiai išnaudoja dizaino galią, kai kovojant prieš ugnį ugnimi, pagrindiniu ginklu prieš aklą makdonaldų visuomenės vartojimą tampa tam pačiam vartojimui skirti objektai — brangūs, gražūs, kokybiški. Tokie, prie kurių prieš pirkdami dar sustojame pamąstyti, ar tikrai verta.

Išlieti tulžį dėl bjauraus ir neteisingo pasaulio galima daugybe būdų. Galima pigiai nusipirkti marškinėlius su nepadoriu užrašu, kurie skylėti ir sunešioti bus išmesti po metų. O galima investuoti į kažkieno darbą ir gauti apgalvotą, numylėtą ir ilgaamžį daiktą, ir taip užsitikrinti, kad pati fuck the system idėja nebus suvartota kartu su jaunatvišku maištininko entuziazmu. Dorothy dizainas neturi nieko bendra su etiketėmis ir prabanga, tai žinios, riksmo, protesto dizainas, skirtas žinantiems, rėkiantiems ir protestuojantiems, ir norintiems bei galintiems tai daryti rimtai.

Pie charts — padėkliukų gėrimams rinkinys

Kritikai, menininkai, dizaineriai, aktyvistai, pacifistikai, pašaipūnai — jie yra Dorothy. Žmonės, kurie tiki, kad gali kažką nuveikti, veikdami tai, ką mėgsta. Linkiu pažiūrėti, pagalvoti, galbūt kreivai šyptelti — dar niekam pasaulyje nepakenkė truputis savikritikos.

Daugiau Dorothy pamatyti ir nusipirkti galima čia.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Ką atsiverčiate prie rytinės kavos? Ir kur ieškote naujų vėjų kūrybiniame pasaulyje? Aš, jei galėčiau, daugeliu atveju rinkčiausi žurnalą. Dažnai spausdintą, kartais skaitmeninį. Tačiau gyvenantys Lietuvoje turbūt žino, kad rasti apčiuopiamą, geros kokybės žurnalą, susijusį su menu bei dizainu yra sunkiai įmanoma misija. Didieji ekologai šiuo atveju džiaugsmingai palinksėtų galva ir pradėtų kalbą apie galybes dėl nieko iškertamų medžių ir didėjančią oro taršą, tarsi patvirtindami, kad tai nėra nepakeliamas trūkumas. Ypač šiandien, kai technologijos leidžia mums gauti daug daugiau nieko iki galo nepasisavinant — skaityti, žiūrėti, klausyti ir mintyse dėkoti interneto egzistencijai.

Elektroniniai žurnalai visgi yra truputį kas kita, nei daugiau ar mažiau chaotiškai pateikta medžiaga internete — atsivertę tokį jūs gaunate pilną rinkinį vaizdų, tekstų ir kitų elementų vientisame pavidale, kurį kažkas turėjo suredaguoti, sugalvoti numerio temą ar netgi parašyti įžangą. Beveik kaip tikrame žurnale. Vizualaus meno ir ypač dizaino mėgėjams tokių šaltinių neturėtų trūkti. Pateikiu 10 mano subjektyvia nuomone geriausių, nemokamų, įvairios tematikos elektroninių žurnalų, kuriuos atsivertę, ko gero, nepasigailėsite. Gero įkvėpimo!

Castle magazine

Vokiečių tvarinys, daugiausia pristatantis įvairių sričių iliustratorius. Beje, kiekvienas numeris turi savo temą. Čia rasite interviu su kai kuriais autoriais anglų ir vokiečių kalbomis. Tiesa, paskutinis Castle numeris išėjo maždaug prieš metus, tačiau visuomet galima peržvelgti dėmesio vertą praėjusių numerių archyvą ir laukti sugrįžimo.

Moloko+

Ko gero žinomiausias elektroninis žurnalas apie vizualiuosius menus iš kaimynės Rusijos, leidžiamas nuo 2007-ųjų balandžio. Jų tinklapyje galite parsisiųsti tiek rusišką, tiek anglišką versiją. Vertinu dėl kokybės ir temų įvairovės, nuo fotografijos iki žaislų dizaino. Smarkiai rekomenduotina!

Bak magazine

Vienas puikesnių atradimų elektroninių žurnalų temoje. Čia jūsų laukia virš 300 puslapių kūrybinio turinio, įskaitant interviu, knygų recenzijas ar straipsnius. Nuo tapybos iki fotografijos. Kiekvienas numeris turi savo temą, o dar geriau yra tai, kad visuomet pateikiama būsimo numerio tema ir iki tam tikros datos galima siųsti ją atitinkančius darbus publikavimui. Skaitykite anglų arba turkų kalba.

Design and life mini zine

Šis žurnalas nuo kitų skiriasi tuo, kad pristato ne tik vizualųjį meną, bet ir naujienas, susijusias su daiktų dizainu, architektūra, mada, gyvenimo būdu ir netgi valgių receptais. Naujausiame numeryje — interviu su Stefan Sagmeister. Patiks mėgstantiems visapusiškai skanų gyvenimą.

Encore

Nors šis vokiečių žurnalas apie meną, dizainą ir kiną tarsi užbaigė savo tolesnę raidą 2008-aisiais, verta atsidaryti kas mėnesį leistų numerių archyvą. Tiesa, ne viskas, kas juose pateikiama yra aukščiausio meninio lygio, tad reikės sugebėti atsirinkti. Vis dėlto tikiuos atrasite dar nematytų talentų ar filmų.

Multilink

Dar vienas žurnalas apie vizualųjį meną. Tai tarsi idėjų ir įkvėpimo dokumentas, leidžiamas savarankiška iniciatyva. Čia rasite taip pat ir gatvės meno bei muzikos nuotrupų.

Ruby mag

Žurnalas, pristatantis įvairių sričių menininkus kiekvieną mėnesį. Jį įkūrė Irana Douer, menininkė iš Argentinos. Tik tiek, kad kolkas negalima parsisiųsti, o pateikimas gan paprastas ir struktūriškas, tačiau kartu ir įsimenantis.

Picame mag

Picame italai vadina save bene ieškomiausiais vizualaus meno „knygnešiais“ internete. Būtų sunku su tuo ginčytis, nes šio žurnalo turinys bene visada patraukia įdomiais kūrėjais. Šalia vizualiųjų menų pristatoma ir muzika. Vienas mėgstamiausių!

Unless You Will

Tai yra konkrečiai meninei fotografijai skirtas projektas, pradėtas ir palaikomas Heidi Romano, fotografės iš Autstralijos. Jos tikslas yra surinkti dėmesio vertų fotografų darbų kolekciją iš viso pasaulio. Didelį dėmesį autorė skiria nuotraukų atmosferai, tad ieškantys įkvėpimo fotografijoje galbūt pataikėte kaip tik ten, kur reikia.

Frespiration

Dar pakankamai šviežias projektas siekia pristatyti viską, kas susiję su grafiniu dizainu. Kolkas galite pasidžiaugti 7 numeriais, pilnais su minėtaja tema susijusios medžiagos.

Tai tiek kolekcijos iš interneto pasaulio. Tikiuosi, tolesnį domėjimąsi tęsite patys. Čia pateikti žurnalai pasižymi savybe būti skaitomais anglų kalba, tad jei mokate ispanų ar kokią kitą populiaresnę kalbą, kiek paieškojus jums atsivers nauji ištekliai. O jei radote kažką dar nepaminėto ir įdomaus — nesikuklinkite pasidalinti!

“Juice– Skin” (Naoto Fukasawa) iš Kenya Hara’os organizuoto Juice-box projekto.  Ieškota būdų, kaip regimuosius pojūčius būtų galima perteikti dizaino pagalba

Kenya Hara knygą “Designing design” aptikau visiškai netikėtai, tačiau labai sėkmingai ją suvartojau. Niekad nemaniau, jog už tiek paprasto akiai dizaino gali slypėti tiek daug filosofijos. Juo labiau, kad visa ji glūdi tik vieno žmogaus asmenybėje. Dar puikiau, jog ir darbams atrodytų nė nereikia jokio aiškinimo — jie tiesiog „veikia“. Tai kartu ir vienas iš labiausiai sužavėjusių mane dalykų — jog racionalus protas geba kurti sensorinius pojūčius (nes dažniausiai logika būna gana sausa ir nuspėjama). Vienaip ar kitaip, Kenya Hara man tik dar kartą įrodė, jog ilgalaikiams tikslams susikurti neužtenka tiesiog daryti. Tačiau geriems darbams perteikti neužtenka vien mąstyti.

Daugumą jo gvildentų teorijų tuoj pat pateiksiu, tačiau dabar plačiau apie patį autorių.

Grafikos dizaineris, mums labiausiai pažįstamas kaip pagrindinis „MUJI“ kompanijos komunikacijos vadovas, taip pat 1998m. Nagano žiemos olimpinių žaidynių ceremonijos atidarymo ir uždarymo pagrindinis dizaineris, visuomet vadovaujasi racionalia filosofija, kurdamas savo objektus (ar tai būtų komunikacinio dizaino grafika, ar erdvės planavimas bei parodų koncepcijos, produkto vystymas ar galų gale knygos turinys). Jo dizainas– subtiliai išgrynintas, be nereikalingos logikos.

Viską traktuodamas per tuštumos prizmę, kuri senovės Japonijos tradicijose užima labai aukštą poziciją, priešpriešina ją paprastumui, kartu suteikdamas šiems dviem terminams panašumą. Juk „jokio dizaino“ nebūtinai yra „paprastas dizainas“. Tai ypač jaučiama „Muji“ koncepcijoje. Svarbiausia jo kūryboje — balta spalva, kuri yra tarsi viskas ir kartu niekas (fiziškai aiškinant, ji yra sudaryta iš visų spektro spalvų . Techniškai tai — jokia spalva). Jo kūryboje taip pat svarbi pojūčių išraiška, kuri kiekvieno galvoje sukuria skirtingas patirtis. Kitaip sakant, mes esame skirtingi ne tik mąstymo, tačiau ir savo asmeninės sensorikos, kuri informuoja smegenis, dėka. Vienas įdomesnių aiškinamų dalykų — naujas terminas — eksformacija — yra priešprieša žinių visuomenei (informacijai). Jis liudija faktą, jog nei vienas dalykas neegzistuoja be jam priešingo, ir kad tik tokiu būdu įmanoma kūryba.

“MUJI: what comes naturally” šūkį puikiai atspindi reklaminiai gamtos vaizdai– <…>tai kartu ir niekas, ir viskas<…>

Kenya Hara’os “Designing Design”

Žiūrint iš praktinės pusės, Kenya Hara objektai atrodo lengvi, juose daug vietos interpretacijai, jie traukia savo paprastumu ir jautrumu aplinkai.

Pati „MUJI“ koncepcija grindžiama natūralumu, dizaino nebuvimu, reikalingumu, bei medžiagų grynumu. Paneigdama rinkos dėsnius (tai nei „pigus šlamštas“, nei „brangi inovacija“), kompanija susikūrė visiškai naują vartotojų rinką. Kartu tai ir paprasti bei tiesiog praktiški dalykai, ir juos vienijantis stilius.

Išplėsdama kiekvieną trumpai apibrėžtą mintį, norėčiau išlaikyti taip mėgstamą Kenya Hara‘os tylą interpretacijai (taip pat siekdama išlaikyti žodžių grynumą), ir panaudoti jo paties citatas, kad kiekvienas galėtų susikurti savo asmeninį suvokimą bei įžvelgti tame savo patirtį.

“Humidifier”, kamuoliukų žaidimo juslinė interpretacija “Haptic” tematika, 2008

MUJI: “kas atsitinka savaime”

<…> Šaltai stebėti žmones tarp kitų žmonių bei gyvenime … Integruoti optimalias technologijas ir medžiagas … Ištirti žemas kainas išlaikant aukštą kokybę … Galvoti apie gamtą ir aplinką … Įsiklausyti į tai, ką sako klientai … Dirbti su pasaulyje žinomais dizaineriais … Štai kas atsitinka natūraliai. <…>

<…> Pradžioje, „jokio dizaino“ buvo „MUJI“ šūkis. Palaipsniui, tapo aišku, jog jei mes norime tvirtai išlaikyti „MUJI“ koncepciją, labai aukštas dizaino lygis yra neišvengiamas. <…>

<…> Mūsų savitumas išplaukia iš fakto, kad mūsų darbe kapitalizmas tik nežymiai pranoksta žmogiškumą.<…>

Paskui šią citatą neišvengiamai sekė dvi kitos, pateikiamos žemiau. Čia norėčiau pridurti, jog knygoje labai daug dėmesio skiriama nevaldomų troškimų analizei. Kenya‘os, lygiai kaip ir mano, nuomone, rinka jau yra taip perpildyta „individualumo“, kad joks išskirtinumas tiek nebeveikia, o didelis noras parodyti save lemia tik nesveiką konkurenciją. „MUJI“ ideologijoj siekta atrasti koncepciją, kuri nesiektų vien tik pelno dėl pelno ir nepataikautų visuomenėms troškimams, tačiau taptų preke, kurios reikia. O ar jos tikrai reikia, rodo pardavimų skaičius ir tinklo plėtra (parduotuvės veikia Japonijoj, Azijoj, Europoj bei JAV, o tai jau vadinama globalia rinka).

<…> Lygiai kaip ir individualumo vertė, požiūris, išreiškiamas norais ar nenorais, yra gerokai pervertinamas. Troškimas ir laisvė gali nešti panašias vertes. Dabar, kai apie tai mąstau, moderniame amžiuje mes susikūrėme visuomenę, kurioje kiekvienas atskiras asmuo gali laisvai reikšti savo norus ar nenorus. <…> Galima būtų tvirtinti, jog moderni era yra visuomenė, kuri gali viską nuspręsti grįsdama savo poreikius visiškai individualiu subjektyvumu: gyvenamąja vieta, veikla, mityba. Rizikuodamas būti klaidingai suprastas, manau galėčiau teigti, jog troškimų vadyba yra demokratija, o troškimų konkurencija — laisva rinkos ekonomika. Ilgainiui, pasaulis išsivystė sekdamas šias vertybes.<…>

<…> Visgi, aš norėčiau pripažinti tą faktą, jog norai kartais įtraukia į manijas, sukelia egoizmą ar neša prarūgusią gaidą. Aš svarstau, ar žmonija, skubėdama paskui savo troškimus, galiausiai pasiekė aklavietę. Tiek vartotojiška visuomenė, tiek individualios kultūros, besivydamos troškimus ir varomos alkio, atsitrenkia į šią sieną. Šia prasme, šiandien mes turime įsivertinti savo darbo vertybes, kurias priimsime: saikingumą, nuolankumą, bei nešališkas priežastis. Ar pripažinimas galėtų tapti forma su dar vienu laisvės lygiu? Pripažinimas gali sukelti lengvą nepasitenkinimą, tačiau keliant pripažinimo lygį, tai būtų nuosekliai užglaistyta. <…>

<…> Mes norime suteikti klientams pasitenkinimo įspūdį, kuris atsiranda tarsi „tai padarys“, o ne „tai yra tai, ko aš noriu“, aplinkybė. <…>

Valgymo lazdelės, MUJI

Ženklinimo sistema, Katta Civik poliklinika, 2002. Ženklinimas integruotas į interjerą — ženklinta tiesiai ant sienų, grindų; pastato architektūra — Kengo Kuma

TROŠKIMŲ AUKLĖJIMAS

Įdomu yra tai, kad troškimams buvo paskirtas visas atskiras poskyris (vis dar „MUJI“ skyriuje), patalpintas po „Desire Education“ antrašte. Nors garsiai neišreikšta, tačiau tyliai tai šnibžda, jog svarbu yra ne tik suvaldyti visuomenės norus, tačiau ir edukuoti juos. Kitaip sakant, kurdami prekę mes galime galvoti ne tik apie tai, kaip sėkmingai ją parduoti, tačiau ir apie tai, kokie pardavimai galėtų sukurti geresnę visuomenę. Dar giliau analizuojan t– sėkmingu produktu galima susikurti ilgalaikes strategines perspektyvas ateities rinkai. Paprastai tariant: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau daugiau.“ Kenya Hara‘os stiliumi tai galėtų skambėti taip: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau geriau“.

<…> Dizainas yra tarsi medžio vaisius. Produkto dizaine transporto priemonės ir šaldikliai yra vaisiai. Dizainas funkcionuoja toje perspektyvoje, kuri išaugina gerą vaisių. Jeigu pažiūrėsime į vaisių iš atstumo, pamatysime kitą medį, nešantį vaisių, tuomet dirvožemį, kuriame medis auga. Gero vaisiaus išauginimo procese svarbi dirvožemio sąlyga. Jeigu siekiame turėti gerą vaisių, privalome dirbti dirvožemį, net jei tai atrodo netiesioginis kelias į vaisių. Mūsų žodžiais tariant, dirvožemis atitinka rinką, o „troškimų lygmuo“ priklauso nuo individų, kurie kuria rinką bei kontroliuoja dirvožemio kokybę. Svarbu yra alkio dydis: kokio pobūdžio apetitą individai turi gyvenimui? Rinka yra produkto priežastis, o troškimo kokybė toje rinkoje nustato, kaip aukštai konkuruojantis produktas atsidurs globalioj rinkoj. Mes turim pasiknisti giliau, nei įprasta rinka. Mes turim numanyti šį faktą.<…>

Tampopo buteliai

“Tokyo Fiber Sensware”, 2009, Milanas

TUŠTUMA

Nors „emptiness“ sąvoka nėra taip plačiai minima knygoje — ją galima tik nujausti — tačiau pats Kenya savo paskaitų metu ja pradeda visą pristatymą apie dizainą. Daug sąsajų vėliau matau tiek baltos spalvos aiškinime, tiek eksformacijoj, tiek daugely kitų sąvokų, todėl manau galima būtų drąsiai teigti, jog tai yra visa ko pagrindas ir atraminis taškas Hara‘os filosofijoj.

<…> Viduje yra „niekas“, vadinasi, ten yra „tuščia“, taigi, tai– tuštuma. Jeigu mes sukuriame tuštumos sąlygą, dievai, kurie yra gamtos jėgos, gali ateiti ją užpildyti, todėl, kad tuštuma pati savaime yra galimybė būti užpildytai.<…> Tačiau tai neduoda mums jokio užtikrintumo, jog jie (dievai) ateis. Jie GALI ateiti. Šis „GALI“ turi didelį svorį. Ko žmonės tikisi, yra galimybė. <…> ir potencialas. <…>

Mane asmeniškai sužavėjo tai, kad vakarų visuomenėje žodis „tuščias“ yra automatiškai priskiriamas negatyvui. Tuo tarpu Senovės Japonijoje tai yra teigiamybė, visa ko pradžia ir galimybė. Dizaine ši galimybė tampa interpretacija — matymu kažko daugiau, nei iš tiesų yra. Ir nors „tuščia“ arba „nieko“ yra labai artima žodžiui „paprasta“, tačiau visgi tai skirtingos sąvokos, netgi vertinant labai skirtingais aspektais: „jokio“ dizaino nėra „paprastumas“ dizaine; pamatai nėra minimalizmas; ir galbūt svarbiausia — galimybė nėra ramybė.

BALTA

<…> Balta nėra tiesiog spalva. Balta privalo tapti dizaino sąvoka. <…>

<…> Balta nėra balta. Gebėjimas suvokti baltą yra suvokimas to, kas kuria baltumą. Taigi, mes negalime ieškoti baltos. Vietoj to mes turim ieškoti jausmo, kuris kuria baltą. Priklausomai nuo šių paieškų bei imlumo, kuris tą baltą jaučia, mes galėsime šiek tiek priartėti prie suvokimo, kokia balta yra truputį baltesnė, nei įprasta balta. Šio gebėjimo dėka mes išmoksime atpažinti baltą, persipynusią neįtikėtinai dideliam baltos skirtingume daugybėje pasaulio kultūrų. Tuomet mes galėsime suprasti tokius žodžius kaip „ramybė“ ar „tuštuma“, taip pat išskirti reikšmes, potencialias jiems. Kai mes nukreipsime savo dėmesį link baltos, pasaulis įgaus daugiau šviesos, ir šešėliai laipsniškai pagilės.<…>

<…> Senovės Japonijoje terminas „kizen“ buvo naudojamas apibūdinti situacijai su numanomu veiksmu, tai yra momentui prieš kažkam atsitinkant, kuris, sąveikoje su tam tikru impulsu, galiausiai išryškėja realiame pasaulyje. Balta, jei reiktų ją apibūdinti, tuomet būtų „kizen“ spalva.<…>

<…> Balta yra pamatinė gyvenimo forma.<…>

Taigi, tokia yra balta. Ir nebėra čia ko bepridurti. Nebent tik tai, kad mano juodraštyje balta jau nebėra ta balta, kuri čia minima. Ji yra ta kita balta, suasmeninta ir pilna.

Ženklinimo sistema, Umeda ligoninė, 1998 — tai moterų gimdymo bei vaikų ligoninė, todėl norėta suteikti švaros įspūdį

“A watch in a hand”, Swatch grupė, 2007 — koncepcija naudota parke, populiarioj susitikimų vietoj

POJŪČIAI/PATIRTYS

Tai vienas svarbiausių skyrių, kuriam skirta daugybė parodų ir koncepcijų. Kaip jau minėjau, Kenya įdomus tuo, kad būdamas itin racionalus, didelę reikšmę teikia pojūčiams. Jo tvirtinimu, tai, ką matome, regime ar užuodžiame, teikia tam tikras asociacijas mūsų galvoje, kurios savo ruožtu kuria tam tikras asmenines patirtis. Tas pats žodis skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas reikšmes. Netgi asmenys, kuriuos naujai sutinkame, nesukuria objektyvių vaizdinių mūsų galvoje, tačiau yra visuma patirčių, kurias jau turėjome prieš tai su kitais žmonėmis. Ir tik labiau pradėdami ką nors pažinti mes pripildome save naujais potyriais, kurie vėlgi naujai atsiliepia kitų žmonių pažinime. Lygiai tas pats su objektais — jie teikia ne tik tiesioginę informaciją, tačiau sukuria ir visą gausybę pojūčių, kuriuos tuo metu sukelia (metalas šaltas, trintukas sukimba su paviršium, muilas slidus, ir tt.). Kenya naudoja šias žinias ne tik objektams, tačiau ir aplinkai apie juos sukurti. Jam svarbu ne tai, ką žmogus žino, tačiau kaip jaučiasi, kokias asociacijas jam tai sukelia. Šia tema yra skirti visi parodų ciklai „Haptic“ bei „Senseware“.

<…> Būtini sensoriniai pojūčiai pradėjo po truputį nykti. <…>

<…> Rinkodara — įvairių troškimų skanavimo ir analizavimo reikalas. Ir tai nėra vien teigiami troškimai, tačiau ir tie nevaldomi, kylantys iš tinginystės: atsipalaidavimo.<…>

<…> Viskas, kas bręsta, keičia formą. Tiek žmonės, tiek kultūros bręsta ir keičiasi. Tačiau mūsų troškimas yra pasikeisti į geresnį būvį.<…>

JUSLUMAS

<…> Masė pojūčių: atodūsis, prisilietimas, skonis, kvapas, klausa, tt. <…> Visi jie kelia skirtingus prisiminimus kiekvieno galvoje. <…> Pojūčiai yra informacijos architektūra.<…>

Logo ir jo simbolika, pasiūlymas Beijing 2008 olimpinėms žaidynėms

Kenya Hara

EXFORMACIJA

<…> Eksformacija nereiškia “padaryti žinomu”. Tai yra supratimas to, “kiek mažai mes žinome”.

<…> Aš ilgai maniau, jog iškelti klausimą yra žymiai svarbiau, nei duoti atsakymą. Kūrybingumas yra atrasti klausimą, kuris dar nebuvo užduotas. Jeigu kas nors išaugina ideokratinį klausimą, tai dar nereiškia, jog atsakymas bus lygiai toks pat unikalus.<…>

Pati mėgstu daug klausinėti, tad šis terminas pasirodė labai priimtinas, tarsi „bingo!“. O kadangi tai yra susigalvota sąvoka, naudojama tik Kenya Hara‘os filosofijoj, lyginti ir aiškinti jos nėra su kuo — citatos puikiai sukuria jos apibrėžimą savaime. Galėčiau pridurti nebent tik tai, kad kiekvienas užduotas klausimas veda prie didesnio kieno nors pažinimo ir priklausomai nuo užduodamų klausimų kiekio galima atsakyti sau, kiek arti esmės nori prieiti.

<…> Modernūs žmonės dažnai replikuoja „žinau, žinau“. Nežinau, kodėl, bet tai visuomet yra pasakoma du kartus.<…> Ar žmonės šiais laikais yra palaiminti tokiu dideliu žinių kiekiu?<…>

<…> Ar įmanoma komunikuoti ne „suteikiant žinių“, tačiau „suprantant, kiek mažai mes žinome“?<…>

<…> Dizainas tai intelektas, kuris suvokia ne tik gaminančiąją kryptį, tačiau tuo pat metu ir griaunančiąją. Pasaulis yra tarsi vandens kraštinė, kuriame kūryba ir išsisėmimas susiduria.<…>

Nors sąvoka yra labai plati ir apima daugelį dalykų (įžvelgiamų citatose), tačiau čia norėčiau įsiterpti ir dar ją praplėsti, kad lygiai taip pat, kaip užduoti klausimus yra tiek svarbu, kaip gauti atsakymus į juos, taip neigiami dalykai svarbūs kuriant teigiamus, ir atitinkamai vieno kokybė lemia antrą. Pavyzdys galėtų būti toks: klausimas „kaip gyveni?“ nereikalauja išsamaus atsakymo, tačiau klausimas „kaip tau sekėsi praeitą vakarą?“ jau rodo asmeniškumą. Tas pats ir su kūryba. Problema „man nepatinka“ nesukuria noro tobulinti lėkštės formos, tačiau problema „man nepatogu“ ją sukuria.

<…> Žmogiškoji būtis tai ne tik kūrybos procesas, tačiau lygiagrečiai tai ir kieno nors griūties priežastis. Griūtis egzistuoja kartu su kūryba, o kūryba egzistuoja kartu su griūtim. „Resort“ galėtų būti ideali sąvoka, kuri tai paaiškintų. <…>

<…> Mes tikimės „eksformuoti“ kažką, koncentruodamiesi į raukšlių fenomeną bei koncepciją. Tuo būdu projektas toliau žengia į priekį.<…>

… Ir tai vadinama tobulinimu.

Knygų viršeliai, Kenya Hara “Designing Design”, 474 psl., 400 spalvotų iliustracijų, 50 piešinių

O pabaigai Kenya Hara‘os mintys apie tai…

KAS YRA DIZAINAS?

<… > Dizainas tai skirtumų suvaldymas.<…>

<…> Nuolatinis eros stūmimas tolyn ne visuomet yra progresas. Mes stovime tarp ateities ir praeities. Aš svarstau, ar mes galėtume atrasti raktą kūrybiškumui ne tokiame tolimame taške, kurį visa visuomenė taip atsidėjusiai stebi, tačiau platesnėje vizijoje, kuri žvelgia į praeities visuomenę. Ateitis tūno prieky mūsų, tačiau už mūsų taip pat yra ir didelė sukaupta istorija — vaizduotės ir kūrybiškumo šaltinis. Aš manau, jog „kūrybiškumu“ mes vadiname intelektualios sampratos dinamizmą, kurio srautai teka pirmyn ir atgal tarp ateities ir praeities.<…>

<…> Mes esame taip pašėlusiai konkuruojantys, jog cikliškai tvinkčiojame netvirtą sistemą netvirtoje žemėje, kurioje išsivystė galybė kamieninių sistemų, kurios yra silpnos ir linkę sužlugti, tačiau vis viena yra paliktos vystytis. Neturint jokios galimybės sustoti, jos perpildo trasą, jau visiškai išsemtą. Žmonės suvyniojo save į šią nesveiką technologinę aplinką, kuri sukelia stresą kiekvieną dieną. Technologija tęsia pažangą ir persidalina į kiekius, suvokiamus atskirų individų; jos visuma yra neįmanoma pamatyti ar apčiuopti ir yra tokia didelė, jog jos ribos pasislepia už matymo ribų. Nėra nieko estetiškai patrauklaus komunikacijoje ar dalykų kūrimo praktikoje, kuomet jų ideologija ir edukacija tampa negalinti susidoroti su šia situacija ir tik tęsia technologijų išmindžiotus takus.<…>

<…> Dizainui šiandien yra priskirta rolė pristatyti naująsias technologines inovacijas ir būtent dėl to jis yra įsitempęs. Dizainas, kuris įprato rodyti savo stiprybę “darant, kas šiandien yra šviežia rytoj jau atrodo pasenę”, taip pat brandinti savo šviežiausius vaisius ir teikti juos stalui, pilnam smalsių ragautojų, ir toliau egzistuoja paklusdamas naujausioms technologijoms.<…>

<…> Dizainas nėra veiksnys, stebinantis auditoriją savo formų ar medžiagų naujoviškumu; tai yra savotiškumas, kuris atkartotinai ištraukia pritrekiančias idėjas iš kasdienybės įplaišų.<…>

<…> Dizainas nėra vien tik dalykų darymo menas. Istorija tai įrodo. Ne, dizainas yra mūsų įtemptos klausos bei žvilgsnio veikla, ištraukianti vis naujus klausimus iš kasdienybės epicentro. Žmonės kuria savo aplinką gyvendami. Anapus racionalios šio fakto įžvalgos tūno tiek technologijų, tiek dizaino ateitis. Kažkur šalia judviejų laisvo susikirtimo mes atrasime modernią ateitį.<…>

tyla

Citatos naudotos iš Kenya Hara knygos „Designing Design“.

Daugiau autoriaus darbų čia.

Straipsnį parengė Simona Račaitė.

Kaip tik tada, kai įvairių specializacijų dizaineriai ir kiti kūrėjai sulaukė tikrai gerų sąlygų bei įrankių kūrybai, pradedama vis atidžiau žvalgytis atgal. Ieškoti tikrumo, bandant bent trumpam pabėgti nuo visa apėmusios skaitmeninės medijos, akis sekinančių monitorių ir Photoshop‘o sluoksnių su ryškiais paveiksliukais. Nežinoti, kas yra origami, jau senokai tapo netinkamai išvystyto domėjimosi ženklu. Būtent — popierius. Gali prieš jį maištauti, bet neišvengsi — sutiksi sekretorę bankę, tempiančią krūvą sąskaitų, kažkas į rankas įbruks laikraštį ar eilinę, bereikšmę skrajutę. Popierius gali netgi labai daug. Juo įmanoma susipjaustyti pirštus, išlankstyti tetraedrą arba netgi žmogaus galvą, perteikti pačias įvairiausias idėjas popieriaus kompozicijomis ir nebūti išvadintam vaiku. Akivaizdu, kad Julien Vallée tą suprato — šis dizaineris ir kūrybos vadovas iš Montréal, Kanados garsėja meistriškomis popieriaus kompozicijomis ir judančia grafika.

Julien Vallée. Knygos Tangible viršelis

Tačiau popierius nėra vienintelė jo veiklos priemonė. Julien kuria naudodamas įvairius buityje pasitaikančius daiktus, faktūras ir jų junginius, kas procese pavirsta į išbaigtus plakatus, video darbus ar knygų viršelius. Tai galima pavadinti skulptūra, tik sunkiau išliekančioje formoje ir atliekama kiek kitais tikslais. Visgi galiausiai tenka panaudoti kompiuterį, kaip gi be jo? Tam, kad tiksliau apibūdinti Julien kūrybos esmę, galima pasitelkti pagalbon vieno iš jo senesnių darbų apibrėžimų: kompiuterinių ir rankų darbo procesų sąsajos dizaine. Nuo pat pradžių jis siekė rezultato, kuris būtų vizualiai estetiškas, beveik taip, kaip atrodo kompiuteriniais vektoriais išbaigti darbai, bet tuo pačiu ir kažkas tikro, pagaminto iš realių ir pajaučiamų medžiagų. Šią stilistiką galima nesunkiai atpažinti daugelyje jo darbų — gana tvarkingai iškirptos skirtingų spalvų popieriaus formos, laisvas, bet ne per daug išdarkytas šriftas, deranti kompozicija ir vos jaučiami kompiuteriniai efektai užbaigimui. Julien paprastai padeda draugas fotografas Simon Duhamel, paversdamas popierines skulptūras ilgesnį išliekamąjį terminą turinčiais kūriniais.

„I Just think that being a graphic designer in the 21st century involves so much more than only working behind a computer …and that’s great!“ — Julien Vallée.

„Aš manau, kad būti grafikos dizaineriu 21-ajame amžiuje reiškia daug daugiau nei tik darbą prie kompiuterio …ir tai yra puiku!“

Savo karjerą Julien pradėjo dar studijuodamas grafinį dizainą Université du Québec à Montréal Kanadoje, kai gavęs stipendiją išvažiavo atlikti praktikos į Paryžių. Ten dirbo su tokiais žinomais dizaineriais kaip Stefan Sagmeister ir sėkmingai kaupė patirtį. Ilgainiui šis jaunas dizaineris pelnė nemažai apdovanojimų, tarp kurių ir ADC Young Guns 6 parodos apdovanojimas iš New York‘o arba Creative Review Award 2010. Taip sparčiai kaupėsi apdovanojimai, publikacijos įvairiuose kūrybininkams skirtuose žurnaluose ir knygose bei to pasekmė — tarptautinis pripažinimas ir stambaus kalibro klientai nuo MTV iki New York Times. Taip pat intensyviai dalyvavo parodose su savo popierinėmis instaliacijomis/skulptūromis. Neneigsiu, kad Julien nebūtų to vertas. Viskas, kas jis daro, šviečia profesionalumu ir iki galo išgryninta idėja. Nors tame galima aptikti nemažai jaunatviško entuziazmo dozės ir tai, rodos, nesiderina su pernelyg rimtais klientais, tačiau noras atrodyti jaunais ir madingais nepaleidžia netgi rimtais veidais prisidengusių vyrų kostiumuose.

Tiesa, Julien Vallée kuriama judanti grafika verta išskirtinio dėmesio šalia fotografuotų popierinių kompozicijų. Kai prieš kelis mėnesius atradau „OFFF“ festivalio rėmėjų pristatymo video, kurtą šio talentingo autoriaus, ilgokai negalėjau atitraukti žvilgsnio, norėjosi tam kartui paspaudus repeat stebėti tol, kol visiškai nusibos. Jame parodomos daiktų transformacijos ir nebūdingi poveikiai užburia netikėtumu — nuo menko kamuoliuko smūgio griūvanti spinta arba krepšinio kamuolys, pavirstantis į arbūzą. Per daug neįpareigojanti geros nuotaikos dozė. Vertinant šį kūrinį bendrame autoriaus darbų kontekste matyti, kad Julien stengiasi likti ištikimas idėjai išbandyti vis naujas kūrybos sritis ir priemones, taip skatindamas save tobulėti. Galų gale, pernelyg ilgą laiką daryti vieno tipo darbus būtų ir ne taip įdomu.

Arba interaktyvaus video projektas DanseDance atskleidžiantis kasdienių ir dažniausiai užmirštamų daiktų svarbą — klaviatūros pagalba galima valdyti atskirus objektus ir stebėti kaip jie virsta, išsilieja ar sukasi. Tereikia įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje.

Julien Vallée kūryba atspindi dizaino evoliuciją. Tokį dizainą, koks dar tik bus arba koks yra siekiamiausias dabar — įvairus, profesionalus, sujungiantis skirtingas medijas. Jis teigia, kad, ko gero, ateitis priklauso judančiai grafikai. Pasirodo, ją stengiamasi įkišti net į sportinius batus, kur jų savininkas galėtų pasirinkti, kokius vaizdus rodyti — toks buvo užsakymas iš Nike. Nors, kita vertus, tai jau neturėtų atrodyti netikėta. Tačiau kad ir kiek skaitmeninis gyvenimas veržtųsi į mūsų kasdienybes, svarbu nepamiršti pačių pagrindų — rankų darbo ir popieriaus, tokio, kurį prisimenate iš vaikystės, kai pirmą kartą pabandėte sulankstyti popierinį lėktuvėlį. Gero įkvėpimo.

Julien Vallée. Spray Can, popierinė skulptūra skirta Illustrative Zürich festivaliui, 2008

Įprasta, kad apie kasdien matomus ir naudojamus dalykus beveik nesusimąstome, nors be jų gyvenimas būtų daug sudėtingesnis ar kai kuriais atvejais netgi sunkiai įmanomas. Taip kaip paprasčiausios lėkštės valgiui įdėti ar muilas, šriftas su kūryba nesusijusių piliečių akyse susilieja į berūšę, nedalomą visumą, kurios tikslas tėra atlikti funkciją — šiuo atveju tiesiogiai perduoti atitinkamą informaciją. Tačiau vistik jis kaip aplinkos elementas nusipelno didesnio dėmesio. Dabar yra pats geriausias laikas atrasti tipografiją visu pajėgumu, daugiau priežasčių kurti šriftus ir galimybė semti įkvėpimą kibirais. Taip mano Peter Bil‘ak, vienas tų, kurie moko, kad šriftas yra žymiai daugiau nei įrankis mintims perduoti. Ar tau svarbu kvėpuoti švariu oru? O ar svarbu skaityti patogiai? Tipografija šiandien taip pat yra viena pagrindinių gero grafinio dizaino varomųjų jėgų.

Tipografiniai sprendimai scenografijoje

Pažintis su Peter veikla prasidėjo nuo Eye žurnalo dar praeitais metais, kuris visas buvo skirtas šriftui. Tada ėmiau suprasti, jog tipografija yra menas ir mokslas kartu, reikalaujantis netrumpų studijų ir ilgamečio pasišventimo bei domėjimosi. Pats autorius teigia, kad nemažą įtaką polinkiui kurti šriftą turėjo kiek egoistiškas noras viską suasmeninti iki maksimalaus lygio — rašyti straipsnius specialiai tam paties susikurtu šriftu, naudoti juos knygų ar žurnalų dizainui. Tačiau ilgainiui tapo įdomu, kaip kiti panaudotų tuos šriftus. Be didesnių išvedžiojimų paminėsiu, kodėl Peter Bil’ak yra vienas žinomiausių ir labiausiai gerbiamų tipografų pasaulyje — būdamas dar palyginti jaunas jis jau turi kuo didžiuotis, įkūręs šrifto ir grafinio dizaino studiją Typotheque, taip pat kartu su studente S. N. Rajpurohit įsteigtą Indian Type Foundry studiją, kurioje tobulinami bei kuriami nelotyniško raidyno šriftai. Jo sukurti šriftai Fedra, Greta ir History yra pakankamai populiarūs Vakarų Europoje. Šalia viso to, nebijodamas eksperimentuoti, Peter Bil’ak artina šriftą prie šiuolaikinio meno, pasižymėjęs šokio spektaklių režisūra ir įdomiais tipografiniais sprendimais scenografijoje. Galima neabejoti, kad apie tokius profesinius pasiekimus svajotų daugelis grafikos dizainerių.

Tačiau Peter Bil‘ak šrifto pasaulyje viskas turi išgrynintą koncepciją ir istoriją. Typotheque, šiuo metu įsikūrusi prie Hagos uosto Olandijoje, buvusiame mokyklos pastate ir vienijanti būrį dizainerių, buvo pradėta su vieninteliu šriftu — Fedra, kurį prieš tai Peter kūrė vienai vokiečių draudimo kompanijai. Tada projektas buvo atšauktas, o Fedra Sans atkurtas iš likučių po įsilaužimo į studiją. Štai taip kartais pasitvirtina kai kurios banalios, liaudiškos tiesos apie tai, kas iš bloga išeina į gera. Tuo tarpu šrifto sistema History pranoksta mums įprastą, lengvai panaudojamo šrifto formą — šiuo atveju reikalingas ir naudotojo indėlis, kuris leidžia eksperimentuoti ir atrasti vis naujas formas. Peter Bil‘ak pasiūlė besikeičiančio šrifto idėją dalyvaudamas tipografiniame konkurse, skirtame Miestams-dvyniams — San Paului ir Mineapoliui. Tokias mintis įkvėpė tipografijos evoliucija ir siekis atkreipti dėmesį į šį mokslą, sukurti sistemą, kai naudojant jau esamus šriftus kuriamos naujos jų variacijos. Nors skeptikams atrodė, kad History idėja gera, bet sunkiai panaudojama, šiandien jį galima išvysti ant knygų viršelių, stiklinių parduotuvių vitrinų ir kitų vietų, kur norima dekoratyvumo. Sunku paneigti, History gana gražus ir traukia žvilgsnį vien jau sluoksnių gausa.

Nors Peter ne tik kuria ar tobulina šriftus, o užsiima ir spaudos dizainu, viskas vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau siejasi. Taip, visgi šriftas yra sunkiai atskiriamas grafinio dizaino elementas, beveik nesvarbu ką darytum, visvien prireiks kažką užrašyti. Maketuodamas riboto leidimo kolekcinę knygą „Dagen met Kafka“ Peter sugalvojo kiekvieną jų šiek tiek personalizuoti, ant viršelių ranka užrašydamas miesto, į kurį bus siunčiama knyga pavadinimą. Taip skaitytojas atsiduria tarsi knygos centre. Toliau nagrinėdami Peter portfolio rasime parodų dizaino pavyzdžių, nemažai lankstinukų, katalogų, skirtų daugiausia įvairioms parodoms ar galerijoms, kurie, žinoma, pasižymi puikia tipografija ir olandų dizainui būdingu švariu, bet nenuobodžiu minimalizmu. Beje, apytiksliai tada, kai buvo įkurta Typotheque studija 1999-aisiais, Peter kartu su Stuart Bailey pradėjo leisti grafinio dizaino ir šiuolaikinės kultūros tematikos žurnalą Dot Dot Dot, kurio temų įvairovė ilgainiui prasiplėtė. Autoriai siekė išvengti stereotipo, nusakančio, apie ką turėtų būti rašoma žurnale grafikos dizaineriams, tad jame atsirado filmų, literatūros, muzikos ar netgi matematikos užuominų. Straipsnius rašo ir pats Peter Bil‘ak, apie šriftus, koncepcijas, grafinį dizainą apskritai ir, žinoma, skirtus ne tik Dot Dot Dot žurnalui.

Visgi dar įdomiau, kai kūrėjas sugeba neapsiriboti viena sritimi ir drąsiai eksperimentuoja naujais įprastų reiškinių pavidalais. Turbūt tokių paskatų vedamas Peter Bil‘ak susiejo savo kūrybą su šokio menu ir, atrodo, nė neketina sustoti. Nuo 2004-ųjų jis dirba su choreografu Lukáš Timulak ir ieško vis naujų koncepcijų šiuolaikinio šokio teatrui ir šokio performansams Olandijoje ir Slovakijoje. Štai vienas jų nagrinėja laiko ir žmogaus santykį: scenos gale sukonstruotas milžiniškas skaitmeninis laikrodis rodo laiką, likusį iki performanso pabaigos, tačiau vis lėtėja arba greitėja atsižvelgiant į šokėjų judesius. Šokis lygintinas su tipografija dėl to, kad abu reiškiniai pasikliauja ritmu ir harmonija, nors tuo pačiu kardinaliai skiriasi dėl šokio laikinumo ir būtinybės šriftą įprasminti naudojimui. Sunku būtų pernelyg neišsiplečiant aptarti visus šokio projektus, prie kurių gimimo prisidėjo Peter, tačiau noriu paminėti dar vieną, mano nuomone bene reikšmingiausią — DanceWriter 2. Tai yra internetinė aplikacija, suteikianti galimybę parašyti norimą tekstą ir stebėti, kaip tai pateikiama šokiu. Čia raidės „sušokamos“ paeiliui, nustatytu ritmu ir neskubant, galima stebėti natūralų šokėjos virsmą raide. Tokia iniciatyva džiugina savo interaktyvumu, nes gali ne tik žiūrėti, bet ir pats nuspręsti, ką pamatysi. 2009-aisiais interaktyvi instaliacija su DanceWriter 2 buvo eksponuojama parodoje „Quick quick slow“ Barselonoje, kur lankytojai galėjo reguliuoti šokėjos judesius rašydami ant lietimui jautraus ekrano.

„Type design has been driven historically by technology, but I think that the discipline has moved beyond the problem solving activity — it is more self aware, more informed by history, with very little technical limitations. This opens more possibilities for creation.“ — Peter Bil’ak.

„Šriftų dizainas buvo istoriškai palaikomas technologijų, bet manau, kad disciplina pajudėjo už problemų sprendimo ribos — ji labiau atsakinga sau, labiau informuota istorijos, su labai mažais techniniais apribojimais. Tai atveria daugiau galimybių kūrybai.“

Kyla klausimas, kas gi įkvepia Peter Bil‘ak, iš kur toks atsidavimas šriftui? Jis teigia, kad bene daugiausia įkvėpimo kilo iš vietų, kuriose gyveno, ypač jaunystėje. Režimo pasikeitimas gyvenant tuometinėje Čekoslovakijoje privertė kvestionuoti tariamai tikras tiesas ir suvokti, kaip lengva manipuliuoti informacija. Ir nors kūrėjas senokai gyvena Olandijoje, troškimą siekti naujovių, eksperimentavimą ir totalų atsidavimą darbui galima nesunkiai išskirti kaip tam tikrą autoriams, kilusiems iš Europos Rytų, būdingą bruožą. Kaip bebūtų, Peter Bil‘ak suteikia paskatą priimti šriftą kaip natūralų, bet kartu labai reikšmingą aplinkos elementą, demonstruoja mąstymą, siekiantį toliau už savaime suprantamų galimybių ribų ir neaprėpiamą laisvę kurti, net jei tai liečia tokį struktūrizuotą ir sudėtingą reiškinį kaip šriftas. Norintiems pasidomėti plačiau rekomenduoju Peter Bil‘ak rašytus straipsnius. O gal kamnors netgi pasiseks apsilankyti vienoje iš jo paskaitų arba tapti studentu Royal Academy of Arts Hagoje, Type and Media kurse ir klausytis šio profesionalo pamokymų.

Kalbant apie šiuolaikinį meną, naujųjų medijų meną, technologijas, įdomiausias šių dienų idėjas ir viso to tarpusavio santykį, nori nenori susiduri su dizaino sfera. Dizainas yra ta sritis, kuri visuomet svyruoja ant kritinės ribos, neįleidžiama į kūrybišką ir nesuvaldomą menininkų pasaulį, bet dažnai ir su įtarimu matoma iš klasikinių specialybių profesionalų perspektyvos. Dizainas yra kažkur ten — tarp kūrybiškumo, žinių, technikos ir inovatyvaus mąstymo.

Visai neseniai Londono dizaino muziejuje atsidarė “Brit Insurance Design Awards 2011″ paroda, kurios pagrindinis tikslas pristatyti metų geriausius, įdomiausius bei verčiausius dėmesio dizainerius skirtingose srityse: architektūros, mados, baldų, grafinio, interaktyvaus, produkto, bei transporto dizaine. Kaip tik šiandien Londone buvo paskelbti kiekvienos kategorijos nugalėtojai. Turiu pripažinti, jog su dizaino naujovėmis dažniausiai susipažįstu internetinėje erdvėje, tad “Pecha Kucha” vakaras, kurio dalyviai ir buvo dizaino kūrinių autoriai bei galimybė iš karto po jo pamatyti dizaino parodą, buvo puiki proga šį kartą įvertinti objektus gyvai ir pajausti kaip, kodėl ir kokiame taške susiliečia kūrybiškumas, menas, konceptualumas bei dizainas.

Kairėje — mados srities nugalėtojas Jil Sander “+J”, dešinėje — transporto srities nugalėtojas, “Barclays Cycle Hire” viešoji dviračių sistema ir tam sukurtas visas dizainas

“Serco” atstovas pasakoja apie “Barclays Circle Hire” projektą ir kaip jo dizainas turėtų tapti toks pat tipinis londonui kaip raudonieji autobusai ir juodi taksi automobiliai

Visų pirma neatsispirsiu apibendrindama, jog ši paroda buvo viena geriausių mano matytų ekspozicijų per paskutinius tris mėnesius, neatsimenu kada paskutinį kartą buvau taip įsitraukusi į eksponatų tyrinėjimą bei koncepcijų aprašus. Tiek grafinio dizaino spaudinių vartymas, tiek i-pad’ų programų (applications) pristatymas, galimybė jas išbandyti, tiek video medžiaga, pasakojanti apie architektūros, interaktyvius, apšvietimo projektus, be galo sudomino ir tarsi vaiką privertė tyrinėti pristatomus objektus, nesvarbu ar tai būtų naujas “Wallpaper” žurnalo numeris, ar alternatyviam susisiekimui Londone sukurtas “Barclays” dviratis.

Tiesa, “Pecha Kucha” vakaras šį kartą buvo surengtas labai prasmingai, kadangi apribotas laiko skaidrių formatas pasirodė esąs tinkamas dizaino parodos apibendrinimui ir pagelbėjo susigaudyti bei artimiau įsigilinti į skirtingus projektus. Žinoma, ne mažiau smalsu buvo ir pamatyti bei išgirsti pačius autorius, kurie šiame vakare prabilo spalvinga įvairove akcentų. Vertinant “Pecha Kucha” vakarą turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog vieni pranešėjai buvo įdomesni, kiti nuobodesni, vieni labiau įgudę dėstyti savo mintis spitriai ir aiškiai, kiti nespėdami — kaip visuomet viskas priklausė nuo kiekvieno kalbančiojo atskirai. Bendrai paėmus, apie 20 procentų pranešimų buvo labai įdomūs, 50 proc. visai nieko ir 30 proc. šiaip sau, tačiau turint omenyje, jog svarbiausias įvykis yra pati paroda bei geriausio dizaino apdovanojimai, “Pecha Kucha” vakaras išlieka gardus priedas labiau dizainu besidomintiems gurmanams, kurie nori gauti šiek tiek daugiau informacijos nei parodos aprašuose bei asmeniškai susipažinti su autoriais.

Taigi, na o dabar mano dėmesį labiausiai patraukę projektai.

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Teko skaityti praeitų metų “Brit Insurance Design Awards” rinkimų vieno žiuri nario nuomonę apie pristatytus 2011 metų projektus. Vienas pagrindinių minusų minėtas šiais metais pasirodęs gausus šūsnis komercinių projektų, kai tuo tarpu praeitais metais lyg ir daugiau buvo socialinių. Tačiau, jeigu šis argumentas ir pagrįstas, tuomet architektūros sritis yra tikrų tikriausia išimtis. Architektūros dizaino nugalėtoju tapo atviros bibliotekos projektas Vokietijoje, kuris buvo sukurtas labai apleistoje ir galima sakyti atskirtoje miesto dalyje. Šis projektas tapo socialiniu miesto židiniu bei subūrė bendruomenę, kuri per trumpą laikotarpį surinko daugiau nei 20 000 knygų. Galiausiai projektas susilaukė ir valdžios dėmesio, dabar šia visą parą veikia biblioteka ir atvira erdvė poilsiui.

iPad — tai dar palyginus visai neseniai atsiradęs įrenginys, daugiausiai vilčių ir galimybių suteikęs daug kur merdėjančiai ir didelius nuostolius nuo interneto paplitimo momento skaičiuojančiai žiniasklaidai. “Brit Insurance Design Awards” parodoje buvo pristatyta net keletas skirtingų programų (applications) iPad prietaisui. Mane asmeniškai labai domina iPad suteikiamas kitoks patyrimas skaityti bei įsisavinti informaciją. Mėgiami žurnalai galėtų tūkstantį kartų pagerinti savo turinį ir suteikti skaitytojams visai kitą patyrimą, kuomet skaitydamas tekstą gali vartyti begalę iliustracijų, žiūrėti susijusius video įrašus, klausytis muzikos ir t.t. Neabejotinai naudočiau iPad skaityti knygas, tačiau labai gaila, jog kol kas tiek prieinamų leidinių, tiek knygų ištekliai dar ganėtinai maži. Visgi neabejotina, jog telieka tik laukti kol dauguma popierinės žiniasklaidos paplis ir iPad prietaisuose. Na o kol kas belieka mėgautis dizaino leidiniais, kurie iPad programas pritaiko pirmieji, nors tokių žurnalų “nusipirkimas” į savo iPad’ą kainuoja tiek pat kiek ir popierinis leidinys (kas šiek tiek liūdina pripratus prie nemokamos informacijos internetiniuose puslapiuose), tačiau interaktyvus skaitymas sukelia mintis, jog sugaišome visą amžinybę skaitydami plokščias knygas ir galime tik pavydėti ateities kartoms.

Taigi, interaktyvaus dizaino srities nugalėtoju ir tapo viena iPad programų, “Flipboard” — tai pirmasis socialinis žurnalas iPad’ui, video galite plačiau susipažinti su jo veikimo principu.

Grafinis dizainas

Grafinio dizaino kategorija buvo ne mažiau skani, labiausiai džiuginanti pavargusius nuo iPad įrenginių ir jų programų. Pristatytos knygos ir leidiniai kvietė dar kartą atsiminti malonumą liesti kokybiško dizaino, popieriaus bei spaudos leidinius bei susipažinti su kūrybiškiausiais grafinio dizaino sprendimais, kurie aprėpė tiek komercinių leidinių dizainą, tiek asmeninius menininkų portfolio, tiek specializuotas knygas ar net grožinius originaliai apipavidalintus kūrinius.

Grafinio dizaino nugalėtojas

Baldų dizainas kartais būna visai įdomus, bet dažniausiai, mano manymu, nuobodus. Lempos, kėdės, stalai ir visokios kitokios dažnai ganėtinai monotoniškos ir vos viena kita linija besiskiriančios konstrukcijos, kurių dažniausiai jau tiek prisižiūrime kasdienybėje, jog sunkiai kuo benustebinsi ir sudominsi. Mano manymu šių metų nugalėtojas išrinktas nepelnytai, tad vietoje jo pristatau man pasirodžiusį įdomiausią kėdės dizainą. Ši kėdė, mano manymu, idealiai tinka idėjų sturmo procesui, kuomet norisi tiesiog prisėsti ir pagalvoti ką toliau veiksi, kokius darbus reikia nuveikti ar kokie tolimesni gyvenimo žingsniai laukia. Taip rimtai berymojant, maloniai nuteikia nuolatinis svyravimas, kuomet atrodo tuoj tuoj nukrisi, bet vis nulinksti į priešingą pusę, visai kaip ir tie rimti sprendimai.

Nenugalėtojas, bet turėtų juo būti

Na ir dar vienas mano dėmesį labai patraukęs projektas bei jo autorius ir vėl priklauso architektūros dizaino sričiai. Benjamin Garcia visų pirma labai sudomino savo prezentacija “Pecha Kucha” vakare, kurioje pristatė sukurto namo viduryje miško projektą. Architektas akcentavo, jog architektūra jam nėra tiesiog negyvas užsakymas, struktūra, forma ir estetika. Dizaineriui labai svarbi emocija, jausmai, išgyvenimai ir projekto sąlytis su asmenybe. Šio namo pristatymą jis pradėjo nuo pasakojimo apie savo mamą, kuri dar būdama jauna iš įvairiausio daugeliui atrodančio šlamšto pasistatė namą pati. Būtent šis namas, iš kurio mama Helen galėjo kiekvieną naktį stebėti mėnulį tapo įkvėpimu B. Garcia sukurti naują projektą.  Dirbdamas Londone ir sutaupęs 10 tūkst. svarų, kartu su vietiniais gyventojais savo rankomis Kosta Rikoje jis surentė šį perliuką, kuriame jo mama taip pat gali stebėti mėnulį bei mėgautis naturaliu apšvietimu, kuris dėka konstrukcijų kompozicijos ir medžiagų parinkimo, paskirstomas tiesiog pasakiškai.

Šis pavyzdys labai įdomus pačio architekto pozicija, juk dažnai matome architektus tik pačioje viršunėlėje, niekuomet fiziškai neprisiliečiančius prie pačio projekto įgyvendinimo. Tuo tarpu aptartas atvejis visiškai kitoks, B. Garcia nuoširdžiai įgyvendino savo projektą nuo pradžios iki galo.

B. Garcia projektas

B. Garcia projektas

Benjamin Garcia po projekto pristatymo

Architektūros dizainas

Architektūros dizainas — instaliacija iš lipnios juostos

“Pecha Kucha” vakaras

Mados dizainas

Šį kartą tiek įspūdžių iš metų dizaino apdovanojimų Londone, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį kalbant tiek apie patį dizainą, tiek technologijas, tiek kūrybiškumą. Galvoje vis knibžda klausimas, kodėl dizainas taip retai nagrinėjamas kaip naujųjų medijų meno objektas, nejaugi kaltas tas amžinas skirstymas tarp meno ir dizaino sričių? Kaip ten bebūtų, susidomėjusiems ir norintiems susipažinti su visais konkurse dalyvavusiais ir parodoje eksponuojamais kūriniais siūlau apsilankyti šiame puslapyje.

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būdamas penkerių po tėvo mirties persikėlė gyventi į Angliją, antrojo pasaulinio karo metu mokėsi internatinėje mokykloje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokykloje, Centrinėje menų mokykloje, Karališkąjame menų koledže. Pasinaudodamas savo charizmatiška asmenybe A. Fletcheris sugebėjo gauti stipendiją studijoms Yale‘io universitete. Tad 1956 m. vedė savo mylimąją italę Paolą Biagi, susikrovė daiktus ir iškeliavo į spalvingąją svajonių šalį — Ameriką. Dar būdamas studentas gavo užsakymą sukurti viršelį tuo metu prestižiniam amerikiečių žurnalui „Fortune“.

Pavargęs nuo apniukusio, nepriteklių kamuojamo Londono Fletcheris žavėjosi JAV spalvingu ir turtingu, karo nepaliestu gyvenimu, šviesomis ir šiuolaikiniu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, prašiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi sugebėjo Milane rasti sau itin garsų klientą – „Pirelli“. Šiai kompanijai sukurta šmaikšti šlepečių reklama iki šiol yra vienas labiausiai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nematytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spalvomis užkariavo niūrų miestą.

Su dviem buvusiais bendramoksliais įkūrė firmą Fletcher/Forbes/Gill. Gan greitai jie tapo madingiausiais dizaineriais Didžiojoje Britanijoje, sugebančiais sujungti griežtus kaligrafijos rėmus su amerikietiško pop meno žavesiu. Tačiau meniška Fletcherio prigimtis jam neleido paskęsti komerciniuose vandenyse.

1963 m. jis su dar keliais bendraminčiais įkūrė „Dizaino ir meno direktorių asociaciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton viešbučio salėje asociacija surengė geriausių savo grafikos darbų parodą, kuri sulaukė netikėto, didžiulio pasisekimo, klientai ėmė rikiuotis eilėmis. Tai buvo itin svarbus žingsnis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/Forbes/Gill virto į Fletcher/Forbes/Crosby. Į klientų sąrašą įėjo tokie gigantai kaip „Shell“, žinių tarnyba „Reuters“, knygų leidėjas „Penguin“. Prie trijulės ėmė jungtis vis daugiau menininkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebegali pridėti dar daugiau pavardžių prie kompanijos pavadinimo. Taip gimė „Pentagrama“, penkių dizainerių idėjų kalvė.

Žinomiausi to meto A. Fletcherio darbai — sukurti įvaizdžiai Komerciniam Kuveito bankui, Lloyds of London, iki šiol gyvuojantis Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria & Albert Museum) logotipas, Reuters žinių tarnybos logotipas naudotas net iki 1996 m. ( jo buvo atsisakyta dėl netinkamumo kompiuterių ekranams) ir Direktorių instituto (Institute of Directors) logotipas. Visi jie pasižymi grakštumu, lakoniškumu ir įsimenančiais, iki tol nematytais sprendimais. Tai idealūs pavyzdžiai posakiui — genialumas slypi paprastume.

„Pentagrama“ vis plėtėsi, kompanijos atšakos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėkmingai veikia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiausiai – grafinių žaidimų. Tad įsirengęs studiją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malonumą. Vienas tokių – meno direktoriaus pozicija leidykloje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pilnai išlieti savo kaip menininko potencialą.

1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rinktinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. daugybę metų brandintą knygą „The art of looking sideways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol laikoma privaloma turėti knyga kiekvieno, grafika ar dizainu besidominčio, lentynoje. Knyga kupina šmaikščių citatų, anekdotų ir įvairių vizualinių įdomybių, autoriaus mėgstamų koliažų ir eskizų, netgi praktinių patarimų kaip praplėsti savo akiratį, pamatyti daugiau.

Taip jis pristatė knygą plačiajai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepaprastai smalsaus pasauliui žmogaus dvasią geriausiai apibūdina draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jo nepailstamą įkvėpimo ieškojimą kasdienybėje, jis nuolat vaikštinėjo su pieštuku ir bent skiautele popieriaus, visą pasaulį norėjo parodyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti menininko darbų retrospektyvinę parodą grafikas netikėtai mirė 2006 m. rugsėjį.

Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą grafinio dizaino koncepciją Anglijoje, bet ir daugybės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesulaukė jo darbus šlovinančio renginio skambiu pavadinimu „50 metų grafinio darbo (ir žaidimo)“, vykusio Londono Dizaino muziejuje. Tačiau nemarūs lieka jo įkvepiantys darbai ir sparnuota frazė jog „Dizainas tai nėra kažkas ką tu darai, tai gyvenimo būdas.“

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei.

Žmonės kalba, jog  rūkymas išėjo iš mados, dabar „ant bangos“ – dviračiai ir sveikas gyvenimo būdas. Tokia mada tikrai nenudžiugintų 1920-uosius išgyvenantį amerikietį. Gydytojai rekomenduoja rūkyti, rūkymas suteikia energijos, rūkymas padeda sulieknėti, palaiko gerą nuotaiką, padeda gydyti nervines ligas. Tai tik mažoji dalis rūkolių mėgiamo proceso savybių, kuriomis Amerika tikėjo nuo 1920-ųjų iki 1950-ųjų metų. Argi galima atsispirti tokiam puikiam užsiėmimui kaip rūkymas? Neįtikėtina ir tam tikru atžvilgiu netgi smagu žiūrėti į tokias cigarečių reklamas. Ištisos kartos augo su tokiais plakatais ir sklaida.

Šiuo metu, kai dauguma reklamų rodo pageltusius dantis, vaizduoja blogą kvapą, grasina vėžiu ir visomis kitomis baisiausiomis pasaulio ligomis, plakatas su dūmą traukiančiu seneliu šalčiu atrodo kone parodija. Sunku patikėti, jog kažkada toks marketingas veikė.

Iliustracija kairėje verčia iš koto, rūkymas reklamuojamas vaizduojant kūdikį, potekstė – rūkyk „Marlboro“ ir tavo mažylis bus laimingas! Dešinėje ne ką mažesnis paradoksas – „Camels“ rūko sportininkai. Sportas, gydytojai, vaikai netgi mokslininkai – visi šie objektai dabar naudojami antireklamai, prieš penkias dešimtis metų kalbėjo visai kita kalba. Reikia pripažinti, jog šios reklamos yra paveikios. Rūkymas romantizuojamas, vintažo spalvos kelia nostalgiją, o manieringai pavaizduoti cigarečių pakeliai traukia akis panagrinėti pakuotes ir ant jų išraižytus ornamentus. Akis patraukia maketavimo stilius – centruota kompozicija, pamokomosios istorijos, eklektiški šriftai, su malonumu vieną kitą tokios stilistikos plakatą pamatyčiau ir šiandien.

Taigi šiuo metu rūkymui dedikuojama ne reklama, o antireklama. Statistika rodo, jog nuo 1950-ųjų rūkančiųjų skaičius pasaulyje mažėjo, tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu jaučiama tendencija, kad rūko vis daugiau moterų, stebinantis faktas, bet vyrai dažnai atsisako šio malonumo. Įdomus socialinis aspektas, galiu pripažinti ir pati pastebėjau, jog sutiktasis rūkantysis vis dažniau būna silpnosios, o ne stipriosios lyties atstovas.

Gerai tai ar blogai nedrįstu spręsti, juk gyvename demokratinėje visuomenėje, tuo tarpu Dr. Jackler, kuris neseniai New York’e atidarė istorinės cigarečių reklamos parodą (1920–1950), kelia klausimą apie tada ir dabar, ar tikrai pasikeitė reklama, ką tokia propaganda atnešė tuometinei visuomenei, kaip tabako reklamos varikliukas veikia mus šiandien? Mokslininko mama mirė nuo plaučių vėžio, ji gyveno būtent tuo laikotarpiu, kai Amerikoje rūkė visi, nerūkyti buvo tiesiog senamadiška – tai viena priežasčių privertusi Dr. Jackler gilintis ir nagrinėti tuometinę rūkymo sklaidą.

Ką gi, parodoje apsilankyti turbūt nespėsite, tad siūlau pasižiūrėti dar keletą ironiškų ir šypseną keliančių tuometinių rūkorių propagandos plakatų.

Hans Christian sako, kad dažnai būtent sapnai paskatina kurti. Malonūs, siurrealistiniai ir visiškai nenuspėjami. Jis įgyvendino du projektus, paremtus sapnais, tarsi savo sapnų vizualizacijas. O Christina domisi psichoanalizės ir emocijų teorijomis ieškodama atsakymo į klausimą, ar įmanoma vien formomis bei spalvomis sukelti stebėtojui liūdesį, pyktį ar džiaugsmą. Kai nutrinama linija, skirianti paprastą grafinį vaizdą nuo ideologijos, atsiveria nauja plotmė, kurioje ir rastume „Oh Yeah“ studiją.

„Oh Yeah“ nėra tipinė dizaino studija. Jų portfolio neišvysite komercinių lankstinukų ar pakuočių. Hans Christian Oren ir Christina Magnussen vertina kūrybą „po pietų“, todėl atlikus įprastus darbus, padedančius dizaineriui išgyventi kapitalistinėje visuomenėje, pora persimeta į neribojančias „Oh Yeah“ kūrybines erdves. Studija gimė 2008 vasarį kaip jų bendros saviraiškos  įprasminimas.

Kūrėjų pažintis siekia mokymosi Westerdals School of Communication laikus. O toliau buvo keliaujama kartu tiek kūrybiniais, tiek bendro gyvenimo keliais iki Londono Central Saint Martins ir atgal į Norvegiją, kur Hans Christian įsidarbino Norwegian Ink, o Christina – Creuna agentūroje.

„Oh Yeah“ junginys dalyvavo parodose Norvegijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o vienas paskutinių jų darbų yra skirtas jau neblogai žinomam projektui „It could be me but it is actually Paul Paper“.

„Hopefully, somebody will look twice at the picture and if they think it‘s weird and wonder why, then I‘m happy.“ — Christina Magnussen
„Viliuosi, kad kažkas pažvelgs į paveikslą ir jei manys, kad jis keistas bei galvos kodėl, tada aš būsiu laiminga.“

Dueto darbai talpina savyje vektorius, tipografiją, ranka pieštus vaizdus ir fotografiją, sukurdami konstruktyvias, bet kartu ir žaismingas kompozicijas. Monochromatinių spalvų sprendimai tarsi verčia kelti egzistencinius klausimus ir pažvelgti giliau į užkoduotas formas bei siurrealistinius vaizdus. Kaip pagrindinį įkvėpėją „Oh Yeah“ įvardina XXa. norvegų dailininką ir abstrakčiosios dailės pradininką Norvegijoje Gunnar S. Gundersen, teigusį, kad mažesnis detalių skaičius kūrinyje daro kūrinį stipresnį. Abstrakcionizmo užuominų galima justi ir jų pačių darbuose, kaip ir pamatyti perpieštą paties Gundersen atvaizdą. Tiesa, „Oh Yeah“ visgi turi užsakovą – žurnalą „D2“. Tačiau argi duodantis visišką kūrybos laisvę užsakovas nėra pusiau netikras ir nerealus?

„Design is a way of living, not just ordinary salary work. That is what „Oh Yeah“ studio is all about, us collaborating and exploring new fields and visual expressions, but most of all a place to have fun.“
„Dizainas yra gyvenimo būdas, ne tik paprastas darbas už atlygį. Štai apie ką yra „Oh Yeah“ studija, sujungianti ir išbandanti naujas sritis bei vizualines išraiškas, bet labiausiai — vieta gerai praleisti laiką.“

Žinoma, kad ir kiek mus veiktų sapnai ar noras dirbti nevaržant jokiems nurodymams, tikrai ne visi gali turėti vienokią ar kitokią „popietinę studiją“, dažnai visas galimas jėgas atiduodami pagrindiniam darbui, už kurį mokamas atlyginimas. Gal tokie dalykai įmanomi tik šalyse kaip Norvegija, esančiose šimtu žingsnių toliau nuo Lietuvoje galiojančių tendencijų?  Norvegai nuo senų laikų, kai dar žemės buvo labiau nuklotos akemenimis ir reikėjo kažkaip įsitvirtinti gyvenimui nurenkant juos rankomis, yra darbui atsidavusi tauta, bet kartu sukūrusi liberalius įstatymus, numatančius kuo žmogiškesnes darbo sąlygas. Taip atsiranda vietos panašaus tipo projektams. Kai nėra stiprios profesijų diferenciacijos ir valytojas gerbiamas taip pat kaip vadybininkas, kūrėjai gauna erdvę reikštis nebijant būti apšauktais per mažai naudingais ekonomikai. Tačiau jie nepuola į viešumą, o dirba nuosekliai ir kantriai. Galbūt dėl jaučiamos tolerancijos ir kad beveik nėra prieš ką maištauti? Tada atsiranda poreikis atsižvelgti į savus sapnus bei vizijas. Arba maištas prieš gerovę, jau seniau iškilęs radikalių muzikos stilių atsiradimu.

Visgi daug kas priklauso nuo asmeninio nusiteikimo bei ryžto daryti daugiau negu būtinai reikia. Šiuo atveju „Oh Yeah“ gali būti puikus pavyzdys tiems, kurie vis dar nedrįsta peržengti minėtos ribos. Ir, aišku, įkvėpimo šaltinis rudeniui su skandinaviškos vėsumos priemaiša.

Dizainerių internetinė svetainė.

Neseniai Taivane baigėsi dizaino savaitė. Mūsų akis patraukė vienas iš eksponatų skirtų lietaus parodai. Kūrybinė grupė Kyouei Design sukūrė nesibaigiančią lietaus lašų melodijas grojančią plokštelę.

Grioveliai išdėstyti ratu, todėl garsas niekada nenustoja. Rytų dizainas visada nustebina savo minimalistiškumu, estetika ir idėjos lengvumu.