Neseniai Taivane baigėsi dizaino savaitė. Mūsų akis patraukė vienas iš eksponatų skirtų lietaus parodai. Kūrybinė grupė Kyouei Design sukūrė nesibaigiančią lietaus lašų melodijas grojančią plokštelę.
Neseniai Taivane baigėsi dizaino savaitė. Mūsų akis patraukė vienas iš eksponatų skirtų lietaus parodai. Kūrybinė grupė Kyouei Design sukūrė nesibaigiančią lietaus lašų melodijas grojančią plokštelę.

Šioje epochoje, kurioje aš ir jūs gyvename, ir kurioje nėra jokių atsakymų į klausimus, niekas man nesutrukdys konstatuoti, jog prieš jus matomas tapybos kūrinys yra ikonografinis Meno paveikslas. Šiame paveiksle yra pavaizduota visa šventoji trejybė — Menas tėvas, Menas sūnus ir Menas šventoji dvasia. Visų žvilgsnis nukreiptas tiesiai į jus ir pranašauja apie Meno mirtį. Jeigu žvelgtume atgal ir bandytume analizuoti šios Meno trejybės paveikslą modernizmo eroje, būtume išvydę asmenis, pilnus tikrumo, naujovių, su knygomis ir manifestais rankose, o ir vaizduoti juos viename paveiksle nederėtų, juk individualybės negrupuojamos.
Tuo tarpu postmodernybės dievybės žvelgia į jus klausiamu žvilgsniu, paskutinį dvidešimto amžiaus dešimtmetį meno trejybė neparodė nei vienos vyraujančios tendencijos, nei vienos į priekį besiveržiančios avangardo teorijos, nesupažindino nei su viena standartus nustačiusia grupuote, netgi nepristatė pasauliui nei vienos dominuojančios meniškos asmenybės, kurią galėtume palyginti su Pollock’u ar Bacon’u, jau nekalbant apie Pisasso. Visos taisyklės pasitraukė be jokios prievartos. Netgi pačios ambicingos meno teorijos atrodo švelnios ir sunkiai gali konstatuoti kažkokią universalią tiesą.
XX a. pradžia buvo tas laikotarpis, kai meno pasaulyje vyko didžiausi pokyčiai, prieštaravimai ir diskusijos. Nuolat buvo keliami tokie klausimai kaip „Kas yra menas? Kas padaro šį kūrinį meno kūriniu? Kas yra menininkas?“. Marcel Duchamp į šiuos klausimus atsakė pasinaudodamas ne teoretinėmis sąvokomis, bet taiklia ironija. Pirmoje iliustracijoje matote du menininko kūrinius, pirmasis — pisuaras, ekspozicijoje pavadintas fontanu, antrasis — virtuvinės kėdės ir dviračio rato kompozicija. Šie kūriniai išreiškė naują mąstymą teigiantį, jog meno kūrinys yra tik definicijos bei susitarimo klausimas. Pats menininkas, jo biografija, jausmai neturi su tuo nieko bendra. M. Duchamp teigė, jog menas skiriasi nuo paprastos prekės tik tuo, jog yra eksponuojamas ant pakylos galerijoje, o ne ant prekystalio parduotuvėje. Galų gale menas yra priklausomas tik nuo žiūrovo matymo taško. Tokios M. Duchamp deklaracijos XXa. sukėlė daug pasipiktinimo, Lietuvoje daugeliui piliečių, susiduriančių su panašia koncepcija, vis dar kelia iki šiol, tačiau jas paneigti buvo ir yra sunku. Kas paneigs, jog tobulą moters figūrą primenantis simetriškas pisuaras nėra klasikinio meno modelio parodija?
Dviračio ratas, pisuaras, butelių kabykla — visi šie objektai buvo atsisveikinimas su seniai priimtais estetikos papročiais, stiliumi ir skoniu. Galiausiai buvo prabilta apie kitokį estetikos suvokimą, taip M. Duchamp visai nesąmoningai suteikė galimybę atsirasti modernios skulptūros istorijos užuomazgai, o jo kontraversiškas ir pasipiktinimą keliantis požiūris tolesnių kartų buvo priimtas kaip žavintis didelis pasisekimas. Būtent tokiomis aplinkybėmis atsirado „ready-made“ sąvoka, įvardijanti industrinio vartojimo reikmenis, pakylėtus iki dailės kūrinio lygio. Menininkai šią techniką naudoja iki šių dienų, žinoma atsirado daugybė naujų pavadinimų ir apibrėžimų, tačiau esmė modifikuoti mūsų kasdienybėje naudojamus funkcionalius daiktus ar suteikti jiems kitą reikšmę bei traktuoti juos kaip meno kūrinius liko ta pati.

Vieną gražią vasaros popietę labai nudžiugau turėdama galimybę pabendrauti su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birute Letukaite. Tai žmogus, kurį vadina šokio vadovų siaubu, kiti vieninteliu žmogumi Lietuvoje, tikrai išmanančiu šiuolaikinį šokį. Sakoma, kad Lietuvoje neturime kuo didžiuotis ypač kultūrinėje ir meninėje erdvėje. Birute Letukaitė yra asmenybė, kurios vardas ir kūryba žinoma ir vertinama ne tik pas mus, bet ir pasaulinėje scenoje.
Kauno šokio teatras „Aura“ šiuo metu įsikūręs senamiesčio centre, Daukšos gatvėje. Tai buvęs sandėlys, į kurį „Aura“ įsikėlė 1997 m., be medinių grindų (jos būtinos jei nori turėti sveikus sąnarius), su dviem kolonomis viduryje nedidelės salės, be dušų (su vienu kranu ir vienu tualetu), be persirengimo kambarių, be vietos kostiumų ir dekoracijų, archyvų laikymui, su vienu kambariu (ofisu), kuriame turėjo tilpti šeši žmonės ir visas įgytas turtas per penkiolika metų.
Jo skulptūros kaip nusileidusios iš dangaus (ar bandančios ten patekti), nors autorius tikina, kad per tokią išraišką bando suprasti pačius žmones. Kūnas siejamas su siela, tačiau sielai leidžiama prabilti per pačią formą išorėje. Tokios kompozicijos priverčia žiūrovą susimąstyti ir pabandyti jausmą sutapatinti su materija. Autorius dirba su įvairiomis medžiagomis – gipsu, bronza, stiklu, vašku. Po meno studijų bandė pabėgti nuo mokslų pasiplaukiojimui į jūrą, bet susipažino su mergina, kurios tėvas dirbo su viena didžiausių pasaulyje skulptūrų liejyklų Beacon’e, New York’e. Čia ir buvo žengti pirmi žingsniai kūrybos link.
Aleksandr Pasevin » Tyliai keliaujančios knygos
Lina » Tyliai keliaujančios knygos
Aleksandr Pasevin » Hang: muzikinė hipnozė gatvėse
Ieva » Hang: muzikinė hipnozė gatvėse
gedeminas » Hang: muzikinė hipnozė gatvėse