Vilniuje gausu festivalių.

Ir visi jie – išskirtiniai.

Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.

Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.

„Sirenos“ nuo pat jų atsiradimo mane žavėjo tuo netramdomu ir dažnai ausį rėžiančiu riksmu, kviečiančiu išlaisvinti teatrą nuo prietarų. Tai buvo festivalis, kuris be baimės atvirai laužydavo teatro tabu.

Šiais metais tirpau iš laimės, nes žinojau, jog vietoj graudžių trupinių (tiesiog finansinės galimybės niekada neleisdavo pamatyti visų spektaklių), laukia hedonistinis apsirijimas visais įmanomais buvimo teatre malonumais.

Žodžiai tvinko ir brukosi prie liežuvio ir pirštų galiukų, nerimaudami kada kada kada galės išsprūsti ir pasidalinti atradimo džiaugsmu su tais, kurie galbūt neturės galimybės patys pamatyti to nuolatinio teatro sugebėjimo prisikelti. Vis iš naujo ir iš naujo. Milijonus kartų su kiekvienu uždangos atsitraukimu.

Žodžiu spirgėjau kaip lašinys, kai „Meno Duobė“ gavo pakvietimą į spaudos konferenciją ir „Sirenų“ organizatoriams iškeliavo akreditacijų prašymas: fotografui ir tekstų rašytojui.

Pirmieji žingsniai link teatro, nepaisančio tabu, padaryti.

IR BUM!

Iš akių pažiro žiežirbos.

„Sirenų“ organizatoriai akreditacijomis nesimėto. Tik viena ir tik rašytojui.

Argumentai užmušantys.

„Sirenos“ turi savo fotografą. Bet jei jau vieną turi, tai iš kur ta baimė įsileisti kitą žmogų su fotoaparatu. Ar juos baugina tai, kad nepažįsta to žmogaus?

Šitai privertė susimąstyti, gal tokiu atveju „Sirenos“ turi ir savo žiūrovą, kuris viską pamatys ir įvertins teisingai. Ir daugiau žiūrovų ar vertintojų joms tiesiog nebereikia?

Kitas nemažiau pribloškiantis argumentas – vaizdinės medžiagos galima parsisiųsti iš oficialių teatro trupių svetainių. Tada piktdžiugiškai pamaniau, gal tokiu atveju užtektų paprašyti teatro trupių tiesiog atsiųsti ir spektaklių aprašymus. Ir niekam nebereikės vargti, organizuoti, vežti, eiti, žiūrėti, bandyti kažką pamatyti, suprasti, pasidalinti, diskutuoti. Paskaitai ir viskas aišku. O jei labai norisi papildomų dirgiklių, tai dar pasižiūri foto. Kam reikalinga tada ta magiška teatro akimirka, kai stebuklas įvyksta arba neįvyksta čia ir dabar.

Dar vienas pritrenkiantis argumentas – sunku sutarti su kiekvienu režisieriumi dėl filmavimo ir fotografavimo (kažkodėl omenyje turėti tik užsienio svečiai, apie lietuvių režisierius net neužsiminta). Po tokio argumento susimąstai – gal tikrai pats laikas skambinti ne tik pavojaus varpais, bet ir įjungti visas sirenas. Kodėl menininkai slepia savo darbus? Ar jiems baugu, kad juos pamatys kažkas, kas nesumokėjo už reginį? Ar gąsdina tai, kad išvystas vaizdas kažkam gali tapti stimulu sukurti naują meno kūrinį? Nejaugi menas, dabar kuriamas tik tam, kad būtų suvartotas už pinigus? Nejaugi meno tikslas nebėra būti tiesiog atrastam, pamatytam, perskaitytam, išgirstam?

Buvo ir paskutinis argumentas, apie kurio egzistavimą šiame pasaulyje net neįtariau: pasirodo fotografavimas kenkia spektakliams.

Prisipažinsiu, paskutinis argumentas sukėlė didžiulę, labai asmeniško pasipiktinimo bangą. Tokią, po kuria norėjosi palaidoti visas „Sirenas“ su visais organizatoriais. Tu turi ypatingai negerbti kitų žmonių darbo ir būti tikra storaode kiaule, tam, kad savo buvimu sugadintum spektaklį.

Mes ruošėmės eiti į „Sirenas“, nes su šiuo unikaliu festivaliu norėjosi supažindinti kuo platesnę auditoriją.

Tas noras palaidoti (man sunkus sprendimas boikotuoti) laukiamiausią teatro renginį, kažkodėl suveikė kaip katalizatorius. Akreditacijas gavome, kartu su leidimu filmuoti ir fotografuoti iš dvylikos net du spektaklius. Nuobodžiai pasikartosiu, jų tarpe nebuvo nei vieno lietuviško. Kilo natūralus klausimas, o ko bijo lietuvių režisieriai? Būti pamatyti platesnių masių, ne tik teatro gurmanų kastos? O gal organizatoriai turėjo rimtesnių rūpesčių, nei pasiteirauti saviškių, ką jie apie tai mano?

Kaip matot, šiųmetes mano patirtas „Sirenas“ sudaro bene aštuoniasdešimt procentų nusivylimo ir tik du pamatyti spektakliai (ir abu tikrai verti dėmesio). Jaučiu, jog tai nuliūdins ir papiktins teatro gerbėjus, nes šis tekstas turėjo būti apie teatro triumfą, sugebėjimą pavergti vaizdais persisotinusį žiūrovą, o ne pikti asmeniniai pamąstymai apie išsigimstančias institucijas, produkuojančias ir dauginančias meną.

Todėl po ilgos įžangos, uždanga pakyla.

Smalsumas nugalėjo. Ir net be teisės fotografuoti, be galimybės užfiksuoti tos akimirkos nuotaiką, nusprendėme įkišti nosį į tikrai ilgai lauktą ir tik nesenai pradėtą rodyti Oskaro Koršunovo spektaklį „Miranda“. Stilistiškai tai turėjo būti labai įdomus darbas, lietuviškam teatrui gana neįprasta Šekspyro „Audros” interpretacija.

Gyvenimo patirties sovietinėje santvarkoje iliustracija per Prospero gyvenimo dramą. Ir ta drama ištiko, net neprasidėjusi. Reikėjo ateiti ir pabučiuoti teatro arenos duris, kad sužinotum, jog spektaklio dėl kažkokių mistiškų priežasčių nebus. Jokios užuominos oficialiuose festivalio informacijos šaltiniuose neatsirado nei prieš nei po įvykio.

Tačiau kita Šekspyro interpretacija nenuvylė. Nors pirmas sekundes negalėjau patikėti, jog tai tas pats griausmingas, visų liaupsinamas, asmenybės mistiškumu kone prilygstantis Jėzui Kristui teatro grandas. Vengrų trupė „HOPPart“ savo spektakliui pasirinko Lietuvoje teatralų tarpe ne itin populiarią Šekspyro dramą „Koriolanas“.

Spektakliui dar neprasidėjus, kiekvieną į salę įeinantį žiūrovą šiek tiek sutrikdydavo už uždangos nepaslėpta sceninė erdvė. Ir po ją it po beprotnamio koridorių klaidžiojantys aktoriai.

Scenovaizdis – tai minimaliomis detalėmis ryškiai išreikšta „bytavucha“. Didžiulė tuščia erdvė, kurios veiksmui buvo naudojamas tik suspaustas gabalytis scenos prieš pat žiūrovų nosį. Nudremžti, skurdūs rūbai ir varvantis stogas. Kone fiziškai pajutau vaikystės slogutį. Visa atmosfera labai priminė paskutiniuosius sovietinės Lietuvos ir pirmuosius nepriklausomos metus.

Visiškas pasimetimas, nežinia ką daryti su staiga atsiradusia laisve ir skurdu. Ir vis dar inertiškas galvojimas, jog kažkas turėtų tavimi pasirūpinti.

Kasdieninis, buitiškas aktorių kalbėjimas nė lašo nekontrastavo su vietomis gana laisvai interpretuojamu ir riebiais (bet titruose neišverstais) keiksmais pagražinamu Šekspyro tekstu. O į sceninį veiksmą netikėtai įsipinančios šiuolaikinę kultūrą reprezentuojančios dainelės dar labiau sustiprindavo spektaklyje ryškiai išreikštą ironiją ir absurdą, tapdavo savotiška lūžio scenų kulminacija.

Visi šie spektaklio komponentai stulbinančiai tobulai išreiškė eilinio šiuolaikinio žmogaus bejėgiškumą ir savanorišką vergystę sistemai, bei sarkastišką požiūrį į tai, kuo pavirto politika.

Nors šį spektaklį buvo galima žiūrėti ir kaip beveik tobulą scenos meno pavyzdį. Kai nepriklausomai nuo draminės medžiagos interpretacijos, teatro stebuklas įvyksta ir be jokios pašalinės butaforijos. Tavo akyse atgimsta ištisas pasaulis, atsiveria būtis, kuri jaudina.

Kaip bebūtų keista ši šiuolaikinė Šekspyro interpretacija – galėtų būti tobulas tradiciškai suprantamo spektaklio pavyzdys.

O antras (mūsų matytas) ir paskutinis („Sirenose“ parodytas) trupės „Gob Squad“ darbas, festivalio organizatorių įvardintas kaip spektaklis, sukėlė tikrą sumaištį. Jo forma – novatoriška, labiau primenanti performansą su tam tikrais spektaklio elementais.

„SUPER NIGHT SHOT“ – tai vieno vakaro videonuotykis, bandant prisijaukinti svetimą miestą. O su miestu kartu ir jo gyventojus. Šis projektas iš visos masės mano matytų teatro eksperimentų išsiskyrė interaktyvumu.

Viskas prasidėjo nuo to, jog kiekvienas žiūrovas nori nenori buvo įtrauktas į šventinį iš miesto grįžtančių aktorių pasitikimą: su konfeti, šūksniais, plojimais, šaltosiomis ugnelėmis ir suvaidintu džiaugsmu.

Po to sekė pauzė ir galų gale atsivėrė salė su scenoje pakabintais keturiais ekranais, vienu metu rodančiais keturių skirtingų žmonių filmuotą medžiagą. Ją į darnią visumą susiejo ne tik tiksli kiekvieno aktoriaus-operatoriaus užduotis (surasti tinkamą lokaciją filmavimui, surasti partnerį pagrindiniam herojui, tapti herojumi, mieste išgarsinti herojaus vardą), bet ir technikas, filmuotos medžiagos peržiūros metu gyvai miksuojantis garsą.

Medžiaga žiūrovams pateikiama gryna, nekarpyta, nemontuota, netvarkyta. Viskas, kas rodoma ant ekrano, dar nesenai vyko miesto gatvėse. Nesuvaidintos žmonių reakcijos, emocijos ir vis šmėstelintis prisiminimas, kaip eidamas į spektaklį matei kažkokį keistuolį su kamera…

Tikiu, jog daugelis po šito pasirodymo pirmiausia susimąstė arba pajuto teatrui gana nebūdingą potyrį. O ką jeigu to nufilmuoto žmogaus vietoje būčiau atsidūręs aš, juk ėjau pro šalį. O kaip būčiau pasielgęs šitoj situacijoj?

Teatro stebuklas jau būna įvykęs, kažkur ten gatvėje, o emocijas ir išgyvenimus tu patiri dabar, čia pat prieš ekraną.

Po šito pasirodymo galvoje kirbėjo milijonai klausimų, sumišusių su netikėtais atradimais. Atsakymų ryžausi ieškoti antrą kartą nueidama pasižiūrėti šios trupės. Šį kartą neatbaidė net baimė, jog veiksmo plano žinojimas pavirs nuobodžiu ir nužudys susižavėjimą. Mano baimėms nebuvo lemta išsipildyt. Praeiviai ir aktorių bei operatorių natūralumas pažįstamą siužetą pavertė naujais potyriais ir emocijomis.

Tik klausimų nesumažėjo. Juos apmaldyti tikėjausi viešame susitikime su aktoriais. Tik gaila, jog laiko tam buvo mažai, o susitikimo moderatorius buvo linkęs labiau leistis į asmeninius pasvarstymus nei į galimybę leisti užduoti kuo daugiau klausimų.

Per visą laiką, pirmą kartą man taip sunku užbaigti tekstą. Bjaurias zuikio ausis vis kiša toks nemalonus asmeniškas nepasitenkinimas organizatorių požiūriu į žmones, besidominčius jų veikla.

Nors viskas turėjo būti apie teatrą griaunantį sienas ir peržengiantį ribas.

Vizualinės medžiagos autorius Paulius Karpas.

Pirmą kartą susidūrusi su „Ship of fools“ nesupratau nei kas tai per žmonės, ką jie veikia ir kaip gyvena. Žinoma, teisindama savo neįžvalgumą turėčiau pridurti, jog pirma pažintis su laivo aktoriais įvyko jau po vidurnakčio, gurkšnojant ouzo (anyžinė degtinė) keistai dekoruotame laive. Visi labai draugiški, laisvai bendraujantys ir atviri — netrukus buvo surengta ir ekskursija po laivą. Kitą dieną aplankius jų pasirodyme, atsiskleidė daugiau detalių apie šį olandų projektą, plaukiojantį po pasaulį.

Viskas prasidėjo 1989 metais, kuomet ne pelno siekanti organizacija Azart (ART nuo A iki Z) įsigijo tipišką olandišką žvejybos laivą ir pavadino jį „Ship of Fools“. Tai buvo projekto tikslo dalis — įsigyti, aprūpinti ir išlaikyti tinkamą jūroje plaukioti laivą, skirtą pervežti žmones, objektus, idėjas, muziką — kitaip tariant, suteikti artistams ir savanoriams galimybę realizuoti savo fantazijas ir taip skatinti pasaulio kultūrinius mainus.

„Ship of fools“ — teatro laboratorija pastoviai ieškanti išskirtinių užmojų. Namų teatras laive yra be jokių taisyklių, kuriame profesionalūs menininkai iš įvairių pasaulio šalių savo gyvenimo tarpsnį laive paverčia karnavalu. Kostiumai, dekoracijos, muzika, įvairi spektaklių atributika – viskas kuriama laive, dažniausiai iš naujo perdarant jau panaudotus daiktus, drabužius, derinant skirtingus stilius, kultūras. Taip stengiamasi suteikti kiekvienam vaidinimo epizodui netikėtumo efektą. Kiekvienas rengiamas turas yra išskirtinis: komandos sudėtimi, programa, perteikiama mintimi. Keliaujančios komandos režisuojami spektakliai turi savo stilistiką, manyčiau, būdingą tik šiam laivo teatrui. Pasirodymuose visada vyrauja kontrastas bandant suderinti naują ir seną, rimtą ir juokingą: pvz. mitais paremtuose spektakliuose kalbama apie šiuolaikiškus senovės herojus, naudojama atributika taip pat tarsi sujungia praeitį su dabartimi – mediniai irklai pakeičiami šluotomis.

Eksperimentuojanti komanda savo pasirodymuose derina tradicinį teatrą su šiuolaikiška kasdienybe. Trupės rengiami spektakliai apibūdina jų požiūrį į pasaulį, juos supančią aplinką — į viską stengiamasi žvelgti su šypsena: pasišaipant iš kasdienybės, iš standartų, materialinių problemų, paviršutiniškumo.

Komedijos teatras su vis nauja programa lanko skirtingas šalis, miestus, kontinentus. Vaidinimai skirti ir suaugusiems ir vaikams, dažniausiai parenkami atsižvelgiant į lankomas valstybes bei kultūrų ypatumus. Visi kuriami spektakliai yra komedijos žanro ir režisuojami dviem kalbomis: anglų bei šalies, kurioje svečiuojamasi.

1916 metais statytas senoviškas žvejybinis laivas — tai skulptūra išreiškianti pasaulį aukštyn kojomis — naudojamas ir kaip transporto priemonė, kaip gyvenamas plotas (yra virtuvė, TV, teatro dirbtuvė) ir kaip pagrindinė scena bei užkulisiai. Dėl išskirtinio teatro formato – spektakliai rengiami miestų uostuose prie pat centro, po atviru dangumi, o žiūrovai sodinami tiesiog krantinėje prieš patį laivą (talpina 240 žmonių). Žiemos metu, pačiame laive rengiami kabaretai, improvizuotos operos, gyvos muzikos vakarai.

Visas projektas yra ne tik keliaujantys profesionalūs artistai. Reikia nepamiršti pagrindinio tikslo – kultūriniai mainai. Nuo akimirkos kai laivas prišvartuojamas uoste, prasideda savotiškas idėjų ir informacijos turgus – visi turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su besisvečiuojančiais laivo įgulos nariais, išgirsti jų istorijas apie teatrą, pasirodymus, keliones ir nuo ko viskas prasidėjo. Kiekviename uoste laivo kapitonas susitinka su miesto merais, ministrais, stengiamasi bendrauti su vietiniais teatrais, visuomenės aktyvistais. Bendradarbiauti kviečiami aktoriai, muzikantai, režisieriai, kostiumų ar filmų kūrėjai.

Laivo kapitonas, vadybininkas, aktorius bei įkūrėjas – August Dirks (Olandija) jau daugiau nei dvidešimt metų yra neatskiriamas laivo gyventojas, skatinantis galimybę keliauti ir laisvę meno išraiškoms. Augusto svajonė – senuoju laivu pasiekti Karibų salas. Tai išskirtinė asmenybė, įkūnijanti pasakymą, jog gyvenimas, tai vienas didelis spektaklis. Kasdienybėje kapitoną visada sutiksi pasipuošusį išraiškinga skrybėle, jo mėgstamiausiomis medinėmis klumpėmis bei užsidėjusį dirbtines elfų ausis.

Šis projektas nėra vienintelis Augusto indėlis Olandijos menui. Studijuodamas rusų kalbą ir literatūrą jis įkūrė Mainų Intitutą, kurio dėka daugybė Rusijos artistų išvyko į Amsterdamą ir atvirkščiai. Taip pat, jo iniciatyva egzistavo “Operos laivas”.

Egzotiško laivo finansinė parama gaunama iš karališkųjų “Princo Bernando Fondų”, tačiau pagrindinis aktorių pragyvenimo šaltinis yra spektakliai ir pinigai surinkti pardavinėjant specialiai pasirodymams gaminamus marškinėlus, kompaktinius diskus, laivo suvenyrus.

Pabaigai noriu pridurti tik tai, jog šis unikalus kultūrinis teatro projektas nėra vien atrakcija vaikams ar turistams. Jis reprezentuoja daug gilesnes tradicijos ir idėjas, galbūt net prilygstančias viduramžių keliaujančioms trupėms.

Naujausias trupės kurtas spektaklis — „Kvailybės anatomija“. Daugiau informacijos čia.

Straipsnį parengė Ema Kilikevičiūtė.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

„Aktorius tai ne profesija, o gyvenimo būdas“ sako režisierius „Žinoma, svarbu įvaldyti amatą, tačiau be meilės teatrui ir noro gyventi šitokį gyvenimą, amatas yra nieko vertas“. Toliau kalbėdamas S. Rubinovas prisimena tuos laikus, kai dar kūrė savo studiją „tuomet turėjome labai griežtas taisykles, dabar jos nebe tokios giežtos, gyvenimas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą režisierius pateikia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų aktoriaus gyvenimo būdą, kad ir koks jis žiaurus atrodytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo studijoje vietelė šeima buvo teatras. Tačiau režisierius džiaugiasi, jog dar yra išlikusių tradicijų, kurių visi stengiasi laikytis, viena iš jų Naujųjų Metų šventimas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyvenimo būdas“. Ir iš ties dažniau apsilankius teatre, pasišnekėjus su aktoriais gali jausti tą draugišką, šeimynišką bei betarpiška atmosferą. Tikriausiai šiandien tokių teatrų yra be galo mažai.

Per pirmąjį mūsų susitikimą Jūs užsiminėte apie meluojantį ir nemeluojat aktorių, parūpo išsiaiškinti ką tai reiškia?

Kas iš viso yra atlikėjas? Tai yra žmogus (aktorius ar muzikantas), kuris atlieka svetimą tekstą. Svetimą tekstą, reikia padaryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas svetimas ir skamba kaip svetimas tai tuomet yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsitikinimais… Čia galime prisiminti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai tekstas tampa savu, tada yra gyvasis teatras, bet ką reiškia — tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra apibudinama: čia ir dabar. Ką tai reiškia čia ir dabar? Sakykim filmas, nufilmavo filmą prieš dvidešimt metų, o jis sukasi ir dabar ir aktorius mato save vaidinantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesutinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir dažniausiai aktoriai negali žiūrėti filmo kuriame jie vaidina, nes tai yra „konservai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkonservuota ir viskas, tai gali būti geri „konservai“, bet „konservai“. Teatro menas ir apskritai atlikėjo menas skiriasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzistuoja kartu su žiūrovais, jis nebūna atskirai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atskirai nuo savo žiūrovo, rašytojas rašo atskirai, dėlto apie rašytoją galima pasakyti: „na manęs nesupranta, nieko, praeis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „praeis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kultūroje, kurioje yra gyvenama. Tai yra didelė problema, kada tą patį spektaklį vaidinam Lietuvoj ir jis yra puikiai priimamas, o kitur — visiškai nesuprantamas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiškai kitos kultūros dalykas. Toliau, maža to, spektaklis niekuomet nesikartoja, jeigu tai gyvo teatro spektaklis. Negyvo teatro spektaklis, eina viens prie vieno, tiksliai. Aktoriai vaidina gerai, bet jie neišgyvena čia ir dabar ir būtent šitoj vietoj, o ne kitoj. O jeigu aktoriai išgyvena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūrovais, tada yra kitas dalykas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blogiau, dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas dalykas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar veikia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, jis niekados nepasikartos – tekstas bus tas pats, mizanscenos bus tos pačios, bet pats spektaklis nesikartoja, jis bus kitas.

Ar aktorius jaučia, kaip žiūrovas reaguoja?

Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spektaklį, kaip per rakto skylutę tuomet jaučiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atvejais, kai aktorius atsiduria visai šalia auditorijos, jis gali jausti kiekvieną žiūrovą individualiai. Aktoriams būna labai sunku tuomet, kai kažkurioje spektaklio vietoje, kur visada žiūrovai reaguodavo, staiga reakcijos nebūna. Būna tokia pauzė, aktoriai duoda žmonėms pasijuokti, ir saiga pauzė nereikalinga! Ir pas mus būna, į vieną spektaklį susirenka reaguojanti, gyva publika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės galbūt viską supranta, bet jie tokie „nereaguojantys“. Aišku tai ne tragedija. Tragedija būna tada, kai nesupranta. Bet žinoma, aktoriui yra reikalinga šita gyva reakcija. Dėl to Lietuvoje yra sunkoka vaidinti, nes lietuviškas žiūrovas yra santūrus, žymiai lengviau vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Gruziją, Armėniją, kur reakcijos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Kaip aktorius sugeba vaidinti, įsijausti į charakterį ir tuo pačiu matu stebėti, kas vysta aplinkui?

O! Jūs davėt gerą klausimą, Jūs žinot tokią ligą šizofrenija? Tai egzistuoja vadinama aktorinė šizofrenija — kada vienu metu, aktorius verkia scenoje ir tuo pačiu metu galvoja, „šiandien aš gerai verkiu“, o verkia jis iš tikrųjų, nevaidina, ne taip kaip vaikiškuose spektakliuose, ašaros rieda iš tikrųjų. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi labai daug racionalumo, jis negali būti aktoriumi. Žmogus norėdamas būti aktoriumi, turi išpildyti vieną sąlygą — jis pats turi tikėti duotom aplinkybėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abejonės, aktoriui auditorija tuo geresnė, kuo ji patiklesnė, kuo meniškesnė. Priešingai negu kažkas galvoja, jog labai sunku vaidinti aktoriams, aktoriams vaidinti yra labai lengva, na aišku jeigu vaidini gerai, jeigu blogai — jie šito nepriima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitraukia, jie taip pradeda gyventi tuo, normalūs žiūrovai šitaip nesugeba.

Kaip manote ar teatras moko gyventi?

Aš jums atsakysiu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teatras nori atlikti šitą funkciją – tai blogas teatras. Teatras ir bet koks tikras menas neduoda atsakymų, o, geriausiu atveju, formuluoja klausimus, bet atsakymų neduoda. Jis nėra receptas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir estetinė teatro kategorija. Tačiau teatras, ir apskritai menas neužsiiminėja etika. Teatras turi žadinti estetinius jausmus, o ne etinius.

O tuomet galbūt teatras pakartoja kažkokias žmonių kultūrines vertybes?

Aš pasakyčiau, nevisai taip, jeigu kalbėti apie tragedijos meną. Jūs apie froidizmą ką nors žinot? Froidas atrado psichoanalizę. Psichoanalizė atlieka tokią funkciją, jog yra iškapstoma iš žmogaus atminties labai daug visokių dalykų, ne pačių geriausių ir ne pačių gražiausių, atvirkščiai, ieškoma negatyvios pusės. Dažnai žadinant žmoguje atgailos jausmą ar dar kažką. Tai daro r tragedija, jinai iškelia ne šviesias žmogaus puses. Tatras turi katarsio, apsivalymo funkciją.

Dėkojame už nuostabų ir be galo įdomų pokalbį.

„Keblu – kebliau – kebliausia”, — trečiojo laipsnio tematika bet kurioje meno srityje negauna vidutiniškų vertinimų. Arba kūriniai stipriai kritikuojami, arba sulaukia ypač pozityvių komentarų. Jei greta stovi politika, skirtumas tarp vertinimų dar ryškesnis. Spalio pabaigoje Stokholme įvykusi spektaklio „Kitoje veidrodžio pusėje“ premjera pristatė būtent tokį darbą. Lapkričio 11 dieną (penktadienį) „Menų spaustuvėje“ spektaklis bus rodomas antrą – greičiausiai paskutinį kartą. Proga tad vienintelė, juo įdomiau pakalbėti su dviem jo kūrėjomis – dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere AnnaLina Hertzberg.

Gabrielę pirmiausiai norisi sieti su audiovizualinės poezijos festivaliu „Tarp“, kol kas vieninteliu Lietuvoje, pristatančiu modernias lyrikos formas. Greta yra ir „AVaspo“, vėlgi tarpdisciplininis projektas, neseniai pristatęs pirmą savo klipą, žinoma, ne mažiau svarbios sritys – dramaturgija, literatūros kritika, poezija. AnnaLina Švedijoje dirba režisiere ir dramaturge, yra alternatyvaus teatro „Drammalabbet“ vadovė, sukūrusi ir pastačiusi keletą pjesių, taip pat dirbanti Karališkajame Dramos teatre.

Pirmą kartą spektaklis „Kitoje veidrodžio pusėje“ buvo pastatytas Londone, „Southwark Playhouse“ teatre ir vadintas „Skaudžiausia“. Pavadinimo ir didesnės dalies medžiagos transformacija įvyko, kai Švedijos „Dramalabbet“ teatras, statantis šiuolaikines pjeses, pradėjo ieškoti dramaturgų Lietuvoje. Galima sakyti, jog AnnaLina ir Gabrielė dirbti kartu pradėjo atsitiktinai. Pirmą kartą į Lietuvą atvykusiai režisierei buvo siūlomos įvairių jaunų dramaturgų pjesės, bet nebuvo „lipimo“, kai žinai, kad tikrai norisi su gauta medžiaga dirbti. Pradėjusi ieškoti kitko, AnnaLina gavo el. pašto adresą.

„Parašiau Gabrielei laišką. Į kurį ji neatsakė!“, — nusijuokia AnnaLina. Čia galima pašlovinti „Facebook‘ą“, kadangi jame ne tik gali sužinoti, „ant kiek“ esi iš „Salamos“ ar kas šiandien yra tavo geriausias draugas, bet ir rasti norimus kontaktus. Taip užsimezgė bendradarbiavimas, didžiausia problema, žinoma, atstumas; sudėtinga, kai negali tiesiogiai dėlioti detalių, kurios suformuoja bendrą spektaklio jausmą. Abi pašnekovės sutinka, kad norėjosi abi puses – tiek patį tekstą, tiek režisūrinį jo išpildymą – labiau sulieti, kad jie stipriau papildytų vienas kitą. Pildymas vyko dar prieš spektaklį, kadangi didžiąją dalį teksto Gabrielė perrašė. Švedijoje pjesės tema – homoseksualumas ir „kitokių“ žmonių vertinimas visuomenėje – išgvildenta pakankamai, kad pradinis jos variantas būtų tarsi prieš 20 metų sukurto filmo siužetas, todėl reikėjo pridėti aštrumo, tekstą „prikelti“. AnnaLina pjesę papildė ironija, padarė „lengvesne“, net džiugesne nei pirminis variantas.

Ilona. Apie ką jums šis spektaklis ir kokias emocijas jis kelia savo kūrėjams? Sudėtinga vertinti savo darbą, bet visgi įdomu, ar autorės savo darbą laiko iššūkiu, kurį įveikė, šedevru ar dar kažkuo?

Gabrielė. Galima sakyti, jog tai istorija apie auksinę žuvelę ir tris norus.

AnnaLina. Istorija apie žmones, kurie siekia savo tikslo, bet aplinkybės pasiūlo tam tikrus kitus variantus, kurie nukreipia veiksmą į kitą pusę, gyvenimas juda zigzagu ir niekada nežinai, ar tam tikras sprendimas nuves į laimingą pabaigą.

Gabrielė. Iš tiesų, spektaklis jos neturi – pagal „pusiau pilnos“ stiklinės taisyklę jį bus galima interpretuoti ir sukurti savo versiją.

AnnaLina. Tai — bendradarbiavimo pradžia, natūralu, jog yra dar, kur judėti tolyn. Kiti bendri darbai bus labiau išplėtoti. Po premjeros pastebėjau dalykų, kuriuos norėjau tobulinti iki pasirodymo Lietuvoje.

Gabrielė Labanauskaitė (kairėje) ir AnnaLina Hertzberg (dešinėje)

Ilona. Pjesė buvo rodyta skirtingose šalyse. Pirmasis ir antrasis jos variantai gerokai skiriasi. „Kitoje veidrodžio pusėje“ pastatymas truko apie 6 savaites, tikriausiai kilo sunkumų, pritaikant pjesę skirtingoms auditorijoms?

Gabrielė. Žinoma, yra tam tikrų kultūrinių skirtumų. Vienu didžiausių keblumų galima laikyti kalbą. Pjesę rašiau angliškai, ir verčiant ją į švedų kalbą kartais atsirasdavo detalių, kurios skirtingose kultūrose turi skirtingas reikšmes.

AnnaLina. Pavyzdžiui, ta vieta, kai veikėjas sako „eisiu pas nykštukus“. Švedijoje nėra tokio pasakymo kaip „I‘m going to trolls“. Per premjerą visiems tai rodėsi labai juokinga.

Pjesėje daug politinio konteksto, ji buvo perrašoma tuo metu, kai LR Seimas dėliojo oficialiuosius prioritetus kalbant apie netradicinės orientacijos žmones. Švedijoje šia tema daug polemizuojama, lietuviškasis variantas mažiau kovingas nei Serbijoje, kur kovos prieš „kitokius“ žmones atviros. Jei nėra karo, žmogaus prigimtis vis viena nori turėti atpirkimo ožį? AnnaLina po premjeros jaučiasi ne mažiau menininke nei politike, kadangi ir atlaidžioje Švedijoje sulaukta įvairių vertinimų, nuo „not my thing“ (ne mano skonio) iki aršesnių. Kas nutinka menui, kai jis reiškia socialiai aktyvią poziciją? Tokiu atveju svarbesnis tampa performansas ar jo skleidžiama žinia? Daugeliu atvejų atrodo, kad kūryba užleidžia vietą realybei, todėl legendos, kad po spektaklio Lietuvoje kas nors gali paleisti į tave akmenį, yra daug realesnės, nei tos, kuriose kalbama apie skandinavų trolius.

Straipsnį ir interviu parengė Ilona Klimaitytė.

Nuotraukos iš AnnaLina Hertzberg archyvo.