Žymės: Skulptūra

Įkėlė: Ema Kilikevičiūtė | Įkelta: gruodžio 21, 2011

Lygsvara tarp išsišokimo ir pripažinimo. D.Cerny kelias į aukštumas

Jau seno­kai keliu sau klau­simą – kas yra meni­nin­kas? Kūrybiškumas, savi­raiška, cha­rizma, talen­tas? Ar turint šiuos kri­te­ri­jus galima vadin­tis meni­ninku? Gal pakanka gimti meni­ninkų šeimoje, kur karta iš kar­tos mynė tuos pačius parodų take­lius, kur nuo mažens supo viso­kio plauko per­so­na­žai – rašy­to­jai, dai­li­nin­kai, reži­sie­riai ir užau­gus pasi­nau­do­jus pla­čiu pažin­čių ratu bei iš meni­ninkų šeimos pavel­dėtu talentu sėkmė ateina be dide­lių pastangų. Nieko neban­dau sumen­kinti, tie­siog ana­li­zuoju situ­aciją. Kaip paro­dyti save ir savo dar­bus, kaip pra­nešti pasau­liui apie kūrybą, kad ne tik kal­bėtų, bet ir pri­si­mintų? Žinoma, tra­di­cinė paroda išlieka pati­ki­miau­sias būdas, tačiau ar tik­rai efek­ty­vus? Po kiek laiko tampi pri­pa­žin­tas ir žino­mas be rekla­mos? Ar išsi­šo­kė­liš­kas pasi­ro­dy­mas, veiks­mas, kūri­nys nėra vie­nas iš pasi­rin­kimų, sten­gian­tis paro­dyti save visuo­me­nei ir lydint sėk­mei toliau kopti karje­ros laip­tais? Pavyzdžiui, vie­noje šalyje kilo skan­da­las, kai meni­nin­kas, pasi­ėmęs arbūzą ir jame išskap­ta­vęs skylę, bandė vie­šai san­ty­kiauti miesto centre. Žinoma, buvo susi­laukta ati­tin­ka­mos aplin­ki­nių reak­ci­jos: arešto ir bau­dos. Kaip bebūtų, toks nepa­aiš­ki­na­mas poel­gis jį išgar­sino ir toliau vis­kas klo­josi papras­čiau, t.y. kova po saule buvo leng­vesnė, nes dau­guma jau buvo gir­dėję apie meni­ninką. Visada galima pasi­rinkti papras­tesnį būdą save paro­dyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pava­din­tam tie­siog išsi­šo­kė­liu, o ne talentu?

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 2Komentarai
Įkėlė: Ilona Klimaitytė | Įkelta: kovo 10, 2011

Nick Georgiou skelbia leidybos mirtį ir žaidžia su palaikais

Hello!

Diskusija, kada inter­ne­tas lai­mės prieš knygą, kol­kas dar atvira. Iš vie­nos pusės, tra­di­ci­niai, „popie­ri­niai“ lei­dė­jai turi savo audi­to­riją, kuriai svarbu jausti teksto svorį ne tik protu, bet ir ran­ko­mis – per­lenkti laik­raštį, įkvėpti kny­gos dažų, liesti nuga­rėlę, pasi­dėti į len­tyną, rūšiuoti pagal spalvą ar paremti kokią nors nesta­bi­lią konst­ruk­ciją. Paliekant emo­ci­jas nuo­ša­lyje ir norint gauti tik infor­ma­ciją, atsi­randa daug alter­na­tyvų – pra­de­dant e-​knygų par­duo­tu­vė­mis, aka­de­mi­nė­mis duo­menų bazė­mis ar toren­tais, bai­giant inter­ne­ti­nė­mis nau­jienų sro­vė­mis, daž­nai į ekraną įteš­kian­čio­mis žinių, į kurias, gali būti, nela­bai ir norė­jai įsigi­linti. Ir nors pir­mieji lei­dė­jai dar lai­kosi, iš dalies dėl neap­čiuo­piamo soli­dumo, iš dalies dėl minėtų sen­ti­mentų, sos­tas trupa ir tegul tas, kas skai­ty­da­mas šitai neigs gyve­nan­tis inter­nete, pats pir­ma­sis komen­ta­ruose numes nuo­rodą į nuo­trauką su akmeniu.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 1 Comment
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: vasario 3, 2011

Guerra de la Paz skudurynas

Guerra de la Paz — dviejų meni­ninkų duetas, savo karjerą pra­dė­ju­sių nuo popie­ri­nių koliažų ir galiau­siai per­ėju­sių prie teks­ti­lės. Naudodamas išmes­tus nie­kam nerei­ka­lin­gus sku­du­rus duetas kuria socia­li­nes bei poli­ti­nes temas nag­ri­nė­jan­čias skulptūras.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | komentuok
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: vasario 2, 2011

Kyborgai, kinetika ir mes

Šį kartą nevar­gin­siu jūsų ilgais išve­džio­ji­mais, pamoks­lais ir filo­so­fija ir tie­siog pasi­da­lin­siu meni­ninko dar­bais, kurie man atrodo papras­čiau­siai faini. Išvydusi šias skulp­tū­ras tur­būt pirmą kartą iš tik­rųjų pagal­vo­jau, jog bal­tos sie­nos ir gale­rija yra pati tin­ka­miau­sia erdvė joms eks­po­nuoti. Rytai, ypač japonų, kinų bei korė­jie­čių kul­tū­ros mane jau traukė nuo vai­kys­tės. Atsimenu gūdžius devy­nias­de­šimt kelias­de­šim­tuo­sius metus, kuo­met visose rytų vals­ty­bėse žaisliu­kai iš vakarų vis dar buvo didelė rete­nybė, o tokia šalis kaip Japonija atrodė visiška egzo­tika. Būtent tuo metu, kaž­ko­kioje video nuo­moje kitame miesto gale išsi­žio­jusi pirmą kartą žiūrė­jau japonų sukurtą isto­riją apie dirb­tinį inte­lektą, kybor­gus ir tech­no­lo­gijų poveikį atei­ties žmoni­jai pava­di­nimu “Ghost in the Shell”. Kaip dabar atsi­menu tą vasa­ros dieną, kuo­met mano pen­kio­lik­me­tis pro­tas buvo suža­vė­tas, o vaiz­duotė įaud­rinta jau tuoj tuoj atei­nan­čios tech­no­lo­gijų epochos.

Skaityti toliau

Kategorija: Vaizdas | 1 Comment
Įkėlė: Gintarė Žitkevičiūtė | Įkelta: gruodžio 23, 2010

Ironiški Pablo Wendel akibrokštai

Pablo Wendel — jau­no­sios kar­tos meni­nin­kas, mažai lies­tas kri­tikų ir dar neįvilk­tas į kura­to­riaus apra­šytų kon­cep­cijų rėmus, tačiau sulau­kęs dėme­sio iš masi­nės žinias­klai­dos, socia­li­nių tinklų ir jau šiais metais pate­kęs į keletą pri­pa­žintų parodų bei gale­rijų (Bloomberg Contemporaries 2010, Saatchi geriau­sių abi­tu­ri­entų apdo­va­no­ji­mai). Pagrindinis vai­kiną iš minios išski­rian­tis bruo­žas tikrų tik­riau­siai susi­jęs su šmaikš­tumu ir taik­liu sąmoju. Jo kuriami per­for­man­sai plinta žaibišku grei­čiu ir žaibiš­kai gauna “pri­va­lomų pama­tyti” kūri­nių etiketę.

Vienas gar­siau­sių vai­kino per­for­mansų, nuskam­bė­ju­sių per kone visas didžiųjų vals­ty­bių tele­vi­zi­jas ir laik­raš­čius buvo Terakotos kario ins­ce­ni­za­cija kinų archi­tek­tū­ri­nio paveldo eks­po­nate. Pablo tie­siog pats apsi­metė dar vienu kariu ir sus­tingo visų legen­di­nių herojų būryje. Diktatoriškai Kinijos poli­ci­jai tai žinoma nepa­tiko, tad jaunuolis, nereagavęs į klau­si­mus, ragi­ni­mus pasi­traukti ir eiti šalin, buvo tie­siog išneš­tas iš kar­žy­gių lauko (šiuo metu per­for­manso video eks­po­nuo­ja­mas Šiuo­lai­ki­nio meno ins­ti­tute Londone).

Šis per­for­man­sas yra ne vie­nin­te­lis vai­kino kūri­nys, pakal­bė­kime apie kitus.

Skaityti toliau

Kategorija: Scena, Vaizdas | 7Komentarai
1234

  • Trumpas Metras