Žymės: Teatras

Keliaujančių trupių dvasia šiuolaikinėje scenoje. Ship of Fools

Pirmą kartą susi­dū­rusi su „Ship of fools“ nesu­pra­tau nei kas tai per žmonės, ką jie vei­kia ir kaip gyvena. Žinoma, tei­sin­dama savo neįžval­gumą turė­čiau pri­durti, jog pirma pažin­tis su laivo akto­riais įvyko jau po vidur­nak­čio, gurkš­no­jant ouzo (any­žinė deg­tinė) keis­tai deko­ruo­tame laive. Visi labai drau­giški, lais­vai bend­rau­jan­tys ir atviri — netru­kus buvo surengta ir eks­kur­sija po laivą. Kitą dieną aplan­kius jų pasi­ro­dyme, atsi­skleidė dau­giau deta­lių apie šį olandų pro­jektą, plau­kio­jantį po pasaulį.

Skaityti toliau

Kategorija: Scena | komentuok

Lloyd Newson: „Šokis — ne tapetas, o siena“

DV8

Žymaus visame pasau­lyje britų fizi­nio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuo­monė kate­go­riška — jis prieš abst­rak­tųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia dis­ku­si­jas apie giles­nes ir sudė­tin­ges­nes socia­li­nes, psi­cho­lo­gi­nes, poli­ti­nes prob­le­mas. Jau pava­di­ni­mas daug pasako apie gru­pės filo­so­fiją. „DV8“ išsi­šif­ruoja kaip „deviate“- tai devi­juoti, devian­tas — nukryps­tan­tis nuo normų, stan­dartų. Arba kitaip — dance and video8, taip pat nusako gru­pės kūry­bos pobūdį — jungti du vizu­a­liuo­sius menus — teatrą ir mediją. „DV8“ dar­buose daž­nai lie­čiama homo­sek­su­alumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homo­sek­su­alas), nepri­tam­pan­čių visuo­me­nėje žmonių, jų san­ty­kių, nesu­si­kal­bė­jimo prob­le­ma­tika. Taip pat gvil­de­na­mos prob­le­mos susi­ju­sios su ste­reo­tipų įtaka žmonėms, tole­ran­ci­jos stoka. Apie visą tai drą­siai, tačiau papras­tai ir supran­ta­mai kal­bama „DV8“.

„Šokis neturi būti tape­tas, šokis turi būti sie­nos ir sto­gas“- tei­gia L. Newson. Jis nei­gia­mai ver­tina popu­lia­rųjį šokį, kuris tik gra­žus, bet nieko nesa­kan­tis. Abstraktaus šokio tru­pės turi labai ribotą supra­t­imą kas yra „gro­žis“, „este­tika“, taigi „DV8“ tiks­las — nau­jo­mis, radi­ka­lio­mis išraiš­kos for­mo­mis keisti žmonių išanks­tinę nuo­monę apie jude­sio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Skaityti toliau

Kategorija: Scena | 8Komentarai

Šekspyras, Hamletas, Koršunovas

Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trum­pas. Klasikiniams dra­ma­tur­gams rei­kia kla­sika tam­pan­čių reži­sie­rių — ir todėl šiek tiek leng­viau rašyti apie jų bend­rus kūri­nius. Tada galima pra­leisti tą dalį apie pasie­ki­mus ir nuo­pel­nus visuo­ti­nei kul­tū­rai — jie ir taip aki­vaiz­dūs. Tarkime, žodis „Šeks­py­ras“ jau seno­kai yra labiau sim­bo­lis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną sim­bolį, sudė­tinga išplėsti jį į išskir­tinę inter­pre­ta­ciją. Kartu galima pri­jungti naujų pra­smių paryš­ki­nus kai kuriuos mažiau mato­mus akcen­tus ir pri­dė­jus moder­numo (nors bend­roji žmoni­jos idėja nekin­tanti, visgi pras­tas tonas yra juok­tis iš pra­ėju­sio amžiaus sąmojų). Įvyksta reak­cija, rezul­ta­tas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Skaityti toliau

Kategorija: Scena | 1 Comment

Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu

Stanislovas Rubinovas

Nuotrauka: Gintaras Česo­nis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko reži­sie­riaus, Kauno kame­ri­nio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubi­lie­ji­nis vaka­ras. Režisierius šventė 80-​ąjį gim­ta­dienį bei savo kūry­bi­nės veik­los 60-​metį.

Dažnai iš žmonių, o dar daž­niau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kame­ri­nis teat­ras turi kaž­ko­kią malo­nią, šildan­čią, kūry­bišką aurą. Tuo įsiti­ki­nau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti die­nos metu fojė ir klau­sy­tis malo­nios tylos, kurią kar­tas nuo karto suvir­pina sce­noje berep­e­tuo­jan­čių akto­rių bal­sai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, drau­gišką ir netgi šeimy­nišką atmos­ferą. Pasak Kauno kame­ri­nio teatro reži­sie­riaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teat­ras galima suprasti labai įvai­riai. Tai gali būti pasta­tas, tai gali būti ir žmonių kolek­ty­vas, kurie kuria sce­ninį meną, ir netgi vie­nas žmogus, kuris per savo per­so­nažą gali atlikti savo­tišką išpa­žintį, paro­dyti save, savo min­tis ir taip kurti teatrą. Pats reži­sie­rius į pirmą vietą iške­lia žmonių kolek­tyvą, kurie kūry­bos pro­cese tampa savo­tiš­kais vien­min­čiais, „juos idea­liu atveju jun­gia bend­ros idė­jos, bend­ras este­ti­nis pasau­lio supra­t­i­mas“. Būtent apie tokius daly­kus ir kal­bė­jausi su reži­sie­riumi Stanislovu Rubinovu vieną lap­kri­čio popietę.

Greta Klimavičiūtė-​M. kal­bina reži­sie­rių Stanislova Rubinovą.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu, Scena | 1 Comment

Ar be reikalo režisierė bijosi Lietuvos akmenų?

På andra sidan spegeln.7

Keblu – keb­liau – keb­liau­sia”, — tre­čiojo laips­nio tema­tika bet kurioje meno sri­tyje negauna vidu­ti­niškų ver­ti­nimų. Arba kūri­niai stip­riai kri­ti­kuo­jami, arba sulau­kia ypač pozi­ty­vių komen­tarų. Jei greta stovi poli­tika, skir­tu­mas tarp ver­ti­nimų dar ryš­kes­nis. Spalio pabai­goje Stokholme įvykusi spek­tak­lio „Kitoje veid­ro­džio pusėje“ pre­mjera pri­statė būtent tokį darbą. Lapkričio 11 dieną (penk­ta­dienį) „Menų spaus­tu­vėje“ spek­taklis bus rodo­mas antrą – grei­čiau­siai pas­ku­tinį kartą. Proga tad vie­nin­telė, juo įdomiau pakal­bėti su dviem jo kūrė­jo­mis – dra­ma­turge Gabriele Labanauskaite ir reži­siere AnnaLina Hertzberg.

Gabrielę pir­miau­siai norisi sieti su audio­vi­zu­a­li­nės poe­zi­jos fes­ti­va­liu „Tarp“, kol kas vie­nin­te­liu Lietuvoje, pri­sta­tan­čiu moder­nias lyri­kos for­mas. Greta yra ir „AVaspo“, vėlgi tarp­dis­ci­p­li­ni­nis pro­jek­tas, nese­niai pri­sta­tęs pirmą savo klipą, žinoma, ne mažiau svar­bios sri­tys – dra­ma­tur­gija, lite­ra­tū­ros kri­tika, poe­zija. AnnaLina Švedi­joje dirba reži­siere ir dra­ma­turge, yra alter­na­ty­vaus teatro „Drammalabbet“ vadovė, sukū­rusi ir pasta­čiusi keletą pje­sių, taip pat dir­banti Karališkajame Dramos teatre.

Skaityti toliau

Kategorija: Interviu, Scena | komentuok
12